A-143-1534-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1534/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02308-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės sanatorijos „Pušyno kelias“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės sanatorijos „Pušyno kelias“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė sanatorija „Pušyno kelias“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB sanatorija „Pušyno kelias“, Sanatorija, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (37)SD-7973 „Dėl UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ 2013 m. gegužės 22 d. skundo Nr. 13/168 ir 2013 m. birželio 4 d. skundo Nr. 13/168 papildymo“.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčija atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija, VDI) sprendimą, kuriuo nepatenkintas jo skundas dėl VDI 2013 m. gegužės 17 d. surašyto incidento, įvykusio 2011 m. gegužės 12 d. Sanatorijos gydytojai – trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), tyrimo akto (toliau – ir Tyrimo aktas). Pažymėjo, kad V. K. 2012 m. spalio 12 d. kreipėsi į Sanatorijos direktorių, prašydama ištirti 2011 m. gegužės 12 d. įvykio aplinkybes ir kompensuoti patirtas išlaidas. Šis prašymas nebuvo patenkintas, konstatuota, kad nelaimingas atsitikimas darbe neįvyko. Darbo ginčų komisija V. K. skundą atsisakė nagrinėti. Jos prašymu atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius (toliau – ir VDI Vilniaus teritorinis skyrius) atliko patikrinimą ir reikalavimo taip pat nepatenkino. 2013 m. balandžio 19 d. V. K. dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kreipėsi į vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių. Pareiškėjo teigimu, joks sprendimas nebuvo priimtas, vietoje to 2013 m. gegužės 17 d. gautas incidento tyrimo aktas. 2013 m. gegužės 30 d. surašytas naujas incidento tyrimo aktas, kuriame užfiksuotos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, aktai neatitinka formos ir turinio reikalavimų, todėl nesukelia teisinių pasekmių. Be to, pareiškėjo nuomone, juos surašę pareigūnai viršijo savo kompetencijos ribas. Vyriausiajam darbo inspektoriui tiriant tariamo incidento aplinkybes, nebuvo sudaryta komisija, į kurios sudėtį būtų įtrauktas ir pareiškėjas. Pažymėjo, kad incidentų aktus surašyti gali darbdavys. Nuslėptos faktinės aplinkybės, aktas surašytas dėl to paties incidento, dėl kurio anksčiau priimti procesiniai sprendimai, kurių V. K. neginčijo. Be to, pareiškėjo skundus apeliacine tvarka išnagrinėjo tas pats pareigūnas, kurio veiksmai skundžiami, tai priskirtina biurokratizmui. Pareiškėjo nuomone, visa tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą.

Atsakovai VDI ir VDI Vilniaus teritorinis skyrius (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 78, 80–86) prašė atmesti skundą.

Atsakovai nurodė, kad V. K. 2013 m. vasario 27 d. skundas vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui paduotas nepraleidus nustatytų terminų. Nustačius darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, 2013 m. kovo 8 d. buvo surašytas reikalavimas pašalinti pažeidimus, šio reikalavimo pareiškėjas neskundė ir jo neįvykdė. 2013 m. balandžio 19 d. V. K. kreipėsi į VDI pakartotinai ir, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 15, 68 punktais, VDI privalėjo skirti inspektorių nelaimingam atsitikimui darbe tirti. Teisės aktai nesuteikia įgalinimų inspektoriui pripažinti niekiniu ar panaikinti nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą. Aktai nesurašomi tik tais atvejais, kai įvykis darbe nesusijęs su darbu. Norint papildyti, patikslinti ar pakeisti aplinkybes, priežastis, skiriamas papildomas ar pakartotinis tyrimas. Pareiškėjas savo argumentų, pagrindžiančių tyrimo atnaujinimą, 2013 m. gegužės 22 d. skunde ir 2013 m. birželio 4 d. skundo papildyme nepateikė. Kaip paminėta, VDI inspektoriai tyrimo metu nustatė darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, pareiškėjui surašytas reikalavimas dėl jų pašalinimo, tačiau pareiškėjas 2013 m. kovo 26 d. raštu atsisakė tai atlikti, ši aplinkybė, gavus V. K. 2013 m. balandžio 16 d. skundą, buvo pagrindas VDI skirti incidento darbe tyrimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepasirašė Tyrimo akto, tačiau nepateikė pastabų, pasiūlymų ar nepasirašymo argumentų, o, gavus V. K. pastabas, tyrimo aktas 2013 m. gegužės 22 d. papildytas, teksto korekcijos turinio prasme neprieštaravo pirminiam aktui. 2013 m. gegužės 23 d. gavus VDI pareiškėjo skundą, vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas įrašė rezoliuciją, kurioje nurodė organizuoti nagrinėjimą, jį nagrinėti pavesta inspektorėms, kurios ir atliko tyrimą. Skundo nagrinėjimo metu kompleksiškai įvertintos teisės aktų normos, V. K. skundo tyrimo medžiaga, incidento tyrimo medžiaga, pateiktos išvados, todėl sprendimo panaikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 46–49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (III t., b. l. 59).

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ji aktyviai, nepraleisdama nustatytų terminų, ginčijo darbdavio sprendimus, aiškiai nesutiko su juose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Darbo ginčų komisija 2013 m. vasario 27 d. atsisakė nagrinėti jos reikalavimus, kadangi jų nagrinėjimas nepriskirtas šiai komisijai, todėl kreipėsi į VDI Vilniaus teritorinį skyrių. Pažymėjo, kad būtent pareiškėjas neskundė 2013 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriame konstatuota, kad V. K. dėl galimo 2011 m. gegužės 12 d. įvykio darbe buvo netekusi darbingumo, be to, pareiškėjas neskundė VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2013 m. kovo 26 d. sprendime padarytos išvados, kad Sanatorijos dvišalė komisija 2012 m. gruodžio 20 d. aktą surašė nesivadovaudama Nuostatų 15 punkto reikalavimais. Pažymėjo, kad incidento aplinkybes tyrė ne vienas VDI darbuotojas, todėl 2013 m. gegužės 17 d. tyrimo aktas yra išsamus ir pagrįstas. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundai išnagrinėti, pateiktos išvados, sudarančios sprendimo pagrindą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (III t., b. l. 66–71) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą; priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl VDI 2013 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl 2013 m. gegužės 17 d. tyrimo akto ir 2013 m. gegužės 23 d. papildyto tyrimo akto panaikinimo, teisėtumo.

Teismas vadovavosi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Nurodė, jog pareiškėjas ginčija vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą, kuriuo nepatenkinti pareiškėjo prašymai, pareikšti 2013 m. gegužės 22 d. ir 2013 m. birželio 4 d. skunduose. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-168 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 38 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu užbaigta administracinė procedūra dėl pareiškėjo skundų, kuriuose buvo prašoma pripažinti niekiniu, neturinčiu juridinės galios ir panaikinti nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą, įpareigoti VDI pareigūnus surašyti patvirtintos formos dokumentą dėl inspektavimo rezultatų ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl galimų VDI pareigūnų nusikaltimų.

Teismas atsižvelgė į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, Nuostatų 7, 12, 15, 68, 78 punktus. Nustatė, kad pagal trečiojo suinteresuoto asmens kreipimąsi pareiškėjo direktorius patvirtino dvišalę komisiją, kuri ištyrė 2011 m. gegužės 12 d. įvykį ir surašė 2012 m. gruodžio 20 d. tyrimo aktą, papildytą 2013 m. sausio 30 d. Teismo vertinimu, paminėtas faktas įrodo, kad incidento tyrimas teisės aktų nustatyta tvarka buvo užbaigtas 2013 m. sausio 30 d. Vadovaujantis Nuostatų 73 punktu, nukentėjusysis arba jo atstovas pareiškimą dėl lengvo nelaimingo atsitikimo darbe gali paduoti vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui per 2 mėnesius. Trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su dvišalės komisijos aktu, nepraleisdamas paminėto termino, 2013 m. vasario 27 d. kreipėsi į VDI.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir nurodytas teisės normas, padarė išvadą, kad VDI, gavusi V. K. skundą, vadovaudamasi Nuostatų 78 punktu, privalėjo jį tirti. Vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, VDI inspektoriai, nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka privalo surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti. Taigi tyrimo metu nustačius darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, 2013 m. kovo 8 d. surašytas reikalavimas Nr. R1 0208-1268 jiems pašalinti, kurio pareiškėjas neskundė. Nepašalinus šiuo reikalavimu nustatytų pažeidimų, gavus V. K. prašymą pakartotinai ištirti įvykio aplinkybes, remiantis paminėtų teisės aktų nuostatomis, VDI kilo pagrindas pradėti tyrimą. Pagal Nuostatų 78 punktą, VDI turi teisę tirti kiekvieną nelaimingą atsitikimą, įvykusį darbe, taip pat ir incidentą, kuris tiriamas kaip lengvas nelaimingas atsitikimas darbe. Nesant Nuostatų 12 punkte nurodytų priežasčių, dėl kurių 2011 m. gegužės 12 d. incidentas gali būti laikomas nelaimingu atsitikimu, nesusijusiu su darbu, VDI 2013 m. gegužės 17 d. surašė incidento tyrimo aktą. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės VDI panaikinti nelaimingo atsitikimo darbe (įskaitant ir lengvo, taigi ir incidento) tyrimo aktą. Remiantis Nuostatų 5 punktu, nustačius tyrimo pažeidimus, gali būti vykdomas pakartotinis tyrimas. Taigi pareiškėjo prašymas dėl akto panaikinimo, nesant tam teisinių pagrindų, nepatenkintas pagrįstai, o klausimas dėl pakartotinio tyrimo vykdymo, pareiškėjas jokių argumentų skunde dėl to neteikė, šioje byloje nenagrinėtinas, kaip nesusijęs su ginčo dalyku.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunduose prašė VDI įpareigoti VDI inspektorius surašyti patvirtintos formos vieną iš dokumentų dėl inspektavimo rezultatų. Inspektavimą reglamentuoja Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnis, kurio 4 dalyje nustatyta, kad VDI inspektoriai, atlikę inspektavimą ir nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų, nustatyta tvarka surašo patvirtintos formos dokumentus (reikalavimą, protokolą, aktą, nutarimą ir kt.). Analogišką nuostatą įtvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-316 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir VDI nuostatai) 17 punktas. Nustatė, kad VDI inspektoriai 2013 m. kovo 8 d. surašė reikalavimą Nr. R1 0208-1268 darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimams pašalinti. Kitų pažeidimų inspektavimo metu nenustačius, pareiškėjui pažeidimų nepašalinus, pagrindo įpareigoti surašyti kitą dokumentą dėl inspektavimo rezultatų nėra. Incidento tyrimo aktas, vadovaujantis Nuostatų 15 punktu, surašomas laisva forma. Kaip jau buvo paminėta, incidento tyrimo aktų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teismas taip pat nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, 2013 m. gegužės 17 d. surašytas tyrimo aktas skiriasi nuo 2013 m. gegužės 23 d. papildyto akto varianto, dėl to pareiškėjas prašė VDI kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Nustatė, kad 2013 m. gegužės 17 d. pareiškėjui bei V. K. buvo išsiųstas tos pačios dienos tyrimo aktas susipažinti ir pastaboms pateikti. Pareiškėjas tyrimo aktą pasirašyti atsisakė, pastabų nepateikė, jokių kitų aplinkybių nenurodė, o V. K. šia teise pasinaudojo. Atsižvelgus į gautas pastabas, 2013 m. gegužės 23 d. tyrimo aktas buvo patikslintas, t. y. surašytas galutinis akto variantas. Pažymėjo, kad į ikiteisminio tyrimo įstaigas kreipiamasi Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir tokių veiksmų nagrinėjimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai, kaip nesusijusių su viešojo administravimo veikla.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad VDI ginčijamą sprendimą, kuriuo užbaigta administracinė procedūra, priėmė pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjusi tyrimo medžiagą, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas, spręsdamas trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 5, 6 dalimis. Pažymėjo, jog, nepatenkinus pareiškėjo skundo, buvo apgintos ir trečiojo suinteresuoto asmens, nesutikusio su pareiškėjo reikalavimais, teisės. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimą. Teismas taip pat vadovavosi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu. Nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prašė priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. V. K. byloje atstovavo advokatė Aurelija Puzinienė. Byloje pateiktas 2013 m. lapkričio 7 d. pinigų priėmimo kvitas dėl 1 500 Lt už suteiktas teisines paslaugas šioje byloje. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė parengė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir atstovavo 2013 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio, trukusio 20 min., bei 2014 m. sausio 7 d. teismo posėdžio, trukusio 1 val. 23 min., metu. Teismas rėmėsi Rekomendacijų 8.2, 8.18, 9 punktais. Pažymėjo, jog bendras atstovavimo laikas apvalinamas iki 2 val. ir maksimali priteistina suma siekia 300 Lt (150 x 2). Likusi prašoma priteisti 1 200 Lt suma už atsiliepimo į skundą surašymą neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus taikytino koeficiento už ieškinio surašymą – 3. Dėl nurodytų motyvų teismas trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisė 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 75–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; pranešti prokurorui dėl dokumentų klastojimo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nevertindamas bylos įrodymų visumos (specialistų išvadų), netinkamai pritaikydamas ir aiškindamas teisės normas, padarė esminę klaidą, dėl to skundžiamas teismo sprendimas neturi juridinės galios. Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius per pavaduotoją, kurio sprendimas yra skundžiamas, ėmėsi nagrinėti V. K. skundą, aiškiai žinodamas, kad ankstesnis VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sprendimas įsiteisėjo ir turi prejudicinę galią, nors jam jis nebuvo adresuotas. Specialistų išvados patvirtina, kad jokio įvykio nebuvo ir būti negalėjo, jog V. K. jos pareiškime nurodytu laiku nebuvo, nes ji galėjo būti kitame darbe. Pažymi, kad 2013 m. gegužės 17 d. gavo VDI incidento tyrimo aktą, į kurį atsiliepė 2013 m. gegužės 22 d. skundu; tačiau teismas netinkamai vertino šią aplinkybę, nurodydamas, kad pareiškėjas neatsiliepė. Taip pat teismas netinkamai suprato ir aiškino, kad 2013 m. gegužės 22 d. pareiškėjo apeliacija buvo išnagrinėta, nes jokio nagrinėjimo nebuvo. 2013 m. gegužės 17 d. aktai pavadinti vienodai, tačiau jų tekstas skirtingas. Šiuo atveju yra nusikaltimo požymių, todėl būtina pranešti prokurorui. Teigia, jog vadovautasi dokumentais, dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo teismas pasisakys kitoje administracinėje byloje. Teismas netinkamai suprato ir aiškino VDI nuostatų 27 punktą. VDI valstybės tarnautojai neatliko jiems priskirtų atlikti veiksmų, tačiau atliko neteisėtus veiksmus, kurie yra vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus, taip pat darbdavio kompetencija. Incidento tyrimo aktas surašytas nuslepiant buvusios darbuotojos V. K. 2012 m. spalio 12 d. prašymo tyrimo faktines aplinkybes dėl to paties 2011 m. gegužės 12 d. tariamo incidento, dėl kurio priimti procesiniai sprendimai.

Atsakovas VDI atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 92–95) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VDI nurodo, kad galiojantys teisės aktai nustato darbdaviui prievolę tirti ne tik nelaimingus atsitikimus darbe, bet ir incidentus. Negali ir neturi būti skundžiamas kūrybinio bendradarbiavimo pagrindu sukurtas dokumentas ar ekspertizės išvados, kurios neturi jokios juridinės galios. Viso tyrimo metu šalys neginčijo įvykusio incidento, kurį apeliantas privalėjo ištirti, ir tik apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad incidento tyrimas viršija jo galias. Pažymi, kad VDI, būdama viešojo administravimo subjektas, siekdama užtikrinti viešąjį interesą, V. K. skundą išnagrinėjo bei, vadovaudamasi Nuostatų 15, 68 ir 78 punktais, atliko įvykio darbe tyrimą ir priėmė naują sprendimą – surašyti incidento darbe tyrimo aktą. Darbdavys formaliai atsisakė pašalinti 2013 m. kovo 8 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1 0208-1268 1 punkte nurodytus pažeidimus, o ši aplinkybė, VDI gavus 2013 m. balandžio 16 d. V. K. skundą, buvo pagrindas VDI skirti incidento darbe tyrimą. Naujų (nenustatytų VDI Vilniaus teritorinio skyriaus inspektorių) pažeidimų VDI inspektoriai tyrimo metu nenustatė, o VDI inspektoriams, jau pradėjus tirti įvykį, reikalauti pažeidimo, nurodyto paminėto reikalavimo 1 punkte, pašalinimo nebuvo materialaus pagrindo. Teigia, jog teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi visais esančiais rašytiniais įrodymais šioje administracinėje byloje, o administracinės bylos į vieną nesujungtinos dėl skirtingų skundžiamų objektų. Apeliantas nenurodė jokių objektyvių faktų ar duomenų, kuriais būtų pagrindžiama teismo nekompetencija ar šališkumas. Taip pat nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų teismui suabejoti S. B. nešališkumu ar įrodytų, kad jis galbūt suklastojo dokumentus.

Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 89–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VDI Vilniaus teritorinis skyrius nurodo, kad galiojantys teisės aktai nustato darbdaviui prievolę tirti ne tik nelaimingus atsitikimus, bet ir incidentus. Apeliantas nepagrindė paminėtų išvadų teisėtumo. Negali būti skundžiamas dokumentas ar ekspertizės išvados, kurios neturi jokios juridinės galios. Viso tyrimo metu šalys neginčijo įvykusio incidento, kurį apeliantas privalėjo ištirti, ir tik apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad incidento tyrimas viršija jo galias. Teismas elgėsi tinkamai ir, įvertinęs faktines aplinkybes, tinkamai konstatavo nesant S. B. veiksmuose nusikalstamos veikos. Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi visais esančiais rašytiniais įrodymais šioje administracinėje byloje, o administracinės bylos į vieną nesujungtinos dėl skirtingų skundžiamų objektų. Apeliantas nenurodė jokių objektyvių faktų ar duomenų, kuriais būtų pagrindžiama teismo nekompetencija ar šališkumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 84–86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Apeliantas nenurodė nė vieno argumento, dėl kurio nesutiktų su teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, kuris priimtas dėl Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (37)SD-7973. Pats pareiškėjas turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, jei mano, kad yra padaryta nusikalstama veika, ši teisė neprivalo būti realizuojama per administracinį teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė - šalių nesutarimai dėl Tyrimo akto surašymo teisėtumo. Todėl, sprendžiant šį ginčą, yra būtina nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti) šio akto surašymo aplinkybes ta prasme, ar jį surašę atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai (tuo pačiu ir pats šis atsakovas) veikė pagal teisės aktų jiems (VDI) suteiktą kompetenciją. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto bei 22 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, nagrinėjamai bylai taip pat aktualus ir aiškintinas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų galbūt padarytų pažeidimų, sietinų su Tyrimo akto surašymu, nustatymo. Pastarųjų aplinkybių (galbūt padarytų pareiškėjo teisių ar interesų pažeidimo fakto) nustatymas yra reikšmingas administracinėse bylose, nes administracinio teismo priedermė yra asmens pažeistų teisių arba įstatymo saugomų interesų gynimas. Tai pirmiausia reiškia, kad besikreipiantis į administracinį teismą asmuo (pareiškėjas) turi nurodyti ir įrodyti teismui, kad jo teisės arba įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti jo skundžiamais viešojo administravimo subjekto (atsakovo) veiksmais arba neveikimu. Antra vertus, nagrinėjantis bylą administracinis teismas turi imtis visų įmanomų priemonių (tarp jų ir numatytų ABTĮ 10 str.) tam, kad būtų išaiškinti objektyviai egzistuojantys asmens (pareiškėjo) teisių arba įstatymų saugomų interesų pažeidimai, juos nustačius, apginti pareiškėjo pažeistas teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje nustatytų būdu.

Iš Tyrimo akto matyti, kad jis buvo surašytas, reaguojant į trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. balandžio 16 d. skundą, kuriame V. K., nesutikdama su VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2013 m. kovo 26 d. sprendime (I t., b. l. 69-71) padarytomis išvadomis dėl jos nurodyto, kaip nelaimingas atsitikimas darbe, 2011 m. gegužės 12 d. įvykio ištyrimo ir įvertinimo, kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydama ištirti iš naujo šio įvykio faktines aplinkybes, pripažinti įvykio metu patirtą traumą patirta darbo (pas pareiškėją) vietoje (I t., b. l. 61-63). Pasisakydama dėl Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos tirti tokio pobūdžio skundus, kolegija pažymi, kad pagal jos veiklą reglamentuojančio Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punktą (bylai aktuali 2012-06-26 įstatymo Nr. XI-2128 redakcija) vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius nagrinėja piliečių ir asmenų prašymus ir skundus dėl Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių veiksmų ir jų priimtų sprendimų teisėtumo. Pažymėtina, kad tokią teisę (pareigą ir kompetenciją) Valstybinė darbo inspekcija turėjo ir pagal VDI nuostatų 27 punktą, kuriame nurodyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus veiksmai ir sprendimai <...> gali būti skundžiami vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui. Tai reiškia, kad gavusi paminėtą trečiojo suinteresuoto asmens skundą VDI privalėjo (turėjo kompetenciją) jį išnagrinėti.

Byloje nėra kvestionuojama, kad paminėtas (trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas 2011-05-12) įvykis nei pareiškėjo sudarytos dvišalės komisijos, nei atsakovų nebuvo pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kaip jis yra apibūdinamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje (pagal ją, nelaimingas atsitikimas darbe - įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys - darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina)). To nebuvo padaryta ir pareiškėjo VDI apskųstame Tyrimo akte. Todėl pareiškėjo, kaip trečiojo suinteresuoto asmens darbdavio, teisės arba pareigos Tyrimo aktu nebuvo kvestionuojamos. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad Tyrimo aktu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės arba įstatymų saugomi interesai.

Pasisakydama dėl Tyrimo akto ir jį patikslinančio 2013 m. gegužės 30 d. incidento tyrimo akto įvertinimo Nuostatų taikymo požiūriu, kolegija pažymi, kad paminėto (trečiojo suinteresuoto asmens nurodyto 2011-05-12 įvykio) traktavimas incidentu atitinka šios sąvokos apibūdinimą, pateiktą Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje (pagal ją, incidentas - įvykis, susijęs su darbu, kai nesužeidžiamas nė vienas darbuotojas arba kai dėl darbuotojo traumos, gautos per šį įvykį, reikalinga tik pirmoji medicinos pagalba). Pagal Nuostatų 15 punktą, ištyrus incidentą, surašomas laisvos formos aktas. Todėl pareiškėjo teigimas, kad nagrinėjamoje situacijoje turėjo būti surašytas nustatytos formos aktas (kaip to reikalaujama, nustačius nelaimingo atsitikimo darbe faktą), teisės taikymo požiūriu negali būti pripažintas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams ir padarytoms išvadoms dėl bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimo, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo yra pagrįstas byloje esančia sąskaita-faktūra (III t., b. l. 87), todėl kolegijos yra tenkintinas (ABTĮ 44 str. 2, 5 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės sanatorijos „Pušyno kelias“ apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės sanatorijos „Pušyno kelias“ V. K. penkis šimtus litų (500 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis