A-492-1917-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1917/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07332-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatas – dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir Vilniaus AVPK) 30 000 Lt neturtinės žalos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. buvo laikomas Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje nuolat pažeidžiant jo teises. G. N. nurodė, kad buvo pažeista tuo metu galiojusios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 23.7 punkto nuostata, jog asmenys, iki sulaikymo ar suėmimo dirbę valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijose, turi būti laikomi atskirai nuo kitų asmenų. Pasak G. N., jis yra buvęs Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) pareigūnas, tačiau Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas kartu su kitais suimtais ir nuteistais asmenimis. Dėl šios priežasties buvo iškilusi grėsmė jo gyvybei ir sveikatai, t. y. galėjo būti atpažintas kaip buvęs VRM pareigūnas, galėjo su juo būti susidorota, sužalotas ar kitaip tyčiojamasi. Tokiais atsakovo veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Nurodė, kad nei Ukmergės rajono policijos komisariatas, nei Policijos departamentas neatsakė į jo prašymus nurodyti, su kokiais asmenimis jis buvo laikomas areštinėje. Be to, kiekvieną kartą etapuotas į Ukmergės rajono policijos komisariatą kreipdavosi žodžiu ir su prašymais, kad būtų laikomas atskirai, bet prašymai nebuvo registruojami, o į žodinius prašymus irgi niekas nereaguodavo. Pareiškėjo asmens byloje buvo raštas, kad yra buvęs VRM darbuotojas, o ant asmens bylos viršelio buvo užrašas „BD“ – buvęs darbuotojas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti (I t., b. l. 34–35).

Atsakovas nurodė, kad G. N. į Ukmergės rajono policijos komisariato areštinę buvo pasodintas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. liepos 26 d. pagal Instrukcijos 6.1 punktą. Sulaikytųjų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnale (toliau – ir Žurnalas) nurodyta, kad pareiškėjas vienais atvejais į areštinę buvo pristatomas teismo reikalavimu, kitais – Ukmergės rajono policijos komisariato tyrėjų reikalavimu. O grafoje „Teistumas“ nurodoma, kad G. N. teistas. Pažymėjo, kad areštinės darbuotojai asmenis sodina į areštinę pagal pateiktus dokumentus, o juose jokių įrašų, kad pareiškėjas buvęs VRM darbuotojas, nebuvo. Pabrėžė, kad G. N., būdamas Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje, skundų ar prašymų jį laikyti atskirai nuo kitų asmenų nepateikė. Be to, nebuvo gauta ir jokių skundų dėl jam kilusios grėsmės. Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. buvo registruoti G. N. prašymai Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjui R. Adamoniui (2011-07-05, 2011-07-07, 2011-07-10 ir 2011-07-11) ir Ukmergės rajono apylinkės prokuratūrai (2011-07-10 ir 2011-07-11). G. N. pristatymo į policijos komisariato areštinę laikotarpiu duomenų, kad jis yra buvęs VRM darbuotojas, nebuvo. Pasak atsakovo, pareiškėjo argumentai, kad jis kreipdavosi su prašymais ir žodžiu dėl laikymo atskirai nuo kitų asmenų, o Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės pareigūnai jo prašymus ignoravo, yra neįtikimi. Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo formuluotės „buvęs VRM darbuotojas“ neaišku, ar jis buvo pareigūnas, ar asmuo, dirbęs pagal darbo sutartį ir vykdęs technines funkcijas. Pabrėžė, kad jei pareiškėjas ir buvo pareigūnu, tai – iki 1990 m., be to, jis daug kartų buvo teistas ir bausmes atliko įvairiose kalinimo įstaigose, todėl teiginiai apie kilusią grėsmę yra nepagrįsti. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes jis neįrodė Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 15–17).

Atsiliepime paaiškino, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog G. N. žodžiu ar raštu būtų informavęs Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės pareigūnus, kad jis buvęs VRM pareigūnas. G. N., kai buvo laikomas Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje, skundų ar prašymų jį laikyti atskirai nepateikė. Be to, nebuvo gauta ir jokių skundų dėl jam kilusios grėsmės iš kitų asmenų. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. buvo registruoti G. N. prašymai Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjui R. Adamoniui (2011-07-05, 2011-07-07, 2011-07-10 ir 2011-07-11) ir Ukmergės rajono apylinkės prokuratūrai (2011-07-10 ir 2011-07-11). G. N. pristatymo į policijos komisariato areštinę laikotarpiu duomenų, kad jis yra buvęs VRM darbuotojas, nebuvo. Pareiškėjas skunde nenurodė, dėl kokių konkrečių veiksmų kilo grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, ar buvo patirti dvasiniai išgyvenimai. Kadangi nėra nustatytų neteisėtų Ukmergės rajono policijos komisariato veiksmų ir priežastinio ryšio tarp Ukmergės rajono policijos komisariato neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos padarymo fakto, negali būti tenkinamas G. N. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu (II t., b. l. 42-47) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė G. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. liepos 26 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d., nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2010 m. spalio 11 d., nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d., nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 14 d., nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. balandžio 18 d., nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. birželio 6 d., nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2011 m. liepos 11 d., nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2011 m. spalio 17 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d., t. y. 121 dieną. Atsakovas iš esmės neginčijo, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, jo neizoliavus, nes, jo teigimu, neturėjo duomenų, kad pareiškėjas buvęs VRM darbuotojas. Teismas, remdamasis pareiškėjo asmens bylos duomenimis, nustatė, kad jis nuo 1988 m. gegužės 31 d. iki 1989 m. liepos 4 d. buvo VRM pareigūnas, 1989 m. liepos 4 d. Kupiškio rajono vidaus reikalų skyriaus viršininko įsakymu atleistas iš VRM organų „už įvykdytus pažeidimus, diskredituojančius eilinio ir jaun. vadov. sudėties vardą“. Be to, teismas nustatė, kad ant pareiškėjo asmens bylos viršelio (išsireikalautų trijų tomų) buvo įrašas „B / D“ ir pabraukta „Buvęs darbuotojas“.

Remdamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SVĮ) nuostatomis, numatančiomis, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais turi būti laikomi atskirai (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktas), Instrukcijos nuostatomis, pagal kurias asmenis į policijos areštinės kameras, vadovaujantis šioje instrukcijoje nustatytais policijos areštinėje laikomų asmenų izoliavimo reikalavimais, paskirsto policijos areštinės viršininkas; policijos areštinėje laikomi asmenys į policijos areštinės kameras uždaromi laikantis izoliavimo reikalavimų, vienas iš jų – asmenys, iki sulaikymo ar suėmimo dirbę valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijose, uždaromi atskirai nuo kitų asmenų; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės pareigūnai, o ne pareiškėjas, turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, būtinas tinkamai įgyvendinti reikalavimus izoliuoti asmenis pagal nustatytas grupes, tačiau savo pareigos neįvykdė, taip pažeisdamas imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad vertinant, ar Ukmergės rajono policijos komisariatas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą patikrinti pareiškėjo duomenis, ar jis buvo buvęs VRM darbuotojas, nėra svarbus pareiškėjo elgesys ir valia.

Teismas vertino, kad nei pareiškėjo teistumai, nei tai, dėl kokių priežasčių jis buvo atleistas iš tarnybos, neturi įtakos jo turimam statusui, t. y. kad jis laikytinas buvusiu VRM darbuotoju. Sutiko su atsakovu, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas Ukmergės rajono policijos komisariatui buvo pateikęs prašymą jį laikyti atskirai nuo kitų asmenų. Pareiškėjas 2010 m. liepos 28 d. Lukiškių TI-K pateikė prašymą patikrinti ir įrašyti į jo asmens bylą duomenis, kad jis 1988–1989 m. dirbo VRM sistemoje, t. y. Panevėžio ir Kupiškio rajono vidaus reikalų skyriuose milicininku. Lukiškių TI-K 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 9-23459 kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą su prašymu atsiųsti pažymą apie pareiškėjo vidaus tarnybą vidaus reikalų sistemoje 1988–1989 metais. Lietuvos ypatingasis archyvas 2010 m. lapkričio 11 d. raštu, kuris Lukiškių TI-K buvo gautas 2010 m. lapkričio 15 d., pateikė G. N. asmens byloje esančio tarnybos lapo kopijas. Teismas vertino, kad Ukmergės rajono policijos komisariatas vėliausiai 2010 m. lapkričio 15 d. iš Lukiškių TI-K rašto turėjo sužinoti ir tinkamai įvertinti pareiškėjo asmens byloje esančius duomenis apie jo tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Šiuo atveju nesvarbu ir tai, kad jis buvo VRM pareigūnu iki 1990 m., nes nėra jokios nuostatos, kad toks statusas turėjo būti skaičiuojamas tik nuo 1990 m.

Teismas nustatė, kad po 2010 m. lapkričio 15 d., Lukiškių TI-K gavus informaciją apie pareiškėjo tarnybą, įstaigos, konvojuojančios pareiškėją, įvertino duomenis apie pareiškėjo tarnybą ir asmens bylos pažymose nurodė „buvęs darbuotojas“ (B / D). Pats Ukmergės rajono policijos komisariatas 2011 m. balandžio 18 d. , 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. liepos 11 d., 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. lapkričio 21 d. irgi buvo pažymėjęs, kad pareiškėjas „buvęs darbuotojas“, tačiau 2011 m. spalio 17 d. tokio įrašo nebuvo. Tai rodo, kad iš esmės Ukmergės rajono policijos komisariato areštinė turėjo informaciją apie pareiškėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir galėjo tinkamai įgyvendinti Instrukcijos 23.7 punkto reikalavimus.

Remdamasis Konvojavimo taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo būti izoliuojamas nuo kitų konvojuojamųjų. Teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai neabejotinai turėjo daryti neigiamą poveikį pareiškėjui. Jis galėjo išgyventi nesaugumo, baimės jausmą, kad nebūtų atpažintas kaip buvęs VRM darbuotojas ir kad dėl to su juo nebūtų susidorojama ar tyčiojamasi. Įvertinus pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. kad pažeidimas kėlė grėsmę jo gyvybei, sveikatai ir saugumui, atsižvelgęs į laikymo trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais teismas pareiškėjui priteisė 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 63-65), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Teismui pripažinus neturtinės žalos padarymo faktą, prašo šios žalos nevertinti pinigais. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo teistumas ir atleidimo iš tarnybos pagrindas neturi įtakos jo teisiniam statusui, t. y. jis laikytinas buvusiu VRM darbuotoju. Mano, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam izoliuotai nėra absoliuti. Pažymi, kad pareiškėjas patenka ir į kitas atskirai laikytinų asmenų grupes, t. y. anksčiau atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų (Instrukcijos 23.4 p.) asmenų, padariusių sunkius ir labai sunkius nusikaltimus (Instrukcijos 23.6 p.), tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Nurodo, kad pareiškėjas VRM sistemoje dirbo labai trumpai ir pagal užimamas pareigas ir darbo funkcijas nedirbo su asmenimis baudžiamosiose bylose, neturėjo ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovais, kad dėl jo profesinės veiklos šie jam galėtų kelti grėsmę. Be to, pareiškėjas dirbo Kupiškyje, kuris yra ne Vilniaus apskrityje, todėl tikimybė būti atpažintam yra minimali. Mano, kad pareiškėjas neįrodė neturinės žalos padarymo fakto. Tuo atveju, jei teismas pripažintų neturtinės žalos padarymo faktą, mano, kad paties teisės pažeidimo pripažinimas būtų pakanka satisfakcija pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota SVĮ, kurio III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. SVĮ 2 straipsnio 2 dalis inter alia numato, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo režimą SVĮ apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (SVĮ 9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.). Nuostata dėl asmenų, iki sulaikymo ar suėmimo dirbusių valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijose, laikymo atskirai nuo kitų asmenų yra įtvirtinta Instrukcijoje (iki 2012 m. spalio 18 d. galiojusios Instrukcijos 27.3 p.). Taigi vienas iš atskiro suimtųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą – dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 1988–1989 m. dirbo VRM sistemoje, t. y. Panevėžio ir Kupiškio rajono vidaus reikalų skyriuose milicininku (I t., b. l. 151-156). Ginčo dėl šių aplinkybių nėra, tačiau Vilniaus AVPK mano, jog ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas yra priskirtinas SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų asmenų grupei ir tvirtina, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas iš tarnybos atleistas už pareigūno vardo pažeminimą, į tarnybos trukmę bei vietą, tai, jog pareiškėjas patenka į kitas atskirai laikytinų asmenų grupes, t. y. anksčiau atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų bei asmenų, padariusių sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Teisėjų kolegija su tokiu Vilniaus AVPK vertinimu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Todėl už nurodyto suėmimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014). Šiuo atveju atsakovas minėtos pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pozityvią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SVĮ nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti laikomam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovo prašymas, nei kitas kreipimasis. Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sprendžiant dėl asmens priklausymo SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte, Instrukcijos 23.7 punkte (originali redakcija galiojusi iki 2012 m. spalio 18 d.) nurodytai asmenų grupei nėra svarbu tai, kiek laiko asmuo buvo valstybės politiku, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautoju, atleidimo iš pareigų pagrindas, tarnybos vieta, nusikaltimo padarymo sunkumas ir kitos atsakovo nurodomos aplinkybės. Kaip jau minėta, SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata yra imperatyvi ir turi būti vykdoma be jokių išlygų.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju atsakovo neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtu valdžios institucijos veiksmu CK 6.271 straipsnio prasme, todėl pareiškėjas įgijo teisę į žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nustačius, jog pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Ši išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014).

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką pats nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas nutraukti kalinimo sąlygų pažeidimus, delsė pasinaudoti teismine gynyba, kas leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, teisėjų kolegija vertina, kad teismas teisingai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė