A-100-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-100-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05102-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 10.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. Č. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei, uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ ir A. R., įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Ž. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1−2), prašydama pripažinti Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) vilkinus atlikti veiksmus ir įpareigoti pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. realizuoti automobilį „Volkswagen Passat“ (toliau – ir „VW Passat“), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas.

Paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. jai priklausantis automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas trečiojo suinteresuoto asmens A. R., ir juo gabenamos prekės buvo sulaikytos Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) pareigūnų ir surašytas prekių sulaikymo protokolas Nr. 1KK2000862. A. R. 2011 m. rugpjūčio 30 d. gavo Kauno teritorinės muitinės sprendimą Nr. 26S/2011, kad gabentos prekės sulaikomos, o automobilis grąžinamas, o 2011 m. lapkričio 21 d. Kauno TM sprendime Nr. 26(1)S/2011 nurodė, kad automobilis turi būti nedelsiant grąžinamas. Dėl pastarojo sprendimo A. R. padavė skundą Muitinės departamentui, kuris 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 1A-36 jį atmetė, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. Kauno TM pateikė prašymą grąžinti automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno TM viršininko pavaduotojo 2011 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 1B-6.5-17686 jai nurodyta, kad automobilis bus grąžintas, kai įsiteisės 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. 26S/20U, t. y. tik 2011 m. spalio 3 d. 2011 m. spalio 4 d. gavo iš Kauno TM pranešimą Nr. 1B-84-18488, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 1KK2000862 sulaikytas ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 26S/2011 grąžintas jai priklausantis automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bus grąžintas pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir apmokėjus transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas. Taip pat nurodyta, kad jei transporto priemonės neatsiims per 30 darbo dienų nuo informavimo apie grąžinimą dienos, ji bus realizuota teisės aktų nustatyta tvarka ir bus išieškotos transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidos. 2013 m. rugpjūčio 19 d. su skundu kreipėsi į Kauno TM viršininką, pateikė pasiūlymą, išdėstytą 6 punktuose. 2013 m. rugpjūčio 22 d. gavo atsakymą Nr. (6.33)-1B-14258, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundas persiųstas Muitinės departamentui. Muitinės departamentas atsiuntė 2013 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. (29.2) 3B-10430, kuriame nurodyta, kad neturėjo informacijos, jog ji ar A. R. neatsiėmė automobilio. Nors nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki šiol valstybinių įstaigų dokumentuose nurodoma, jog ji disponuoja minėtu automobiliu, tačiau realiai jo nuo minėtos dienos neturi ir negali nieko daryti, t. y. nei juo naudotis, nei išregistruoti iš duomenų bazės.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 30−33) su juo nesutiko.

Nurodė, kad nustatyta tvarka įforminus 2011 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės paėmimo į centralizuotą F tipo muitinės sandėlį užsakymo-pristatymo pranešimą Nr. S3415, Kauno teritorinės muitinės pareigūnų Kybartų kelio poste 2011 m. rugpjūčio 25 d. sulaikytas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio savininkė yra pareiškėja, o teisėtas valdytojas (naudotojas) – A. R., buvo perduotas uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ (toliau – ir UAB „Sauda“) ir saugomas Bučiūnų k., Vilkaviškio r. savivaldybėje.

Teigė, kad Sulaikytų prekių apskaitymo centralizuotame F tipo muitinės sandėlyje taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-412 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka įforminus sulaikytų prekių perdavimo aktą Nr. 4900136877, automobilis buvo įtrauktas į apskaitą Muitinės departamento Sulaikytų prekių administravimo skyriaus administruojamame F tipo muitinės sandėlyje. 2011 m. rugsėjo 29 d. Kauno TM Teisės skyriaus tarnybiniu raštu buvo pateiktas vykdyti įsiteisėjęs Kauno TM 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. 26S/2011, kuriuo automobilis buvo grąžintas savininkui arba valdytojui. Prekių išdavimo (grąžinimo) iš centralizuoto F tipo muitinės sandėlio taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-431, nustatyta tvarka Kauno TM 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. 1B-84-18488 „Dėl automobilio grąžinimo“ pareiškėja informuota, kad įsiteisėjusiu 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 26S/2011 automobilis grąžintas savininkui, pranešta apie grąžinimo procedūras.

Atkreipė dėmesį, kad Taisyklių nustatyta tvarka 2011 m. spalio 5 d. įforminus išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą Nr. 4900140238, kurį kaip teisėtas automobilio valdytojas (naudotojas) pasirašė trečiasis suinteresuotas asmuo A. R., automobilis 2011 m. spalio 5 d. buvo nurašytas iš F tipo muitinės sandėlio apskaitos ir nuo šios datos atsakovas juo nedisponuoja. Tinkamai įformintas išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašas, automobilio savininko ar teisės aktų nustatyta tvarka įgalioto asmens pateiktas UAB „Sauda“, kuriai Muitinės departamentas yra delegavęs muitinės sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos prievolės vykdymą, būtų pagrindas grąžinti automobilį. Tačiau nei pareiškėja, nei A. R., pasirašęs išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą Nr. 4900140238, nuo 2011 m. spalio 5 d. iki šiol automobilio, kuriuo atsakovas nuo 2011 m. spalio 5 d. nedisponuoja ir jo neįtraukia į apskaitą, neatsiėmė, nors apie jo grąžinimo sąlygas ir procedūras pareiškėja pakartotinai informuota 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (23.2) 3B-10430.

Pažymėjo, kad pareiškėjos neatsiimtą jai grąžintą automobilį šiuo metu tebesaugo UAB „Sauda“, taigi tarp pareiškėjos ir šios bendrovės yra susiklostę civiliniai teisiniai kito asmens reikalų tvarkymo santykiai, reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 knygos III dalies XIX skyriaus teisės normų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką automobilio savininkui kyla pareiga atlyginti saugotojo patirtas šios transporto priemonės transportavimo į saugojimo vietą bei jos saugojimo išlaidas.

Atsakovas vadovavosi Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, 157 punktu ir padarė išvadą, kad automobiliu, kuris įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra registruotas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, t. y. turi Bendrijos prekės muitinį statusą, atsakovas nuo išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašo Nr. 4900140238 įforminimo dienos (2011 m. spalio 5 d.) juo nedisponuoja ir neapskaito, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 70) su juo nesutiko.

Vadovavosi iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsakovas. Papildomai paaiškino, kad pagal 2011 m. spalio 5 d. išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą Nr. 4900140238 automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš muitinės įstaigos atsiėmė A. R., todėl nuo 2011 m. spalio 5 d. minėtas automobilis nėra apskaitomas muitinės įstaigoje kaip sulaikyta prekė.

Teigė, kad, vykdydama 2011 m. spalio 14 d. atsakovo sprendimą Nr. 1A-4.13-359, 2011 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 26(1)S/2011 grąžinti A. R. automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pažymėjo, kad teisė realizuoti saugomas prekes atsiranda, kai asmuo, kuriam grąžinama muitinės įstaigoje sulaikyta prekė, jos neatsiima per 30 darbo dienų nuo informavimo apie grąžinimą dienos. Šiuo atveju 2011 m. spalio 5 d. A. R. pasirašydamas patvirtino, kad atsiima iš muitinės įstaigos minėtą automobilį, taigi jo muitinės apskaitoje nebėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sauda“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 100) su juo nesutiko.

Paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimą grąžinti sulaikytą transporto priemonę savininkui arba valdytojui, apie tai informavo automobilio savininkę Ž. Č., kuri turėjo teisę ir pareigą atsiimti savo transporto priemonę. 2011 m. spalio 5 d. Kauno teritorinė muitinė išdavė leidimą atsiimti transporto priemonę A. R., taigi Muitinės sulaikytų prekių administravimo skyrius ją išbraukė iš muitinės apskaitos. Tačiau nei savininkė, nei jos įgaliotas automobilio valdytojas į automobilių saugojimo aikštelę atsiimti transporto priemonės neatvyko. Muitinė visus veiksmus dėl automobilio grąžinimo atliko laiku ir tinkamai, todėl pareiškėjos skundas nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 71–75) nurodė, kad pareiškėjos skunde suformuluoti prašymai neteisingi, kadangi muitinės pareigūnai, pažeisdami visus Lietuvos Respublikos teisės aktus, neteisėtai atėmė iš jo automobilį ir dar reikalauja sumokėti išlaidas. Manė, kad turi būti pripažinta, jog muitinės pareigūnai neteisėtai iš jo 2011 m. rugpjūčio 25 d. atėmė automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) todėl turi būti įpareigoti jį grąžinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (I t., b. l. 149–153) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. A. R. su pareiškėjai priklausančiu automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką per Kybartų kelio postą. A. R. atvyko į Lietuvos Respubliką šeštą kartą, todėl pripažinta, kad jis pažeidė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 1B-392, taigi, jo vairuojamas automobilis ir gabenamos prekės buvo sulaikytos ir išrašytas prekių sulaikymo protokolas Nr. 1KK2000862 (I t., b. l. 14). Kauno teritorinė muitinė 2011 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 26S/2011 (I t., b. l. 3–4) pagal prekių sulaikymo protokolą Nr. 1KK2000862 sulaikytą automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti savininkui ar valdytojui. Pareiškėja 2011 m. rugsėjo 14 d. Kauno teritorinės muitinės viršininkui pateikė prašymą grąžinti jai priklausantį automobilį (I t., b. l. 12). Kauno teritorinė muitinė 2011 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 1B-6.5-17686 (I t., b. l. 10) informavo, kad jai priklausantis automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bus grąžintas 2011 m. spalio 3 d., t. y. įsiteisėjus sprendimui Nr. 26S/2011. Kauno teritorinė muitinė 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. 1B-84-18488 (I t., b. l. 11) pranešė Ž. Č., kad jai priklausantis automobilis „VW Passat“ bus grąžintas pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir apmokėjus transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas. Pareiškėjai paaiškinta, kad, neatsiėmus transporto priemonės per 30 darbo dienų nuo informavimo apie grąžinimą dienos, ji bus realizuota teisės aktų nustatyta tvarka išieškojus transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas.

Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad Muitinės departamentas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-359 (I t., b. l. 96–98) panaikino Kauno teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, todėl Kauno teritorinė muitinė iš naujo vertino automobilio „VW Passat“ grąžinimo jo savininkui ar valdytojui aplinkybes ir 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 26(1)S/2011 nusprendė nedelsiant grąžinti A. R. 2011 m. rugpjūčio 25 d. sulaikytą „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugomą centralizuotame F tipo muitinės sandėlyje prie Kauno teritorinės muitinės (I t., b. l. 5–9). Pareiškėja Ž. Č. Kauno teritorinės muitinės viršininkui 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, kad jie neatlieka savo tiesioginių pareigų nerealizuodami jai priklausančio automobilio (I t., b. l. 15). Šį pareiškėjos skundą išnagrinėjo Muitinės departamentas ir 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (29.2)3B-10430 informavo, kad A. R. 2011 m. spalio 5 d. išdavė tinkamai įformintą išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą Nr. 4900140238, kurį pateikęs automobilio saugojimo vietoje galėjo atsiimti sumokėjęs saugojimo išlaidas. Muitinės departamentas neturėjo informacijos, kad ji automobilio iki šiol neatsiėmė.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje reikia nustatyti, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti Muitinės departamentą atlikti nurodytus veiksmus, ir ne šios bylos ginčo dalykas, ar nurodytas automobilis buvo sulaikytas teisėtai, todėl teismas plačiau šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtos aplinkybės buvo nagrinėtos administracinėje byloje Nr. I-2831-281/2012 pagal pareiškėjo A. R. skundą, kurioje 2012 m. rugsėjo 10 d. priimtas sprendimas skundo netenkinti.

Remdamasis Taisyklių 5 punktu, teismas pažymėjo, 2011 m. rugpjūčio 25 d. sulaikytas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įtrauktas į muitinės apskaitą (I t., b. l. 54–55). Pagal Taisyklių 20 ir 21 punktus, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Prekių išdavimo (grąžinimo) iš centralizuoto F tipo muitinės sandėlio taisyklių 7 punktą 2011 m. spalio 5 d. buvo užpildytas išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašas Nr. 4900140238 (b. l. 60), kurį pasirašė A. R. ir kuriame nurodoma, kad iš Kauno teritorinės muitinės sandėlio išduotas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teismas, atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. spalio 5 d. buvo nurašytas iš F tipo muitinės sandėlio apskaitos ir nuo šios datos atsakovas automobiliu nedisponavo.

Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja Kauno teritorinės muitinės Ūkio reikalų specialistė A. K. parodė, kad 2011 m. spalio 5 d. buvo atvykęs A. R., kurio asmens tapatybę patikrino ir pasidarė jo paso kopiją. Buvo surašytas išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašas (šiuo atveju prekė – ginčo automobilis), kurį A. R. pasirašė ir su juo nuvykęs į saugojimo aikštelę turėjo atsiimti automobilį, prieš tai sumokėjęs už jo saugojimą. Liudytoja taip pat paaiškino, kad surašius minėtos prekės išdavimo sąrašą automobilis nurašomas iš muitinės apskaitos.

Sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 2 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, jog realizuojamas gali būti tik muitinės apskaitytas (jos žinioje esantis) turtas. Šiuo atveju, kaip konstatuota, nuo 2011 m. spalio 5 d. automobilis „VW Passat“ nurašytas iš F tipo muitinės sandėlio apskaitos ir nuo šios datos atsakovas automobiliu nedisponavo, o A. R. pasirašė, kad automobilis jam grąžinamas, t. y. gavo leidimą jį atsiimti iš saugojimo aikštelės. Taigi, nebuvo jokio teisinio pagrindo atsakovui automobilį realizuoti.

Pažymėta, kad dėl automobilio transportavimo į saugojimo vietą bei saugojimo išlaidų atlyginimo tarp UAB „Sauda“ ir pareiškėjos, kaip automobilio savininkės, ar A. R., kaip automobilio valdytojo, galimai yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose (Civilinio kodekso 6.229, 6.233 str.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2009, 2010 m. gruodžio 14 d. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį ir kt.).

III. Pareiškėja Ž. Č. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 161-165), kuriame prašo įpareigoti Kauno teritorinę muitinę pateikti dokumento kopiją, kurią A. R. nurodo 2013 m. gruodžio 5 d. prašyme ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, neįpareigojęs Kauno teritorinės muitinės pateikti automobilio atsiėmimo dokumentą, kuriuo remiantis, pareiškėja ir A. R. galėjo pateikti visus turimus įrodymus teismui. Iš prie apeliacinio skundo pateiktų dokumentų matyti, kad Kauno TM piktnaudžiauja suteiktomis teisėmis ir A. R. nepateikia automobilio atsiėmimą patvirtinančio dokumento, nes šis asmuo nenurodo, kokiam tikslui reikalingas prašomas dokumentas. A. R. nurodė, jog prašomas dokumentas būtinas pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau ir nurodžius šį tikslą, atitinkamas dokumentas nepateiktas bei visiškai neatsakyta į prašymą. Tokie Kauno TM veiksmai šiuo atveju sutrukdė (visiškai užkirto kelią) A. R. sąžiningai pateikti teismui visus turimus įrodymus, o pareiškėja taip pat dėl to negali dalyvauti teisme ir ginti savo pažeistų teisių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neturėdamas visų įrodymų, priėmė palankų sprendimą ne pareiškėjos ar A. R. naudai, o tų suinteresuotų asmenų naudai, kurie nuslėpė nuo teismo svarbius įrodymus.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 2-4) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo byloje esmė – nustatyti, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti atsakovą realizuoti Ž. Č. vardu registruotą automobilį, realizavus jį gautomis lėšomis atlyginant šioje byloje trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu esančios UAB „Sauda“ patirtas automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas. Todėl, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojos A. K. parodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Taisyklių reikalavimus 2011 m. spalio 5 d. įforminus išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą Nr. 4900140238, kurį kaip teisėtas automobilio valdytojas (naudotojas) pasirašė šioje byloje trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu esantis A. R., automobilis 2011 m. spalio 5 d. buvo nurašytas iš F tipo muitinės sandėlio apskaitos ir nuo šios datos atsakovas automobiliu nedisponuoja ir jo neapskaito. Nustatęs tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui nėra jokio teisinio pagrindo realizuoti automobilį, juo labiau realizavus jį gautomis lėšomis atlyginti saugotojo patirtas automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas. Tokia išvada atitinka ir Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 157 punkto reikalavimus, nes Lietuvos Respublikos muitinė mokesčių inspekcijai pagal šias taisykles priskirtas funkcijas atlieka tik administruojant Bendrijos prekių muitinio statuso neturinčias prekes. Tuo tarpu ginčo automobilis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra registruotas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre ir turi Bendrijos prekės muitinį statusą.

2. Byloje taip pat nustatyta, kad nei pareiškėja, nei A. R., turėdami tinkamai Kauno teritorinės muitinės Centralizuoto F tipo muitinės sandėlio veiklos organizavime skyriaus darbuotojų (Gamyklų g. 1, Marijampolėje) 2011 m. spalio 5 d. įformintą išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą, leidžiantį atsiimti saugojimo vietoje, kuria disponuoja saugotojas, esančioje Bučiūnų k., Vilkaviškio r. savivaldybėje, saugomą ginčo automobilį, nuo 2011 m. spalio 5 d. iki šiol į saugotoją dėl automobilio grąžinimo nesikreipė ir jo iš saugojimo vietos neatsiėmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp pareiškėjos ir saugotojo yra susiklostę civiliniai teisiniai kito asmens reikalų tvarkymo santykiai, reglamentuoti Civilinio kodekso 6-tos knygos III dalies XIX skyriaus teisės normų, ir kilęs ginčas spręstinas bendrosios kompetencijos teismuose.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjos skundą atmesti, pagrįstas visapusišku, išsamiu bei objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, atitinka suformuotą aktualią teismų praktiką, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 18-19) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti nei teisiniais, nei faktiniais argumentais ir iš vis iš tokio apeliacinio skundo argumentų (neaišku apie kokį dokumentą kalbama, ir kokį ryšį šis dokumentas turi su nagrinėjamu ginču) neįmanoma tinkamai suformuluoti atsikirtimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje surinkta medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas.

2. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje sprendė klausimą, susijusį su pareiškėjos reikalavimu pripažinti atsakovą Muitinės departamentą vilkinus atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir įpareigoti jį realizuoti automobilį VW Passat teisės aktų nustatyta tvarka išieškant transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. 1B-84-18488 (I t., b. l.

11) Kauno teritorinė muitinė pranešė pareiškėjai, kad jai priklausantis automobilis VW Passat bus grąžintas pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir apmokėjus transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad neatsiėmus transporto priemonės per 30 darbo dienų nuo informavimo apie grąžinimą dienos, ji bus realizuota teisės aktų nustatyta tvarka išieškojus transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas. Nustatyta, kad 2011 m. spalio 5 d. buvo užpildytas išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašas Nr. 4900140238 (I t., b. 1. 60), kurį pasirašė A.

R. ir kuriame nurodoma, kad iš Kauno teritorinės muilinės sandėlio išduotas automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apie tai, kad 2011 m. spalio 5 d. ginčo automobilį iš muilinės apskaitos nurašė dėl to, kad 2011 m. lapkričio 5 d. buvo atvykęs A. R., kuris vėliau galėjo nuvykti į saugojimo aikštelę atsiimti grąžinto ginčo automobilio, patvirtino ir liudytoja apklausta Kauno TM specialistė A. K.. Įvertinus tai, kas išdėstyta, tai ko pareiškėja siekė kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, inicijuodama ginčą dėl neva tai vilkinamo automobilio grąžinimo, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nes automobilio VW Passat grąžinimas tiek iš atsakovo – Muitinės departamento, tiek iš trečiojo suinteresuoto asmens – Kauno teritorinės muilinės, pusės vyko vadovaujantis Prekių išdavimo (grąžinimo) iš Centralizuoto F tipo muitinės sandėlio taisyklių nustatyta tvarka, vykdant 2011 m. rugpjūčio 30 d.

Kauno teritorinės muitinės sprendimą Nr. 26S/2011. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad reikalavimas pripažinti atsakovą vilkinus automobilio grąžinimą yra nepagrįstas, nes pareiškėja atsakovo 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. 115-84-18488 buvo informuota apie grąžinamą automobilį ir jo grąžinimo procedūrą, o jau kitą dieną, t. y. 2011 m. spalio 5 d. A. R. atvyko į Centralizuoto F tipo muitinės sandėlį (Marijampolėje), kur, patikrinus jo asmens tapatybę, buvo surašytas išduotų iš muilinės sandėlio prekių sąrašas, kurį A.

R. pasirašė. Teismo sprendime pažymėta, kad tokio dokumento užpildymas, remiantis Taisyklių 20 ir 21 punktais, reiškia sulaikytos prekės nurašymą iš muitinės sandėlio. Taigi, atlikus šiuos veiksmus, iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens – Kauno teritorinės muitinės, pusės neliko jokių kliūčių pareiškėjai atsiimti ginčo automobilį. Įvertinus tai, kad šis automobilis iki šiol (teisminio ginčo nagrinėjimo teisme dienos) dar buvo (yra) saugojamas UAB „Saudą“ saugojimo aikštelėje, manytina, kad pagrįstai teismas atmetė ir kitą pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą realizuoti ginčo objektu tapusį automobilį, išieškant transportavimo ir saugojimo metu patirtas išlaidas, nes, kaip minėta, atsakovas nuo 2011 m. spalio 5 d.

šiuo automobiliu nedisponuoja, o ginčas dėl transportavimo ir saugojimo išlaidų yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sauda“ atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 1) prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde neužsimena ir nenagrinėja esminių priežasčių, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinis skundas pagrįstas niekur bylos medžiagoje nepaminėtu, A. R. 2013 m. gruodžio 5 d. prašyme nurodytu (galimai neegzistuojančiu) dokumentu. Jeigu toks dokumentas egzistuoja ir galėtų turėti reikšmės šios bylos nagrinėjimui, tai pareiškėja privalėjo prašyti lokį pateikti savo skunde arba bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tačiau tai nebuvo padaryta, o pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo (pateisinamų priežasčių nepateikė), tuo siekdama apsunkinti bylos nagrinėjimą. Kitus esminius argumentus trečiasis suinteresuotas asmuo išsamiai pateikė savo atsiliepime į pareiškėjos skundą ir jo pozicija šioje byloje nesikeičia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 14-15) prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Du kartus Kauno TM pateikė prašymus, jog atsiųstų automobilio Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo dokumentus, t. y. kaip vyko šio automobilio grąžinimo, atidavimo procedūra. Kauno TM piktybiškai nepateikia šių dokumentų, nes jie nenaudingi atsakovui ir Kauno TM, kadangi šis automobilis buvo grąžintas, atiduotas nepanaudojus apgaulės, t. y. prieš grąžinant, pasiimant automobilį pareigūnai trečiajam suinteresuotam asmeniui jį aprodė (leido apžiūrėti transporto priemonę, ar jos būklė tokia pati, kokia buvo prieš sulaikymą), o po to pateikė dokumentus pasirašyti. Pasirašęs pateiktuose dokumentuose, trečiasis suinteresuotas asmuo sėdo į automobilį ir išvažiavo. Tai vadinama sąžiningu automobilio grąžinimu, kadangi pasirašant grąžinimo dokumentus žinoma, kokios būklės atsiimamas automobilis ir pasirašius dokumente, jis pasiimamas. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje šiuo atveju traktuojama, jog transporto priemonė grąžinta A. R., kadangi šis dokumentuose, t. y. išduotų iš muilinės sandėlio prekių sąraše, pasirašė. Nors A. K., surašiusi išduotų iš muitinės sandėlio prekių sąrašą, tvirtino, jog grąžino, atidavė A. R. automobilį, bet šio automobilio realiai, faktiškai neatidavė.

2. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atidėti teismo posėdį, neišreikalavo iš Kauno TM automobilio Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidavimo, grąžinimo dokumentų, užkirto kelią sąžiningai, turint visus įrodančius dokumentus, A. R. dalyvauti sąžiningame teisme, sąžiningai apginti savo pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus. Tokie teismo veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, ABTĮ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas ir todėl šio teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas, šališkas, akivaizdžiai ginantis Kauno TM ir Muitinės departamento interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas ginčo santykių kvalifikavimui bei teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėja Ž. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė pripažinti Muitinės departamentą vilkinus atlikti veiksmus bei įpareigoti pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. realizuoti automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti transportavimo ir saugojimo paslaugų išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo apimtyje bylą išnagrinėjo ir pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą ir prašo įpareigoti Kauno TM pateikti dokumento kopiją (vieną teismui, o kitą A. R.), kurią šis asmuo nurodo 2013 m. gruodžio 5 d. prašyme. Toks reikalavimas pirmosios instancijos teismui nebuvo reiškiamas, jis nėra neatsiejamai susijęs su išnagrinėtu reikalavimu, todėl pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas.

Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas įpareigojimas pripažintinas nauju reikalavimu ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nėra reikšmingi byloje nagrinėjamam ginčui, todėl prie bylos neprijungiami.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos Ž. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys