A-261-1144-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1144/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03169-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant G. S., dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei patikslintu skundu (b. l. 1-3, 64-67), kuriuose prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, Agentūra) 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. PS1-793 atleisti V. D. nuo 2013 m. liepos 19 d. iš užimamų Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, pasibaigus pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikui (b. l. 89); 2) sugrąžinti pareiškėją pakaitiniu valstybės tarnautoju į Nacionalinės mokėjimo agentūros Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, kol į šias pareigas sugrįš laikinai negalinti eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoja G. S. arba priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo nutarties priėmimo šioje byloje dienos, jei sugrąžinimas į tarnybą yra negalimas; 3) priteisti kompensaciją iš Agentūros už laikotarpį nuo pareiškėjo neteisėto atleidimo iš pareigų iki jo sugrąžinimo į pareigas dienos, jei pareiškėjas yra grąžinamas į valstybės tarnybą; 4) priteisti iš Agentūros 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 5) panaikinti Agentūros direktoriaus 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. PS5-66, kuriuo nutrauktos nuo 2013 m. liepos 22 d. Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus vyriausiosios specialistės G. S. atostogos vaikui prižiūrėti (b. l. 86); 6) nustačius, kad G. S. 2013 m. liepos 22 d. į valstybės tarnybą faktiškai negrįžo ir/arba panaikinus direktoriaus 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. PS5-66, grąžinti pareiškėją į tarnybą arba jam priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą iki kol faktiškai pradės savo pareigas vykdyti G. S. ar į jos vietą bus paskirtas kitas valstybės tarnautojas.

Paaiškino, kad 2013 m. vasario 11 d. Agentūros įsakymu Nr. PSI-228 nuo 2013 m. vasario 11 d. buvo paskirtas pakaitiniu valstybės tarnautoju į Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, kol į šias pareigas sugrįš laikinai negalinti eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoja G. S. Pareiškėjui būnant laikinai nedarbingam, raštu jo neįspėjęs, 2013 m. liepos 18 d. Agentūros direktorius priėmė įsakymą, kuriuo 2013 m. liepos 19 d. atleido pareiškėją iš užimamų pareigų pasibaigus pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikui bei nurodė išmokėti atitinkamą kompensaciją. Apie atleidimą buvo pranešta telefonu.

Atleidimą pareiškėjas laikė neteisėtu, nes buvo atleistas iš tarnybos laikino nedarbingumo metu. Be to, jam nebuvo pateikti jokie rašytiniai įrodymai, nuo kada į pareigas sugrįžo laikinai negalėjusi eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoja G. S. Todėl manė, kad pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikas nepasibaigė ir jis turi būti sugrąžintas į pareigas. Dėl šių atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, nes kaip ilgametis ir lojalus Agentūrai tarnautojas buvo atleistas be jokio įspėjimo ar oficialaus pranešimo, laikino nedarbingumo metu. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurį vertino 7 000 Lt suma.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 15-17, 105-106) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad valstybės tarnautoja G. S. 2013 m. liepos 5 d. pateikė Agentūrai prašymą atšaukti ją iš vaiko priežiūros atostogų nuo 2013 m. liepos 22 d. 2013 m. liepos 16 d. Agentūros direktoriaus įsakymu Nr. PS5-66 nuo 2013 m. liepos 22 d. buvo nutrauktos Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus vyriausiosios specialistės G. S. atostogos vaikui prižiūrėti. Pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų 2013 m. liepos 19 d. vykdant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 8 dalies reikalavimus ir siekiant užtikrinti laisvas iš vaiko priežiūros atostogų grįžtančio valstybės tarnautojo anksčiau eitas pareigas. 2013 m. liepos 22 d. G. S. atvyko į darbą Agentūroje, pradėjo susipažinti su darbo procedūrų pakeitimais, aptarė su tiesioginiu vadovu jai priskiriamus darbus ir užduotis, su jomis susipažino, tačiau, dėl staiga pasikeitusių šeiminių aplinkybių, tą pačią dieną pateikė prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Kadangi 2013 m. liepos 22 d. G. S. jau buvo sugrįžusi iš vaiko priežiūros atostogų ir išdirbusi tą dieną 4 darbo valandas, jai buvo išmokėtas darbo užmokestis už išdirbtą laiką bei, tenkinant jos prašymą, suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo likusios 2013 m. liepos 22 d. dalies iki 2013 m. rugsėjo 1 d.

Dėl atleidimo iš pareigų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu paaiškino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 21 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Pasibaigus pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikui, t. y. grįžtant į pareigas laikinai jų negalėjusiam eiti valstybės tarnautojui, pakaitinis valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir laikino nedarbingumo atveju. Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato pareigos, atleidžiant pakaitinį valstybės tarnautoją pasibaigus jo priėmimo laikui, raštu įspėti jį apie atleidimą. Atkreipė dėmesį į tai, jog į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui žinoma, jog jis priimamas iki į pareigas sugrįš laikinai jų negalintis eiti valstybės tarnautojas. Valstybės tarnautojų atleidimą iš darbo reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinto įpareigojimo, atleidžiant pakaitinį valstybės tarnautoją, pateikti jam rašytinius įrodymus, nuo kada į pareigas sugrįžta laikinai jų negalėjęs eiti valstybės tarnautojas. Pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas apie atleidimą, prie kurio buvo pridėta Agentūros direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. PS1-793 patvirtinta kopija.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą pažymėjo, jog Agentūra jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Pareiškėjas iš anksto, priimant jį į pareigas, žinojo, jog jis priimamas laikinam laiko tarpui. Pareiškėjo daiktai buvo sukrauti ne siekiant sukelti neigiamas emocijas, o siekiant užtikrinti tinkamas darbo sąlygas iš vaiko priežiūros atostogų grįžtančiam valstybės tarnautojui. Teigė, jog su pareiškėju buvo elgiamasi pagarbiai, dėl Agentūros veiksmų pareiškėjas negalėjo patirti pažeminimo, reputacijos pablogėjimo ir bendravimo galimybių sumažėjimo ar kitų nepatogumų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. S. su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 2013 m. liepos 5 d. pateikė Agentūrai prašymą atšaukti ją iš vaiko priežiūros atostogų nuo 2013 m. liepos 22 d. dėl susiklosčiusių aplinkybių. Agentūroje 2013 m. liepos 22 d. dirbo 4 valandas, tačiau minėtą dieną pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms (nebuvo kam prižiūrėti mažamečio vaiko), parašė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Šiuos jos prašymus Agentūros direktorius patenkino. Šiuo metu ji nuo 2013 m. spalio 25 d. dirba Agentūroje Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus vyriausiąja specialiste.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 133–137) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Agentūros direktorius 2013 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. PS1-228 paskyrė pareiškėją pakaitiniu valstybės tarnautoju į Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, kol į šias pareigas sugrįš laikinai negalinti eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoja G. S. (b. l. 84). Agentūros direktorius, gavęs G. S. 2013 m. liepos 5 d. prašymą (b. l. 85), 2013 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. PS5-66 nutraukė nuo 2013 m. liepos 22 d. jos atostogas vaikui prižiūrėti (b. l. 86), o 2013 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. PS1-793 atleido V. D. nuo 2013 m. liepos 19 d. iš užimamų Rizikų vertinimo ir valdymo departamento Prevencinio pažeidimų administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, pasibaigus pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikui (b. l. 89).

Įvertinęs VTĮ 2 straipsnio 10 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad laikas, kuriam priimamas dirbti pakaitinis valstybės tarnautojas, yra apibrėžiamas ne kalendoriniu terminu (tokiu būdu apibrėžtas tik šio laiko trukmės apribojimas – treji metai), o faktu, t. y. jis yra siejamas su karjeros valstybės tarnautojo laikinu negalėjimu (apskritai nesvarbu, dėl kokios priežasties) eiti savo pareigas. Vadinasi pareiškėjas, būdamas priimtas dirbti vietoje G. S., įgijo įstatymo (VTĮ 14 str. 2 d.) nustatytą teisę eiti šias pareigas iki tol, kol pastaroji nesugrįš į tarnybą po laikino negalėjimo eiti savo pareigas (augino vaiką iki trejų metų). Teismo vertinimu, šiuo atveju turi būti ginama G. S. teisė, o ne pareiškėjo (turėjusio nedarbingumą), einančio pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A143-413/2010).

Pareiškėjo atleidimas iš pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų, turint laikinąjį nedarbingumą, numatytas VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatose. Pagal šias nuostatas valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 21 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Todėl, grįžtant į pareigas laikinai jų negalėjusiam eiti valstybės tarnautojui (ginčo atveju G. S.), pakaitinis valstybės tarnautojas (pareiškėjas) gali būti atleistas ir laikino nedarbingumo atveju. Teisės aktai nenumato Agentūrai pareigos atleidžiant pakaitinį valstybės tarnautoją raštu įspėti apie atleidimą, teikti jam rašytinius įrodymus apie į pareigas sugrįžtantį valstybės tarnautoją.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis galėjo būti atleistas iš pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų tik konstatavus, jog karjeros valstybės tarnautojas grįžo į valstybės tarnybą, tuo tarpu G. S. 2013 m. liepos 22 d. dirbo tik keturias valandas ir vėl parašė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d., teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jau 2013 m. vasario 11 d. žinojo, jog pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybos santykiai tęsis ribotą laiką, priklausomai nuo priežasčių, dėl kurių pakaitinis valstybės tarnautojas priimamas į pareigas, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo priimtas į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas, tarnybos santykiai su juo nenutrūks. Teismo vertinimu, atsakovas, turėdamas G. S. 2013 m. liepos 5 d. prašymą (b. l. 85) atšaukti ją iš vaiko priežiūros atostogų nuo 2013 m. liepos 22 d., negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik priimti ginčo įsakymą, grąžinti ją į ankstesnes pareigas, nes priešingu atveju būtų pažeisti VTĮ 35 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Agentūros pateikti įrodymai aiškiai patvirtina, kad G. S. 2013 m. liepos 22 d. dirbo 4 valandas, tai atsispindi darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (b. l. 25), jai buvo apmokėta už darbą (b. l. 49). Liudytoja J. P. teismo posėdyje paaiškino, kad G. S. 2013 m. liepos 22 d. buvo darbe pusę dienos, jai už dirbtą laiką apmokėta, dėl susiklosčiusių aplinkybių tą pačią dieną ji parašė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas nuo 2013 m. liepos 22 d., tokios atostogos jai buvo suteiktos.

Teismo vertinimu, atsakovas laikėsi visų teisės aktuose numatytų reikalavimų, tinkamai vadovavosi materialiosios teisės normomis, t. y. pagrįstai atleido pareiškėją iš pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų, kai į šias pareigas nutarė sugrįžti G. S., pateikdama Agentūrai 2013 m. liepos 5 d. prašymą. Agentūros 2013 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. PS5-66 (b. l. 86), kuriuo nutrauktos G. S. atostogos vaikui prižiūrėti, ir Agentūros 2013 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. PS1-793 (b. l. 89), kuriuo pareiškėjas atleistas iš pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų, yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti 7 000 Lt žalą taip pat atmestas, nenustačius atsakovo veiksmuose neteisėtos veikos. Nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų Lietuvos valstybei, atstovaujamai Agentūros, civilinė atsakomybė nekyla, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti jo prašomą žalą.

Teismui konstatavus, kad Agentūros ginčo įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti. Kiti skunde pareikšti reikalavimai (sugrąžinti pareiškėją pakaitiniu valstybės tarnautoju, priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį), kaip išvestiniai, tiesiogiai susiję su minėtais reikalavimais, todėl taip pat atmesti.

III. Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 143-149) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kadangi Nacionalinės mokėjimo agentūros praktikoje, taip pat ir kitų valstybinių institucijų praktikoje yra nusistovėjusi materialinei ir procesinei teisei priešinga praktika, kai institucijos direktorius turi teisę (ir net pareigą, kaip galima suprasti iš teismo motyvacijos) priimti įsakymus dėl pakaitinio tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos, remdamasis vien tik tarnautojo, kuris tik ketina grįžti į valstybės tarnybą, subjektyvaus prašymo pagrindu.

Tokie atsakovo veiksmai, kai jis vien tik tarnautojo prašymo pagrindu atleidžia iš tarnybos pakaitinį valstybės tarnautoją, prieštarauja įstatymų viršenybės bei objektyvumo principams, yra žalinga valstybės tarnybai praktika. Šiame kontekste akcentuotina, kad individualus administracinis aktas (ginčijami įsakymai) turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio teisės akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą.

Valstybės tarnautojo prašymas dėl jo grįžimo „iš atostogų“ teisiniu požiūriu yra tik jo subjektyvus, vienašalis valios išraiškos aktas apie jo ketinimus, kuris, kaip kad šiuo atveju, nėra objektyvus juridinis faktas, garantuojantis, kad iš tiesų 2013 m. liepos 22 d. tarnautojas tikrai grįš į valstybės tarnybą. Trečiojo suinteresuoto asmens prašyme yra išdėstyta tik jo valia apie tam tikrus ketinimus, tačiau tai nėra pats grįžimą patvirtinantis faktas. Tuo tarpu, kaip nustatyta šioje byloje, atsakovas priėmė 2013 m. liepos 16 d.

įsakymą dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo nuo 2013 m. liepos 22 d. kai 2013 m. liepos 22 d. Agentūroje pasirodžiusi G. S. pati pateikė prašymą nuo 2013 m. liepos 22 d. suteikti jai („naujas“) vaiko priežiūros atostogas. Taigi, ši viešajame administravime susiklosčiusi aplinkybė tik patvirtina, kad vien tik prašymas apie ketinimus, savaime nepatvirtina teisinio juridinio fakto (Valstybės tarnybos įstatymo 14 str. 2 d. sudėties), jog tarnautojas iš tiesų grįžo į valstybės tarnybą. Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad pakaitinis valstybės tarnautojas dirba iki kol faktiškai į valstybės tarnybą grįžo valstybės tarnautojas, t. y. nuostatos dispozicijoje nustatyta taisyklė, kurią konstatavus atsiranda sankcija – galimybė atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją. 2013 m. liepos 18 d.

įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų nuo 2013 m. liepos 19 d. neturėjo absoliučiai jokio teisinio pagrindo, kurį numato Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostata, t. y. iki sugrįžta negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, kadangi 2013 m. liepos 19 d. nebuvo konstatuotas faktinis G. S. grįžimo į tarnybą juridinis faktas, juolab, net pats ketinimas buvo grįžti tik 2013 m. liepos 22 d., o ne 2013 m. liepos 19 d. Faktinis valstybės tarnautojo grįžimas į valstybės tarnybą yra siejamas su tuo, ar nuolatinis tarnautojas teisiškai ir faktiškai gali ir faktiškai atliks jam pagal pareigybes pavestas funkcijas.

Kol tokios teisinės-faktinės aplinkybės (teisinės sudėties) nėra nustatytos, nėra pagrindo atleisti pakaitinio valstybės tarnautojo.

2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė (netaikė) Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 180 straipsnio 3 dalies nuostatą. Darbo kodekso 180 straipsnio 3 dalis nustato, jog tarnautojas, kuris prašo suteikti jam atostogas, privalo apie tai pranešti mažiausiai prieš 14 dienų. Tačiau šioje byloje, absoliučiai ignoruodamas šią Darbo kodekso nuostatą, ją pažeisdamas, netgi ginantis tokį pažeidimą, pirmosios instancijos teismas tvirtina, kad, jei nebūtų priimti ginčo įsakymai, būtų neva pažeisti VTĮ 35 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Ignoruodamas šią įstatymo nuostatą, pirmosios instancijos teismas neleistinai toleravo teisinę faktinę aplinkybę, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, G. S., atvykusi 2013 m. liepos 22 d. į Agentūros pastatą, ir neva padirbusi 4 valandas, nesilaikydama jokių įspėjimo terminų, vėl tą pačią dieną pateikė prašymą, jog nuo tos pačios 2013 m. liepos 22 d. įskaitytinai ji vėl pageidauja vaiko priežiūros atostogų. G. S. taip ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių neišvengiamą būtinybę prašyti jai atostogų (pažyma apie jos ar vaiko ligą ir pan.); trečiojo suinteresuoto asmens teismo posėdyje išsakyti samprotavimai, kad ji privalėjo grįžti namo vaiko prižiūrėti dėl to, kad susirgo draugė, su kuria buvo sutarta, kad ji prižiūrės vaiką, vertintini tik kaip spekuliatyvi, įrodymais nepagrįsta pozicija; asmuo, norintis pasinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas, privalo ja naudotis apdairiai, rūpestingai ir atsakingai.

3. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo konstituciniais bei viešojo administravimo principais. Byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad atsakovas įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų nepaisė. Pareiškėjas iš valstybės tarnybos ginčijamo įsakymo pagrindu buvo atleistas 2013 m. liepos 19 d., tačiau G. S. į Agentūrą „atėjo“ tik 2013 m. liepos 22 d. Taigi, akivaizdu, jog 2013 m. liepos 19 d. atleidžiant V. D. iš tarnybos, buvo pažeistas įstatymas, o būtent Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostata. Tokie Agentūros veiksmai, kai pakaitinis tarnautojas atleidžiamas iš valstybės tarnybos nei faktiškai, nei teisiškai negrįžus į valstybės tarnybą tarnautojai, kurią pakeičia pakaitinis valstybės tarnautojas, o vėliau žinant, kad ta tarnautoja vėl prašo vaiko priežiūros atostogų, prieštarauja nuostatai, kad valstybės įstaigos tarnauja žmonėms bei Agentūros tikslams ir užduotims, nes tam tikra pareigybė, skirta Agentūros tikslui bei užduotims vykdyti, buvo nebevykdoma: buvo nevykdoma nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. spalio mėn. pabaigos, kai grįžo į valstybės tarnybą G. S. Nors teisiškai ir faktiškai visą laikotarpį nuo 2013 m. liepos iki 2013 m. spalio mėn. pabaigos pareiškėjas galėjo vykdyti jam pavestas funkcijas (pavaduoti), nes buvo priimtas į tarnybą tol, kol negalės pareigų vykdyti nuolatinė valstybės tarnautoja, tačiau vien tik remiantis subjektyviais G. S. prašymais, neatitinkančiais tikrovės, įstatymų nuostatomis ir kitais teisės aktais nustatyta pareigybė nei de jure, nei de facto nebuvo vykdoma; tai akivaizdus konstitucinės nuostatos, jog valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, pažeidimas. Toks teisės aiškinimas, kai valstybės tarnautojas bet kada, be jokios atsakomybės, be jokių įspėjimų, be jokio derinimosi su įstaiga, „paprašo“ nutraukti vaiko priežiūros atostogas, po to tą pačią dieną, kurią ketino grįžti į tarnybą, pateikia naują prašymą dėl atostogų suteikimo iki tam tikros datos, bet tą, jo nurodytą, datą ir vėl neatvyksta į valstybės tarnybą, ir vis vėl „pratęsinėja“ prašymus dėl vaiko priežiūros atostogų, neabejotinai prieštarauja nuostatai, jog valstybės įstaigos tarnauja žmonėms.

4. Agentūros personalo skyriaus vadovės R. K. tvirtinimai, kad ji negalėjo nepaisyti trečiojo suinteresuoto asmens prašymų ir „privalėjo priimti“ ginčo įsakymus, nepateisina Darbo kodekso ir Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimų. Personalo skyrius turi visas teisines ir administracines priemones įspėti tarnautojus, prašančius vaiko priežiūros atostogų bei grįžtančius iš jų, kad be objektyviais įrodymais pateisinančios priežasties negalima nepaisyti 14 dienų įspėjimo terminų; pateikus prašymą grįžti į valstybės tarnybą, būtina išdirbti bent 14 dienų, antra vertus, Agentūros administracija turėjo ir tebeturi visas teisines ir administracines galimybes įsitikinti, kad ketinimą grįžti iš atostogų į valstybės tarnybą deklaravęs asmuo tikrai tą nurodytą dieną galės bent 14 dienų terminui pradėti eiti jam pavestas pareigas. Tik esant tokioms „garantijoms“, buvo galima atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją iš pareigų.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 155-157) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kaip yra pažymėta paties pareiškėjo apeliaciniame skunde, VTĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, iki sugrįžta arba atleidžiamas negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikas arba valstybės tarnautojui sueina 65 metai ar baigiasi jo tarnybos pratęsimo terminas, arba baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai. Pažymėtina, jog šis punktas taikytinas imperatyviai ir jame nurodomi atvejai, kai valstybės tarnautojas privalo būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui diskrecijos teisė nepaliekama. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai taikydamas VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą kartu su VTĮ 14 straipsnio 2 dalimi ir VTĮ 2 straipsnio 10 dalimi, teisingai taikė ir aiškino VTĮ nuostatas, reglamentuojančias pakaitinio valstybės tarnautojo institutą.

2. Remiantis VTĮ 43 straipsnio 8 dalimi, valstybės tarnautojui dėl atostogų vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai negalinčiam eiti pareigų, garantuojamos jo eitos pareigos. VTĮ 14 straipsnyje numatyta, jog pakaitinis valstybės tarnautojas priimamas iki sugrįžta negalėjęs eiti pareigų valstybės tarnautojas. Pažymėtina, jog vienu metu vienose valstybės tarautojo pareigose gali būti tik vienas asmuo. Tai reiškia, jog pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo terminas pasibaigia ne jau grįžus nuolatiniam valstybės tarnautojui, negalėjusiam eiti pareigų, į jo anksčiau eitas pareigas, o iki jam sugrįžtant. Todėl pakaitinis valstybės tarnautojas, siekiant užtikrinti nuolatiniam valstybės tarnautojui VTĮ suteikiamą garantiją grįžti į savo eitas pareigas, turi būti atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų iki į jas grįžta laikinai negalėjęs eiti pareigų nuolatinis valstybės tarnautojas.

3. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas darbo subjektų lygybės nepaisant jų lyties, socialinės padėties, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, kitų aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principas. Remiantis VTĮ 35 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnautojui suteikiama teisė į vaiko priežiūros atostogas iki jam sueis treji metai. Teisės aktai nenumato privalomo įpareigojimo darbuotojui ar tarnautojui pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis. Todėl darbuotojui ir tarnautojui suteikiama teisė bet kuriuo metu, iki vaikui sueis treji metai, pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis, ar jas nutraukti. Darbuotojui ar tarnautojui pareiškus norą nutraukti vaiko priežiūros atostogas, jis turi būti grąžinamas į anksčiau eitas jo pareigas. Tokiu atveju draudžiama diskriminuoti darbuotoją ar tarnautoją dėl jo šeiminės padėties ar kvestionuoti jo gebėjimą atlikti darbo funkcijas vien tuo pagrindu, jog jis buvo išėjęs į vaiko priežiūros atostogas.

4. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog atsakovas (Agentūra), turėdamas valstybės tarnautojos G. S. 2013 m. liepos 5 d. pašymą dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo nuo 2013 m. liepos 22 d., negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik priimti 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. PS5-66 „Dėl G. S. atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo“ bei, jo pagrindu, 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. PS1-793 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“. Tačiau apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog, kol nėra teisinės sudėties, jog „karjeros valstybės tarnautojas grįžo į valstybės tarnybą“, nėra pagrindo atleisti pakaitinį valstybės tarnautoją, prieštarauja VTĮ nuostatoms bei nukrypsta nuo teismų praktikos, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą.

5. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad G. S. 2013 m. liepos 22 d. buvo grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų bei pradėjusi atlikinėti valstybės tarnautojo funkcijas. Pažymėtina, jog valstybės tarnautojo funkcijų atlikimas apima ne tik tiesioginį pareigybės aprašyme įtvirtintų funkcijų atlikimą, tačiau ir pasiruošimą joms, susipažinimą su darbo procedūromis, įstaigos darbo tvarka. Todėl laikas, praleistas mokantis, ruošiantis atlikti konkrečius darbus, aptariant ir planuojant juos, ar jų pasikeitimus, įskaitomas į darbo laiką, už kurį mokamas darbo užmokestis. Paminėtina, jog iki 2013 m. liepos 22 d. G. S. prašymo pateikimo, G. S. jau buvo pradėjusi eiti valstybės tarnautojo pareigas bei atlikti savo funkcijas ir išdirbusi dalį darbo dienos laiko, kuris buvo apskaitytas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ir už kurį tarnautojai buvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis. Atsižvelgiant į visa tai, G. S. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo likusios 2013 m. liepos 22 d. dalies. Pažymėtina, jog ši aplinkybė buvo išnagrinėtina administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bei teismas, įvertinęs esamą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, išnagrinėjęs pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, nustatė, jog G. S. 2013 m. liepos 22 d. buvo grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų. Todėl taip pat nepagrįsti apeliaciniame skunde pateikti teiginiai, jog pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, remiantis vien tik subjektyviu nuolatinio valstybės tarnautojo ketinimu grįžti į pareigas.

6. Taip pat pažymėtina, jog remiantis valstybės tarnautojos G. S. pateiktu 2013 m. liepos 5 d. prašymu, vaiko priežiūros atostogos turėjo būti nutrauktos nuo 2013 m. liepos 22 d. (pirmadienio), t. y. 2013 m. liepos 22 d. G. S. jau turėjo būti garantuotos laisvos jos anksčiau eitos pareigos, o pareiškėjas jau turėjo būti atleistas iš pareigų. Vadovaujantis 2003 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigose ir organizacijose“ (Žin., 2003, Nr. 79-3593), Agentūroje nustatyta penkių darbo dienų savaitė, kai darbo dienos nustatytos nuo pirmadienio iki penktadienio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas galėjo būti atleistas tik paskutinę darbo dieną iki grįžtant į pareigas G. S., t. y. 2013 m. liepos 19 d. (penktadienį). Be to, paminėtina, jog vadovaujantis Žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 3D-136A „Dėl didžiausio leistino pareigybių skaičiaus“ (Žin., 2012, Nr. 35-1730; 2012, Nr. 65-3287) (aktuali redakcija nuo 2013 m. birželio 10 d.), Agentūrai nustatytas didžiausias leistinas pareigybių skaičius – 862. Šis pareigybių skaičius, galiojant Žemės ūkio ministro įsakymui, negali būti didinamas. 2013 m. liepos 22 d. Agentūroje buvo 862 pareigybės. Todėl pareiškėjas turėjo būti atleistas iš pareigų iki grįžtant į jas nuolatinei karjeros valstybės tarnautojai G. S.

7. Apeliaciniame skunde nurodomi 2013 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. PS5-66 „Dėl G. S. atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo“ ir 2013 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. PS1-793 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, yra pagrįsti faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Pačiame 2013 m. liepos 16 d. įsakyme Nr. PS5-66 „Dėl G. S. atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo“ yra nurodoma, jog įsakymas yra priimamas vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 2 dalimi, DK 180 straipsniu, bei atsižvelgiant į valstybės tarnautojos G. S. 2013 m. liepos 5 d. prašymą, t. y. išreikštą asmens valią pasinaudoti įstatymo suteikiama teise nutraukti vaiko priežiūros atostogas. 2013 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. PS 1-793 „Dėl V. D. atleidimo iš pareigų“ yra nurodyta, jog įsakymas priimamas vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei atsižvelgiant į 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. PS5-66 „Dėl G. S. atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo“, t. y. pasibaigiant pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo terminui, bei užtikrinant laisvas iš vaiko priežiūros atostogų grįžtančiam valstybės tarnautojui jo eitas pareigas.

8. Pareiškėjas neteisingai aiškina DK 180 straipsnio 3 dalies nuostatą. Joje nurodyta pareiga, ketinant pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis apie tai raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų, yra adresuota darbuotojui, o ne darbdaviui. Ši nuostata skirta apsaugoti darbdavį nuo netikėtų veiksnių, neigiamai įtakojančių darbo organizavimo procesą, bei suteikti darbdaviui papildomo laiko pasiruošti susijusiems žmogiškųjų išteklių pokyčiams. Remiantis šia nuostata, darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas, turi teisę, o ne pareigą, jas suteikti ne anksčiau kaip praėjus 14 dienų nuo tokio prašymo gavimo dienos, tačiau darbdavys taip pat turi teisę tokias atostogas suteikti ir anksčiau negu po 14 dienų nuo darbuotojo prašymo gavimo dienos. Todėl esant organizacinėms galimybėms ir darbdaviui sutinkant, vaiko priežiūros atostogos gali būti suteikiamos ir anksčiau nei praėjus 14 dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Todėl darytina išvada, jog tais atvejais, kai darbdavys turi pakankamas galimybes organizuoti darbą taip, jog nenukentėtų darbo procesai, bei jį tenkina ir trumpesnis nei 14 dienų terminas iki vaiko priežiūros suteikimo dienos, vaiko priežiūros atostogos gali būti suteiktos anksčiau. Tą pačią poziciją yra palaikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A502-704/2008).

9. Nesutinka su teiginiais, jog 2013 m. liepos 19 d. atleidžiant iš pareigų Pareiškėją bei suteikiant G. S. vaiko priežiūros atostogas nuo 2013 m. liepos 22 d. likusios darbo dalies iki 2013 m. rugsėjo 1 d., buvo pažeisti konstituciniai bei viešojo administravimo ir gero valdymo principai. Pažymėtina, jog Agentūros funkcijų vykdymo užtikrinimas priklauso ne tik nuo tam tikru metu Agentūroje dirbančių darbuotojų skaičiaus, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: sezoniškumo, skirtingo darbo krūvio tam tikrais paramos administravimo laikotarpiais, žmogiškųjų išteklių perskirstymo, pavaduojančių kolegų užimtumo bei kt. Todėl vien ta aplinkybė, jog G. S. būnant vaiko priežiūros atostogose jos eitos pareigos nebuvo užimtos, neleidžia teigti, jog dėl to nebuvo užtikrinamas Agentūros funkcijų, tikslų bei uždavinių vykdymas bei įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. the Netherlands) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland), nekartoja pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus jas papildo bei patikslina.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. PS5-66 „Dėl G. S. atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo“ patvirtina, kad atostogos nutrauktos nuo 2013 m. liepos 22 d. (b. l. 86). Įsakymas grindžiamas G. S. 2013 m. liepos 5 d. prašymu, kuriuo G. S. prašo atšaukti ją iš vaiko priežiūros atostogų nuo 2013 m. liepos 22 d. (b. l. 85). Atsakovas, kaip darbdavys, privalėjo tenkinti G. S. prašymą, nes ji turi teisę nutraukti atostogas bet kuriuo metu ir jai suteikta teisė dirbti ankstesnį darbą, kadangi pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 4 dalį per atostogų laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama.

Nuo atostogaujančio darbuotojo atostogų nutraukimo fakto pakaitinis valstybės tarnautojas yra priklausomas, kadangi jis turi būti atleidžiamas iš pareigų atostogaujančiam grįžus į darbą. Pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. atsakovo įsakymu Nr. PS1-228 buvo paskirtas pakaitiniu valstybės tarnautoju, kol į šias pareigas sugrįš laikinai negalinti eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoja G. S. Taigi skiriant pareiškėją į pareigas ir susiejus jo atleidimą su konkrečiu faktu, tarnybos santykiai atsiradus tokiam faktui turėjo būti nutraukti.

Darbo kodekso 180 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad darbuotojas, ketinantis pasinaudoti šiomis atostogomis ar grįžti į darbą joms nepasibaigus, apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų.

Šis terminas yra skirtas darbdaviui, siekiant suteikti jam terminą atlikti būtinus organizacinius pakeitimus. Šiam ginčui aktualus 14 dienų terminas prašymui nutraukti atostogas buvo išlaikytas. Pareiškėjo atleidimas anksčiau nei asmuo grįžo po atostogų ginčo atveju yra galimas, kadangi šiuo atveju penkių darbo dienų savaitė baigėsi liepos 19 diena, o G. S. grįžo dirbti liepos 22 dieną, tai yra pirma diena po savaitgalio. Ši aplinkybė darbdaviui buvo žinoma, nes G. S. prašymas dėl atostogų nutraukimo buvo gautas 2013 m. liepos 5 d. Atsakovas, kaip darbdavys, turėjo teisę suplanuoti darbuotojų kaitą nepadarant žalos institucijos veiklai ir tai buvo atlikta tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų bei gero administravimo principų.

G. S. 2013 m. liepos 22 d. prašymo suteikti atostogas teisėtumo klausimas šio ginčo apimtyje nenagrinėtinas, nes nagrinėjamas pareiškėjo atleidimo teisėtumas kai laikinai negalinti eiti pareigų karjeros valstybės tarnautoja grįžta į darbą. Vėlesni tokio asmens apsisprendimai šiam ginčui nėra aktualūs.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas