AS-196-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-196-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04435-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 7 d. gautas pareiškėjo Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 1D-6698(11); 2) įpareigoti VRM ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos nesumokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį (iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėta pensijos dalis sudaro 10 428,28 Lt); 3) įpareigoti VRM mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Įvertinus šią nuostatą ir atsižvelgus į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą apie 2010-2013 m. pensijos dydį, matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. spalio 7 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, neprašydamas atnaujinti praleisto termino.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Pažymėtina, kad į teismą su skundu jis kreipėsi praėjus daugiau nei dviem su puse metų nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei pusantrų metų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; praėjus dešimt mėnesių po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo teismas atsisakė priimti kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti.

Pareiškėjo skundo reikalavimai dėl VRM sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo mokėti visą paskirtą pensiją yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo, todėl atsisakęs priimti pastarąjį, teismas atsisakė priimti ir išvestinius reikalavimus.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 17-24), kuriuo prašo minėtą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti, kad pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti arba atnaujinti praleistą terminą.

Nurodo, kad pagal įstatymus dėl savo pažeistų teisių gynimo pirma kreipėsi į kompetentingas institucijas, kurioms pavesta išmokėti pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, skundė šį sprendimą teismui. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ir mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Todėl mano, kad termino paduoti skundą teismui nepraleido. Tuo atveju, jeigu būtų taikomas įstatymo nustatytas terminas apginti pažeistas teises, termino pradžia galėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo.

Net ir laikant, kad terminas skaičiuotinas nuo 2010 metų sausio (kas yra, pareiškėjo manymu, nepagrįsta, kadangi terminas konstitucinėms teisėms ir periodinėms išmokoms mokėti netaikytinas, o jeigu ir būtų taikomas, tai skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos arba nuo pensiją mokančios institucijos atsisakymo, kurį skundžia pareiškėjas), yra pagrįstas pagrindas atnaujinti praleistą terminą (teisėti lūkesčiai, kad bus imtasi veiksmų pašalinti antikonstitucinio įstatymo padarinius, socialiai pažeidžiamo asmens statusas ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Ž. B. į teismą kreipėsi, prašydamas panaikinti VRM sprendimą Nr. 1D-6698(11), įpareigoti VRM ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės, išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos nesumokėtą valstybinės pensijos dalį ir įpareigoti VRM mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taikymo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija taip pat buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas atitinkamai 2012 m. ir 2013 m.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Ž. B. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjo skundo yra grindžiama kitais pagrindais. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams, dėl minėtų pakeitimo įstatymų yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar minėtos įstatymų normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. spalio 7 d. (b. l. 1-5), taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Tuo tarpu apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes šioje dalyje skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgdama į tai, kad konstatuota, jog likusioje dalyje pareiškėjas skundą padavė praleidęs trejų metų procesinį terminą ir tai, kad pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo spręsti šio termino atnaujinimo klausimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, nes skundas toje dalyje paduotas praleidus nustatytą terminą pareiškėjui neprašant šio termino atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., panaikinti ir skundo priėmimo klausimą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius