AS-552-953-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-953/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03400-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. B. (T. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. B. 2014 m. liepos 7 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1D-4704(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 1 753,47 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo padavimo terminą. Pareiškėjas paaiškino, kad ilgą laiką ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo užkirto jam kelią laiku kreiptis į teismą. 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinuoju įstatymu asmenims, patiriantiems šiuo įstatymu nustatytus ribojimus, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad tie ribojimai bus taikomi laikinai, iki įstatyme numatytos datos, t. y. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Be to, buvo priimti ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys su ekonomine krize susijusius klausimus. Toks teisinis reguliavimas suponavo pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad valstybė, pasibaigus ekonominiam sunkmečiui, panaikins nustatytus ribojimus. Be to, nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo bei apskundimo terminai. Teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo buvo suformuluota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis užpildžius teisinio reguliavimo spragas. Tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, o iki minėto nutarimo paskelbimo pagrįstai tikėjosi, kad jo teisės nėra pažeistos. Ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas buvo visiškai išsklaidytas tik 2014 m. kovo 7 d. Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, išaiškinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti T. B. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, kuris numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuriose yra suformuluota nuostata, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Iš pareiškėjo pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 18 d. pažymos Nr. 11DP(P)-3166 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ teismas nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 5 d., o skundą teismui pareiškėjas per elektroninių paslaugų portalą pateikė tik 2014 m. liepos 7 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Teismas pareiškėjo argumentus dėl termino praleidimo vertino kaip nepateisinančius tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, t. y. pašalintas iki tol ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo, taip pat praėjus septyniems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas bei galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas nurodytą 3 metų terminą praleido dėl to, jog nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintas.

Netenkinęs prašymo dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl 1 753,47 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1D-4704(11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, todėl šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti kaip išvestinį.

III. Pareiškėjas T. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad tik 2014 m. birželio 28 d. gavęs Ministerijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1D-4704(11) į savo prašymą, sužinojo, jog Ministerija atsisako jam išmokėti dėl Konstitucijai prieštaravusio įstatymo taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Taigi, iš Ministerijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimo sužinojęs apie Ministerijos poziciją dėl valstybinės pensijos nepriemokos neišmokėjimo, nepraleisdamas rašte nurodyto vieno mėnesio apskundimo termino, pareiškėjas kreipėsi į teismą, t. y. nustatytu laiku pasinaudojo savo teise skųsti Ministerijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1D-4704(11).

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja tas pačias aplinkybes, kuriomis jis grindė ir savo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo manymu, jo prašyme išvardytos priežastys sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl laikytina, kad terminas kreiptis į teismą praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, pareiškėjas savo poziciją grindė naujausia administracinių teismų praktika dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo T. B. skundą, kaip paduotą praleidus šio skundo padavimo terminus, t. y. remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 7 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateiktu pirmosios instancijos teismui skundu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1D-4704(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 753,47 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pateiktu skundu pareiškėjas siekia nurodytu laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Pareiškėjas skunde taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teisingai nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.

Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 5 d. Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teismų praktikoje pateiktą teisės aiškinimą bei Vyriausybės nutarimu nustatytą valstybinių pensijų mokėjimo tvarką, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. liepos 7 d., t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Susipažinus su byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. gegužės 17 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą. Ministerija į šį prašymą atsakė 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1D-4704(11). Šiame sprendime atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nurodė, jog, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis (2 str. 3 d., 4 str. 1 d.), pareiškėjo valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu nebuvo mažinama. Tame pačiame sprendime atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėjimo, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Tačiau, nepaisant to, jog atsisakė nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymo dalį, atsakovas 2014 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1D-4704(11) rezoliucinėje dalyje apibendrindamas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, jog Ministerija 2014 m. birželio 23 d. sprendime Nr. 1D-4704(11) aiškiai išreiškė savo poziciją dėl visos Laikinojo įstatymo pagrindu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos neišmokėjimo pareiškėjui. Todėl ginčijamas Ministerijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 1D-4704(11), kuriame išdėstytas atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 7 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia savo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, jog įstatymų leidėjas to nedaro, kreipėsi teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija išvardytas aplinkybes pripažįsta svarbiomis priežastimis, sudariusiomis pareiškėjui objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, sprendžiant panašius klausimus būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. (T. B.) atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo T. B. (T. B.) prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas