A-898-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-898-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01090-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 4–6) prašė Kauno apygardos administracinio teismo priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) 602,11 Lt nuostolių (turtinės žalos) už nustatytu laiku negautą tarnybinę uniformą ir jos dalis atlyginimą laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad 2006-2009 metų laikotarpiu atsakovo pareiga aprūpinti jį tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta, nes nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė. Pažymėjo, kad atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas. Teigė, jog negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 12–13) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad negalėjo aprūpinti pareigūnų, atliekančių tarnybines pareigas įstaigoje, tarp jų ir pareiškėjo, visomis jiems priklausančiomis tarnybinės uniformos dalimis laiku dėl nepakankamo finansavimo. Už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Nurodė, kad minėtoje Tvarkoje yra numatyta galimybė išmokėti tik 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginę kompensaciją. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą bei prašymą atmesti, o priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 21–25) pareiškėjo A. B. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – ir Teisingumo ministras). Tokia tvarka ir normos buvo patvirtintos Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos patvirtinimo“ (galiojo iki 2014 m. balandžio 30 d.). Šiuo įsakymu patvirtintomis Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normomis bei Tvarka, reglamentuotos visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalys, jų skaičius ir dėvėjimo terminai.

Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtino ir atsakovas neginčijo fakto, kad pasibaigus teisingumo ministro įsakymu nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2006-2009 metais nebuvo išduotos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo pažymoje (duomenys neskelbtini) (b. l. 8–9).

Pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Įvertinęs pareiškėjo prašyme suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), nusprendė, kad pareiškėjas prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, grindžiamą pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolių. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžio, sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų vertės: 2006 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalis – 973,43 Lt vertės, 2007 metais – 265,80 Lt vertės, 2008 metais – 269,80 Lt vertės, 2009 metais – 498,00 Lt vertės. Iš viso 2006-2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 2 007,03 Lt (b. l. 8–9).

Rėmėsi CK 6.246-6.249 normomis ir pažymėjo, jog prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m.

Atsižvelgęs į ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalis, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, konstatavo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai pasireiškė pažeidimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 10) ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2006-2009 metų laikotarpį.

Akcentavo tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010-2013 metų laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-1798-406/2014. Minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2013 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2013 m. Taigi, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1798-406/2014 įsiteisėjo 2014 m. liepos 3 d., o prašymas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 4 d., trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2006 – 2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis yra praleistas. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl prašymo dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo netenkino (CK 1.131 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 30–33) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius motyvus bei aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą dėl patirtos žalos, pateisino Statuto 18 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdymą pareiškėjo atžvilgiu, kuris pasireiškė nustatyta tvarka piktybiškai neišduodant jam teisėtai priklausančių tarnybinės uniformos dalių. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme neišnagrinėta analogiška administracinė byla Nr. I-3323-414/2014).

Apeliantas savo prašymą taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 bei tuo, kad atsakovas gera valia jam teisėtai priklausančios tarnybinės uniformos ir jos dalių neišdavė, o teisėtai priklausančios kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis neišmokėjo.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 38–39) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o ginčijamą Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (prašymas nagrinėjamoje byloje gautas 2014 m. rugpjūčio 4 d.) ir neprašė jo atnaujinti. Mano, kad senaties termino pabaiga yra pagrindas atmesti ieškinį ir remiasi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ieškinio senaties (2009 m. rugsėjo 24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-103/2009). Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 602,11 Lt dydžio nuostolių, susidariusių dėl 2006 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. nustatytu laiku neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių, atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos, kuriose nustatytos pareigūnams išduodamų tarnybinių uniformų dalys, jų kiekiai bei dėvėjimo terminai. Minėtu teisingumo ministro įsakymu patvirtinta Tvarka, kurios 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka yra ginami visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014; 2014 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-249/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1261/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1875/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1652/2013; 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1638/2013; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013 ir jose nurodytą teismų praktiką).

Sprendžiamo ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių specifika yra ta, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl žalos, siejamos su neišduota uniforma, atlyginimo. Administracinėje byloje Nr. I-1798-406/2014 pareiškėjas prašė priteisti kompensaciją už 2010–2013 m. negautos uniformos dalis ir jo reikalavimas buvo patenkintas. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1798-406/2014 yra įsiteisėjęs.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 25 d. išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. A-810-662/2015, kurioje pažymėjo, jog net tuo atveju, jei pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus, negalima nukrypti nuo jau minėtos susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo suformuluotas pažeistų teisių gynimo mastas yra administraciniame procese taikomo dispozityvumo principo išraiška. Be to, asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015).

Visa tai įvertinusi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuotas taisykles, skirtas žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, aiškindamas teisės aktų, reglamentuojančių vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjui nebuvo išduotos kai kurios tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Ginčo šalys taip pat neginčija tos aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta teisės aktuose numatyta piniginė kompensacija. Tai patvirtina paties atsakovo parengta pažyma apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir jų vertės dydį (b. l. 8–9). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pagrįstai prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, pasireiškusią jo išlaidomis, savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, dėvėtas vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2006 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu nedėvėjo tarnybinės uniformos, dėvėjo netinkamą tarnybinę uniformą ar atsisakė jiems išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad patirtos žalos dydį apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas įsigyjant ar taisant rūbus ir avalynę, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013; 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013 ir kt.).

Visa tai įvertinusi bei atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 nurodytą teisės normų taikymo aiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatytos aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui priteisti 602,11 litų, t. y. 174,38 eurų, dydžio žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad atsakovas byloje neįrodinėjo, jog toks pareiškėjo patirtų nuostolių dydžio apskaičiavimas yra nepagrįstas, neatitinka protingumo ar proporcingumo principų. Be to, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, siejamos su uniformos ir jos dalių verte, dydžio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. A. B. prašymą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 174,38 eurų (vieno šimto septyniasdešimt keturių eurų ir trisdešimt aštuonių euro centų) turtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė