eA-2270-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2270-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05314-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. D.“ Nr. (15/6-12)-12PR-102 ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti V. D. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas skunde nesutiko su atsakovo pozicija, kad skunde nurodyti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau –ir Konvencija) nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis.

Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad atvyko aplankyti tetos, tačiau dėl kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) prasidėjusių karinių veiksmų jis yra verčiamas kariauti, o to daryti nenori. Pareiškėjas nurodė, kad, net ir būdamas Lietuvoje, gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą. Be to, jo ieškojo nežinomi asmenys ir klausinėjo apie jo patirtį karinėje tarnyboje. Tėvai pareiškėjui pasakojo, kad jo ieškojo nežinomi asmenys, pareiškėjo manymu, tai galėjo būti separatistai. Pabrėžė, kad jis negali pateikti tikslių duomenų, todėl pateikia jam žinomą informaciją.

Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į visuotinai žinomą informaciją, į žiniasklaidos pateikiamą informaciją, į tai, kad pareiškėjas objektyviai negali pateikti jo teiginius įrodančių rašytinių dokumentų, tačiau jo pateiktas pasakojimas, remiantis visa turima informacija, turėjo taikyti jo atžvilgiu abejonės privilegijos principą.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad yra gavęs šaukimą atvykti į karinį dalinį, šaukimas jam asmeniškai nebuvo įteiktas, nes jis jau tuo metu buvo Lietuvos Respublikoje, tačiau šaukimą priėmė jo tėvas. Pareiškėjas nustatytu laiku nepristatė į karinį komisariatą ir bijo, kad jam grįžus kils neigiamos pasekmės. Pareiškėjas nepalaiko nei vienos iš kariaujančių pusių, todėl ir negali būti verčiamas atstovauti kažkuriai pusei bei kariauti. Teigia, kad atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

Nurodė, kad įvertinus esamą padėtį, jis turi teisę dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Rėmėsi ir 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau ir – Direktyva) 15 straipsnio c punktu. Pabrėžė, kad visuotinai žinoma, jog (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas (rytinėje (duomenys neskelbtini) dalyje). (Duomenys neskelbtini) miestas, kuriame gyvena pareiškėjas, yra netoli sienos su (duomenys neskelbtini), be to, pats pareiškėjas nurodė, ką galimai pagrindžia ir žiniasklaidos pateikiama informacija, kad (duomenys neskelbtini) mieste pasirodo (duomenys neskelbtini) kariniai daliniai, mieste važinėja karinis transportas, nežinomi asmenys (galimai separatistai) vaikšto po asmenų namus. Tuo labiau, žiniasklaidoje yra informacijos, kad buvo iš granatsvaidžio apšaudytas (duomenys neskelbtini) svarbus objektas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad kyla grėsmė pareiškėjo gyvybei dėl smurto vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis gali būti verčiamas kariauti bei, vertindamas susiklosčiusią situaciją (duomenys neskelbtini), mano, kad kyla pareiškėjui grėsmė, jog jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės gali būti pažeistos.

Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad prieglobsčio procedūroje tik vienu atveju prieglobstis suteikiamas automatiškai, netaikant individualumo principo – kai prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui iškiltų realus pavojus patirti Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžtus smurtinius veiksmus, vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių.

Pabrėžė, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro institucija nurodo, jog šaukimo į armiją vengiantis asmuo nėra pabėgėlis, jeigu vienintelė dezertyravimo ir vengimo būti pašauktam į armiją priežastis yra ta, kad jam nepatinka karinė tarnyba arba jis bijo dalyvauti mūšyje, o baudžiamojo persekiojimo ir bausmės už dezertyravimą ar vengimą būti pašauktam į karinę tarnybą baimė pati savaime nėra visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam pabėgėlio apibrėžimo prasme. Karinė prievolė savaime gali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą tik tais atvejais, jeigu prieglobsčio prašytojas gali įrodyti, jog karinės tarnybos atlikimas reikalautų jo dalyvavimo mūšyje, kas prieštarautų jo tikriems politiniams, religiniams arba moraliniams įsitikinimams. Atkreipė dėmesį kad pats pareiškėjas kategoriškai atsisakė išsamiai pateikti visas prieglobsčio prašymo nagrinėjimui svarbias aplinkybes. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs turimą informaciją bei atsižvelgęs į prieglobsčio srityje kompetentingų institucijų pateiktas rekomendacijas bei gaires, nustatė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių individualus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių, jog jam kilmės valstybėje grėstų koks nors individualaus pobūdžio persekiojimas, smurtas arba žmogaus teisių pažeidimai. Be to, kilmės valstybe laikoma visa šalies teritorija, o ne tam tikra jos dalis. Šiuo metu pagal tarptautinius kriterijus nesaugia teritorija laikoma tik (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sritis, bet ne visa (duomenys neskelbtini) valstybė. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini) mieste ir šiuo metu ten nevyksta Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Konstatavo, kad Migracijos departamente individualus pareiškėjos situacijos tyrimas ir vertinimas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai, o skundžiamas sprendimas atitinkamai yra pagrįstas ir motyvuotas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 10 d. kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai. Pareiškime nurodė, kad taikūs piliečiai verčiami dalyvauti neteisėtuose mitinguose, vyksta taikių piliečių užpuolimai, grasina pilietinės „Savanoriškos gynybos“ atstovai, kad įstotų į jų gretas. 2014 m. gegužės 12 d. pirminės apklausos protokole pareiškėjas nurodė, kad jam paskutinį kartą skambino neprisistatę žmonės, kad įstotų į (duomenys neskelbtini) (gynėjų) gretas. Nenori jungtis prie jų, nes turi savo politinį požiūrį. Nepriklauso jokioms politinėms organizacijoms. Pagal sutartį tarnavo (duomenys neskelbtini) armijoje, suteiktas kareivio laipsnis. Pareiškėjas 2014 m. spalio 21 d. apklausos protokole nurodė, kad jo politiniai įsitikinimai yra jo subjektyvi nuomonė, kurios jis neviešins. Nurodė, kad iš išvaizdos atėję asmenys, atrodė kaip separatistai. Pas jį buvo atėję du kartus. Bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes nenuvyko į karinį komisariatą, be to nenori kariauti ir žudyti žmonių. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 13 d. papildomos apklausos protokole nurodė, kad nežino, kad tikrai pas jį ateidavo ir grasindavo, jis manė, kad tai savigynos nariai, o gal separatistai. Prieš išvykstant 2014 m. balandžio mėnesį į namus buvo atėję žmonės pareiškėjui esant namuose.

Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytas „abejonės privilegijos principas“, nes atsakovas nustatė esminių prieštaravimų dėl pareiškėjo paaiškinimuose pateiktų aplinkybių. Taigi, pareiškėjo pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymą priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, t. y. turi pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, visus turimus dokumentus ir paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl politinių pažiūrų nenori kariauti, tačiau nei apklausų metu, nei skunde, nei teismo posėdyje detaliau šių aplinkybių nepaaiškino. Taigi, šiuo atveju atsakovas pagrįstai abejojo šių teiginių pagrįstumu. Be to, pareiškėjas jokiai politinei partijai nepriklauso. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir prievolė atlikti karinę tarnybą yra jo pilietinė pareiga. Juolab, kad pats pareiškėjas tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, taigi, neabejotina, kad suvokė prievolės valstybei svarbą. Sutiktina su atsakovo vertinimu, kad prieštaringi pareiškėjo teiginiai apie priverstinį jungimąsi prie nežinomų grupuočių. Pateikti pareiškėjo samprotavimai yra neaiškūs, prieštaringi ir tai tik jo nuomonė, kad tai galimai buvo atėję separatistai, o gal žmonės iš savigynos. (Duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo šeima ir jo brolis, kuris studijuoja. Pareiškėjas nenurodė, kad jo šeimai šiuo metu būtų kilęs realus pavojus, kad jie būtų persekiojami ir pan. Pirminėje apklausoje teigė, kad išvyko dėl to, kad norėjo aplankyti giminaičius Lietuvoje, o vėliau – dėl to, kad jam telefonu grasina. Taigi, tokie teiginiai yra prieštaringi ir negali būti atsakovo pripažinti pagrįstais. Pagrįstai Migracijos departamentas nevertino šių pareiškėjo argumentų.

Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimas vertinamas kritiškai, nes jo pateikta informacija yra prieštaringa ir toks pareiškėjo informacijos interpretavimas iš esmės ir kėlė abejones jo pateiktos informacijos patikimumu. Vertinant pareiškėjo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, turi būti vertinamos individualios aplinkybės. Pareiškėjas nepagrindė prašymo ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo baimę grįžti į kilmės šalį. Detaliau pareiškėjas nepaaiškino ir aplinkybių dėl to, jog jis, neva, buvo verčiamas jungtis prie galimai savigynos ar separatistinių grupuočių. Šiuo atveju tai tik pareiškėjo išdėstyti argumentai. Įvertinus Migracijos departamento byloje esančius įrodymus, negalima daryti išvados, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas orumas, arba jis bus persekiojamas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių naujų aplinkybių ar jas pagrindžiančių įrodymų. Tai, kad pareiškėjui galimai kiltų atsakomybė dėl karinės prievolės neatlikimo, negali būti vertinama aplinkybe, sudarančia pagrindą pareiškėjo prašymą pripažinti pagrįstu. Kaip minėta, karinė prievolė yra pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini) piliečio, pareiga. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas.

Duomenų, kad pareiškėjui kiltų grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte ar Direktyvos 15 c punkte nurodytų pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, nenustatyta. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepagrindė, kad prieš jį gali būti panaudoti neteisėti prievartos, smurto veiksmai jo kilmės valstybėje. Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 20 d. išvadoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini) regione, kurį kontroliuoja (duomenys neskelbtini) valdžia. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismo posėdyje šių aplinkybių neginčijo. Taigi, papildomos apsaugos suteikimas pareiškėjui nėra reikalingas. Darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą.

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad aiškinantis, ar apeliantas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje už vengimą atlikti karinę tarnybą, turėjo būti įvertintos galimos pasekmės tuo atveju, jei jis būtų grąžintas į kilmės valstybę. Tuo tikslu Migracijos departamentas bei bylą nagrinėjęs teismas privalėjo nuodugniai išanalizuoti apelianto asmenybę ir jo praeitį, išanalizuoti kilmės valstybėje galiojančius teisės aktus, vykdomą politiką ir kaip praktikoje įgyvendinama pareiga atlikti karinę tarnybą, įskaitant ir galimybę atlikti arba ne alternatyvią karinę tarnybą. Šiuo atveju Migracijos departamentas šių pareigų tinkamai neatliko, o bylą nagrinėjęs teismas padarytų klaidų tinkamai nenustatė, todėl netyrė ir nevertino.

Nagrinėjamu atveju nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neįvertino, ar šiuo konkrečiu atveju apelianto kilmės valstybėje pareiga atlikti karinę tarnybą gali būti prilyginta persekiojimui, ar tokios tarnybos atlikimo sąlygos sudaro rimtus žmogaus teisių pažeidimus, ar taikomos bausmės už atsisakymą atlikti karinę tarnybą neprilygsta persekiojimui.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atkeipti dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje C-472/13 Andre Lawrence Shepherd prieš Bundesrepublik Deutschland. Apelianto argumentai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju prieglobsčio prašymą nagrinėjančios nacionalinės institucijos turi patikrinti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, iš kurių būtų galima spręsti, ar prieglobsčio prašytojui gresiantis persekiojimas ir baudimas nėra diskriminacinio pobūdžio, be kita ko, ar yra proporcingas. Šiuo atveju, Migracijos departamentas nepateikė jokios Lietuvos Respublikos ar užsienio šalių institucijų praktikos, pagrįsti savo išvadai, kad pareiškėjui gresianti bausmė už vengimą atlikti karinę prievolę negali būti laikoma „neproporcingai griežta“ bausme, prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nei Migracijos departamentas, nei bylą nagrinėjęs teismas netyrė ir neanalizavo, ar apelianto įsitikinimai ir pažiūros yra pakankamai gilios, jog dėl jų, karinės prievolės atlikimas reikštų elgimąsi priešingai savo įsitikinimams. Byloje visiškai nebuvo vertinama ir tai, ar apeliantas turi kokias nors galimybes atlikti alternatyvią karinę tarnybą, kuri būtų suderinama su prieglobsčio prašytojo turimais įsitikinimais. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei kilmės valstybėje alternatyvi karo tarnyba nėra numatyta, o už vengimą ją atlikti yra baudžiama, nepriklausomai nuo to, jog tokia bausmė esant normalioms aplinkybėms savo prasme gali būti proporcinga, nagrinėjamu atveju gali būti prilyginama persekiojimo veiksmams Ženevos konvencijos prasme ir tai yra vienas iš pagrindų prieglobsčio prašytojams į tarptautinę apsaugą. Taigi, byloje nenustačius ir neištyrus, jog kilmės valstybėje apeliantui yra galimybė atlikti alternatyvią karinę tarnybą (prievolę), kuri būtų suderinama su jo politiniais įsitikinimais, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog jo grįžimo į kilmės valstybę atveju negresia joks persekiojimo pavojus.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau nurodytus motyvus. Papildomai nurodė, kad apelianto nurodomame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, spręsdamas klausimą dėl karinės tarnybos atsisakymo pažymėjo, jog reikia įrodyti, kad atliekant karo tarnybą asmuo būtų priverstas daryti karo nusikaltimus, įskaitant netiesioginį dalyvavimą (pavyzdžiui, pagalbos teikimą); nėra būtina, kad nusikaltimai jau būtų daromi, tačiau asmuo turi įrodyti, kad jie bus daromi ateityje; turėjo pasinaudoti atsisakymo tarnauti dėl įsitikinimų procedūra, jei tokia egzistuoja; sankcijos už atsisakymą tarnauti nėra persekiojimas, jei jos proporcingos (pvz. tokios pačios, kaip Lietuvoje) ir nediskriminuojančios (t. y. nėra pagrindo manyti, kad kiti tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų baudžiami).

2015 m. birželio 25 d. teisme gautas pareiškėjo V. D. atsisakymas nuo pateikto apeliacinio skundo, kuriame pareiškėjas nurodo, kad nori išvykti į kilmės valstybę, ir pažymi, jog atsisakymo pasekmės jam žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš 2015 m. birželio 25 d. teisme gauto prašymo matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo V. D. (V. D.) atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė