A-1165-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1165-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04122-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2014 m. balandžio 26 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žiauriomis, žeminančiomis orumą sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad apie 6–8 kv. m ploto kamerose buvo laikomas su 3–4 asmenimis, be to, kamerose buvo pelėsis, drėgna ir šalta, trūko privatumo, nuolat tvyrojo įtampa. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata ir savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, jis tapo dirglus ir nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, todėl sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui būnant kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes įstaigoje laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip pat kamerose įrengta kabelinė televizija.

Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama (nuo 2013 m. gruodžio 30 d.

Lukiškių TI-K sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“). Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Papildomai akcentavo, jog Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai įrengti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kartu nurodė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nėra konkretumo, todėl manė, kad nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė pasekmes, dėl kurių būtų galima atlyginti netutinę žalą.

Be to, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, jų negynė ir į teismą kreipėsi tik praėjus 2 metams 7 mėnesiams nuo tada, kai buvo pradėtas laikyti Lukiškių TI-K. Be to, akcentavo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė ir Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko bei nenagrinėjo.

Teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, o skunde teismui iš esmės išdėstyti tik abstraktūs teiginiai bei bendro pobūdžio pareiškimai, neįvardijant konkrečių pretenzijų dėl kalinimo sąlygų, išskyrus dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.

Kalėjimų departamentas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė bei kaip buvo apskaičiuotas, todėl manė, kad jis į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės. Kartu akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Be to, tvirtino, kad nagrinėjamu atveju įstaiga pagal galimybes įgyvendino galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo ar neveikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Papildomai pažymėjo, kad santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensuoja įstaigoje laikomiems asmenims suteikta galimybė naudotis Lukiškių TI-K užimtumo centro paslaugomis ir kita prieinama veikla. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Kalėjimų departamentas manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 114–117) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000 Lt (1 738 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2014 m. balandžio 26 d., o šiuo laikotarpiu, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, jis buvo laikomas apie 20 mėnesių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog šis pažeidimas laikytinas objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Šiame kontekste teismas akcentavo, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti, be to, Lukiškių TI-K perka buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas. Taigi, įvertinęs byloje esančius įrodymus, be kita ko, vadovaudamasis teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta žala nebuvo itin didelė ir reikšminga, todėl pareiškėjo prašomas priteisti 100 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas būtų neproporcingas jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams. Atsižvelgęs į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2014 m. balandžio 26 d. pareiškėjui priteistinas 6 000 Lt (1 738 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 123–125), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K jis buvo laikomas ne apie 20 mėnesių, o apie 24 mėnesius. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad yra sportuojantis ir nerūkantis, tačiau apie pusę metų buvo priverstas kalėti rūkančiųjų kamerose, nors ne vieną kartą prašė perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą. Be to, gamtinius reikalus jis buvo priverstas atlikti kitų asmenų akivaizdoje. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad serga epilepsija, todėl nuolat jautė baimę, kad pablogėjus jo sveikatai, jis nesulauks tinkamos pagalbos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 130–133) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Kalėjimų departamento atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2014 m. balandžio 26 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000 Lt (1 738 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę bei priteisė jam per mažo dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Tuo tarpu ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei iš esmės sutikdamas su pareiškėjo neginčijamomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 23–28, 32–33) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 809,5 parų, iš kurių 726 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Todėl sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju jis Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto normos iš viso buvo laikomas ne apie 20 mėnesių, o apie 24 mėnesius. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,84 kv. m iki 2,73 kv. m ir didžiąją šio laiko dalį buvo apie 2–2,6 kv. m. Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą bei tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atitinkamai, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad neturtinę žalą jis, be kita ko, patyrė dėl to, jog apie pusę metų buvo priverstas kalėti rūkančiųjų kamerose, nors pats yra nerūkantis ir ne vieną kartą prašė perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą, be to, gamtinius reikalus jis buvo priverstas atlikti kitų asmenų akivaizdoje, o dėl savo ligos (pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad serga epilepsija) nuolat jautė baimę, kad pablogėjus jo sveikatai, jis nesulauks tinkamos pagalbos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nevertintini.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų.

Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K taip pat nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 900 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 900 Eur (du tūkstančius devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė