A-442-666-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-666/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00543-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 17 d. 2011 m. gegužės 30 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose nėra mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, pro langus beveik nepatenka dienos šviesa, jų negalima atidaryti, nes nėra rankenėlių, sanitariniai mazgai neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo karšto vandens, dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, ir tai ribojant prausimosi laiką. Pareiškėjas nurodė, kad 5 dienas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau kaip 3, 6 kv. m ploto, be kita ko, dėl nuolat kameroje įjungtos šviesos pablogėjo regėjimas. Pažymėjo, kad apie 20 dienų areštinėje nebuvo laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, nors yra dirbęs teisėsaugos institucijoje. Dėl šios aplinkybės buvo pažeistas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, jis visą buvimo areštinėje laiką bijojo, kad kartu laikomi asmenys nesužinotų, jog jis buvęs pareigūnas, nes būtų susilaukęs grasinimų ar susidorojimo, todėl patyrė emocinę ir psichologinę traumą. Nurodė, kad komisariatas pažeidė Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatytą vieną iš valstybės tabako kontrolės politikos principų – ginti žmogaus teises į aplinką be dūmų, nes pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Paaiškino, kad komisariato vadovybė tiek į žodinius, tiek į rašytinius prašymus, laikyti pareiškėją atskirai nuo rūkančių asmenų, nereagavo.

Pareiškėjas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, Europos kalėjimų taisyklių nuostatomis, teigė, kad dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų, patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas, nuolatinę įtampą ir išgyvenimus, dėl ko vis dar kamuoja psichologinės problemos, galvos skausmai – migrena.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo iš dalies sutinka. Prašė skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, jog pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą

Pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, nes tuo metu nebuvo žinoma, jog jis iki 1993 m. liepos 8 d. buvo policijos pareigūnas, o ir jis pats apie tai nepranešė. Dėl šios aplinkybės 2013 m. balandžio 30 d. komisariate buvo atliktas ir 2013 m. gegužės 29 d. teikimu baigtas tyrimas. Atsakovas pripažino ir tai, kad pareiškėjas areštinėje 5 dienas, buvo laikomas pažeidžiant minimalaus areštinės kamerų ploto, skirto vienam asmeniui, reikalavimą (3,6 kv. m). Pažymėjo, kad tokie pažeidimai buvo nedideli, nes vietoje 3,6 kv. m vienam asmeniui teko nuo 3 kv. m iki 3,3 kv. m. Prašė atsižvelgti į tai, kad pažeidimai padaryti įgyvendinant būtinus į areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimus. Atsakovas, remdamasis Europos Žmogaus teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija tokio pobūdžio bylose, teigė, kad vien pripažinimo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos yra pakankama satisfakcija. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog žodžiu ar raštu kreipėsi į komisariato administraciją dėl antisanitarinių sąlygų ar kitokių nepatogumų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių suėmimo vykdymo režimo ir vienam asmeniui tenkančio minimalaus areštinės kameros ploto reikalavimus Darė išvadą, kad dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie yra pakankami neturtinei žalai atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2011 m. birželio 1 d. buvo sulaikytas įtariant padarius nusikalstamą veiką ir laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, esančioje Jūros g. 1, Klaipėda. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 24 d. konvojuotas iš areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių ir parvežtas atgal 2011 m. sausio 3 d., 2011 m. sausio 18 d. dar kartą konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir parvežtas atgal 2011 m. vasario 7 d. Pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. gruodžio 19 d. buvo laikomas 13,16 kv. m ploto areštinės kameroje (vienas), nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. 14,88 kv. m ploto kameroje Nr. 5, kartu su dar 4 asmenimis, nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 24 d. 19,61 kv. m ploto kameroje Nr. 22, kartu su dar 6 asmenimis, nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2011 m. sausio 4 d. 12,72 kv. m ploto kameroje (vienas), nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. sausio 18 d. 19,61 kv. m ploto kameroje Nr. 22, kartu su dar 3 asmenimis, nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 8 d. 18,05 kv. m ploto kameroje Nr. 2, kartu su dar 6 asmenimis, nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 22 d. 13,46 kv. m ploto kameroje Nr. 30 (vienas) ir nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. birželio 1 d. 21,76 kv. m ploto kameroje Nr. 33 (vienas). 5 dienas pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis kaip 3,6 kv. m (nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. teko 2,9 kv. m, nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. gruodžio 24 d. 3,2 kv. m, nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 8 d. 3 kv. m). Areštinės kamerose kartu su kitais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas 18 dienų.

Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. pareiškimu kreipėsi į komisariatą su prašymu ištirti, kodėl būdamas suimtas areštinėje buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais (b. l. 47). Pareiškėjas 2011 m. vasario 23 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, prašydamas užklausti Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl duomenų, jog nuo 1982 iki 1993 metų dirbo policijos pareigūnų (b. l. 58). Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. liepos 12 d. raštu Šiaulių tardymo izoliatorių informavo, kad K. J. nuo 1982 spalio 31 d. iki 1993 m. liepos 7 d. dirbo policijos (milicijos) pareigūnu. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatvo, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesiėmė veiksmų tam, kad patikrintų ar pareiškėjas nėra anksčiau buvęs teisėsaugos pareigūnas. Atsakovo argumentus, kad apie tai, jog pareiškėjas iki 1993 m. liepos 8 d. dirbo policijos pareigūnu nebuvo žinoma, o ir pats pareiškėjas apie tai neinformavo, laikė nepagrįstais. „Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintuose Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatuose, nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtintose Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2012 m. spalio 18 d.) nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti suimtam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei bet koks kitas kreipimasis“. Klaipėdos apygardos administracinis teismas sprendė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nevykdė pareigos nustatyti, ar suimtasis nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri areštinėje turi būti laikoma atskirai. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo areštinėje sąlygas, ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, dėl ko sprendimą priėmė nustatęs tik formalius pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pažeidimus. Neteisingai vertino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato galimybes įgyvendinant pareiškėjo teisę būti laikomam atskirai nuo kitų sulaikytųjų. Mano, kad vertinant pažeidimo mastą ir trukmę, šioje byloje yra pagrindas apsiriboti teisės į tinkamas suėmimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pareiškėjas K. J. su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu taip pat nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie buvo suformuluoti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pareiškėjas nurodomą neturtinę žalą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2011 m. birželio 1 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje kartu su kitais suimtaisiais, nors yra buvęs pareigūnas, taip pat pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti minimalią kameros ploto normą. Be to, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų netinkamų sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, t. y. dėl to, kad kamerose nėra sanitarinio mazgo, mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, pro langus beveik nepatenkančios dienos šviesa, karšto vandens nebuvo, netinkamos naudojimosi dušu tvarkos, netinkamo dirbtinio kameros apšvietimo, taip pat laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, netinkamai suteiktos medicininės pagalbos ir kt. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto bei jo laikymo kamerose su kitais nuteistaisiais, iš esmės nevertino kitų pareiškėjo nurodytų argumentų, konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė jo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Be to, pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Ši įrodinėjimo nuostata iš esmės atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, pagal kurią nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti (žr., pvz., EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 55 paragrafą; 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 30 paragrafą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, taip pat yra konstatavęs, kad būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teismo, kaip įrodinėjimo subjekto padėtį, yra nurodęs, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu akcentuotina, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o pagal ABTĮ 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus bylose, kai asmens galimybės pateikti įrodymus yra ribotos.

Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, teigdamas, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas nepažeidžiant policijos areštinių įrengimo ir priežiūros reikalavimų, turėjo tai aiškiai bei tiksliai pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien leidimai eksploatuoti areštinę ar byloje esantis 2005 m. sausio 11 d. areštinės pripažinimo tinkama naudoti aktas savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo teisė būti kameroje, atitinkančioje higienos reikalavimus, nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas nepateikė savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, jis pateikė pakankamai detalizuotą jo laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje apibūdinimą. Tuo tarpu Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kamerų areštinėje įrengimą, taip pat byloje nėra duomenų, ar Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo atlikti patikrinimai dėl kamerų ir jų įrengimo bei kitų laikymo sąlygų atitikimo higienos normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams, o jeigu tokie patikrinimai buvo atlikti – jų rezultatų, todėl teismui pagrįstai kyla abejonių dėl abiejų šalių teiginių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino bei nenustatė esminių aplinkybių dėl pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų, t. y. nenustatė visų aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, jog būtų teisingai išspręsta byla. Todėl pripažinti pareiškėjo argumentus dėl higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nepagrįstais nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi bylos esmė visapusiškai nebuvo atskleista ir apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos visa apimtimi, nes reikia rinkti daug naujų įrodymų, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys