AS-556-951-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-951/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03314-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Top Sport“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme per Elektroninių paslaugų portalą 2014 m. liepos 1 d. gautas Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas, kuriuo prašoma panaikinti (pripažinti netekusiu galios) Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2010 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. N-157 „Dėl UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“, ta apimtimi, kuria šiuo nutarimu buvo patvirtintos UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t. y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 2.19, 55-63, 67-72 punktai), sudaryti lažybų sutartis (reglamento 2.12, 2.13, 48-54 punktai) ir įskaityti laimėjimus į „lažybų sąskaitas“ (reglamento 64-66 punktai).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė priimti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą. Teismas išaiškino pareiškėjui teisę dėl galimo viešojo intereso pažeidimo kreiptis į prokurorą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 23 straipsnyje įtvirtinta, kad, kreipiantis į teismą, skunde (prašyme) būtų nurodomi pareiškėjas ir atsakovas. ABTĮ 48 straipsnio 2 dalyje pareiškėjas apibrėžtas kaip skundą (prašymą) padavęs subjektas, o atsakovas – kaip institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Inicijuojamo ginčo atveju pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) skundžia Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (nuo 2012 m. kovo 1 d.

Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 2010 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. N-157, t. y. Tarnyba prašo panaikinti savo priimtą sprendimą. Taigi šiuo atveju pareiškėjas ir atsakovas yra tas pats viešojo administravimo subjektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad administracinėje byloje privalo būti abi bylos šalys – pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjui ir atsakovui sutapus, tuo paneigiama teisės ginčijimo, be kita ko, implikuojančio abejų bylos šalių buvimą, esmė ir prasmė bei eliminuojamas ginče dalyvaujančių bylos šalių priešingų interesų turėjimas kaip neatsiejamas ginčo prigimties elementas (LVAT administracinėje byloje Nr. AS602-243/2012).

LVAT taip pat yra konstatavęs, kad teisės ginčijimas lemia ir šalių buvimą, todėl pareiškėjas ir atsakovas negali sutapti, o tokia situacija, kai pareiškėjas ir atsakovas sutampa, sukelia akivaizdų interesų konfliktą (LVAT 2004 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-65/2004). Teismas, įvertinęs prašymo turinį, nurodytą LVAT praktiką, priėjo išvadą, kad, esant pareiškėjo ir atsakovo sutapčiai, o tuo pačiu nesant vienai iš ginčo bylos šalių, nėra galimybės teismo procesui vykti. Tuo remdamasis teismas pareiškėjo prašymą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teisės aktai nesuteikia Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisės tiesiogiai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo.

Dėl galimo viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas gali kreiptis į prokurorą, kuris nustatęs atitinkamą pažeidimą, galėtų kreiptis į teismą (Prokuratūros įstatymo 19 str.). Būtent toks viešojo intereso gynimo būdas buvo pasirinktas pareiškėjo nurodytoje LVAT administracinėje byloje Nr. A143-656/2013. Be to, yra praleistas terminas ginčo sprendimui (Tarnybos 2010 m. birželio 10 d. nutarimui Nr. N-157) apskųsti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu, vadovaudamasi lygybės įstatymui, teisingumo ir konstituciniu teisinės valstybės principais, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu darnios visuomenės imperatyvu, atsižvelgdamas į LVAT praktikoje suformuotą viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principą, ir, vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 149 straipsnio 1 dalimi, prašo: vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Administracinių bylų teisenos ir Viešojo administravimo įstatymuose nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisės kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda Konstitucijai prieštaraujanti legislatyvinė omisija; vadovaujantis ABTĮ 151 straipsnio 3 punktu, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. panaikinti (pripažinti netekusiu galios) Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2010 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. N-157 „Dėl UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“, ta apimtimi, kuria šiuo nutarimu buvo patvirtintos UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t. y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 2.19, 55-63, 67-72 punktai), sudaryti lažybų sutartis (reglamento 2.12, 2.13, 48-54 punktai) ir įskaityti laimėjimus į „lažybų sąskaitas“ (reglamento 64-66 punktai), arba vadovaujantis ABTĮ 151 straipsnio 4 dalimi panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog Azartinių lošimų įstatymo (toliau – ir ALĮ) 18 straipsnyje yra nustatyta, kad lošimai yra organizuojami pagal lošimo reglamentą, kurį, taip pat kaip ir jo pakeitimus ir papildymus, tvirtina Tarnyba (iki Azartinių lošimų įstatymo 4, 8, 10, 11, 13, 15, 16, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30 straipsnių ir ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2012 m. kovo 1 d. ši kompetencija buvo nustatyta Valstybinei lošimų priežiūros komisijai). Tarnybos nuomone, dalis nurodytuoju nutarimu patvirtinto reglamento nuostatų, leidžiančių bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), galbūt prieštarauja ALĮ.

Azartinių lošimų organizavimas yra valstybės reglamentuojama sritis, t. y. viešosios teisės sritis, kurioje galioja imperatyvusis (draudimo) reguliavimo metodas, pagal kurį viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos teismai (LVAT 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1254/2010, LVAT 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-944/2010). Tarnyba, siekdama išvengti neigiamų pasekmių, pakartotinai išanalizavo teismų praktiką, susijusią su viešojo administravimo subjektų kompetencija panaikinti savo priimtus administracinius aktus, kuriais asmenims buvo nustatytos teisės arba pareigos.

Išanalizavusi teismų praktiką, Tarnyba nustatė, kad pagal LVAT praktiką, konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios reguliuotų procedūrą ir pagrindus, kada institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), nėra, tačiau LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo.

Be to, įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ (LVAT 2005 m. vasario 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-161/2005, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010).

Taip pat LVAT praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, jog viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose. Vadovaujantis šiuo principu, viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu.

ALĮ 18 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad Tarnyba turi teisę patvirtinti, keisti ir papildyti lošimų organizavimo reglamentus, tačiau nei ALĮ, nei kitas Tarnybos veiklą reglamentuojantis teisės aktas nenustato Tarnybos teisės panaikinti (pripažinti netekusiais galios) savo priimtų neteisėtų administracinio pobūdžio aktų (šiuo atveju lošimų organizavimo reglamentų), kuriais subjektams buvo suteiktos tam tikros teisės (bendrovei buvo leista vykdyti veiklą ALĮ nenustatytu būdu). Taigi viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principas suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, šiuo atveju nutarimas, galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo (LVAT 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-227/2012).

Tarnybos nuomone, nutartimi atsisakius priimti institucijos, priėmusios administracinį aktą, kuris sukelia asmenims atitinkamas teises ir pareigas, prašymą panaikinti šį aktą yra paneigiama viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principo esmė. Šiuo atveju Tarnyba netenka jokių teisinių galimybių vykdyti ALĮ nustatytos azartinių lošimų organizavimo veiklos priežiūros ir pakeisti / panaikinti nutarimu nustatyto galbūt ALĮ prieštaraujančio teisinio reglamentavimo. Tarnybos nuomone, teismui atsisakius priimti prašymą yra paneigiamas teisinės valstybės principas, kadangi šiuo atveju nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (LVAT 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas.

Administracinė jurisprudencija, 2012, 23, p. 542-877). Taip pat pastebi, kad teismų praktikoje yra nustatyta, kad viešojo administravimo subjekto priimtas individualus teisės aktas gali būti panaikintas ne administracine, bet teismine tvarka, kadangi tokio sprendimo panaikinimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, todėl individualų teisės aktą priėmęs subjektas turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo panaikinimo (Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-55-413/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Šia nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas) pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą, kuriuo jis prašė panaikinti (pripažinti netekusiu galios) Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2010 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. N-157 „Dėl UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“, ta apimtimi, kuria šiuo nutarimu buvo patvirtintos UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t. y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 2.19, 55-63, 67-72 punktai), sudaryti lažybų sutartis (reglamento 2.12, 2.13, 48-54 punktai) ir įskaityti laimėjimus į „lažybų sąskaitas“ (reglamento 64-66 punktai).

Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, jog teismas laikėsi pozicijos, kad esant pareiškėjo ir atsakovo sutapčiai, o tuo pačiu nesant vienai iš ginčo bylos šalių, nėra galimybės teismo procesui vykti. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-243/2012, kurioje pažymėta, jog „ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 23 straipsnyje, reglamentuojančiame skundo (prašymo) formą bei turinį, reikalaujama, kad, kreipiantis į teismą, skunde (prašyme) būtų nurodomi pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėją ir atsakovą, kaip būtinas bylos šalis, įtvirtina ir ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis ir 48 straipsnio 2 dalis, apibrėžiančios pareiškėją kaip skundą (prašymą) padavusį subjektą, o atsakovą – kaip instituciją, įstaigą, tarnybą, tarnautoją, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Vertinant šias teisės normas sistemiškai, darytina išvada, kad administracinėje byloje privalo būti abi bylos šalys – pareiškėjas ir atsakovas. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri tuo pačiu yra ir atsakovo – Lietuvos valstybės – atstovė (atstovavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 5.3 punktas). Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir atsakovas sutapo, tuo paneigiant teisės ginčijimo, be kita ko, implikuojančio abejų bylos šalių buvimą, esmę ir prasmę bei eliminuojant ginče dalyvaujančių bylos šalių priešingų interesų turėjimą kaip neatsiejamą ginčo prigimties elementą.“.

Nagrinėjamu atveju susiklostė taip pat tokia situacija, kai pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, administracinį ginčą iš esmės kelia pats su savimi, kas prieštarauja administracinių ginčų sąvokai (ABTĮ 2 str. 17 d.).

Be to, pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. DI-215 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2010 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. N-157 „Dėl UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto lažybų organizavimo reglamento 2.12-2.14 punktų, 2.19 ir 5 punkto dalies ir VIII skyriaus bei priedo prie reglamento panaikinimo“ pripažino netekusiais galios UAB „Top Sport“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento, patvirtinto Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2010 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. N-157, 2.12-2.14 punktus, VIII skyrių bei priedą prie Reglamento.

LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas UAB „Top Sport“ skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. DI-215 (administracinė byla Nr. I-900-331/2014). Byla šiuo metu teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi sustabdyta, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymą ištirti ALĮ 10 straipsnio 1 ir 5 dalių, 19 straipsnio 3 dalies konstitucingumo klausimą.

Taigi esant panaikintam pareiškėjo ginčijamam teisės aktui skundžiama apimtimi, galima teigti, kad šiuo metu nėra administracinio ginčo objekto. Todėl ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas ir dėl to negali būti tikrinamas administraciniame teisme.

Taip pat netenkintinas ir pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Administracinių bylų teisenos ir Viešojo administravimo įstatymuose nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisės kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda Konstitucijai prieštaraujanti legislatyvinė omisija, kadangi ši teismo teisė atsiranda, kai jau yra nagrinėjama konkreti byla, kurioje kyla klausimas dėl taikytino teisės akto konstitucingumo (ABTĮ 4 str. 2 d., 98 str. 1 d. 4 p.) Tačiau šiuo atveju yra sprendžiamas tik klausimas dėl pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti (ABTĮ 37 str.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais ar kitokiais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė