A-756-861-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-861/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02153-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 13–14), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3888 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 29 d. skundą.

Nurodė, kad 2013 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, nurodydama, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama dukart sumažinta senatvės pensija, ir prašydama suskaičiuoti bei išmokėti susidariusią nepriemoką. Gautame atsakyme buvo nurodyta, jog nesumokėtos senatvės pensijos dalis yra 10 086,54 Lt, tačiau Fondo valdybos teritoriniai skyriai išmokėti šios sumos negali, nes tam nėra teisinio pagrindo. Nesutikdama su tokiu Fondo valdybos teritorinio skyriaus atsakymu, 2013 m. gegužės 29 d. ji kreipėsi į Fondo valdybą, tačiau pastaroji skundžiamu 2013 m. birželio 10 d. raštu Nr. (6.5)1-3888 jos skundą atsisakė nagrinėti, nurodydama, kad praleistas 3 metų terminas. Pareiškėjos nuomone, jeigu ir gali būti skaičiuojama kokia nors kreipimosi senatis, tai tik nuo 2012 m. vasario 6 d., t. y. nuo datos, kada Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, pagal kurias buvo sumažinta senatvės pensija, pripažintos antikonstitucinėmis. Be to, jokio formalaus sprendimo dėl pensijos dydžio perskaičiavimo pareiškėja nebuvo gavusi. Trejų metų kreipimosi termino praleidimo motyvas yra sugalvotas dirbtinai, siekiant atsikratyti prašytojų išmokėti negautas pensijos dalis, kurie pradėjo šiuo klausimu kreiptis po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Antikonstitucinis pensijos sumažinimas pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau dėl žalos, padarytos antikonstituciniais veiksmais, negali būti jokios senaties.

Atsakovas Fondo valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 17–19) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Teigė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai). Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas Fondo valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, tačiau sprendimu šiuo atveju laikomas Fondo valdybos skyriaus, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį. Kadangi pareiškėja su skundu kreipėsi tik 2013 m. gegužės 29 d., ji praleido minėtą 3 metų terminą. Be to, pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jei iki 2013 m. birželio 25 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėja jokių įrodymų Fondo valdybai nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 40–42) atmetė pareiškėjos D. M. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai D. M. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija (b. l. 25–26). Pareiškėja 2013 m. balandžio 30 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, prašydama suskaičiuoti ir išduoti pažymą apie jai neišmokėtos pensijos dydį, taip pat priimti sprendimą dėl pensijos išmokėjimo (b. l. 3). Fondo valdybos Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, 2013 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (10.1)3-60354 paaiškino, kad senatvės pensija pareiškėjai buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, pareiškėjai buvo pateikta lentelė su jai paskirtos ir faktiškai mokėtos pensijos paskaičiavimais bei informacija, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų pensijų kompensavimo įstatymo projektą, kuriam įsigaliojus, negauta pensijos dalis bus kompensuojama minėto teisės akto nustatyta tvarka (b. l. 4–6). Pareiškėja su 2013 m. gegužės 29 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą dėl negautos pensijos dalies (10 086,54 Lt) išmokėjimo (b. l. 7), tačiau atsakovas 2013 m. birželio 10 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą Nr. (6.5)I-3888, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą (b. l. 8–9). Be to, pareiškėjai paaiškinta, kad iki 2013 m. birželio 25 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Skundžiamame sprendime Fondo valdyba taip pat pažymėjo, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. rašte pateikta informacija yra išsami ir teisinga, todėl nėra pagrindo minėtą raštą pripažinti neteisėtu.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Pagal Fondo valdybos 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos.

Kaip minėta, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo taikomas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 91 punktą, valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį Fondo valdybos nustatyta tvarka, taigi apie savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Nustatyta, kad pareiškėja į atsakovą dėl pensijos nepriemokos kreipėsi tik 2013 m. gegužės 29 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimą pensijų klausimais Fondo valdybai. Teismas nepritaria pareiškėjos pozicijai, kad 3 metų terminas galėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d., nes, kaip minėta, pareiškėja jau 2010 m. sausio mėnesį sužinojo apie jai mokamą sumažintą senatvės pensiją.

Teismo vertinimu, sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti, pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes, žinodama, kad jai mokama sumažinta senatvės pensija, ji daugiau nei 3 metus nesikreipė į Fondo valdybą. Pažymėtina, jog net ir Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėja dar daugiau nei 1 metus delsė kreiptis į Fondo valdybą. Be to, pareiškėja nesikreipė į Fondo valdybą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikdama papildomus įrodymus, kurie galėtų pagrįsti tokio termino praleidimo priežasčių svarbumą, nors tokia teisė jai buvo išaiškinta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Fondo valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, todėl nėra pagrindo panaikinti Fondo valdybos 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3888, taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja D. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 45–46), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, todėl ji, kaip ir Pensijų įstatymo 45 straipsnis, šioje byloje negali būti taikomi.

2. Dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo padaryta žala pareiškėjai turi būti atlyginama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 ar 8 dalies nuostatas.

3. Šioje byloje priimtas sprendimas prieštarauja jau suformuotai administracinių teismų praktikai (pvz., LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-432/2013).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti (b. l. 49–50). Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei padarytomis išvadomis.

Atsakovas Fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja D. M. apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą (b. l. 40–42), kuriuo jos skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė konstatavęs, jog pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo Fondo valdybai terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei jame pateiktais motyvais iš esmės sutinka. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje išaiškinta, jog prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Kadangi tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui. Tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turi imtis veiksmų ir prašymą dalyje dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo vadybai (Fondo valdybos teritorinio skyriaus kompetencija nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl informacijos apie jos pensijų perskaičiavimą, neišmokėtą dydį ir pan. pateikimo, nekvestionuojama). Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama situaciją, kai pareiškėja prašymą grąžinti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką pateikė ne Fondo valdybai, o Fondo valdybos teritoriniam skyriui, konstatavo, jog pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme (todėl tokiu atveju 3 metų terminas skaičiuotinas atsižvelgiant būtent į kreipimosi į Fondo valdybos teritorinį skyrių datą).

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja D. M. į Fondo valdybos Vilniaus skyrių su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusią valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką kreipėsi 2013 m. balandžio 30 d. (b. l. 3). Kadangi minėtame prašyme D. M. išreiškė savo valią inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), t. y. dėl neteisėto senatvės pensijos sumažinimo susidariusios nepriemokos grąžinimo, laikytina, jog į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme ji kreipėsi būtent 2013 m. balandžio 30 d. Kita vertus, netgi konstatavus, kad pareiškėja į instituciją, įgaliotą nagrinėti ginčą privaloma ikiteismine ne teismo tvarka, kreipėsi ne 2013 m. gegužės 29 d., o 2013 m. balandžio 30 d., tai nepakeičia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimą pensijų klausimais Fondo valdybai, teisėtumo ar pagrįstumo. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmoji sumažinta senatvės pensija (nuo šio momento, pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-816/2014, skaičiuojamas 3 metų terminas) pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 4–6, 8, 17–19), todėl apie savo pažeistas teises pareiškėja sužinojo taip pat 2010 m. sausio mėnesį.

Toks trijų metų kreipimosi į instituciją, įgaliotą nagrinėti ginčą privaloma ikiteismine ne teismo tvarka, termino aiškinimas nagrinėjamos kategorijos bylose atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013; taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-816/2014) ir neprieštarauja pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomoje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 priimtai nutarčiai (šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjos D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė