A-858-90-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-90/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00144-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 20. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. M. firma (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-11) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12 (toliau – ir skundžiamas nutarimas).

Skunde paaiškino, kad skundžiamu nutarimu pareiškėjui paskirta 1 250 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, nustačius, kad 2012 m. lapkričio 9 d. G. M. firmai priklausančioje kavinėje, barmenė I. L. 22 val. 42 min. D. Ž. pardavė vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“, kurį minėtas asmuo išsinešė iš kavinės. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu nutarimu, nurodė, kad 2013 m. sausio 8 d. Kauno miesto apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje I. L. kaltinama padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje, už tai, kad minėto įvykio metu ji nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti, jog gėrimas būtų vartojamas vietoje. Pareiškėjas teigė, kad I. L. teisme pareiškė, jog prieš parduodama brendžio butelį D. Ž., atsuko butelio kamštį ir padėjo jį šalia savęs netoli kasos, klientui padavė vienkartinio ar daugkartinio naudojimo indus alkoholio vartojimui, informuodama, kad alkoholį privaloma suvartoti kavinės patalpose bei pasiūlė prisėsti bare prie stalo. Pareiškėjas pabrėžė, kad barmenė po kelių sekundžių pamatė, jog kliento nėra ir suprato, kad jis išėjo.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad teisme apklausiamos policijos darbuotojos D. B. ir A. K. nurodė, kad jos buvo prie kavinės lango ir matė kaip barmenė prasukusi alkoholinio gėrimo butelio kamštelį pardavė D. Ž. butelį brendžio. Atkreipė dėmesį, kad policijos darbuotojai E. M. ir R. Z. prisipažino, jog įvykio metu jie bei jų kolega G. T. sėdėjo tarnybiniame automobilyje ir nematė kaip viskas įvyko, tokiu būdu minėti pareigūnai pripažino, jog savo tarnybiniuose pranešimuose pateikė neteisingą informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad D. Ž. teisme taip pat patvirtino, jog kamštelį barmenė nusuko ir pasidėjo prie kasos, tačiau jis kamštelį pasiėmė, eidamas iš kavinės juo užsuko butelį, o išėjęs lauke buvo sulaikytas policijos darbuotojų.

Pasak pareiškėjo, išanalizavus kavinėje įrengtas kameras, matyti, kad barmenė nusuko nuo butelio kamštį, pasidėjo jį prie kasos ir padavė pirkėjui indus alkoholiui vartoti, tačiau, kol barmenė tvarkė prekes, klientas ištiesė kairiąją ranką per visą baro plotį ir paėmęs prieš kelias sekundes nusukto butelio kamštį greitai išėjo iš baro. Vaizdo stebėjimo kamerų įrašai visiškai patvirtina barmenės I. L. paaiškinimą ir paneigia administracinio teisės pažeidimo faktą, o tuo pačiu policijos darbuotojų aukščiau paminėtus tarnybinius pranešimus bei I. L. paaiškinimą, kurį įvykio dieną priėmė policijos darbuotoja A. K. Pabrėžė, kad skundžiamas nutarimas yra naikintinas dėl aukščiau nurodytų motyvų, kadangi administracinis teisė pažeidimas nepadarytas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 26-29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog G. M. firmos barmenės I. L. parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje užsuktoje kamšteliu. Pabrėžė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipnsio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėja pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjos kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipnsio 3 dalies 13 punkto reikalavimų nesilaikymo. Atsakovas teigė, jog viešojo maitinimo vietoje pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešimui, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo ir tokiu būdu pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipnsio 3 dalies 13 punktą.

Atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus, pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka gėrimo kamštelį), tačiau jį palieka klientui, nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje, tokius alkoholinius gėrimus lankytojas išsinešė iš kavinės patalpų. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas imperatyvus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje uždarytoje pakuotėje. Atsakovo manė, kad jeigu pareiškėjas negali užtikrinti parduodamų alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje, jis įstatymu yra imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais neprekiauti.

Atsakovo teigė, kad atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl barmenės I. L. administracinio teisės pažeidimo bylos, nes Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, kuriam taikomi griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai bei nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 102-105) pareiškėjo G. M. firmos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas yra kilęs dėl Departamento skundžiamo nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta 1 250 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

Teismas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pažymėjo, kad nesant detalesnio šios Alkoholio kontrolės įstatymo normos įgyvendinimo reglamentavimo, šios nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, kad ji jos taikymo subjektams, t. y. asmenims, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, numato imperatyvų įpareigojimą nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniais gėrimais prekiauti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šis įpareigojimas išpildomas, kai asmuo įgyvendina dvi sąlygas: 1) parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytoje pakuotėje ir 2) imtis protingų nuo jo valios priklausančių priemonių, jog jie būtų suvartoti vietoje.

Akcentavo, jog pirmosios sąlygos išpildymas priklauso nuo asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, veiksmų, jis gali kontroliuoti šio Alkoholio kontrolės įstatymo nustatyto reikalavimo įgyvendinimą, todėl turi aktyviai veikti ir užtikrinti, kad pirkėjui alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik atidarytoje pakuotėje. Tuo tarpu antroji sąlyga priklauso ne tik nuo pardavėjo, tačiau ir nuo pirkėjo valios. Pirkėjas, net pardavėjui ėmusis visų įmanomų nuo jo priklausančių priemonių, siekiant užtikrinti minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos laikymąsi, dėl tam tikrų priežasčių gali siekti alkoholį vartoti ne vietoje, todėl visais atvejais reikalauti antrosios sąlygos išpildymo tik iš pardavėjo būtų neproporcinga.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, jog asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 18 punkto pažeidimą kilimo ir ekonominių sankcijų skyrimo klausimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, įvertinant, ar pardavėjas ėmėsi protingų, nuo jo valios priklausančių priemonių antrosios sąlygos įgyvendinimui. Taigi turi būti įvertinta, ar pareiškėjas ėmėsi protingų, nuo jo valios priklausančių priemonių, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos įgyvendinimui užtikrinti.

Teismas pabrėžė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje ATP-198-508/2013 (b. l. 82–83), konstatuota, jog savo veiksmais barmenė I. L. siekė, kad alkoholį pirkėjas vartotų vietoje, juolab, kad, kaip matyti iš liudytojo D. Ž. parodymų, kurie sutampa ir su I. L. parodymais, ši jam nurodė, jog įsigytą alkoholinį gėrimą privalu vartoti vietoje. Taigi, I. L. pardavė D. Ž. vieną 0,7 litro talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“ būtent vartojimui vietoje. Nurodė, kad I. L. teiginiai, kad ji prieš parduodama butelį pirkėjui jį atidarė vartojimui vietoje, ir kad pirkėjas D. Ž. nepakluso įstatymo reikalavimui bei I. L. nurodymui alkoholį vartoti vietoje ir alkoholinį gėrimą iš prekybos vietos išsinešė savavališkai, nėra paneigti. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad esant tokioms aplinkybėms, negali būti laikoma, jog I. L. leido alkoholinį gėrimą pirkėjui išsinešti ir pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymą, bei pažymėjo, kad I. L. neturėjo galimybės pirkėją sulaikyti ir priversti nusipirktą alkoholinį gėrimą vartoti vietoje.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į minėtą įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo nutartį, darė išvadą, kad pareiškėjo kavinėje dirbanti barmenė I. L. ėmėsi visų įmanomų nuo jos priklausančių priemonių, siekdama užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos laikymąsi, tačiau, teismo vertinimu, vien tik ūkio subjekto darbuotojo veiksmų teisėtumas minėtos įstatymo nuostatos laikymosi atžvilgiu nešalina paties ūkio subjekto atsakomybės.

Pažymėjo, jog būtent ūkio subjektas privalo užtikrinti įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymą, t. y. ūkio subjekto vadovas privalo darbą organizuoti tokiu būdu, kad būtų maksimaliai pašalintos prielaidos pirkėjui nesilaikyti reikalavimo suvartoti alkoholį vietoje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, ginčo dėl to, kad atsukto butelio kamštelis buvo padėtas šalia butelio, o pirkėjas įsigijo vieną 0,7 litro talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“, nėra. Teismo vertinimu, tokio kiekio ir tokio stiprumo alkoholio įsigijimas vieno asmens iš karto galėjo sukelti abejonių dėl galimumo vienam asmeniui tokį alkoholio kiekį suvartoti vietoje, be to, pirkėjas nurodė, kad jis be jokių kliūčių pasiėmė kamštelį, užsisuko butelį ir išėjo (b. l. 92–99), todėl nagrinėjamu atveju iš surinktų ir ištirtų įrodymų, pirmosios instancijos teismo vertinimu, matyti, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, jog alkoholis nebūtų išsineštas. Teismas konstatavo, kad G. M. firma pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą.

Atsakomybė už šį pažeidimą nustatyta Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje Už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą, įmonės baudžiamos nuo 500 iki 2000 Lt dydžio bauda. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai paskirtas baudos vidurkis.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, sprendė, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl Departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12, kaip teisėtą ir pagrįstą paliko nepakeistą, o pareiškėjo G. M. firmos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas G. M. firma apeliaciniu skundu (b. l. 107-109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog ūkio subjektas privalo užtikrinti įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymą, nes tai priklauso ne tik nuo pardavėjo, bet ir nuo pirkėjo valios. Net jei pardavėjas imasi visų įmanomų nuo jo priklausančių priemonių, siekiant užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo laikymąsi, pirkėjas vis tiek gali siekti vartoti alkoholį ne vietoje, todėl reikalauti vien iš pardavėjo užtikrinti alkoholio vartojimą vietoje yra neproporcinga.

Pažymi, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje suteikiamos visos sąlygos, kad alkoholis būtų suvartotas vietoje, t. y. paduodami nemokami vienkartiniai indai, yra stalai, kėdės ir visi kiti kavinei priklausantys objektai. Taip pat kavinėje yra informaciniai pranešimai, kurie yra pastebimi tik įėjus į kavinę, bei klientas yra informuojamas žodžiu.

Atkreipia dėmesį, jog garantuoti alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje ir užkirsti kelią jų išsinešimui yra įmanoma tik fiziškai sulaikant pirkėjus arba atimant iš jų įsigytus gėrimus. G. M. firma ir šiai firmai priklausančioje kavinėje dirbusi barmenė negalėjo fiziškai sulaikyti kliento, nes šiuo atveju būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas „Žmogaus laisvė neliečiama". Tai būtų savavališkas asmens sulaikymas. Taip pat nurodo, kad negalėjo paimti kliento nusipirkto alkoholinio gėrimo, kadangi po pardavimo momento gėrimas tapo kliento nuosavybe, tokiu būdu būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas „Nuosavybė yra neliečiama".

Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarimu pažymėjo, jog sprendžiant dėl teisinės atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatyme nurodytus teisės pažeidimus, būtina nustatyti ne tik teisės pažeidimo faktą, bet ir tai, kad tą teisės pažeidimą padarė teisinėn atsakomybėn traukiamas ūkio subjektas (t. y. to teisės pažeidimo subjektą ir subjektinę pusę, kaip jo sudėties elementus); kitaip tariant, nepakanka vien to, kad atitinkamas pažeidimas būtų padarytas įmonėje ir kad jį padarytų tos įmonės administracijos vadovas ar kitas darbuotojas, jis turi būti padarytas įmonės vardu arba dėl jos interesų. Kadangi G. M. firma atliko visus protingus ir teisėtus veiksmus, kad būtų laikomasi Alkoholio kontrolės įstatymo normų, nepadarė pažeidimo įmonės vardu ir dėl jos interesų taip pat negalėjo žinoti, kad klientas vartos alkoholį ne vietoje ir suvaržyti šio asmens laisvę ar sulaikyti jo nuosavybę neatsižvelgiant kokį klientas alkoholinį gėrimą įsigijo, nes tai asmens pasirinkimo laisvė.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 120-122) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi iš esmės tie patys argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo darbuotojos barmenės parduotos didelės talpos brendžio butelis gamyklinėje pakuotėje vienam pirkėjui nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išneštas gamyklinėje taroje su kamščiu.

Atsakovo teigimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo darbuotoja pardavė alkoholinį gėrimą ne jo vardu ar interesais. Nurodo, jog alkoholinių gėrimų pirkimo–pardavimo metu I. L. dirbo samdoma darbuotoja pareiškėjo įmonėje, veikė jo vardu ir interesais. Tai patvirtina ir 2012 m. lapkričio 9 d. kasos kvitas Nr. 4161 (LF ID 12000787), kuris išmuštas pareiškėjo vardu ir vykdant jo komercinę veiklą.

Nurodo, jog teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi pareiškėjo skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalis – kaltės – pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Atsakovas nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjo AKĮ pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t. y. jis neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami atidarytose pakuotėse ir tik vartojimui vietoje. Pažymi, jog atsakovo pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. ATK2-229/12, kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjui G. M. firmai ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaunas, barmenė I. L. 2012 m. lapkričio 9 d., apie 22.42 val., pardavė D. Ž. alkoholinį gėrimą – 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“, 38 proc. alk. tūrio, atidarytame butelyje, už 49 Lt, kurį pirkėjas D. Ž. iš kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, išsinešė.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (Išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). AKĮ 34 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas nepagįstai paskyrė jam baudą, nes jis nepadarė jokio pažeidimo bei laikėsi Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodė, jog iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto normos (šiuo metu AKĮ 18 strp. 3 d. 13 p., įsigaliojęs nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013).

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtame sprendime pažymėjo, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais priklausančiame kavinėje-bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku pardavė alkoholinius gėrimus atidarytoje (nusuktas kamštelis, kuris buvo padėtas šalia butelio) pakuotėje, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė, tokiu būdu pareiškėjas nesiėmė visų įmanomų efektyvių priemonių, jog alkoholis nebūtų išsineštas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu ir teigia, jog negali jėga suvaržyti žmogaus laisvės ir paimti jo nuosavybę (prekę, už kurią sumokėta).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis aspektas svarbus analizuojant pareiškėjo priemonių, kurių konkrečiu atveju jis ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus Įstatymo reikalavimo prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik vartoti vietoje, pakankamumą.

Iš faktinių bylos duomenų matyti tai, jog pareiškėjo darbuotoja alkoholinį gėrimą (0,7 l brendžio butelį) į kavinę-barą atėjusiam asmeniui pardavė be kamštelio, t. y. atidarytoje pakuotėje. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių tam, kad alkoholis nebūtų išsineštas, vien dėl to, kad atsuktą kamštelį pareiškėjo darbuotoja padėjo šalia butelio. Pažymėtina, kad tai, kur buvo padėtas nusuktas kamštelis, neturi reikšmės, nes pareiškėjas, siekdamas išsinešti alkoholinį gėrimą, galėjo jį išsinešti ir be kamštelio. Esminė sąlyga, kuri turi būti išpildyta, yra ta, kad gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje. Atkreiptinas dėmesys, kad gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjo kavinės-baro darbuotoja davė pirkėjui D. Ž. vienkartinį plastikinį stikliuką. Taigi pardavėja gėrimą pardavė atidarytoje pakuotėje ir aprūpino jį įsigijusį asmenį indu, reikalingu vartojant gėrimą vietoje.

Be to, pardavėja įspėjo alkoholinį gėrimą įsigyjantį asmenį, jog jo perkamas brendis gali būti vartojamas tik bare, šią faktinę aplinkybę patvirtino ir pats alkoholį pirkęs asmuo (b. l. 46). Pirminiame brendį įsigijusio asmens paaiškinime nurodyta, jog jis po pardavėjos įspėjimo vis tiek išėjo iš kavinės-baro, nes jam reikėjo nueiti prie automobilio, o butelio palikti bare nenorėjo (b. l. 46). Barmenė pirminiame paaiškinime nurodė, jog brendį įsigijęs asmuo sakė, kad jo bare nevartos bei patikino, kad apie būtinybę parduodamus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, klientą įspėjo (b. l. 44). Iš byloje esančio Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nutarimo (b. l. 84–86), kurį Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi paliko nepakeistą, matyti, kad brendžio pirkėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog paprašius brendžio, pardavėja pasakė, jog jį reikės gerti vietoje ir kad jo negalima išsinešti. Kauno apylinkės teismas minėtu nutarimu nustatė, kad, peržiūrėjus vaizdo įrašus, išklausius D. Ž., yra akivaizdu, jog I. L. pardavė D. Ž. vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“ ne išsinešimui, o vartojimui vietoje, t. y. bare, nes kaip paaiškino D. Ž., I. L. jam nurodė, kad alkoholį tuo metu jis privalo vartoti vietoje. Pareiškėjo darbuotoja atsukusi butelio kamštelį padėjo jį ant prekystalio bei padavė vienkartinį stikliuką. Tai užfiksuota vaizdo įraše.

Pažymėtina, kad, kaip matyti iš paminėtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.8.-160-825/2013, šiuose I. L. veiksmuose Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutarimu nenustatė administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl dėl šių veiksmų jos nepatraukė administracinėn atsakomybėn. Šis teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl juo konstatuotos faktinės aplinkybės (jų vertinimas ATPK 164 str. 3 d. taikymo prasme, o tuo pačiu ir su šia teisės norma sietino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p. taikymo prasme) yra reikšmingos šiai administracinei bylai (ABTĮ 14 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šį teismo nutarimą (kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas nagrinėjant šią administracinę bylą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad aukščiau nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimas pareiškėjo bare 2012 m. lapkričio 9 d. negali būti įvertintas kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas. Todėl pareiškėjo skundžiamas atsakovo nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu bei daro išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, jog jam ėmusis paminėtųjų priemonių, alkoholinis gėrimas vis tiek bus išsineštas iš kavinės-baro, t. y. nebus vartojamas vietoje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog byloje vertinamu atveju pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų.

Daryti priešingą išvadą byloje pagrindo nesuteikia ir atsakovo pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuojanti institucija, turi jį neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę. Tačiau analizuojamu atveju, nors Departamentas Nutarime ir konstatavo, jog pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, jis nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad pareiškėjas patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos Įstatymo nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Toks argumentas, teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas darė prielaidą, jog tokio kiekio ir tokio stiprumo alkoholio įsigijimas vieno asmens iš karto galėjo sukelti abejonių dėl galimumo vienam asmeniui tokį alkoholio kiekį suvartoti vietoje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida nėra pagrįsta, nes nei teismas, nei pareiškėjo darbuotoja negalėjo žinoti tikrųjų pirkėjo ketinimų, o prielaidomis teismo sprendimas negali būti grindžiamas

Apibendrinant darytina išvada, jog byloje vertinamu atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Priešingai, pareiškėjo priemonių, pritaikytų ginčo situacijoje, visuma byloja apie tai, jog pareiškėjo elgesys atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. ATK2-229/12 panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo G. M. firmos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo G. M. firmos skundą tenkinti. Panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys