2K-238/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-238/2014 Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00900-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. (V. N.) gynėjo advokato Deivido Ivanausko kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Iš V. N. nukentėjusiajam D. J. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 140,67 Lt žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. N. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. N. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2011 m. gruodžio 24 d., apie 01.30 val., Šilutės r., Usėnų sen., Usėnų k., viešoje vietoje – baro „D“ koridoriuje, tyčia, be jokios priežasties, matant kitiems asmenims, sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą G. Ž., taip sukeldamas jam fizinį skausmą, po to nukentėjusiajai A. J. siūlė čiulpti jo lytinį organą ir, segdamasis kelnes, ruošėsi jį demonstruoti, po to, apie 2 val., toje pačioje patalpoje sudavė nukentėjusiajam D. J. vieną smūgį į veidą, dėl to jam lūžo viršutinis kairysis žandikaulis.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d., apie 2 val., Šilutės r., Usėnų sen., Usėnų k., baro „D“ koridoriuje, dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajam D. J. sudavė vieną smūgį į veido sritį, taip jam padarydamas veido sumušimą su masyvia kraujosruva, apimančia nosies nugarėlę, kairės akies vokus, kairį skruostą bei kairio žando sritį, kraujo išsiliejimą po akies jungine, viršutinio kairiojo žandikaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. N. gynėjas advokatas D. Ivanauskas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. N. nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, jog V. N. padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 138 straipsnio 1 dalyje, taip pat nepagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę bei tenkino nukentėjusiojo D. J. pareikštą ieškinį. Teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, neatliko savo pareigos bylos nagrinėjimo metu nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes – tiek kaltinamąjį teisinančias, tiek jo kaltę pagrindžiančias, todėl, pasak kasatoriaus, priimti sprendimai turi būti pripažinti iš esmės pažeidžiančiais baudžiamojo proceso įstatymą bei rodančiais, jog baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Kasatorius nurodo, kad teismai išvadas darė remdamiesi iš esmės tik neišsamiais bei neobjektyviais nukentėjusiųjų D. J. ir A. J., brolių L. ir G. Ž. bei liudytojo T. S. parodymais. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik įrodymų išdėstymu ir itin formaliu jų vertinimu, nepateikdamas išsamių motyvų, neanalizavo inkriminuotų nusikaltimų subjektyviųjų požymių. Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino, nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai įvertino nukentėjusių ir liudytojų parodymus, kurie buvo neišsamūs, neatitiko realios tikrovės ir buvo pagrįsti vien prielaidomis apie D. J. padarytą sužalojimą bei viešosios tvarkos pažeidimą, be to, akivaizdžiai taikė nevienodus vertinimo standartus nukentėjusiųjų D. J., A. J., L. ir G. Ž., liudytojo T. S. bei nuteistojo V. N. ir liudytojo E. P. parodymams – nepagrįstai nesirėmė pastarųjų parodymais apie tai, kad muštynėse dalyvavo 30–40 asmenų, atvykusių iš Šiaulių, Pagėgių bei Pašyšių, kurie galėjo ne tik sugadinti baro įrangą, bet ir sužaloti D. J., kai šis buvo įžengęs į būrį agresyviai nusiteikusių jaunuolių. Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai įvertino specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdžio bei mechanizmo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priešingai nei pripažino teismai, nukentėjusiojo parodymai apie sužalojimo aplinkybes nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis parodė, kad eidamas nuo vaikinų, tarp kurių buvo ir V. N., būdamas nusisukęs nuo jų, pajuto iš šono smūgį į veidą, smūgio sudavimo nukentėjusysis nematė, tačiau yra įsitikinęs, kad jam sudavė V. N.; 2011 m. gruodžio 24 d. atliktos apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad, patyręs stiprų smūgį į veidą, jis nugriuvo ant žemės ir prarado sąmonę; 2012 m. balandžio 24 d. papildomos apklausos metu D.

J. nurodė, kad po patirto smūgio jis šone pastebėjo stovintį V. N. , o kitus jaunuolius už 2–3 metrų; 2012 m. sausio 25 d. atliktos akistatos metu nukentėjusysis nurodė, kad nueidamas nuo jaunuolių pajuto smūgį į galvą ir nugriuvo ant grindų jau be sąmonės. Kasatoriaus teigimu, iš nukentėjusiojo D. J. paaiškinimų apie smūgio sudavimą neaišku, koks buvo sužalojimo mechanizmas, ar žandikaulis lūžo nuo suduoto smūgio, ar nuo to, kad nukentėjusysis, praradęs sąmonę, griuvo ir galva trenkėsi į grindinį ir pan. – ši versija nepaneigta, specialisto išvadoje į ją taip pat nepateiktas atsakymas.

Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo jų nepatikimumą ir yra pagrįsti vien prielaidomis, o tai leidžia manyti, kad jis, nežinodamas, kas konkrečiai jį sužalojo, išsirinko būtent V. N., tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Pasak kasatoriaus, neaišku, kodėl nukentėjusysis į įvykio vietą neiškvietė policijos pareigūnų, o ėmėsi iniciatyvos ir bandė pats įvesti tvarką bare, savaip drausminti jam nepatikusius asmenis, prie tualeto užlaužė vienam iš besimušančiųjų ranką bei išskyrė tris muštynių etapus, nors tiek jis, tiek kiti asmenys galėjo iškviesti apsaugą ar policiją į masinių muštynių vietą ir viską išsiaiškinti, pareikšti pretenzijas V.

N. ar kitiems asmenims. Visa tai patvirtina, kad nukentėjusysis, objektyviai neįvertinęs realios situacijos, nepagrįstai nusprendė, jog smūgį jam sudavė būtent V. N.. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajam D. J. iš V. N. priteistas nepagrįstai, nes šis jo nesužalojo. Taip pat pažymima, kad, nepaisant to, kas sužalojo nukentėjusįjį, priteistos žalos atlyginimo suma yra per didelė, neatitinkanti įprastai priteisiamų civilinių ieškinių dydžių panašiose baudžiamosiose bylose.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis V. N. viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl jo kaltė negalėjo būti grindžiama vien nukentėjusiosios A. J. parodymais, kurių nepatvirtino net liudytoja D. U.. Kasatoriaus teigimu, nuteistojo V. N. neteisėtas elgesys – keiksmažodžių vartojimas – pagal savo pavojingumo laipsnį neužtraukia baudžiamosios atsakomybės: tai truko trumpai ir nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių. Byloje nustatyta, kad V.

N. yra seniai pažįstamas su nukentėjusiąja A. J. ir tą vakarą lauke jie tarpusavyje bendravo, o vėliau apsipyko. V. N. neneigia, kad galėjo nusikeikti, tačiau, tai nereiškia, jog šie žodžiai buvo adresuoti nukentėjusiajai. Teismai V. N. veiksmuose nenustatė tiesioginės tyčios, byloje nėra jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų, o teismų padaryta išvada, kad V. N. nukentėjusiajai A. J. siūlė čiulpti jo lytinį organą ir, segdamasis kelnes, ruošėsi lytinį organą demonstruoti, pasak kasatoriaus, nepagrista jokiais faktiniais įrodymais ir nemotyvuota, paremta tik priešiškai nuteistojo atžvilgiu nusiteikusios nukentėjusiosios ir jos draugės D.

U. subjektyviu situacijos vertinimu, kurio neįmanoma patikrinti jokiomis savarankiškomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasatoriaus teigimu, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvyko paprastas ginčas, kurio metu abi konfliktuojančios pusės priekaištavo viena kitai, tačiau nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika. Nors teismai pripažino, kad nuteistasis viešai, girdint pašaliniams asmenims, siūlė merginai čiulpti savo lytinį organą, pradėjo mautis kelnes, tačiau byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad minėtoje vietoje įvykęs ginčas turėjo įtakos kitiems asmenims, buvusiems lauke.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 284 straipsnyje 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje teismų padaryta išvada apie realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą nepagrįsta bylos duomenimis ir neteisinga, nes byloje visa įvykių seka, priežastys ir padariniai paneigia nuteistojo V. N. veiksmų tyčią, įžūlų elgesį ir tai, kad tokių padarinių nuteistasis norėjo, jų siekė.

Teismai, konstatuodami, kad V. N. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, privalėjo nurodyti, kurie aplinkiniai matė teismų nurodytus ir inkriminuotus veiksmus. Nei nukentėjusieji, nei liudytojai nenurodė, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo nutrūkęs renginys ar aplinkiniai būtų šokiruoti ar išgąsdinti.

Be to, bylos aplinkybės patvirtina, kad bare vyko masinės muštynės tarp dviejų priešiškai nusiteikusių jaunuolių grupių ir apkaltinti bei nuteisti V. N. dėl visų jam inkriminuotų veikų negalima, nes viešosios tvarkos pažeidime dalyvavo 30–40 asmenų. Patys nukentėjusieji ir liudytojai patvirtino, kad šiame bare dažnai vyksta muštynės ir toks įvykių scenarijus jiems nebuvo naujiena. Kasatorius pažymi, kad G. Ž. nelaiko savęs nukentėjusiuoju šioje byloje ir tik policijos tyrėjos įkalbėtas sutiko įgyti tokį statusą, nors pats dėl išgerto alkoholio kiekio negalėjo tiksliai nurodyti visų to vakaro įvykių sekos. Be to, jo brolis L. Ž. iš dalies paneigė G. Ž. duotus parodymus dėl jam suduotų smūgių bei patvirtino, kad jie dalyvavo muštynėse, kurių metu mušėsi su 30 nepažįstamų asmenų, atvykusių iš Pagėgių bei Šiaulių

Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimuose konstatuotas V. N. kaltumas pagrįstas tik deklaratyvia ir spėjamojo pobūdžio informacija. Esant abejonėms dėl nuteistojo kaltumo padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, nėra pagrindo jį nuteisti, todėl teismų sprendimai naikintini nesant V. N. veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad teismai neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, jog V. N. padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 138 straipsnio 1 dalyje. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konkrečiai aprašė ir detalizavo V. N. elgesį, nurodydamas, kokie jo veiksmai vertintini kaip įžūlūs, rodantys nepagarbą aplinkiniams, trikdantys visuomenės rimtį ir tvarką. Agresyvų nuteistojo elgesį, išoriškai matomą jo nusiteikimą išprovokuoti konfliktą ir muštynes patvirtino nukentėjusieji (D. J., G. Ž.) ir liudytojai (T. S., L. Ž.), smurtinius V. N. veiksmus matė nemažai asmenų, nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Atsiliepime nurodoma, kad teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacines nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013). Smūgio sudavimas nepatikusiam žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Pasak prokurorės, V. N. veiksmai prieš A. J., L. ir G. Ž., viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Taigi teismai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, jog V. N. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Prokurorė nurodo, kad, konstatuodami V. N. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, bylą nagrinėję teismai rėmėsi nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiojo D. J. parodymais, jog jį sužalojo būtent V. N.. Nukentėjusysis nurodė, kad pirmąjį smūgį į veidą sudavė V. N. , o tai neprieštarauja specialisto išvadai, kurioje nustatyta, kad D. J. sužalojimus galėjo patirti ir dėl vieno traumuojančio poveikio į kairiąją veido pusę. Nukentėjusysis, nors ir nematė, kaip V. N. jam sudavė smūgį, tačiau krisdamas užfiksavo V. N. esant šalia jo, kitų asmenų šalia nebuvo (stovėjo už 2–3 metrų). Šiuos nukentėjusiojo D. J. parodymus iš dalies patvirtina liudytojų G. Ž., L. Ž., T. S. nuoseklūs bei tarpusavyje sutampantys parodymai. Visi liudytojai patvirtino, kad nuteistasis tą vakarą bare elgėsi agresyviai, kėlė konfliktus, stengėsi išprovokuoti muštynes, o nukentėjusysis D. J. ėjo šio raminti. Taigi teismai, įvertinę gautų duomenų ir nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai padarė išvadą, jog V. N. , suduodamas smūgį D. J., nesunkiai šį sužalojo, tokia jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo E. P. parodymais, jog jis matė kaip D. J. įbėgo į būrį besimušančių žmonių („šiaulinių“), jam atrodė, kad D. J. tame būryje ir buvo suduotas smūgis, o V. N. jame nebuvo. Prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad šie liudytojo E. P. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo D. J. parodymų – liudytojas negali patvirtinti, kada D. J. buvo suduotas smūgis, ir nežino, kur tuo metu buvo nuteistasis V. N., o remiasi tik prielaidomis. Be to, niekas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų nenurodė, kad buvo atvykę kokie nors vaikinai iš Šiaulių. Todėl, pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino tokius liudytojo E. P. parodymus ir priimdamas nuosprendį jais nesivadovavo.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentais, kad teismai nepagrįstai vadovavosi netiesioginiais įrodymais, pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra svarbūs bylos nagrinėjimui, nes visi jie padeda atskleisti išsamų nusikalstamos veikos turinį. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę, jei patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma įvertinus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pasak prokurorės, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą, vienas kito papildymą. Teismai palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo V. N. kaltumui nustatyti. Byloje nenustatyta, kad renkant duomenis buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių nuteistojo teises ar kitaip sutrukdžiusių teismui priimti teisingą sprendimą.

Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas atmestinas

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, netinkamai pritaikę baudžiamąjį įstatymą ir padarę esminių Baudžiamojo proceso kodekso (1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, BPK 20 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių) pažeidimų, nepagrįstai nusprendė, jog V. N. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, rėmėsi neišsamiais ir neobjektyviais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, taikė nevienodus vertinimo standartus nuteistajam palankiems ir nepalankiems parodymams, nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė nuosprendžių ir nutarčių surašymo taisykles.

Iš skunde išdėstytų argumentų matyti, kad šie teiginiai grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, kritikuojant liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, pateikiant nuteistajam palankią įvykių ir bylos duomenų vertinimo versiją. Kaip jau ne kartą pažymėta kasacinės instancijos teismo nutartyse – įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

V. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad priėjusiam jo raminti D. J. sudavė kumščiu į kairę veido pusę ir taip sulaužė jam žandikaulį. Tokias aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai nurodė viso proceso metu. Šie D. J. parodymai atitinka ir specialisto išvadą, kad sužalojimas jam padarytas dėl vieno traumuojančio poveikio kietu buku daiktu į kairę veido pusę. Be to, nukentėjusieji A. J., G. Ž., liudytojai L. Ž., T. S., D. U. patvirtino, kad V. N. visą vakarą buvo agresyvus, kabinėjosi prie baro lankytojų, provokavo muštynes.

Taigi, kasatoriaus teiginiai dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo atmestini. Taip pat nepagrįstai kasatorius nurodo, kad iš nukentėjusiojo parodymų neaišku, koks buvo jam padaryto sužalojimo mechanizmas – ar nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas smūgiu į veidą, ar nukentėjusiajam po smūgio nukritus ir atsitrenkus veidu į grindis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė neturi įtakos V. N. veikos kvalifikavimui. Nustačius, kad nuteistasis sudavė D. J. smūgį į veidą, abiem nurodytais atvejais veika kvalifikuojama kaip tyčinis sveikatos sutrikdymas.

Kita vertus, kaip minėta, specialisto pateiktoje išvadoje nurodyta, jog sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl vieno traumuojančio poveikio kietu buku daiktu į kairę veido pusę; nukentėjusysis viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad V. N. jam sudavė kumščiu į kairę veido pusę. Kasatoriaus versija, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti ne V. N., o kiti įvykio metu bare buvę besimušantys asmenys, paremta tik atskirais duomenimis (liudytojo E. P., paties nuteistojo parodymais), kuriuos teismai, įvertinę ir palyginę su kitais bylos įrodymais, motyvuotai atmetė.

Kaip aptarta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, liudytojas E. P. negalėjo nurodyti konkrečių aplinkybių, išsakė tik prielaidas ir spėjimus dėl įvykio, be to, jo parodymų nepatvirtino kiti byloje apklausti asmenys ir jokie kiti bylos duomenys. Taigi, kitaip vertinti šiuos duomenis ir daryti kitokias išvadas nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusiajam D. J. neturtinės žalos atlyginimas iš V. N. priteistas nepagrįstai ir kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė.

Kasatorius teigia, kad teismų D. J. nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka įprastai priteisiamų dydžių panašiose baudžiamosiose bylose, tačiau nenurodo konkrečių teismų praktikos pavyzdžių, pagrindžiančių tokį jo teiginį. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose matyti, kad nukentėjusiesiems, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, priteisiama nuo 2000 iki 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-5/2014, 2K-303/2013, 2K-266/2013, 2K-263/2013, 2K-147/2013).

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į veikos padarymo aplinkybes, jos padarinius, nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nuteistojo kaltės rūšį ir formą, kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad teismų nustatytas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas neprieštarauja įstatymams, atitinka teismų praktiką bei teisingumo principą.

Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su V. N. nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis viešoje vietoje (baro „D“ koridoriuje) įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – tyčia, be jokios priežasties, matant kitiems asmenims, sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą G. Ž., po to nukentėjusiajai A. J. siūlė čiulpti jo lytinį organą bei, segdamasis kelnes, ruošėsi jį demonstruoti, o vėliau sudavė nukentėjusiajam D. J. vieną smūgį į veidą.

Kasatoriaus teigimu, byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad V. N. atliko šiuos kaltinime nurodytus veiksmus, be to, jo atlikti veiksmai nesukėlė įstatyme numatytų padarinių ir nesiekia tokio pavojingumo, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta dėl teismų nustatytų aplinkybių, nurodyti duomenys, kuriais grindžiamos išvados dėl V. N. atliktų veiksmų ir jų atitikties BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.

Dėl kasatoriaus argumentų, kuriais ginčijama V. N. kaltė nesunkiai sutrikdžius D. J. sveikatą, šioje nutartyje jau pasisakyta. Aplinkybes, kad nuteistasis viešoje vietoje girdint kitiems asmenims siūlė A. J. čiulpti jo lytinį organą ir ruošėsi jį demonstruoti, nurodė pati nukentėjusioji bei patvirtino liudytoja D. U.. Vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismai nenustatė pagrindo šiuos parodymus atmesti. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad V. N. viešoje vietoje sudavė smūgį G.

Ž., sukeldamas jam fizinį skausmą. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas T. S., o liudytojas L. Ž., priešingai nei teigia kasatorius, nepaneigė savo brolio parodymų – nurodė šiam pasakęs, kad V. N. norėjo sumušti ir jį. Kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentas, jog G. Ž. nelaiko savęs nukentėjusiuoju, neturi įtakos V. N. veiksmų pripažinimui ar nepripažinimui nusikalstamais. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla nepriklausomai nuo to, ar konkrečiam asmeniui padaroma fizinio, turtinio ar kitokio pobūdžio žala, tokia žala gali padėti nustatyti, ar atsirado įstatyme reikalaujami padariniai – viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.

Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009, 2K-134/2014 ir kt.). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2013, 2K-212/2014).

Byloje nustatyta, kad V. N. viešoje vietoje, matant bei girdint kitiems asmenims, dviejų merginų akivaizdoje elgėsi nepagarbiai ir įžūliai. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis viešoje vietoje prieš du asmenis panaudojo fizinį smurtą – vienam sukėlė fizinį skausmą, kitam nesunkiai sutrikdė sveikatą. Tai, kad tuo metu bare vyko muštynės, kuriose dalyvavo ir kiti asmenys, V. N. kaltės nesumenkina, juo labiau kad nukentėjusieji ir liudytojai patvirtino, jog V. N. buvo tų muštynių organizatorius, visą vakarą elgėsi agresyviai, kabinėjosi prie žmonių ir provokavo.

Liudytojai ir nukentėjusieji nurodė, kad dėl tokio V. N. elgesio pasipiktino. Taigi, šios teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. N. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Išanalizavusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegiją daro išvadą, kad kasatoriaus teiginiai dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo bei nuosprendžio ir nutarties surašymo taisyklių pažeidimo nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Kasatoriaus nesutikimas su teismų išvadomis grindžiamas tik atskirų bylos duomenų kritika ir subjektyviu jų pateikimu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, motyvuotai pasisakė, kokias aplinkybes šie patvirtina ar paneigia, kokios išvados jais remiantis darytinos (BPK305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertino visus byloje esančius duomenis ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl V. N. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išsamiai atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai atmesdamas gynybos iškeltas versijas (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo išvadai, kad šie teismų sprendimai priimti pažeidžiant kasatoriaus nurodytas ar kitas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Nuteistojo V. N. veiksmuose nustatyti visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, požymiai, jam paskirta adekvati, įstatymų reikalavimus bei teisingumo principą atitinkanti bausmė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo V. N. bylą nagrinėję teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, nustatydami faktines aplinkybes ir surašydami sprendimus, Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti šiuos sprendimus nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. N. (V. N.) gynėjo advokato Deivido Ivanausko kasacinį skundą.

Teisėjai

Dalia Bajerčiūtė Viktoras Aidukas Antanas Klimavičius