A-1158-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1158-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00143-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 14-IL-50-00207-e „Atsisakyti išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu atsakovas atsisakė išduoti jam leidimą, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 punkto reikalavimų. Pareiškėjas 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir 8 500Lt bauda nubaustas už nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 206 straipsnyje, 278 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje padarymą. Jis paskirtą baudą sumokėjo, teistumas yra išnykęs, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, įtakojamas pilnamečių asmenų. Per laikotarpį po nuteisimo jis nepadarė jokių teisės pažeidimų, jo gyvenimas yra ženkliai pasikeitęs – sukūrė šeimą, augina du mažamečius vaikus, turi įsteigęs savo įmonę, yra pavyzdingas Lietuvos Respublikos pilietis, todėl draudimas išduoti leidimą šaunamajam ginklui įsigyti, kurį jis nori naudoti medžioklėje, yra neproporcingas praeityje padarytam nusikaltimui. Be to, pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios GŠKĮ nuostatos, kuriose buvo numatyti švelnesni reikalavimai asmeniui, siekiančiam gauti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus.

Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime (b. l. 34) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad išduoti pareiškėjui leidimą ginklui įsigyti buvo atsisakyta vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) ir 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus) nuostatomis. Skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 57–61) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Panevėžio AVPK 2014 m. vasario 24 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus bei pateikė visus teisės aktuose numatytus dokumentus, reikalingus tokiam leidimui gauti (b. l. 33). Atlikęs patikrinimą, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. Baudžiamojo kodekso 206 straipsnyje, 278 straipsnio 1 dalyje, bei 2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta kriminalinė bausmė (b. l. 8–21). Atsakovas, vadovaudamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, ginčijamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui leidimo neišduoti. Tokį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (GŠKĮ 18 str. 2 d. 1 p.) ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus (GŠKĮ 18 str. 2 d. 3 p.).

Nuo 2011 m. kovo 1 d. galioja GŠKĮ, kurio nauja redakcija buvo išdėstyta 2010 m. lapkričio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Nauja GŠKĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d., numato griežtesnius reikalavimus asmenims, norintiems įsigyti ir turėti ginklus. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose pateiktas išsamus sąrašas atvejų, kada asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, t. y. apibrėžiama nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoka. Pažymėtina, kad Pakeitimo įstatymu buvo pakeista anksčiau galiojusio GŠKĮ 18 straipsnio redakcija ir įsigaliojo nuostatos, pagal kurias nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenys, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti padarę tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo bei asmenys, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti padarę nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus (GŠKĮ 18 str. 2 d. 1 ir 3 p.), o ankstesnėje GŠKĮ redakcijoje atskirais punktais tokio pobūdžio nusikaltimai nebuvo išskirti – 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų; o 18 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo numatyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, nuteistas už neatsargų nusikaltimą, jei teistumas neišnykęs arba nepanaikintas.

2008 m. gegužės 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 206 straipsnyje, 278 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje (b. l. 8-21). Panevėžio apygardos teismas apeliacine tvarka, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėję pareiškėjo baudžiamąją bylą 2008 m. gegužės 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą (b. l. 22–24, 25–27). Pareiškėjo padarytos veikos numatytos 1961 m. BK 206 straipsnyje ir 278 straipsnio 1 dalyje atitinka 2000 m. BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, už kurias numatytos didžiausios laisvės atėmimo bausmės atitinkamai yra 2 metų ir 6 metų laisvės atėmimo bausmės. Už 1961 m. BK 206 straipsnyje ir 278 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas didžiausios laisvės atėmimo bausmės atitinkamai yra 1 metų ir 2 metų laisvės atėmimo bausmės. Už 2000 m. BK 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų padarymą numatytos didžiausios laisvės atėmimo bausmės atitinkamai yra 7 metų, 10 metų ir 4 metų laisvės atėmimo bausmės. Taigi už nusikaltimus, numatytus 2000 m. BK 302 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Baudžiamosios teisės doktrinoje fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė).

Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata. Vadovaudamasis BK 15 straipsniu bei atsižvelgdamas į Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutartyse nustatytas pareiškėjo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų pobūdį, kvalifikavimą, teismas daro išvadą, jog nusikaltimai, numatyti BK 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir kt., dėl kurių padarymo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, yra tyčiniai smurtiniai nusikaltimai.

Kaip jau paminėta, už anksčiau nurodytus pareiškėjo įvykdytus tyčinius smurtinius nusikaltimus Baudžiamajame kodekse numatyta sankcija viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl atsakovas, vadovaudamasis GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos. Be to, iš 2008 m. gegužės 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutarčių nustatyta, kad pareiškėjas, be kita ko, buvo nuteistas už Lenkijos piliečių B.

O., J. P. ir M. K. plėšimą, panaudojant šaunamąjį ginklą, šią nusikalstamą pareiškėjo veiką teismui kvalifikavus pagal 2000 m. BK 180 straipsnio 3 dalį, kuri nustato, kad tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. Todėl atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nusprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus, todėl nėra nepriekaištingos reputacijos ir GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėjas argumentuoja, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios GŠKĮ nuostatos, pagal kurias ankstesnis jo nuteisimas nebūtų kliūtimi išduoti jam leidimą, todėl byloje svarbu išsiaiškinti, ar pagrįstai atsakovas taikė po 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusią GŠKĮ redakciją.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, naujos redakcijos (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146) GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalimi nustatydamas asmenims griežtesnius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, Pakeitimo įstatyme nustatė šios normos taikymo tvarką. Originalios redakcijos Pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje buvo numatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pakeitimo įstatymo 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcijos 4 straipsnyje (galiojančiame šiuo metu) numatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje (nei originalios redakcijos, nei 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcijos) nustatytų sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvo įsigijęs ginklą, ir turėjo leidimą ginklui įsigyti, todėl teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovo, reglamentuojami GŠKĮ nuostatomis, atsirado tik 2014 m. vasario 4 d., pareiškėjui pateikus prašymą leidimui išduoti. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo pareiškėjui netaikyti GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtesnių apribojimų, taikomų nustatant asmens nepriekaištingą reputaciją.

Pareiškėjas teigia, kad jis šiuo metu yra nepriekaištingos reputacijos, kadangi jo teistumas yra išnykęs. Šis pareiškėjo motyvas nepagrįstas, kadangi teistumo turėjimas yra savarankiškas GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriam esant asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos; šiuo pagrindu atsakovas ginčijamo Sprendimo negrindė. Sprendimas buvo grindžiamas savarankiškais GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais pagrindais, kurie nesiejami su teistumu ar jo išnykimu. Pasisakydamas šiuo aspektu teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išdėstytais teiginiais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (pvz., 2014 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1191/2014).

Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas atsakovo Sprendime pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, ir jam teisėtai taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus bei šaudmenis apribojimai (GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, poreikis įsigyti ginklą medžioklei nėra gyvybiškai svarbus, todėl tokio poreikio nepatenkinimas, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą negali sukelti ir nesukelia pareiškėjui neproporcingų pasekmių.

III. Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 63–64) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad leidimo ginklui neišdavimas pažeidžia proporcingumo principą, kadangi visas jam inkriminuotas veikas, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą, jis padarė dar būdamas jauno amžiaus. Nuo veikų padarymo praėjo 10 metų, be to, jo vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeilis (todėl teismas skyrė baudą, o ne laisvės atėmimą). Pareiškėją padaryti nusikaltimus pastūmėjo suaugę, pilnamečiai asmenys. Įstatyme nustatyti draudimai pareiškėjui turėtų būti netaikomi ne dėl to, kad išnyko jo teistumas, o dėl to, kad šiuo metu jo gyvenimas pasikeitė (turi šeimą ir kt.).

Atsakovas Panevėžio AVPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 72) prašo jį atmesti. Atsakovas remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 14-IL-50-00207-e, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui V. D. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su skundžiamu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Be to, teismas tinkamai vadovavosi ir administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas bei į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės naujų argumentų nepateikė, teisėjų kolegija pritaria teismo padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, kuriais teismas grindė išvadas, jog pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų, o, įvertinus byloje surinktus duomenis, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, jog minėtame įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (pvz., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015). Koks asmuo pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu sureglamentuota 18 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamam atvejui aktualios įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkto nuostatos: pagal įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; o pagal 2 dalies 3 punktą – asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus.

LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015 pažymėjo, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teisėtumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; todėl pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad visas jam inkriminuotas veikas, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą, jis padarė dar būdamas jauno amžiaus, nuo veikų padarymo praėjo 10 metų, o jo vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeilis (todėl teismas paskyrė jam baudą, o ne laisvės atėmimo bausmę), be to, šiuo metu jo gyvenimas pasikeitė, teisėjų kolegija pažymi, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. Baudžiamojo kodekso 206 straipsnyje, 278 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir kt., dėl kurių padarymo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, yra tyčiniai smurtiniai nusikaltimai. Be to, pareiškėjas, be kita ko, buvo nuteistas ir už plėšimą, panaudojant šaunamąjį ginklą (2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 3 dalis). Todėl, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pačios veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį nėra reikšminga, jog nuo šios veikos padarymo praėjo daugiau kaip dešimt metų ir per šį laikotarpį pareiškėjas naujų nusikaltimų bei pažeidimų nepadarė, taip pat yra charakterizuojamas teigiamai (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 8 d nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1779/2014). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nepaisant to, kad asmuo nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleistas, teisiškai reikšminga aplinkybe byloje yra tai, kad teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs atitinkamus nusikaltimus, taigi įstatymas asmens reputaciją sieja ne su jam paskirta bausme, o su nuosprendžiu pripažinti asmenį kaltu, padarius tam tikrą nusikaltimą, kurios pavojingumą visuomenei įvertina griežta sankcija (žr., LVAT 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1864/2014).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė