A-556-2169-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2169/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04792-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 7–8), prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 3R-211 (2.13-1.) bei prašydama įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. ji kreipėsi su skundu į Inspekciją, prašydama įvertinti faktą, kadangi pareiškėjai „Perlo“ terminale mokant už įsigyjamą verslo liudijimą, iš pareiškėjos nepagrįstai ir neteisėtai buvo pareikalauta asmens dokumento, kuriame būtų jos asmens kodas, ir jos asmens kodas buvo atspausdintas mokesčio sumokėjimą patvirtinančiame kvite, nors ant verslo liudijimo pareiškėjos asmens kodas nenurodytas. Pareiškėja pabrėžė, kad Inspekcija ginčo sprendime nepasisakė, ar „Perlo“ terminalas teisėtai reikalauja fizinio asmens kodo, jog Inspekcija nenurodė teisės akto, leidžiančio reikalauti fizinio asmens kodo, kad Inspekcija neaišku dėl ko pateikė unikalaus identifikatoriaus sąvoką, jog Inspekcija nepagrįstai tapatino Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – ir Mokėjimų įstatymas) 2 straipsnio 32 dalyje nurodytą sąvoką su fizinio asmens kodu.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 13) prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija skundžiamame sprendime konstatavo, jog „Perlo“ terminaluose mokant mokestį už Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) išduotą verslo liudijimą, asmens kodą pateikti reikalaujama bei asmens kodas mokėtojui išduodamame mokėjimą patvirtinančiame dokumente spausdinamas tikslu identifikuoti mokesčio mokėtoją – fizinį asmenį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 47 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Mokėjimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 straipsnio 32 dalimi. Ginčijamame Inspekcijos sprendime buvo pasisakyta dėl pareiškėjos asmens kodo naudojimo teisėtumo, „Perlo“ terminaluose mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą, taip pat buvo nurodyta tokio asmens kodo naudojimo teisinis pagrindas – teisės aktai. Inspekcija paaiškino, kad pagal pareiškėjos kartu su skundu pateiktus įrodymus – verslo liudijimo Nr. GO640528-1 ir „Perlo“ terminalo išduotų mokėjimo kvitų kopijas, matyti, kad pareiškėja yra individualią veiklą pagal verslo liudijimą vykdantis asmuo, „Perlo“ terminale mokėjusi mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą, t. y. ji yra mokesčių mokėtoja, kaip ši sąvoka suprantama pagal MAĮ 2 straipsnio 16 dalį. Faktą, kad vykdant vienkartinę mokėjimo operaciją mokėjimo paslaugų vartotojas turi nurodyti tikslią informaciją arba unikalų identifikatorių, jog mokėjimo nurodymas būtų tinkamai įvykdytas, patvirtina Mokėjimų įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Pagal MAĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalis, fizinio asmens mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris sutampa su jo asmens kodu, todėl skunde nurodytu atveju VMI prie FM tik pagal tokį identifikatorių – asmens kodą, atpažįsta mokėjimo operaciją į VMI prie FM sąskaitą vykdžiusį asmenį – mokesčio mokėtoją. Kitokių mokesčių mokėtojų identifikatorių MAĮ nenustato. Todėl pareiškėja, kaip mokesčių mokėtoja, mokėdama mokestį „Perlo“ terminale už jai išduotą verslo liudijimą, turėjo nurodyti savo asmens kodą, kuris ir buvo atspausdintas jai išduotame mokėjimą patvirtinančiame dokumente.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 30–32) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad, 2013 m. rugpjūčio 26 d. „Perlo“ terminale mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą, iš pareiškėjos buvo pareikalauta asmens dokumento, kuriame būtų pareiškėjos asmens kodas, o pareiškėjos asmens kodas buvo atspausdintas mokesčio sumokėjimą patvirtinančiuose 2013 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjai išduotuose „Perlo“ terminalo kvituose. 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja kreipėsi su skundu į Inspekciją, prašydama įvertinti faktą, ar pareiškėjai „Perlo“ terminale mokant už įsigyjamą verslo liudijimą, iš pareiškėjos teisėtai buvo pareikalauta asmens dokumento, kuriame būtų jos asmens kodas, ir jos asmens kodas buvo atspausdintas mokesčio sumokėjimą patvirtinančiame kvite, nors ant verslo liudijimo pareiškėjos asmens kodas nenurodytas. Inspekcija 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-211 (2.13-1.) „Dėl S. B. 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundo“, kuriuo pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje yra kilęs ginčas, ar Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą, tinkamai įvertino pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skunde Inspekcijai nurodytas aplinkybes, t. y. faktą, kad „Perlo“ terminalo darbuotoja, pareiškėjai mokant už įsigyjamą verslo liudijimą, iš pareiškėjos pareikalavo asmens dokumento, kuriame būtų pareiškėjos asmens kodas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu, MAĮ 47 straipsnio 1, 2 dalimis, Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Teismas, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą, analizę bei vertinimą, padarė išvadą, kad „Perlo“ terminalo darbuotoja, pareiškėjai „Perlo“ terminale mokant už įsigyjamą verslo liudijimą, pagrįstai iš pareiškėjos pareikalavo asmens dokumento, kuriame būtų unikalus mokančio asmens identifikatorius (pareiškėjos asmens kodas), kaip tai nustato Mokesčių įstatymo 2 straipsnio 32 dalis bei 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reglamentuojantis, kad mokesčio gavėjas nedelsiant turėtų galimybę lengvai prieinamu būdu susipažinti su informacija, leidžiančia gavėjui atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstais duomenimis.

Be to, „Perlo“ terminalo darbuotoja, pareiškėjai „Perlo“ terminale sumokėjus už įsigyjamą verslo liudijimą, mokesčio sumokėjimą patvirtinančiame kvite atspausdindama pareiškėjos asmens kodą, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų apsaugą, kadangi „Perlo“ terminalas asmenų duomenis saugo, remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai, bei remdamasis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu, numatančiu, kad be duomenų subjekto sutikimo asmens kodą galima naudoti tik jeigu tokia teisė yra nustatyta šiame ir kituose įstatymuose.

Įvertinęs pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą (jo turinį), adresuotą Inspekcijai, teismas konstatavo, kad Inspekcija, nepažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų, ginčijamame sprendime aiškiai ir pagrįstai įvertino pareiškėjos nurodytą faktą, susijusį su pareiškėjos duomenų apsauga, tinkamai nurodė teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą bei teisės aktus, kurių pagrindu ginčijamu sprendimu nusprendė pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundo netenkinti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą, tinkamai vertino ginčo aplinkybes bei tinkamai taikė galiojančias teisės normas, todėl pareiškėjos skundo dalį dėl sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Inspekcijos sprendimą Nr. 3R-211 (2.13-1.). Teismui konstatavus, kad skundžiamas Inspekcijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 34–35) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčas kilo dėl asmens duomenų (asmens kodo) išreikalavimo „Perlo“ terminale, mokant mokestį už išduotą verslo liudijimą. Pareiškėja remiasi Įstatymo (aktuali redakcija nuo 2011 m. gegužės 28 d.) 6 straipsniu, 7 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

2. Nežiūrint tai, jog teismas išdėstė ginčijamus klausimus, tačiau dėl jų nieko konkrečiai nepasisakė, išskyrus tai, kad nurodė teisės aktus, kurie neturi nieko bendro su ginčo klausimais. Neatsakyta į klausimą, ar „Perlo“ terminalas turi teisę naudoti pareiškėjos asmens kodą be jos sutikimo, ar jis yra duomenų tvarkytojas ir kokiu teisėtu pagrindu remdamasis tai daro. Teismo nurodytos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto teisės normos neturi nieko bendro su teismo teiginiu, kad „Perlo terminalas asmens duomenis saugo“, o jeigu saugo, tai kokiu teisės aktu remiantis, nes nurodyti teisės aktai liudija apie netinkamą materialinės teisės normų taikymą.

3. Kitos teismo išvados taip pat nepagrįstos. Pažymėtina, kad Įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja subjekto teises, iš kurių viena svarbiausių – žinoti (būti informuotas) apie savo asmens duomenų tvarkymą. Šiuo atveju terminalas „Perlas“, be reikalavimo pateikti asmens kodą, jokios informacijos nepateikė. Teismas dėl šio argumento nieko nepasisakė.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 39) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamoje situacijoje, kuomet pareiškėjai „Perlo“ terminale mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą buvo pareikalauta pateikti asmens kodą, Įstatymo 6 straipsnis nėra taikomas, kadangi šis straipsnis reglamentuoja duomenų valdytojo, kuris nėra duomenų subjektas, ir duomenų gavėjo santykius. Skundžiamu atveju pareiškėja yra duomenų subjektas, iš kurio, mokant mokesčius į VMI prie FM sąskaitą per „Perlo“ terminalą, buvo pareikalauta pateikti asmens kodą. Teismas sprendime vertino konkrečius įstatymus, pagal kuriuos pareiškėjai „Perlo“ terminale mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą buvo pareikalauta pareiškėjos pateikti savo asmens kodą, t. y. vertino MAĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 32 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Šios teisės aktų nuostatos su ginčo dalyku yra tiesiogiai susijusios. Inspekcija pažymi, kad tokio įstatymo, kuriame UAB „Perlo paslaugos“ – „Perlo“ terminalo savininkas – būtų tiesiogiai (nurodant šios įmonės pavadinimą) įvardytas kaip subjektas, turintis teisę tvarkyti asmens kodą, nėra, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ginčijamu atveju ši bendrovė, būdama mokėjimo paslaugų teikėju, pareiškėjos asmens kodą tvarko neteisėtai. Pareiškėja, kaip mokesčių mokėtoja, mokėdama mokestį „Perlo“ terminale už jai išduotą verslo liudijimą, turėjo nurodyti savo asmens kodą, kuris buvo atspausdintas jai išduotame mokėjimą patvirtinančiame dokumente. Pareiškėja skundėsi dėl, jos manymu, neteisėto asmens kodo tvarkymo. Pareiškėja Inspekcijai nesiskundė dėl savo, kaip duomenų subjekto, teisių, išvardytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (įskaitant teisę žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą)), pažeidimo, t. y. nenurodė, kokia konkrečiai teisė ir kokiais duomenų valdytojo veiksmais (neveikimu) buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija vertino reikalavimo pateikti asmens kodą teisėtumą. Pareiškėja jos, kaip duomenų subjekto teisių, įtvirtintų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, galimo pažeidimo klausimo nekėlė ir savo patikslintame skunde, adresuotame teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėja šioje byloje pareiškė reikalavimus dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 3R-211 (2.13-1.) panaikinimo bei įpareigojimo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą.

Nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos faktiniai duomenys leidžia konstatuoti, jog ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos asmens kodo naudojimo teisėtumo „Perlo“ terminale mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 26 d. „Perlo“ terminale mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą, iš jos buvo pareikalauta asmens dokumento, kuriame būtų pareiškėjos asmens kodas, o pareiškėjos asmens kodas buvo atspausdintas mokesčio sumokėjimą patvirtinančiuose 2013 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjai išduotuose „Perlo“ terminalo kvituose. Pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundu kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, prašydama įvertinti anksčiau paminėtas aplinkybes, t. y., ar „Perlo“ terminalas teisėtai pareikalavo ją pateikti asmens tapatybės dokumentą su asmens kodu.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, įvertinusi pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skunde nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nusprendė ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 3R-211 (2.13-1.) pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą atmesti.

Inspekcija ginčijamame sprendime pasisakė dėl pareiškėjos asmens kodo naudojimo teisėtumo „Perlo“ terminaluose mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą, taip pat nurodė tokio asmens kodo naudojimo teisinį pagrindą. Atsakovo pozicija buvo grindžiama Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, MAĮ 47 straipsnio 1, 2 dalių, Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 32 dalies, 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnyje įtvirtinti bendrieji duomenų tvarkymo principai. Šio įstatymo 7 straipsnyje, atsižvelgiant į asmens kodo panaudojimo specifiką ir šio kodo išskirtinę reikšmę žmogaus teisių apsaugos srityje, yra nustatytas ypatingas asmens kodo naudojimo reglamentavimas. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad be duomenų subjekto sutikimo asmens kodą galima naudoti tik jeigu tokia teisė yra nustatyta šiame ir kituose įstatymuose.

Mokesčių administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) 47 straipsnio 1 dalis numatė, kad kiekvienam asmeniui, įregistruotam mokesčių mokėtoju, suteikiamas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, o šio straipsnio 2 dalis – juridiniams asmenims identifikuoti naudojamas juridinių asmenų registro identifikacinis kodas, fiziniams asmenims – gyventojų registro asmenų kodas.

Įvertinus paminėtas MAĮ 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, galima daryti išvadą, kad Gyventojų registro tarnybos suteiktas asmens kodas naudojamas asmeniui identifikuoti. Valstybinė mokesčių inspekcija savo sistemoje yra pasirinkusi asmens kodo identifikacinį kriterijų, pagal kurį gali atpažinti mokestį sumokėjusį asmenį. Mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris atitinka to asmens kodą, kurį suteikia Lietuvos Respublikos gyventojų registro tvarkytojas ir kuris nurodytas kiekvieno fizinio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose (Mokesčių administravimo įstatymo 47 straipsnio komentaras).

Mokėjimų įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad po mokėjimo operacijos įvykdymo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavėjui nedelsdamas sudaro galimybę lengvai prieinamu būdu susipažinti su informacija, leidžiančia gavėjui atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstais duomenimis.

Kalbant apie nagrinėjamai bylai aktualų asmens kodo panaudojimo klausimą, akivaizdu, kad asmens kodo žinojimas (reikalavimas, jog asmuo pateiktų savo asmens kodą) yra būtinas tam, kad būtų atpažintas mokesčių mokėtojas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad „Perlo“ terminaluose mokant mokestį už VMI prie FM išduotą verslo liudijimą, asmens kodą pateikti reikalaujama bei asmens kodas mokėtojui išduotame mokėjimą patvirtinančiame dokumente spausdinamas tikslu identifikuoti mokesčių mokėtoją – fizinį asmenį.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą, skundžiamame sprendime, priešingai nei nurodo pareiškėja, atsakydamas į byloje keliamus klausimus, susijusius su pareiškėjos asmens kodo naudojimu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas Inspekcijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai teigia, kad pareiškėja Inspekcijai nesiskundė dėl savo, kaip duomenų subjekto, teisių, išvardytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (įskaitant teisę žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą)), pažeidimo, todėl Inspekcija vertino tik reikalavimo pateikti asmens kodą teisėtumą. Taigi pareiškėjos apeliaciniame skunde anksčiau paminėti argumentai dėl duomenų subjekto teisių – žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo dalykui, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu, todėl paliktinas galioti nepakeistas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius