A-852-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-852-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00012-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 22; 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Kauno rajono PK) 2013 m. gruodžio 6 d. raštą Nr. 20-65-S-2525 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą pateikti išsamius duomenis pagal pareiškėjo 2013 m. lapkričio 17 prašymą, reg. Nr. 20-AP-944.

Skunde (b. l. 15–21) pareiškėjas paaiškino, kad Raštas yra nepagrįstas, neteisėtas, nėra išsamus, konkretus ir tinkamas, juo atsakovas tik atsirašė pareiškėjo 2013 m. lapkričio 17 d. prašymo (2013 lapkričio 18 d. prašymas Nr. 20-65-S-2525 pagal gavimą, toliau – ir Prašymas) neišnagrinėdamas iš esmės. Atsakovas, atsisakydamas pateikti skundo I skilties 1 ir 2 klausimuose nurodytus duomenis, susijusius su tarnybinės veiklos organizavimu, neteisėtai ir nepagrįstai tvirtina, kad informacija apie pareiškėjo užpuolimus ir sulaikymo aplinkybes gali pažeisti policijos pareigūnų teises ir teisėtus interesus, supriešina pareiškėjo bei policijos pareigūnų teises ir teisėtus interesus, nenurodo, kuo pažeis teises, o remiasi tik prielaidomis. Atsakydamas į II ir III klausimus ir juose nurodytus 1–10 punktus, Kauno rajono PK meluoja, nes prašomus pateikti duomenis jis turi ir privalo pateikti, kadangi duomenys susiję ne su fizinių asmenų, o su policijos pareigūnų teise būti įdarbintais policijos pareigūnais, galimai neteisėtu jų įdarbinimu valstybės tarnyboje, dėl jų galimo tarnavimo, ryšių, kolaboravimo su neteisėtomis okupacinio Sovietų Sąjungos rėžimo valdžios struktūromis ir pan. Atsakovui pateikus duomenis į II ir III klausimus ir jame nurodytus 1–10 punktus, pareiškėjas įgytų teisę kreiptis į prokuratūros įstaigas, teismus, reikalaudamas atnaujinti bylas, nutrauktus ikiteisminius tyrimus, pateikti kaltinimus atsakovo įdarbintiems kolaborantams, kelti klausimą dėl šių asmenų įdarbinimo policijoje teisėtumo bei pagrįstumo. Raštas nėra išsamus, konkretus ir tinkamas, nenurodytas juridinis pagrindas, necituoti teisės aktai. Skundžiamais veiksmais Kauno rajono PK pažeidė pamatines pareiškėjo pilietines bei žmogaus teises ir įstatymų saugomus interesus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, Įstatymas), Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė bylą dalyje dėl Rašto panaikinimo nutraukti, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 42–44) atsakovas paaiškino, kad gautas V. J. prašymas yra nesusijęs su asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Jis buvo išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, nepažeidžiant prašymo nagrinėjimo tvarkos ir terminų, buvo pateiktas atsakymas, nurodoma informacija apie prašyme iškeltų klausimų išnagrinėjimą, paaiškinant duomenų nepateikimo priežastis. Pateikti pareiškėjui V. J. duomenis, susijusius su tarnybinės veiklos organizavimu, buvo atsisakyta, nes tokių duomenų pateikimas tretiesiems fiziniams asmenims gali pažeisti policijos pareigūnų teises ir teisėtus interesus. Tokio pobūdžio informacija gali būti teikiama pagal teisėtus ir motyvuotus teismų, kitų ikiteisminio tyrimo institucijų ar viešojo administravimo subjektų paklausimus, kai jie yra būtini pradėtos administracinės procedūros sprendimui priimti. V. J. prašymo II ir III klausimais ir juose nurodytuose punktuose prašoma pateikti informacija yra susijusi su konkrečių Kauno rajono PK darbuotojų, kaip fizinių asmenų, tapatybe, rasine ar etnine kilme, sveikata, išsilavinimu, naryste, darbo užmokesčiu, kitomis išmokomis. Pareiškėjo prašoma informacija priskiriama prie asmens ypatingų duomenų, kurie yra susiję su žmonių privataus gyvenimo neliečiamumu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) nuostatomis tokia informacija neteiktina, išskyrus įstatyme numatytus kriterijus. Be to, skundžiamas 2013 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 20-65-S-2525 yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 72–78).

Teismas nurodė, kad asmens kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Kauno rajono PK – prašant pateikti jam duomenis, laikytinas prašymu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme, todėl atsakovo argumentus dėl Rašto informacinio pobūdžio atmetė. Informacijos teikimą asmenims reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga suteikti informaciją įtvirtinta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Šioje dalyje nurodyta, jog atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymo teikti informaciją pagrindų baigtinis sąrašas nurodytas Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose. Kaip matyti iš Rašto turinio, atsakovas atsisakymą pateikti pareiškėjo prašymo I skilties 1 ir 2 dalyse prašomus duomenis apie užduotis, kurias S. L. ar kiti asmenys E. R., S. K., A. E. nurodė vykdyti 2011 m. sausio 11 d. nuo 6.00 val. iki 12.45 val., taip pat informaciją apie tai, kada šios užduotys buvo nurodytos, įvykdytos, tiksliai išdėstant jų seką, motyvavo tuo, jog tokių duomenų, susijusių su tarnybinės veiklos organizavimu, pateikimas fiziniams tretiesiems asmenims gali pažeisti policijos pareigūnų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokia informacija priskirtina tarnybos paslapčiai, t. y. ikiteisminio tyrimo institucijų detalūs planai dėl asmenų, padariusių, įtariamų ar kaltinamų padariusių nusikalstamas veikas, paieškos ir sulaikymo bei kompleksinių priemonių ir operacijų organizavimo. Įvertinęs šias teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašoma suteikti informacija yra susijusi su tarnybinės veiklos organizavimu, t. y. gali būti susijusi su ikiteisminio tyrimo institucijų detaliais planais dėl asmenų, padariusių, įtariamų ar kaltinamų padariusių nusikalstamas veikas, paieškos ir sulaikymo bei kompleksinių priemonių ir operacijų organizavimo, todėl tokia informacija V. J. nesuteikta teisėtai ir pagrįstai (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 2 d. 3 p.).

Skundžiamu aktu Kauno rajono PK atsisakė suteikti pareiškėjo prašymo II ir III dalyse nurodytą informaciją, tokį atsisakymą argumentuodamas tuo, jog prašoma informacija susijusi su konkrečių Kauno rajono PK darbuotojų, kaip fizinių asmenų, tapatybe, rasine ar etnine kilme, sveikata, išsilavinimu, naryste, darbo užmokesčiu, kitomis išmokomis. Atsakovo nuomone, tokia informacija priskiriama prie asmens ypatingų duomenų, kurie yra susiję su žmonių privataus gyvenimo neliečiamumu, todėl neteiktina. Įstatymo 7 straipsnis nustato, kad asmuo turi teisę gauti privačią informaciją apie save.

Teisė gauti privačią informaciją apie kitus asmenis šiame įstatyme nėra nustatyta. Privačios informacijos sąvoka įtvirtinta minėto įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, numatančioje, jog privati informacija tai – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą.

Privataus gyvenimo apsaugą laiduoja ir Konstitucija, kurios 22 straipsnis inter alia įtvirtina, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnis apibrėžia, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal <...> duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis. Atsižvelgęs į šį teisinį reguliavimą teismas sprendė, jog pareiškėjo prašoma suteikti informacija apie Kauno rajono PK Garliavos PN pareigūnų tautybę, ankstesnes pilietybes, sveikatos patikrinimus, tame tarpe psichikos, partiškumą sovietinės Rusijos imperijos-Sovietų Sąjungos vykdytos LR okupacijos metais; bendradarbiavimą su sovietinės Rusijos imperijos komunistų partija ir komjaunimu; nurodytų pareigūnų ir jų artimųjų giminaičių tarnavimą Sovietų Sąjungos armijoje, bendradarbiavimą su sovietinės Rusijos imperijos specialiosiomis tarnybomis; buvimą informatoriais, operatyvinių grupių nariais, agentūriniais ar kadriniais darbuotojais; artimų giminių buvimą „liaudies gynėjais“, Rusijos imperijos smogikų būrių nariais yra susijusi su pareigūnų etnine kilme, pareigūnų ir jų artimųjų giminaičių politiniais, filosofiniais ir kitais įsitikinimais, minėtų pareigūnų sveikata, su jų garbe ir orumu, todėl tokia informacija V.

J. nesuteikta teisėtai ir pagrįstai (Įstatymo 7 str., 2 str. 9 d., Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d.).

Pareiškėjo prašoma suteikti informacija apie Kauno rajono PK Garliavos PN pareigūnų gimimo vietas ir metus, išsilavinimą ir jo gavimo vietą, metus, aukštąją mokyklą, mokslinius laipsnius ir jų gavimo vietą, įdarbinimą, atestacijas, nepatenka į privačios informacijos, kaip ją apibrėžia Įstatymo 7 straipsnis, 2 straipsnio 9 dalis, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, sąvoką, todėl atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, skundžiamame rašte nurodytą informaciją laikydamas privačia. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Šio įstatymo 6 straipsnis numato, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 8 punkte nurodyta, kad asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka pagrįsti informacijos, kurios jis prašo, panaudojimo tikslą. Atsakovas, atsisakydamas į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją apie Kauno rajono PK Garliavos PN pareigūnus, netinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo prašyme nenurodė ir nepateikė nei vieno prašomų asmenų duomenų panaudojimo tikslo, tų duomenų teikimo ir gavimo teisinio pagrindo ir duomenų apimties, teismas vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsisakydamas suteikti pareiškėjui prašomą informaciją atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog informacija – tai žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Bendruoju atveju su asmens darbo, kuris dažniausiai yra ir pajamų šaltinis, pasirinkimu, bei pajamų dydžiu susijusi informacija – privataus pobūdžio. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 208 straipsnio 1 dalis numato, kad duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį teikiami ar skelbiami tik įstatymų nustatytais atvejais arba darbuotojo sutikimu, tokia įstatymo nuostata reiškia tokios informacijos didesnę apsaugą nuo nepageidaujamo išorinio dėmesio.

Kadangi tai kodifikuota teisės norma, iškilus teisės normų kolizijai, ji būtų taikoma prioritetiškai, t. y. informacija apie asmens darbo užmokestį negalėtų būti teikiama be jo sutikimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, kad darbo santykiai ir su jais susijusi informacija gali būti privataus gyvenimo dalis (2004 m. liepos 27 d. sprendimas Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą). Taigi ne visais atvejais informacija apie asmens gaunamas pajamas, net jei ji būtų vertinama kaip privataus pobūdžio, yra nevieša.

Asmenys, deklaruojantys savo turtą pagal Lietuvos Respublikos turto deklaravimo įstatymą (toliau – ir Turto deklaravimo įstatymas), numatyti jo 2 straipsnyje, privalo Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruoti pajamas remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu. Turto deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatytų asmenų deklaracijos skelbiamos viešai, kitų – tik esant šių asmenų raštu išreikštai valiai. Viešai įstatymų leidėjas numatė skelbti deklaracijas tik tų asmenų, kurie užima itin atsakingas pareigas valstybės tarnyboje – Respublikos Prezidento, Seimo narių, Europos Parlamento narių, ministrų, teisėjų, prokurorų ir kt.

Įstatyme numatytas tam tikras pareigas užimančių asmenų mažesnis privatumo lygmuo yra pateisinamas viešuoju interesu, pasireiškiančiu visuomenės lūkesčiais užtikrinti skaidrumą valstybės tarnyboje, siekiu didinti pasitikėjimą valstybės valdymu. Atitinkamai asmenys, pasirinkdami tokią tarnybą, sąmoningai sutinka su mažesne privataus gyvenimo apsauga. Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad duomenys apie asmens pajamas ir jų šaltinius gali būti viešinami tik įstatyme numatytais atvejais esant pagrįstam valstybės ar visuomenės interesui.

Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte išdėstyta nuostata, kad turi būti teikiama informacija apie valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį, ją aiškinant lingvistiškai, negali būti suprantama taip, kad suinteresuotiems asmenims turėtų būti teikiami išsamūs duomenys apie konkrečių šių įstaigų darbuotojų gaunamą darbo užmokestį. Tai reikštų nepagrįstą subjektų rato išplėtimą, kurių privataus gyvenimo apsauga būtų ribojama didesne apimtimi, negu to reikia viešajam interesui, ir dėl to galėtų būti apskritai paneigiama.

Į tokių subjektų ratą patektų ne tik minėtų valstybės ir savivaldybės įstaigų ir institucijų vadovaujantys darbuotojai, bet ir specialistai, techninis personalas, jie taptų diskriminuojami asmenų, dirbančių privačiame sektoriuje, atžvilgiu, nes jų privataus gyvenimo apsauga taptų ribojama didesne apimtimi be pateisinamo valstybės ir visuomenės intereso. Taigi įstatymo tekste vartojamo bendro pobūdžio teiginio – informacija apie darbuotojų darbo užmokestį – nėra pagrindo išaiškinti išplečiant jo turinį ir suteikiant prasmę „konkretaus darbuotojo konkretus darbo užmokestis“.

Be to, teisės norma aiškintina atsižvelgiant į galiojančią teisės sistemą, kuri numato privataus gyvenimo apsaugos ir viešojo intereso derinimo, pusiausvyros principą. Aukščiau minėti teisės aktai iliustruoja, kad privačia laikytina informacija apie asmens pajamas gali būti skelbiama tik konkrečiais įstatymo numatytais atvejais. Remdamasis tuo teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė apibendrintos informacijos apie darbuotojų darbo užmokestį teikimą, nes viešasis interesas nagrinėjamu atveju nepagrindžia privačių duomenų apie konkrečių asmenų gaunamas pajamas atskleidimo.

Įstatymo norma dėl informacijos apie darbuotojų darbo užmokestį teikimas neturėtų būti suprantama plačiau, negu apibendrintų duomenų apie toje įstaigoje, institucijoje kompetentingų subjektų teisės aktais patvirtintą pareigybių apmokėjimo tarifą, dydį, teikimas, duomenų apie įstaigoje išmokamų darbo užmokesčių vidutinius dydžius, nesukuriant prielaidų darbuotojų tapatybei nustatyti. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl informacijos, kurios suteikti nėra galimybės nepažeidžiant konstitucinio asmens privataus gyvenimo apsaugos principo, todėl toks jo prašymas negalėjo būti tenkinamas.

Prašyme (III dalis 11 punktas) pareiškėjas prašė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuožiūra pateikti kitus dokumentus, galinčius turėti reikšmės pareiškėjo diskriminacijai dėl jo politinių įsitikinimų bei žmogaus ir pilietinių teisių pažeidinėjimo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Į šį punktą atsakovas neatsakė. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu prašymo turinys yra nekonkretus. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai prašymo gauti informaciją turiniui. Prašyme turi būti nurodyta, kokią informaciją ar dokumentą pageidaujama gauti, pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta ir duomenys ryšiui palaikyti. Vertinant pareiškėjo prašymo III dalies 11 punkto reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuožiūra pateikti kitus dokumentus, galinčius turėti reikšmės pareiškėjo diskriminacijai dėl jo politinių įsitikinimų bei žmogaus ir pilietinių teisių pažeidinėjimo turinį, pripažinta, jog minėtas reikalavimas nebuvo konkretus ir aiškus, t. y. dokumentai nebuvo konkrečiai įvardinti, individualizuoti, nenurodyta, kokius konkrečius dokumentus prašoma pateikti. Akivaizdu, jog atsakovas tokio prašymo objektyviai nebūtų galėjęs įvykdyti, todėl nepaisant aplinkybės, kad atsakovas neatsakė į pareiškėjo skundo III dalies 11 punktą, tačiau šis neesminis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti Raštą.

III. Pareiškėjas V. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas (b. l. 81–87) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas diskriminavo pareiškėją 2014 m. birželio 23 d. nutartimi nepagrįstai atnaujindamas administracinės bylos nagrinėjimą.

2. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišreikalavo kitų pareiškėjo skunde nurodytų bylų medžiagos ir nevertino šios medžiagos įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui bei pareiškėjo reikalavimams.

3. Kauno rajono PK nesirėmė aplinkybe, jog pareiškėjo prašoma informacija yra susijusi su tarnybinės veiklos organizavimu.

4. Teismas nepagrįstai taikė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

5. Teismas nuslėpė, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepagrįstai ir neteisėtai nepateikė teiktinų duomenų apie kompetentingų subjektų teisės aktais patvirtintą įdarbintųjų Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate pareigybių apmokėjimo tarifą, dydį, duomenų apie įstaigoje išmokamų darbo užmokesčių vidutinius dydžius, nesukuriant prielaidų darbuotojų tapatybei nustatyti.

6. Duomenų teikimas pareiškėjui yra būtinas vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsniu.

7. Pareiškėjas savo prašyme ir kitose Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtose bylose atskleidė prašomos informacijos panaudojimo tikslus, duomenų teikimo ir gavimo teisinius pagrindus bei apimtį.

8. Pareiškėjas negali konkrečiai įvardyti dokumentų, kuriuos nuo jo slepia atsakovas.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 104) atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas nutarė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, sudarytos prielaidos proceso vilkinimui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 85 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, gali atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą ne ilgiau kaip dvidešimčiai dienų. Taip pat, ABTĮ 82 straipsnio 9 dalis numato, jog jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. ABTĮ 81 straipsnyje nustatyta teisėjų pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, spręsti dėl duomenų pakankamumo, įrodymų vertinimo priskirta teismo diskrecijai, atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teismo sprendimą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vertinti kaip bylos vilkinimą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ginčo santykius reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kurio 16 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nustatytas baigtinis atsisakymo teikti informaciją pagrindų sąrašas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2013 m. lapkričio 17 d. prašymo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui I dalyje prašomą pateikti informaciją siejo su tarnybos paslaptį sudarančią informacija pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 dalies punktą ir darė išvadą, jog dėl tos priežasties tokia informacija pareiškėjui nesuteikta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Pažymėtina, jog be Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1-5 punkte nurodytų atsisakymo teikti informaciją pagrindų, Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai, kuomet Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas. Vienas jų – aptariamas Įstatymas netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (1 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

Taigi, pareiškėjo prašomą pateikti su policijos veikla susijusią informaciją pripažinus tarnybos paslaptimi, ji būtų neteiktina, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 6 straipsnį, informacijos įslaptinimo pagrindas – šio įstatymo 7 straipsnyje išdėstytas įslaptinamos informacijos kategorijų sąrašas, remiantis šiuo sąrašu paslapčių subjektų parengti ir nustatyta tvarka patvirtinti detalūs įslaptinamos informacijos sąrašai bei konkrečios įslaptinamos informacijos turinys. Be to, įslaptintai informacijai, taip pat ir tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, turi būti suteikiamos atitinkamos slaptumo žymos. Žyma „Konfidencialiai“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės interesams arba padaryti žalos valstybės institucijų veiklai ar sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 4 dalis), žyma „Riboto naudojimo“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės institucijų interesams (5 straipsnio 5 dalis).

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo prašyta konkreti informacija, t. y. informacija apie pareiškėjo nurodomiems policijos pareigūnams duotas ir jų vykdytas užduotis 2011 m. sausio 11 d. nuo 6.00 val. iki 12.45 val., būtų įslaptinta ir pažymėta atitinkamomis slaptumo žymomis. Išvados, jog ši informacija gali būti susijusi su ikiteisminio tyrimo institucijų detaliais planais dėl asmenų, padariusių, įtariamų ar kaltinamų padariusių nusikalstamas veikas, paieškos ir sulaikymo bei kompleksinių priemonių ir operacijų organizavimo, kas patektų į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 dalies punkte numatytą tarnybos paslapčių kategoriją, nepakanka pareiškėjo prašomai informacijai taikyti tokią pat apsaugą kaip informacijai sudarančiai tarnybos paslaptį ir dėl to jos neteikti.

Kaip minėta, be informacijos sudarančios valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę ar banko paslaptį, Įstatymas netaikytinas ir informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Taigi, šiuo aspektu atsisakymas suteikti informaciją, t. y. jos pripažinimas neteiktina, galimas tik įstatymo pagrindu. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1769-13).

Taigi, būtina įvertinti, ar aptariama informacija apie policijos veiklos organizavimą įstatymo pagrindu pripažintina neteiktina. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio, reglamentuojančio policijos veiklos viešumą, 3 dalyje nustatyta, jog policija negali teikti ar viešai skelbti informacijos, kuri yra valstybės, tarnybos, komercinė, pramoninė ar banko paslaptis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Neskelbiama tarnybinės veiklos metu gauta informacija, kuri pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų nusikalstamų veikų prevenciją, išaiškinimą arba lemtų jų padarymą. Taip pat, policija neteikia informacijos, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpcijos principą, policijos etikos normas, asmens, visuomenės ar valstybės saugumo interesus. Kaip matyti iš šių nuostatų, jose neįtvirtintas draudimas neteikti informacijos tuo pagrindu, jog informacijos pateikimas fiziniams tretiesiems asmenims gali pažeisti policijos pareigūnų teises ir teisėtus interesus, kaip kad nurodyta 2013 m. gruodžio rašte Nr. 20-65-S-2525. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, jog aptariama pareiškėjo prašoma suteikti informacija pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų nusikalstamų veikų prevenciją, išaiškinimą arba lemtų jų padarymą, ar pažeistų asmens nekaltumo prezumpcijos principą, policijos etikos normas, asmens, visuomenės ar valstybės saugumo interesus. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašoma suteikti informacija įstatymo pagrindu pripažintina neteiktina.

Atsižvelgiant į tai, atsakovas, atsisakydamas pateikti pareiškėjo Prašymo I dalies 1 ir 2 klausimuose nurodytą informaciją nenurodė jokio teisinio pagrindo, dėl kurio prašoma informacija galėtų būti neteiktina bei nepagrįstai atsisakė suteikti prašomą informaciją tuo pagrindu, jog informacijos teikimas gali pažeisti policijos pareigūnų teises ir teisėtus interesus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kad aptarta informacija pareiškėjui nesuteikta teisėtai ir pagrįstai.

Dėl pareiškėjo Prašymo II ir III dalyje prašomos pateikti informacijos teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame sprendime atsakovas nurodė, kad II ir III dalies 1-10 klausimuose prašoma pateikti informacija priskiriama ypatingiems asmens duomenis, susijusiems su žmonių privataus gyvenimo neliečiamumu.

Pažymėtina, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį privati informacija – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog ypatingi asmens duomenys, tai duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Įstatyme nedetalizuojama sąvoka „informacija apie asmenį“, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šios sąvokos turinys aiškintinas remiantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kurio 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia asmens duomenis – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2809-11, Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 340-352).

Kaip minėta, teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų gali būti ribojama įstatymuose nustatytais atvejais. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, kuri, kaip minėta, numato, jog šis Įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, 1 punkte įtvirtintas Įstatymo netaikymo atvejis informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį.

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, jog teritorinės policijos įstaigos, kokiu šiuo atveju yra atsakovas (14 str. 1 d.), atlieka šias funkcijas: 1) atsižvelgdamos į kriminogeninę padėtį ir vietos gyventojų poreikius, kartu su savivaldybių institucijomis, įstaigomis, asociacijomis ir kitais asmenimis kuria ir įgyvendina nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programas; 2) pagal savo kompetenciją įgyvendina nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir atlieka jų tyrimą; 3) organizuoja ir įgyvendina priemones viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui užtikrinti; 4) nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų ar esantiems bejėgiškos būklės asmenims teikia neatidėliotiną gyvybei, sveikatai ar turtui išsaugoti reikalingą pagalbą; 5) policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka saugo rastus ir perduotus policijai dokumentus, daiktus, vertybes ir kitokį turtą ir imasi priemonių grąžinti juos teisėtiems savininkams ar valdytojams; 6) atlieka eismo automobilių keliais priežiūrą ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka patruliuoja viešose vietose; 7) teisės aktų nustatyta tvarka atlieka paiešką dingusių ar pasislėpusių asmenų, kurių buvimo vieta nežinoma ir dėl kurių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka priimtas sprendimas paskelbti paiešką, rastų neatpažintų lavonų, nežinomų ligonių ar nežinomų vaikų asmens tapatybės nustatymą; 8) teisės aktų nustatyta tvarka ir atvejais išduoda licencijas, leidimus ir kontroliuoja, kaip laikomasi nustatytų licencijuojamos veiklos sąlygų; 9) teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų pranešimus, prašymus ir skundus; 10) pagal savo kompetenciją tvarko registrų ir informacinių sistemų duomenis; 11) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka vykdo teismų nuosprendžius, nutarimus ir nutartis; 12) teikia policijos generaliniam komisarui tvirtinti veiklos planus; 13) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas, reikalingas policijos uždaviniams apskrities teritorijoje įgyvendinti.

Taigi, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog policijos įstaiga asmeninio pobūdžio informaciją apie savo darbuotojus, pareigūnus, kaupia ar tvarko kitu būdu ne teisės aktais pavestų funkcijų vykdymo tikslais, o siekdama tinkamai organizuoti įstaigos darbą ir valdyti personalą: priimti į pareigas reikiamus darbuotojus, įgyvendinti statutinių pareigūnų tarnybai keliamus reikalavimus, sudaryti sąlygas pareigūnų karjerai ir kt.

Tai, kad asmeninio pobūdžio informacija bendrąja prasme apie institucijos, įstaigos darbuotojus nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį patvirtina ir Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto išimtis „išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį“, t. y. tokia 1 punkto formuluotė, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, jog Įstatymas netaikytinas informacijai apie darbuotojus, susijusiai su jų asmens duomenimis, t. y. privačiai informacijai, išskyrus informacijai apie darbo užmokestį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis dėl 7 straipsnio nustatytos privačios informacijos teikimo, tačiau ji atsižvelgiant į tai, jog 7 straipsnyje nustatyta asmens teisė gauti privačią informaciją apie save patį, o ne apie kitus asmenis, netaikytina, kai prašoma pateikti privačią informaciją apie kitus asmenis.

Taigi, apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalis kartu su 7 straipsniu numato išlygą, kad privataus pobūdžio informaciją asmuo gali gauti tik apie save, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus kai tokia informacija neteikiama.

Taip pat, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

Taigi, viešojo administravimo subjekto atsisakymas suteikti privačią informaciją apie kitus asmenis, taip pat grindžiamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta žmogaus privataus gyvenimo apsauga, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu (žr. pvz. 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-882-13, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-333-14).

Atsižvelgiant į tai vertintina, ar informacija, kurią pareiškėjas prašė pateikti Prašymo II ir III dalyse pripažintina privačia informacija.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išanalizavusi bylos aplinkybes pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai išaiškino, kad pareiškėjo prašymas suteikti informaciją apie policijos pareigūnų darbo užmokestį, kitas išmokas, negalėjo būti tenkinamas, nes nėra galimybės suteikti tokią informaciją nepažeidžiant konstitucinio asmens privataus gyvenimo apsaugos principo. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2809-11, Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 340-352). Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jas pagrindžiančiais motyvais sutinka ir jų nekartoja, tik akcentuoja, jog atsakovas Prašymo II dalyje prašomą pateikti informaciją, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai priskyrė ypatingiems asmens duomenims. Nepaisant to, atsižvelgiant į tai, jog ši informacija, kaip aptarta anksčiau, neteiktina, nėra pagrindo šioje dalyje atsakovo atsisakymą pateikti informaciją iš esmės pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Dėl Prašymo III dalies 1-10 klausimuose nurodytos informacijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą privačios informacijos apibrėžimą pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, apimantį ypatingus asmens duomenis ir į ypatingų asmens duomenų sąvokos išaiškinimą (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis) vertina, jog pareiškėjo prašoma suteikti informacija apie policijos pareigūnų tautybę, ankstesnes pilietybes (Prašymo III dalies 1 klausimas), sveikatos patikrinimus, tame tarpe psichikos (Prašymo III dalies 7 klausimas), partiškumą sovietinės Rusijos imperijos-Sovietų Sąjungos vykdytos LR okupacijos metais (Prašymo III dalies 8 klausimas); bendradarbiavimą su sovietinės Rusijos imperijos komunistų partija ir komjaunimu (Prašymo III dalies 9 klausimas) yra susijusi su pareigūnų kaip asmenų etnine kilme, politiniais, filosofiniais ir kitais įsitikinimais, sveikata ir priskirtina asmens ypatingiems duomenims pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, todėl tokia informacija, kaip privati informacija apie kitus asmenis, V. J. nesuteikta teisėtai ir pagrįstai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju daugiau pareiškėjo prašomos informacijos priskyrė ypatingiems duomenims, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvada tikslintina.

Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai pareiškėjo Prašymo III dalies 1, 7-9 klausimuose nurodytą informaciją atsisakė pateikti kaip priskirtiną ypatingiems asmens duomenims.

Spręsdama dėl kitos pareiškėjo prašomos pateikti informacijos, kuri nelaikytina ypatingais duomenimis, priskyrimo privačiai informacijai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog kaip minėta, pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, privačia informacija, be ypatingų fizinio asmens duomenų, taip pat laikoma informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pripažinęs, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose pateikta „privačios informacijos“ sąvoka yra pakankamai aptakiai apibrėžta, yra vertinamojo pobūdžio, o į klausimą, ar konkreti informacija laikytina privačia, yra atsakytina atsižvelgiant į informacijos turinį kiekvienu atveju vertinant individualiai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-297-11, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2809-11, Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 340-352, 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2089-12). Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas privačios informacijos sampratą remiasi „privataus gyvenimo“ samprata, kadangi privati informacija – tai tokia informacija, kuri savo turiniu yra daugiau ar mažiau, bet neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-297-11). Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę. Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-2/2008). Europos Žmogaus Teisių Teismas daug kartų yra nurodęs, jog „privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka, kurią sunku tiksliai apibrėžti (žr. Peck prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44647/98, p. 57). Vis dėlto Teismas pastebėjo, jog 8 straipsnis saugo moralinį ir fizinį asmens vientisumą (žr. 1985 m. kovo 26 d. sprendimas byloje X ir Y prieš Nyderlandus, p.22-27), apimant teisę į privatų gyvenimą be nepageidaujamo dėmesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 55480/00, 59330/00).

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vertina, jog duomenys apie policijos pareigūnų gimimo datas ir vietas (Prašymo III dalies 2 klausimas) tiesiogiai susiję su jų asmeniniu ir šeiminiu gyvenimu, todėl priskirtini privačiai informacijai.

Tokią pat išvadą teisėjų kolegija daro ir dėl informacijos apie policijos pareigūnų išsilavinimą (Prašymo III dalies 6 klausimas). Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė itin detalios informacijos – apie išsilavinimo įgijimo vietą, metus, aukštąją mokyklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys tiesiogiai susiję su asmens privačiu ir jo šeimos gyvenimu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnį, kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Laisvas darbo ar verslo pasirinkimas lemia asmens gyvenimo būdą. Taigi, šios Konstitucijoje įtvirtintos asmens laisvės kontekste, detali, kokios šiuo atveju prašė pareiškėjas (apie priėmimo į pareigas datą, rekomendacijas, atestacijas (Prašymo III dalies 6 klausimas), informacija apie asmens darbą laikytina informacija apie privatų asmens gyvenimą, t. y. privačia informacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-333-14 taip pat yra pažymėjęs, jog duomenys apie kito asmens karjerą (darbo stažą) yra privati informacija.

Su asmens biografija, asmeniniu gyvenimu tiesiogiai susijusi ir informacija apie asmens atliktą karinę tarnybą (Prašymo III dalies 3 klausimas), todėl ji taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažintina privačia informacija.

Pareiškėjo prašoma pateikti informacija apie pareigūnų artimuosius giminaičius (Prašymo III dalies 10 klausimai) tiesiogiai susijusi asmens šeimos gyvenimu, todėl teisėjų kolegijos nuomone laikytina privačia informacija.

Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos išvada, jog pareiškėjo prašoma suteikti informacija apie pareigūnų gimimo vietas ir metus, išsilavinimą ir jo gavimo vietą, metus, aukštąją mokyklą, mokslinius laipsnius ir jų gavimo vietą, įdarbinimą, atestacijas, nepatenka į privačios informacijos, kaip ją apibrėžia Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, sąvoką.

Pareiškėjas savo Prašymo III dalies 4 ir 5 klausimais prašė pateikti informaciją apie pareigūnų bendradarbiavimą su sovietinės Rusijos imperijos specialiosiomis tarnybomis, buvimą informatoriais, „operatyvinių grupių“ nariais, agentūriniais ar kadriniais darbuotojais ir pan. Nors tokių duomenų tvarkymą reglamentuoja specialus, Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas, nagrinėjamu atveju ši informacija taip pat vertintina kaip pareigūnų biografiniai asmens duomenys, kurie, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, atsakovo pareiškėjui neteiktini.

Nors atsakovas Prašymo III dalies 2, 3, 4, 5, 6, 10 klausimuose prašomą pateikti informaciją nepagrįstai priskyrė ypatingiems asmens duomenims, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ši informacija, kaip aptarta anksčiau, neteiktina kaip privati informacija, nėra pagrindo šioje dalyje atsakovo atsisakymą pateikti informaciją iš esmės pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Dėl pareiškėjo Prašymo III dalies 11 klausime nurodytos informacijos pateikimo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis ir jų nekartoja.

Taigi, apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keistina dalis anksčiau aptartų motyvų bei keistina dalis pripažįstant, jog Kauno rajono policijos komisariatas 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 20-65-S-2525 nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui jo Prašymo I dalies 1 ir 2 klausimuose nurodytą informaciją, todėl šioje dalyje atsakovo Raštas naikintinas, įpareigojant atsakovą pareiškėjo Prašymo I dalies 1 ir 2 klausimus išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2013 m. gruodžio 6 d. rašto Nr. 20-65-S-2525 dalį, kuria atsisakyta pateikti informaciją pagal V. J. 2013 m. gruodžio 17 d. prašymo I dalies 1 ir 2 klausimus ir įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą V. J. 2013 m. gruodžio 17 d. prašymo I dalies 1 ir 2 klausimus išnagrinėti iš naujo.

Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.“

Kitą apeliacinio skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas