A-331-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-331-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04952-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 178 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 9 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas įvairiose kamerose žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Buvo kalinamas įvairiose kamerose, kurių plotas iki 8 kv. m su dar 4–6 asmenimis. Pažymėjo, kad kamerose yra dvi dviejų (karantino kamerose trijų) aukštų lovos, kurios taip pat mažiausiai užima po 2 kv. m (4 kv.

m) ir taip jau mažo gyvenamojo ploto. Kamerose taip pat yra sanitarinis mazgas (praustuvas su kriaukle), kameroje įrengtas ir tualetas su pastatyta apie l,5 metro aukščio sienele, taip pat į grindis įmontuotas mažas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis, kurie taip pat užima dalį mažo laisvo kameros ploto. Kamerose bloga ventiliacija, nuolatinė didelė drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais ir krisdavo į lėkštes bei ant galvų, kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, nes jose įrengti staliukai buvo labai maži ir pritaikyti tik dviem asmenims, kamerose siausdavo tarakonai, todėl naktimis būdavo baisu užmigti, be to, nebūdavo kaip apsisukt ir praeiti, trūkdavo gryno oro, neįmanoma fiziškai pailsėti.

Gyvendamas perpildytose patalpose patyrė didžiausius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai. Buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių nuostatos. Jam buvo padaryta žala neteisėtomis Lukiškių TI-K veikomis. Patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Prašydamas priteisti neturtinę žalą rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir prašė teismo remtis ja šioje byloje.

Manė, kad dėl to, jog jam buvo padaryta didelė žala, nes į gerą aplinkybės nesikeičia, o tik blogėja, atsižvelgiant į atsakovą, į jo finansines galimybes, į dabartinį darbo užmokesčio vidurkį, į tai, kad Lietuvoje viskas pabrangę, į tai, kad sistemingai buvo pažeidinėjamos jo teisės, kad nedaroma išvadų ir nesiimama jokių priemonių aplinkybėms pagerinti, kad neatsižvelgiama ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Tesimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, sąžininga bei protinga būtų priteisti 178 000 Lt (po 500 litų už kiekvieną kalinimo žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis, nepriimtinomis sąlygomis dieną) neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 34–40) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau kaip 1 000 asmenų.

Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

Taip pat nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji ir įstaigos administracija nuolat iš jų reikalauja palaikyti kamerose tvarką. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui E. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, higienos norma), Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ EŽTT praktika, byloje esančia medžiaga ir nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2013 m. liepos 9 d. 304 dienas (14 kartų po pusę dienos ir 296 visas dienas, apibendrinus iš viso 304 visas dienas) buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų 3,6 kv. m kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą ir tik 33 dienas buvo laikomas nepažeidžiant šio reikalavimo.

Teismas sutiko su atsakovu, kad nevertintinas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose bloga ventiliacija, teismas nurodė, jog atsakovo atsiliepime aprašyta Lukiškių TI-K patalpų vėdinimo sistema atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K paaiškinimais teismui nėra pagrindo abejoti, tačiau atsižvelgus į tai, kad vienam asmeniui kameroje teko mažesnis plotas, nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m, pareiškėjui galėjo trūkti gryno oro, kita vertus, tai patvirtinančių duomenų nėra pateikta.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl kamerų inventoriaus nuomonės neišdėstė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštiškai būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl inventoriaus netinkamumo kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisės normomis nenustatyta tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtaka skaičiuojant kameros plotą, todėl darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas sprendė, jog skunde nurodyti nepatogumai dėl galimybės valgyti neišvengiamai yra susiję su per mažu patalpų plotu ir per dideliu asmenų skaičiumi jose.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitarinė kamerų būklė neatitiko reikalavimų, jose yra drėgna, veisiasi tarakonai, byra nuo lubų tinkas, teismas pabrėžė, jog iš byloje pateiktos paslaugų teikimo sutarties Nr. 102, sudarytos tarp UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ ir Lukiškių TI-K, kuri vėliau buvo tęsiama, matyti, kad Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigoja atlikti vabzdžių naikinimą bei dezinfekciją. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų (antisanitarinių) jo laikymo sąlygų. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste taip pat būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus. To nepadarius, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pažymėjo, kad dauguma aplinkybių dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, kurias išvardija pareiškėjas, yra susijusios su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi.

Rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžė, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Be to, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti vadovaujamasi ne bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 304 dienas buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darė išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl jų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Pažymėjo, kad iš teismui pateiktos pareiškėjo medicininės dokumentacijos matyti, g pareiškėjas buvo gydomas ir apžiūrimas medicinos darbuotojų Lukiškių TI-K, tačiau jo sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai būtų atsiradę dėl to, kad buvo laikomas per mažose kamerose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, tačiau pripažįsta, kad nepriimtinų kalinimo sąlygų trukmė buvo pakankamai ilga. Sutiko, jog kalinimas pažeidžiant nustatytą ploto reikalavimą turėjo neigiamos įtakos ir sveikatai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės kitų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K konkrečiai neįvardijo ir dėl jų nesiskundė. Todėl atsakovo veiksmų neteisėtumą (neveikimas) konstatavo atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nors pareiškėjo sveikatos istorijoje ir nėra duomenų, kad jo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą į šias aplinkybes atsižvelgiama. Lukiškių TI-K pažeidęs asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlęs pareiškėjui nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, jam buvo padaryta neturtinė žala.

Be to, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo neturtinės žalos dydžio, atkreipė dėmesį, kad jis į teismą kreipėsi ne kalėdamas Lukiškių TI-K, o jau iš jo išvykęs. Taip pat jis, būdamas Lukiškių TI-K, į administraciją nei su rašytiniais prašymais, nei pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pažymėjo, jog tai rodo, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti po 500 litų už kiekvieną kalinimo dieną.

Teismas, atsižvelgęs į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę (304 dienas), teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į šalies ekonominę padėtį (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nuo 2 171,00 Lt iki 2 253,00 Lt), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kad pareiškėjui priteistų už kiekvieną kalinimo dieną po 500 Lt.

III. Pareiškėjas E. P. apeliaciniu skundu (b. l. 105-107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė tinkamų veiksmų, kad nustatytų pareiškėjui kilusias moralines pasekmes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Taip pat pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į žalą sukėlusio asmens kaltę, t. y. į Lietuvos valstybės kaltę.

Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas priteistinos neturtinės žalos dydį, rėmėsi savo asmenine, prielaidomis pagrįsta nuomone, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nustatytas patirtų kančių sunkumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 112-115) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad mano, jog pirmos instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl neturėtų būti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad dalį laiko, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam 3000 litų (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės dviem pagrindiniais argumentais. Jo teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovo (t. y. Lietuvos valstybės) kaltės klausimo, taip pat netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai nustatė jam padarytos neturtinės žalos dydį.

Įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Kiek tai susiję su ginčo aplinkybėms taikytinu teisiniu reguliavimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtas CK nuostatas atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo kaltę, kadangi CK 6.271 straipsnio taikymo prasme kaltė nėra laikoma deliktinės atsakomybės sąlyga. Kiek tai susiję su atsakovo neteisėtais veiksmais, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, teisėjų kolegija pažymi, kad nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į apeliacinį skundą nėra abejojama pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl teisėjų kolegija dėl šio aspekto atskirai nepasisako.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodomos padarytos neturtinės žalos vertinimo klausimais, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, ją įvertino 3000 Lt (868,86 Eur), o pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu žalos vertinimu nesutinka.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų nuostatas (t. y. neužtikrinant 3,6 kv. m. kameroje) buvo laikomas pakankamai ilgą laiką, be to, kai kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas buvo itin mažas (apie 2 kv. m.). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus padarytam pažeidimui.

Kita vertus, byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovo atstovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teisėjų kolegijos vertinamu ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė naujų pagrįstų argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimus. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jam dėl neteisėtų atsakovo veiksmų prasidėjo panikos priepuoliai, tačiau tokio teiginio nepagrindė į bylą pateiktais įrodymais. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad žodžio kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų, šio teiginio nepagrindžia į bylą pateikti įrodymai. Tai, kad atsakovo atstovai nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje savaime taip pat nesusiję su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžiu. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jo patirtą žalą patvirtina įstatymai, nes pastarųjų nuostatos tik pateikia neturtinės žalos apibrėžimą (jos vertinimo kriterijus), tuo tarpu jos buvimas (ar nebuvimas) konkrečiu atveju, taip pat jos dydis, yra fakto, kuris nustatinėtinas teisme konkrečioje byloje, klausimas.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 m. liepos 23 d. – 2013 m. liepos 9 d. Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 800 - 850 lt (231,7 – 246,18 Eur) (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 ir 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę, nelaikytinas adekvačiu pareiškėjo patirtai žalai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1950 Eur (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1950 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą ir jį išdėstyti taip: „priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, E. P. naudai 1950 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys