A-420-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-420-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03105-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 68–69, 137–140), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 30 d. yra suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K.

Paaiškino, jog yra vedęs ir turi šeimą, mažamečių vaikų, tačiau teismas jam suteikė tik trumpalaikius pasimatymus, kurie trunka iki 2 valandų ir jų metu bendraujama telefonu per atitvertą stiklą. Dėl to jis daugiau nei pusantrų metų neturi jokio fizinio kontakto su savo šeima, neturėjo galimybės apkabinti savo mažamečius vaikus, yra priverstas susilaikyti nuo intymių santykių su sutuoktine ir neturėjo galimybės susilaukti dar vieno kūdikio, todėl iškilo grėsmė jo santuokai (dėl nutrūkusio ryšio (artimo bendravimo) 11 metų trukusi jo santuoka su sutuoktine vos neiširo, sutuoktinė po pusantrų metų laukimo jam buvo neištikima, dėl to jis kreipėsi dėl santuokos nutraukimo, tačiau vėliau susitaikė, bet jų santykiai liko įtempti), be to, tai kenkia jo sveikatai (paūmėjo psoriazė).

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo statusas, kaip ir režimas, prilyginamas nuteistajam, tačiau jam neleidžiama artimai bendrauti su šeima, nors teismas išdavė leidimus pasimatyti. Teigė, jog Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas nesudarė sąlygų intymiai bendrauti su šeima bei nenustatė tinkamo teisinio reglamentavimo, taip padarydami jam žalą. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu jo atžvilgiu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis, taikant jį kartu su 8 straipsniu, nes kardomojo kalinimo metu jo teisės buvo labiau apribotos nei bausmę atliekančių nuteistųjų.

Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį, kad suimtiesiems skiriami trumpalaikiai pasimatymai iki 2 valandų, o nuteistiesiems – iki 4 valandų, nors griežtesnis artimųjų pasimatymų laiko režimas kardomąjį kalinimą atliekantiems asmenims nėra objektyviai pateisinamas. Taip pat nurodė, jog 2012 m. sausio 30 d. atvykęs į Lukiškių TI-K jis buvo supažindintas su tvarka, jog suimtiesiems skiriami tik trumpalaikiai pasimatymai, todėl jo sutuoktinė ir nesikreipė dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 28–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. To paties straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

SVĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą su jais atvykusius asmenis.

Įstaigoje taip pat vadovaujamasi Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu, kuriame yra Elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių TI-K taisyklės, pagal kurias pasimatymas vyksta be fizinio kontakto ir pasimatymo metu bendraujama naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu. Lukiškių TI-K kartu nurodė, kad pasimatymų patalpų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, pagal kurių 18 punktą suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių pasimatymų patalpose įrengiama salė. Išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 centimetrų ir ne aukštesnis kaip 70 centimetrų stalas. Stalas vienu galu turi remtis į salės sieną. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara. Pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte nurodyta, kad toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti suimtieji, įrengiamos kabinos. Visos kabinos nuo grindų iki lubų atskiriamos pertvaromis. Nuo grindų iki stalo viršaus pertvarų šonai turi būti nepermatomi. Likusioje pertvarų šonų dalyje iki lubų įrengiamos saugios permatomos pertvaros. Kiekvienos kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo su priešais kabina kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginys, pastatoma po vieną taburetę, nejudamai pritvirtintą prie grindų.

Kabinos uždaromos užsklendžiamomis arba rakinamomis durimis. Kabinos sunumeruojamos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punkte įtvirtinta, kad toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti asmenys, atvykę pasimatyti su suimtaisiais, pastatomas reikiamas kiekis taburečių arba kėdžių. Šioje stalo pusėje kabinos neįrengiamos ir taburetės arba kėdės prie grindų nepritvirtinamos. Lukiškių TI-K kartu atkreipė dėmesį, kad įstaigoje nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, kadangi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse yra numatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra nustatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Lukiškių TI-K pabrėžė, kad neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles ir kitus teisės aktus, o įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikia, jų nepažeisdami. Lukiškių TI-K taip pat akcentavo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 22–23, 97–98) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo trumpalaikius iki 2 valandų trukmės pasimatymus su giminaičiais, todėl jo teisės į pasimatymus, nustatytos SVĮ 22 straipsnyje, nebuvo pažeistos. Be to, atkreipė dėmesį, jog pagal SVĮ 33 straipsnio nuostatas, kaip paskatinimo priemonė, pasimatymo laikas gali būti pailginimas iki 4 valandų. Tačiau tai yra skatinančiojo teisė, o ne pareiga, ir kiekvienu konkrečiu atveju sprendimą dėl paskatinimo skyrimo priima laisvės atėmimo vietos administracija. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo paskirtas paskatinimas, todėl jis neturėjo teisės į trumpalaikį iki 4 valandų trukmės pasimatymą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Kalėjimų departamentas tvirtino, kad nustačius, jog pareiškėjui trumpalaikiai iki 2 valandų trukmės pasimatymai buvo skirti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o skirti trumpalaikį iki 4 valandų trukmės pasimatymą nebuvo pagrindo, darytina išvada, jog jo teisė į pasimatymus nebuvo pažeista. Kalėjimų departamentas papildomai akcentavo, kad pareiškėjo nurodomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimas byloje V. prieš Lietuvą yra neįsigaliojęs, todėl pareiškėjas neturi teisės juo remtis, bei prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsigalios minėtas EŽTT sprendimas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 24–26, 92–93) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teisingumo ministerija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 16 straipsnį kalinamiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžia kardomojo kalinimo vietos administracija tik bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu. Pasimatymo trukmė nustatoma iki 2 valandų. Pasimatymai vyksta Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka.

Tuo tarpu asmenims, kurie suimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 122 straipsnio nustatyta tvarka, teisės aktuose nenustatyta ilgalaikio pasimatymo galimybė, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl ilgalaikio pasimatymo. Teisingumo ministerija atkreipė dėmesį, kad kardomosiomis priemonėmis yra siekiama BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. sausio mėn. jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. norėjo bendrauti su šeima ir kreipėsi dėl trumpalaikių pasimatymų. Taigi toks pareiškėjo elgesys rodo, kad iki 2012 m. gruodžio mėn. jis nebuvo suinteresuotas gauti trumpalaikius arba ilgalaikius pasimatymus su šeima, t. y. nenorėjo su ja bendrauti, todėl žala, kurią galimai jis patyrė, kilo dėl jo paties neveikimo. Atsižvelgusi į tai, Teisingumo ministerija teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn., nori nepagrįstai praturtėti.

Teisingumo ministerija kartu pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių neturtinę žalą ir tai, jog jis dėl patirtų dvasinių išgyvenimų kreipėsi į Lukiškių TI-K medikus, patvirtinančių įrodymų. Tai įvertinusi, Teisingumo ministerija manė, kad pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytų dvasinių išgyvenimų arba jie nebuvo tokio masto, jog net ir konstatavus, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, būtų būtina priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą arba jo dydis turėtų būti 20 000 Lt. Šiame kontekste Teisingumo ministerija akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai apie jo sveikatai padarytą žalą bei tai, jog jis norėjo su sutuoktine susilaukti kūdikio, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teisingumo ministerija papildomai nurodė, kad skirtinga suimtųjų ir nuteistųjų asmenų trumpalaikių pasimatymų trukmė neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas dėl to yra diskriminuojamas, kadangi SVĮ 22 straipsnio 1 dalis neriboja suimto asmens trumpalaikių pasimatymų skaičiaus, o tik nustato, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. Taigi, suimtasis turi galimybes matytis su giminaičiais ir kitais asmenimis ne mažiau laiko nei nuteistasis. Be to, neatsižvelgiant į teisės normas, kurios reglamentuoja ilgalaikių pasimatymų sąlygas, pareiškėjas nebūtų turėjęs ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, nes po jo suėmimo jo santykiai su sutuoktine buvo įtempti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 153–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 3 d. išdavė daugkartinį sutikimą, kuriuo pareiškėjui buvo leidžiama pasimatyti su sutuoktine ir vaikais. Vėliau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. išdavė leidimą pareiškėjui dėl daugkartinių trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine ir vaikais bei daugkartinį leidimą telefoniniams pokalbiams su sutuoktine. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam skirtą kardomąją priemonę (suėmimą), jos paskyrimą ir pratęsimus skundė BPK nustatyta tvarka, tačiau ji buvo palikta.

Iš Lukiškių TI-K 2013 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. 9-24281 matyti, kad pareiškėjas pagal SVĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas yra suimtasis, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme, o kardomoji priemonė – suėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėtas nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 29 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį, kuria buvo atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas.

Tuo tarpu SVĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų teisę pasimatyti, 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas.

Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą. Atitinkamai SVĮ 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Remiantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61 punktu, suimtieji turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka (Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas). Asmuo, atvykęs pasimatyti su suimtuoju, tardymo izoliatoriaus siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure rašo prašymą suteikti pasimatymą (Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 63 punktas).

Pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius nustato, kaip pasimatymų kambariai turi būti įrengiami (Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas). Taigi, įvertinęs minėtas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad suimtieji nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, pasimatymas trunka ne ilgiau kaip 2 valandas ir vyksta be fizinio kontakto. Vertindamas, ar pareiškėjas patyrė žalą, kurią jis įvertino 20 000 Lt, teismas nurodė, kad pats pareiškėjas pripažino, jog jo šeiminiai santykiai yra įtempti.

Be to, jis 2012 m. balandžio 19 d. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, nurodydamas, kad sutuoktinė jam buvo neištikima, jo nelankė, iššvaistė santuokoje įgytus daiktus, neprižiūrėjo vaikų, apgaule užvaldė jo turtą, padarė jam 25 000 Lt žalą. Tačiau, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas pareiškėjo ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui, kadangi jis nepašalino ieškinio trūkumų. Pareiškėjui taip pat buvo grąžintas 2012 m. gegužės 18 d. pareiškimas, pateiktas privataus kaltinimo tvarka, kuriame jis kaltino sutuoktinę iššvaisčius didelės vertės turtą, pasisavinus svetimą turtą, prašė įpareigoti sutuoktinę grąžinti iš jo pasisavintus daiktus ir jos atžvilgiu pritaikyti baudžiamąsias sankcijas bei iš jos priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog 2012 metais tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeiminiai santykiai buvo įtempti, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad iki 2012 m. gruodžio 21 d. nebuvo nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės prašymų skirti trumpalaikius pasimatymus. Taigi darytina išvada, kad 2012 metais sutuoktiniai nesiekė pasinaudoti net trumpalaikių pasimatymų galimybe ir tai galimai lėmė įtempti jų tarpusavio santykiai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas prašymą skirti trumpalaikį pasimatymą su sutuoktine ir vaikais pateikė tik 2012 m. gruodžio 21 d.

Vėliau pareiškėjas su prašymais skirti pasimatymus kreipėsi 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. gegužės 8 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. birželio 11 d. ir 2013 m. birželio 27 d. Pareiškėjas taip pat 2013 m. liepos 24 d. pateikė Lukiškių TI-K prašymą paaiškinti, kodėl jis su sutuoktine ir vaikais gali pasimatyti tik per trumpalaikius 2 valandų trukmės pasimatymus, t. y. kodėl nėra sudarytos galimybės ilgalaikiams pasimatymams, ir prašė tokią galimybę sudaryti. Taigi pareiškėjas tik 2013 m. liepos 24 d. išreiškė norą dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo, o iki to laiko dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo su paklausimais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas minėtą prašymą pareiškė tik po EŽTT sprendimo byloje V. prieš Lietuvą priėmimo ir tai savaime neįrodo, jog jis nuo pat suėmimo skyrimo momento, t. y. kol buvo laikomas Lukiškių TI-K kaip suimtasis, norėjo ir siekė, kad jam būtų skirti ilgalaikiai pasimatymai. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeiminiai santykiai buvo pablogėję ir vėliau pasitaisė ne dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo, o dėl kitų asmeninių priežasčių, kurių negalima susieti su atsakovo veiksmais ir pareiškėjo nurodyta žala.

Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad būdamas suimtasis ir turėdamas galimybę bendrauti su sutuoktine per ilgalaikius pasimatymus jis būtų galėjęs susilaukti dar vieno vaiko, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog dėl galimybės bendrauti su sutuoktine ir šeimos nariais ilgalaikių pasimatymų metu nebuvimo jam pablogėjo sveikata, t. y. paūmėjo psoriazė, teismas nurodė, kad iš Lukiškių TI-K pažymos matyti, jog jau pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas informavo, kad serga odos žvyneline liga (psoriaze), šia liga pareiškėjas sirgo 15 metų.

Nors, paūmėjus šiai lėtinei ligai, pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją dermatovenerologą dėl gydymo paskyrimo, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad psoriazės paūmėjimai buvo dėl priežasčių, susijusių su ilgalaikių pasimatymų neturėjimu. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė kitų duomenų, kurie paneigtų ligos istorijoje esančius duomenis ir patvirtintų jo teiginius, todėl minėtus pareiškėjo argumentus dėl ligos paūmėjo būtent dėl nagrinėjamoje byloje nurodytų ginčijamų atsakovo veiksmų (neveikimo) atmetė kaip nepagrįstus.

Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos žalos faktą, jos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo fizinei ir psichinei savijautai, t. y. neįrodė, jog dėl jo skunde įvardintų aplinkybių patyrė nurodytus dvasinius išgyvenimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą yra nepagrįstas, kadangi Lukiškių TI-K, laikydamasis galiojančių teisės aktų, pareiškėjui suteikė trumpalaikius pasimatymus pagal jo pateiktus prašymus, o pareiškėjas ilgalaikių pasimatymų iki 2013 m. liepos 24 d. nesiekė.

Papildomai nurodė, jog teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 29 d. ir pareiškėjas, turėdamas nuteistojo statusą, turi galimybę prašyti ilgalaikių pasimatymų bei šią teisę realizuoti tokius pasimatymus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kartu akcentavo, kad EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06), kuris galutiniu tapo 2013 m. gruodžio 9 d., atkreipė dėmesį, jog santuokiniai pasimatymai yra sritis, kurioje susitariančios šalys turi plačią vertinimo laisvę nustatant priemones, atitinkančias Konvencijos reikalavimus, taip pat atsižvelgiant į visuomenės ir asmenų poreikius bei išteklius.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

III. Pareiškėjas B. S. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 166–169, 181–184), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neįvertino visų pareiškėjo skundo argumentų. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–5) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Kalėjimų departamentas papildomai pažymi, kad pareiškėjo teisės į pasimatymus nebuvo pažeistos, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų jam padarytą neturtinę žalą, todėl nagrinėjamu atveju valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą nepakeistą. Teisingumo ministerija mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine ir vaikais nesuteikimo bei netinkamos trumpalaikių pasimatymų trukmės jam būnant Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine ir vaikais nesuteikimo bei netinkamos trumpalaikių pasimatymų vykdymo tvarkos ir trukmės jam būnant Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teigia, kad dėl nurodytų priežasčių jis neturėjo jokio fizinio kontakto su savo šeima, buvo priverstas susilaikyti nuo intymių santykių su sutuoktine ir neturėjo galimybės susilaukti dar vieno kūdikio, todėl iškilo grėsmė jo santuokai, be to, tai pakenkė jo sveikatai (paūmėjo liga – psoriazė). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

Taigi, laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. sausio 30 d., o pirmą kartą su prašymu skirti jam trumpalaikį pasimatymą su sutuoktine ir vaikais į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi tik 2012 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus beveik metams nuo jo atvykimo į įstaigą (I t., b. l. 7, 38). Vėliau pareiškėjas su prašymais skirti trumpalaikius pasimatymus kreipėsi 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. gegužės 8 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. birželio 11 d. ir 2013 m. birželio 27 d. (I t., b. l. 39–43). Vilniaus miesto apylinkės teismo daugkartinis sutikimas leisti pareiškėjui pasimatyti su sutuoktine ir vaikais buvo išduotas tik 2013 m. sausio 3 d. (I t., b. l. 19). Vėliau atitinkamas leidimas pareiškėjui Vilniaus apygardos teismo buvo išduotas 2013 m. rugpjūčio 13 d. (I t., b. l. 37). Tuo tarpu iš Lukiškių TI-K Suimtojo, nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės matyti, jog pareiškėjo sutuoktinė į pasimatymus buvo atvykusi 2013 m. sausio 18 d., 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. gegužės 8 d., 2013 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. birželio 11 d. (I t., b. l. 44–45). Tačiau su prašymu sudaryti galimybę pasimatyti su sutuoktine ir vaikais ilgalaikio pasimatymo metu pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą kreipėsi tik 2013 m. liepos 24 d. (I t., b. l. 32), o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu anksčiau būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine ir vaikais, ar kad tokį pageidavimą būtų išreiškusi pareiškėjo sutuoktinė. Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsakymu (raštas Nr. 96-1096) į jo 2013 m. liepos 24 d. prašymą (I t., b. l. 5), kuriuo jam, be kita ko, buvo paaiškinta dėl ilgalaikių pasimatymų (ne)suteikimo, būtų ginčijęs jį teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingai, pareiškėjas iš karto su skundu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo (I t., b. l. 1).

Taip pat pažymėtina, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas dar 2012 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, tačiau teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. N2-8570-131/2012) minėtą ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą ir pasiūlė pareiškėjui su šiuo ieškiniu kreiptis į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą.

Taigi pareiškėjas 2012 m. gegužės 15 d. su ieškiniu, kuriame prašė nutraukti santuoką dėl sutuoktinės kaltės, kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, nurodydamas, jog sutuoktinė jo nelanko, iššvaistė santuokoje įgytus daiktus, vaikų neprižiūri, apgaule užvaldė jo turtą, padarė jam 25 000 Lt žalą. Tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-3453-845/2012) pareiškėjo ieškinys laikytas nepaduotu ir jam grąžintas, nes jis nepašalino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų per teismo nustatytą terminą.

Pareiškėjas 2012 m. liepos 19 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-4686-862/2012) pareiškėjo ieškinys taip pat buvo laikytas nepaduotu ir jam grąžintas, nes jis nepašalino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų per teismo nustatytą terminą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi (skundas Nr. PK-534-843/2012) taip pat buvo atsisakyta priimti pareiškėjo 2012 m. gegužės 18 d. pareiškimą, pateiktą privataus kaltinimo tvarka, kuriame jis kaltino savo sutuoktinę iššvaisčius didelės vertės turtą ir pasisavinus svetimą turtą, prašė įpareigoti ją grąžinti iš jo pasisavintus daiktus ir jos atžvilgiu pritaikyti baudžiamąsias sankcijas bei priteisti iš jos 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo šeiminiai santykiai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, dar 2012 metais pašlijo ne dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo ar trumpalaikių pasimatymų vykdymo tvarkos ir trukmės, o dėl kitų su šiomis aplinkybėmis nesusijusių priežasčių. Kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teiginiai, jog dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo jis neteko galimybės su sutuoktine susilaukti dar vieno kūdikio, yra tik deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, o vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant jų jokiais įrodymais, nepakanka, tuo tarpu hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

Papildomai pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju trumpalaikių pasimatymų suteikimo bei vykdymo tvarkos pažeidimai nustatyti nebuvo, byloje taip pat nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K įrengtos trumpalaikių pasimatymų patalpos neatitiktų teisės aktų reikalavimų, tokių duomenų iš esmės nenurodo ir pareiškėjas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais, tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, jog institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima.

Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 p.; 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 p.).

Tuo tarpu stiklinės pertvaros įrengimas trumpalaikių pasimatymų patalpose numatytas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatose ir yra skirtas užtikrinti tardymo izoliatorių saugumą ir tvarką. Suimtųjų galimybę per trumpalaikius pasimatymus bendrauti su asmenimis, atvykusiais jų aplankyti, užtikrina kiekvienoje kabinoje įrengiama telefoninio pasikalbėjimo sistema, kuri yra pakankama įgyvendinti teisę bendrauti su artimaisiais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-452/2010 ir kt.).

Tokiu būdu, teisė pasimatyti ir bendrauti su artimaisiais (šeima) nėra paneigiama, tik apribojama ir tokiu ribojimu siekiama teisėtų tikslų (tardymo izoliatorių saugumo ir tvarkos) bei jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje (dėl nuteistųjų (suimtųjų) galimo pavojingumo, siekiant užtikrinti saugumą ir tvarką, būtina juos tam tikra prasme izoliuoti) (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra ir pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas, kaip suimtasis, buvo diskriminuojamas nuteistųjų atžvilgiu dėl trumpalaikių pasimatymų trukmės, kadangi SVĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, jog suimtiesiems, priešingai, nei nuteistiesiems (su tam tikromis išimtimis), pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas.

Be to, akcentuotina, kad tam tikri ribojimai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatą (I t., b. l. 102–130) taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė būtų pablogėjusi, t. y. liga (psoriazė) ginčo laikotarpiu būtų paūmėjusi, būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, dėl trumpalaikių pasimatymų vykdymo tvarkos ar trukmės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų priežasčių būtų kreipęsis psichologo pagalbos, kad jam nebūtų suteikta ar būtų netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjui dėl minėtos ligos buvo nuolat teikiama medicininė pagalba ir netgi buvo pasiūlytas stacionarinis gydymas (I t., b. l. 110, 113–114), tačiau pats pareiškėjas jo atsisakė (I t., b. l. 112, 115–116).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1-119-88/2013), kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, o kardomoji priemonė – suėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 29 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį (baudžiamoji byla Nr. 1A-638-200/13), kuria buvo atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas. Taigi, nuo 2013 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas galėjo teisės aktų nustatyta tvarka pasinaudoti teise į ilgalaikius pasimatymus.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo nurodomi, jo galimai patirti neigiami išgyvenimai dėl ilgalaikių pasimatymų neturėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 24 d., kai jis pirmą kartą kreipėsi dėl tokių pasimatymų suteikimo, iki 2013 m. lapkričio 29 d., kai pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis, taip pat dėl trumpalaikių pasimatymų vykdymo tvarkos ir trukmės, esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, negalėtų būti laikomi pakankamai intensyviais ir sudarančiais pagrindą pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta žala, kurią būtų galima sieti būtent su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu pareiškėjui ar trumpalaikių pasimatymų vykdymo tvarka ir trukme ginčui aktualiu laikotarpiu, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys