A-492-1013-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1013/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00959-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1.; 16.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, taip pat atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2908-142/2013 pagal pareiškėjo K. O. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. kovo 28 d. kreipėsi su skundu (b. l. 1-10), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 988,51 Lt dydžio turtinę žalą, patirtą dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos.

Pareiškėjas nurodė, kad tarnauja Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K). Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo išduotos visos pagal teisės aktus priklausiusios tarnybinės uniformos dalys. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnį pareigūnai privalo dėvėti nustatyto pavyzdžio tarnybines uniformas, kuriomis pareigūnus nemokamai aprūpinti yra darbdavio pareiga.

Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas išduotos tarnybinės uniformos (atskirų jos dalių) nustatyti dėvėjimo terminai pasibaigė, tačiau visos priklausančios tarnybinės uniformos dalys pareiškėjui nebuvo išduotos. Pagal Statuto 18 straipsnį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1, 2, 4 punktus, vienintelis atvejis, kai galima neišduoti tarnybinių uniformų ar jų dalių, kurių dėvėjimo terminai yra pasibaigę, yra, kai pats pareigūnas prašo išmokėti kompensaciją, ir kai įstaiga, įvertinusi turimos tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, būklę, nusprendžia, kad jos dar nėra nusidėvėjusios.

Ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas neprašė piniginės kompensacijos, taip išreikšdamas savo valią gauti jiems priklausančias tarnybinės uniformos dalis, tačiau atsakovas pareigos aprūpinti tarnybine uniforma ar jos dalimis nevykdė. Lukiškių TI-K neįgyvendinus pareigos įstatymo nustatytais terminais aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, atsirado pagrindas žalai atlyginti, t. y. kompensuoti patirtus materialinius nuostolius, nes ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai yra pasibaigę, dėl to patyrė nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, taisyti, tarnyboje nešiojo savo lėšomis įsigytus žieminius ir demisezoninius batus, pirštines ir pan.

Tvirtina, kad patirta turtinė žala įvertintina kompensacijos dydžio suma.

Atsakovas Lukiškių TI-K, kuris taip pat yra ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, pateikė atsiliepimą (b. l. 24-25), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2003–2011 m. pareiškėjas nesilaikė Tvarkos 2-3 punktuose įtvirtintų sąlygų, t. y. raštu nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, todėl minėtu laikotarpiu nebuvo įvertintas esamos pareigūnų uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, pagal kurį apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Pažymėjo, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija mokama įstaigos iniciatyva, nėra. Lukiškių TI-K pareigūnams kasmet iš valstybės skirtų lėšų nuperkamos būtiniausios tarnybinės uniformos dalys (kostiumai, striukės, marškiniai, bateliai ir pan.) ir vėliau nemokamai išdalijamos pareigūnams. Nurodė, kad šiuo metu išduodamos naujos tarnybinės uniformos ir įstaigoje dirbantys pareigūnai bus aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminas bus pasibaigęs. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nurodė patyrę žalą laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o skundas teismui surašytas 2013 m. kovo 27 d., prašė vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis ir taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 52-57) pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė K. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 955,51 (devynis šimtus penkiasdešimt penkis litus ir 51 centą) turtinei žalai atlyginti.

Remdamasis Statuto nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normomis (toliau – ir Normos) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka, teismas darė išvadą, kad Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams privaloma dėvėti nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, o teisingumo ministrui įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Teisės aktai nenustato atvejų, kai pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami. Minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl pasibaigus teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba kaip alternatyva pareigūnui, esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus, vadovaujantis Tvarkoje įtvirtinta procedūra.

Įvertinęs pareiškėjo argumentus teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, tarnyboje nešiodamas savo drabužius ir avalynę, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju, nuostolių buvimo faktas yra akivaizdus, jis, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Pažymėjo, jog pateikti į bylą tikslius duomenis apie patirtus nuostolius yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių – praėjo ilgas laiko tarpas, dėl to gali būti neišlikę daiktų įsigijimą patvirtinančių įrodymų, be to, pareiškėjas, turėdamas teisėtą lūkestį gauti įstatyme nustatytas garantijas, galėjo tokių įrodymų ir apskritai nerinkti.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos tiesioginės išlaidos, kurias jis patyrė savo lėšomis įsigydamas drabužius ir avalynę dėvėti darbe. Teigė, kad nors pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių įrodymų dėl patirtų nuostolių, yra didelė tikimybė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos buvo ne mažesnės, negu tarnybinės uniformos vertė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teismų išaiškinimais, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad atsižvelgus į pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir LVAT tokio pobūdžio bylose pateiktus išaiškinimus, pripažintina, kad pareiškėjas turi teisę į nuostolių, kuriuos sąlygojo savalaikis uniformos dalių neišdavimas, atlyginimą, t. y. kad yra visos sąlygos taikyti deliktinę atsakomybę ir priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą.

Teismas sprendė, jog Lukiškių TIK pažeidė įstatymų nuostatas, reglamentuojančias uniformos dalių išdavimo tvarką, ir kompensacijos dydis (30 proc. nuo apskaičiuotos sumos) būtų adekvatus patirtiems nuostoliams dėl uniformos dalių neišdavimo. Teismas pažymėjo, jog jo apskaičiuotas kompensacijos dydis skiriasi nuo pareiškėjo skunde pateikto skaičiavimo. Teismas nurodė, jog pareiškėjas suklydo skaičiuodamas kompensacijos dydį už laiku neišduotas dvi poras žieminių batų, nes 30 procentų nuo 220 Lt yra ne 99 Lt, o 66 Lt.

Sprendė, jog tai yra aiški aritmetinė klaida, todėl pareiškėjui priteistinos žalos dydį mažino 33 Lt. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (šiuo atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnis).

Pažymėjo, jog atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, todėl laikė, kad pareiškėjas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

III. Atsakovas Lukiškių TI-K, taip pat atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62-64), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Paaiškina, kad 2003–2011 m. pareiškėjas nesilaikė Tvarkos 2-3 punktuose įtvirtintų sąlygų, t. y. raštu nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, todėl minėtu laikotarpiu nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, pagal kurį apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Pažymi, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija mokama įstaigos iniciatyva, nėra. Nurodo, jog nei išlaikymo, nei darbo užmokesčio, nei pensijų ar kitų išmokų nemokėjimo atveju nėra laikoma, kad priklausomos mokėti išmokos nemokėjimo terminas atsinaujina kiekvieną dieną. Teigia, kad kompensacijos mokėjimas yra toks pat mokėjimas, kaip ir išlaikymas, ar darbo užmokestis, todėl nėra pagrindo taikyti šiam mokėjimui kitokias sąlygas.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 69-71), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, jog atsakovas nenurodė teismo sprendimo panaikinimo juridinio pagrindo. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog atsakovas nepagrįstai dėsto argumentus dėl kompensacijos priteisimos, kadangi teismo sprendimu pareiškėjams yra ne priteista kompensacija, o atlyginta turtinė žala. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi LVAT tokio pobūdžio bylose suformuota praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl žalos, patirtos laiku neišdavus tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtinto Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnyje numatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika, kuri jiems išduodama nemokamai. Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tarnybinės uniformos dėvėjimo Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 2 punkte įtvirtinta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009). Šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir šioje byloje, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, byloje esantys duomenys (b. l. 12-14) patvirtina ir atsakovas neginčija to fakto, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus Tvarkoje nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, jam taip pat nebuvo išmokėta kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis uniformos sudėtinėmis dalimis pasibaigus pareiškėjo uniformos sudėtinių dalių dėvėjimo terminui.

Įvertinusi atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu nedėvėjo tarnybinės uniformos, dėvėjo netinkamą tarnybinę uniformą ar atsisakė jam išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisydamas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad duomenų apie tai, kiek išlaidų yra patyrę, jis nekaupė, kadangi tikėjosi, jog susidariusi situacija yra laikina ir netrukus trūkstamos tarnybinės uniformos dalys jam bus išduotos. Dėl to pareiškėjas patirtos žalos dydžio negalėjo pagrįsti objektyviais įrodymais. Patirtos žalos dydį pareiškėjas apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013, 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismo atliktų skaičiavimų apeliaciniame skunde neginčija.

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir pasirinko tinkamą pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą (pagal Tvarkos 1 punktą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo Lukiškių TI-K teisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str.), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu, ir mano, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.), todėl laiko, kad pareiškėjo reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A492-3379/2011, A552-1838/2013, A438-1796/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimą pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 pažymėjo, kad tokio pobūdžio administracinis ginčas ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas tarnybiniu ginču (ABTĮ 2 str. 19 d.) ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę, todėl laikė, kad tinkamu atsakovu pareiškėjų patirtai turtinei žalai atlyginti laikytinas pareiškėjų darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis šiuo aspektu tikslintina ir pareiškėjui turtinės žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovo Lukiškių TI-K. Darydama tokį patikslinimą, teisėjų kolegija pažymi, kad šis atsakovas proceso šalies (atsakovo) teisėmis dalyvavo šioje administracinėje byloje, todėl nėra pagrindo laikyti, kad tokiu pakeitimu yra pažeidžiamos jo procesinės teisės ABTĮ 142 straipsnio taikymo prasme. Be to, pažymėtina, jog analogiškos praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1847/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1652/2013, kt.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą, patikslindama jo rezoliucinę dalį ir nurodydama, kad pareiškėjui turtinės žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovo Lukiškių TI-K.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, taip pat atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir nustatyti, kad K. O. 955,51 Lt (devyni šimtai penkiasdešimt penki litai ir 51 ct) turtinei žalai atlyginti priteisiami iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė