A-858-2637-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-2637/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui P. E.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui G. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) (duomenys neskelbtini) sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti jam laikinojo teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (toliau – ir ginčijamas sprendimas), ir priimti naują sprendimą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir prašo suteikti prieglobstį, nes (duomenys neskelbtini) šiuo metu valdžios atstovų yra sulaikomi streikuose dalyvavę asmenys, vyksta jų persekiojimas, nukreiptas prieš (duomenys neskelbtini) etninės grupės atstovus, kurios nariu taip pat yra ir pareiškėjas. Pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia persekiojimas nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat baiminasi dėl persekiojimo pavojaus (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) neužtikrinama valstybės priemonių visuma, galinti apginti pareiškėją nuo realaus pavojaus jo gyvybei, sveikatai, persekiojimo grėsmės. (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos nėra pajėgios kontroliuoti smurto prieš atskiras socialines grupes, taip pat ir (duomenys neskelbtini) grupę, o tai, kad asmeniškai pareiškėjui iki šiol nebuvo padaryta žymios žalos, nereiškia, kad jam negali būti taikytinas pagrįstos baimės būti persekiojamam kriterijus.

Pareiškėjo teigimu, konstatuoti esant pagrįstą prieglobsčio prašytojo baimę būti persekiojamam pakanka, kad tam tikri neigiami veiksmai būtų pasireiškę kitiems etninės grupės nariams. Tokie veiksmai kaip susirėmimai, demonstratyvus grupių priešiškumas su iš to sekusiais realiais veiksmais rodo, kad smurtiniai veiksmai tikėtinai gali būti panaudoti ir pareiškėjo atžvilgiu. Taigi atsakovas nepagrįstai sprendė, jog nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kad neegzistuoja pagrįsta pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl priklausomybės (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepiktnaudžiauja prieglobsčio suteikimu, jis nuosekliai, logiškai ir noriai bendradarbiavo su jo prašymą nagrinėjančiais pareigūnais, o tai rodo, kad jis siekia realiai pasinaudoti prieglobsčio teise. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepakankamai įsigilino į faktinę situaciją, netinkamai analizavo faktus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31-33) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, jog nors pareiškėjo pateikti duomenys atitinka išorinio nuoseklumo kriterijus, t. y. informaciją apie kilmės valstybę, tačiau jo baimė grįžti į kilmės šalį yra nepagrįsta. Vien tik vieno fakto, kad pareiškėjas priklauso etninei grupei ir atvyko iš (duomenys neskelbtini), neužtenka, kad prašymas atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio reikalavimus.

Nurodė, jog pati diskriminacija nėra pakankama, kad būtų galima šiuo pagrindu pripažinti asmenį pabėgėliu. Atitinkamai, įvertinus pareiškėjo asmens byloje esančią informaciją, buvo konstatuota, kad 2013 m. liepos mėn. įvykęs konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) etninių grupių nelaikytinas patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Be to, (duomenys neskelbtini) teisminės institucijos tiria mirtino smurto protrūkį, įvykusį 2013 m. liepos mėn., todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad valdžia nesugeba užtikrinti diskriminacinio pobūdžio persekiojimo. Atsakovo teigimu, jis atsižvelgdamas į visas aplinkybes priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu (b. l. 43-47) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis administracinės bylos medžiaga, nustatė, kad Migracijos departamentas priėmė byloje ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas nepateikė tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Ženevos konvencijos priežasčių, t. y. rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taip pat nebuvo nustatyta ir netiesioginių įrodymų, siekiant reikalaujamo priežastinio ryšio nustatymo. Atsakovas ginčijamo sprendimo 2 punktu taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, arba, kad yra grėsmė, jog jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjo nurodyti išvykimo iš kilmės valstybės motyvai nelaikytini pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Ginčijamo sprendimo 3 punktu atsakovas taip pat nusprendė įsigaliojus sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), o sprendimo 4 punktu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Be to, nusprendė paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą, siekdamas uždrausti pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį dviem metams nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Spręsdamas administracinėje byloje kilusį ginčą dėl nurodyto sprendimo teisėtumo pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsniu, nurodė, jog šių teisės normų analizė leidžia teigti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra „visiškai pagrįstos baimės“ prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.).

Nurodė, jog Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytojo bylos medžiaga bei paties pareiškėjo duoti paaiškinimai teismo posėdyje leidžia spręsti, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, jog savo kilmės valstijoje jis buvo persekiojamas dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) etninei grupei. Prieglobsčio prašytojo bylos medžiaga patvirtino, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojo prašymą, parengė pažymą „Apie bendrą žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)” (toliau – ir Pažyma). Pagal Pažymoje pateiktą informaciją, surinktą iš įvairių tarptautinių organizacijų ataskaitų, pranešimų ir kitokių šaltinių, buvo matyti, kad neramumai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) etninių grupių kyla, taip pat yra užfiksuoti ir mirtino smurto prasiveržimai (2013 m. liepos mėn.), tačiau Vyriausybė bando taikyti skirtingas etnines grupes, pripažįstančias skirtingus tikėjimus bei stengiasi bei geba užtikrinti efektyvią apsaugą visiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) etninei grupei, o tuo tarpu pranešimai dėl diskriminavimo yra iš visuomenės pusės. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nors pareiškėjas apklausų metu ir gana nuosekliai pateikė esamą situaciją kilmės valstijoje, tačiau pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį argumentai laikytini daugiau bendro pobūdžio ir apibūdinantys bendrą situaciją kilmės šalyje, o tuo tarpu vien tik abstrakčių argumentų, susijusių su galimu diskriminacinio pobūdžio persekiojimu, nurodymo nepakanka individualiai grėsmei įrodyti. Kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjui kilusią realią grėsmę dėl to, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, pareiškėjas nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.). Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimtoje Tarybos direktyvoje 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 2 straipsnio e punkte taip pat nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad, jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriame netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal minėtas įstatymines nuostatas baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Tokiu atveju turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindui imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjui kiltų grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų. Be to, nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismo posėdžio metu neįrodė, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę išskirtinai prieš pareiškėją gali būti panaudoti neteisėti prievartos, smurto veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas realiai egzistuojančių, jo asmens padėtį individualizuojančių įrodymų nurodytoms prieglobsčio suteikimo priežastims pagrįsti nepateikė, sprendė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, pripažinęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, konstatavo, jog nėra pagrindo atsakovą įpareigoti priimti naują sprendimą – suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 53-57) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, įvardintos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka tarptautinius kriterijus, vadovaujantis kuriais gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga. Pareiškėją grąžinus į jo kilmės valstybę, jam realiai gresia persekiojimo pavojus, kuris nėra įsivaizduojamas, išgalvotas. Smurtiniai veiksmai prieš etninę grupę, kuriai priklauso pareiškėjas, objektyviai yra pasireiškę. Taigi egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant prašytojui suteiktinas prieglobstis. Nurodytos faktinės aplinkybės laikytinos objektyviu, pagrįstu pagrindu suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentacija, kad (duomenys neskelbtini) Vyriausybė bando taikyti skirtingas etnines grupes, pripažįstančias skirtingus tikėjimus bei stengiasi užtikrinti (duomenys neskelbtini) piliečių apsaugą. Paaiškina, jog grupės, kurios narys yra ir pareiškėjas, interesai nėra efektyviai ginami, išpuolių atvejai nėra pavieniai, (duomenys neskelbtini) neužtikrinamas baudžiamumas už tokius neteisėtus veiksmus, persekiojamoms grupėms nesuteikiama savalaikė ir efektyvi valstybės prevencinė ir kita pagalba išaiškinant ir nubaudžiant persekiotojus. Dėl šių aplinkybių (duomenys neskelbtini) valdžios tikros ar tariamos pastangos apsaugoti savo piliečius nuo persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo nėra efektyvios. Taigi pareiškėjas negali tinkamai pasinaudoti savo šalyje esančių institucijų pagalba ginant jo teises ir to daryti nenori, žinodamas, kad efektyvi pagalba gali būti nesuteikta. Taigi, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) esančius žmogaus teisių pažeidimus, persekiojimo apraiškas, pareiškėjui yra reikalinga tarptautinė apsauga.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jis buvo nuoseklus ir paaiškino priežastis, kodėl baiminasi grįžti į (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės yra patvirtintos byloje esančiomis nuotraukomis, straipsniais, pranešančiais apie įvykusius susidorojimus. Minėti įvykiai yra realūs, ne kartą pasikartoję atžvilgiu grupės, kuriai priklauso ir pareiškėjas, jo baimė būti persekiojamam ir kankinamas yra reali, įrodyta surinktų duomenų visuma.

Nurodo, jog pabėgėlių teisėje netaikytinas įrodinėjimo standartas, kai reikalaujama neabejotinai ir visiškai įrodyti, kad pareiškėjas jau buvo kankintas ar jo atžvilgiu jau yra buvę panaudotos valstybės ir tarptautinės teisės smerkiamos prievartos priemonės. Pareiškėjas turi įrodyti, kad jis turi pagrįstą baimę. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini)besireiškiantis musulmonams nepriklausančių etninių grupių persekiojimas, jų organizuoti ir realizuoti smurtiniai veiksmai leidžia objektyviai manyti, kad pareiškėjas jaučia pagrįstą baimę būti persekiojamas, kankinamas, kad gali būti padaryta žalos jo sveikatai, pažeistos žmogaus teisės. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino ir vertino pareiškėjo teiktus paaiškinimus ir nustatytas aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini) paplitusio smurto ir diskriminacijos.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 66-69) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo iš dalies tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, jog remiantis Pažyma smurtiniai įvykiai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) etninių grupių prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir aplinkinėse bendruomenėse 2013 m. liepos 15 d. ir vyko tris dienas. Mažiausiai 100 žmonių žuvo ir nemažai turto, įskaitant bažnyčias ir mečetes, buvo sugriauta. Neramumai prasidėjo (duomenys neskelbtini), kuris yra už 45 km nuo (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) etninės grupės atstovas palaikė (duomenys neskelbtini) jaunuolį vagimi ir jį nužudė. Smurtiniai susirėmimai tarp šių etninių grupių prasidėjo (duomenys neskelbtini) vietovėje ir išsiplėtė iki (duomenys neskelbtini) bei kitų gyvenviečių. Minėtas informacijos šaltinis patvirtina, kad nuo 1990 metų susirėmimai tarp (duomenys neskelbtini) ir kitų (duomenys neskelbtini) džiunglių regiono etninių grupių, tokių kaip (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuolat kartojosi. 2011 m. gegužės mėn. jie taip pat vyko ir žuvo 25 žmonės. Visi šie konfliktai yra nulemti nesutarimų dėl žemės ir pilietybės. Atsižvelgdamas į kilmės valstybės informaciją atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis bus persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), nes paskutinis smurto protrūkis kilo būtent dėl to, kad, remiantis Pažyma, „(duomenys neskelbtini) etninės grupės atstovas palaikė (duomenys neskelbtini) jaunuolį vagimi ir jį nužudė“.

Pabrėžia, jog valstybės mastu tokie smurto protrūkiai yra reti, nesistemingi ir nėra nustatyta, kad jie kiltų dėl religinių priežasčių. Riaušių priežastys yra daugialypės. Tai, kad buvo sudegintos bažnyčios, nerodo, kad smurtas buvo religinio pobūdžio, nes (duomenys neskelbtini) riaušių metu nukentėjo ne tik iškirtinai (duomenys neskelbtini) bažnyčios, bet ir mečetės, parduotuvės, gyvenamieji namai ir kitas nekilnojamasis turtas. Pažymoje nurodoma, kad jaunimo nedarbo lygis (duomenys neskelbtini) siekia 60 procentų. Nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su jaunimu, vadovas teigia, kad egzistuoja ryšys tarp jaunimo užimtumo trūkumo ir smurtavimo. Prie visų minėtų smurto priežasčių taip pat faktas, kad (duomenys neskelbtini), o dauguma džiunglių regiono kitų grupių yra (duomenys neskelbtini), prisideda prie įsišaknijusių šių grupių nesutarimų, tačiau visos nurodytos priežastys tėra prielaidos ir nėra įmanoma pagrįstai identifikuoti konkrečias smurto protrūkio priežastis. Be to, nerasta konkrečios informacijos, kad valdžios pareigūnai musulmonai būtų susiję su maldos namų siaubimu ar dalyvavimu smurtiniuose veiksmuose, nukreiptose prieš (duomenys neskelbtini).

Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2013 m., todėl apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nesutarimus ir padėtį valstybėje žinojo ir tomis pačiomis sąlygomis gyveno septyniolika metų. Kita vertus, pareiškėjas savo persekiojimą grindė padėtimi (duomenys neskelbtini) po 2013 m. liepos 15 d. smurto protrūkio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ankstesnių smurto protrūkių neminėjo, nors vienas iš jų vyko dar prieš jam išvykstant 2011 m. gegužės mėn., be to, pareiškėjo giminės toliau gyvena (duomenys neskelbtini). Konkrečių detalių, kaip ir dėl kokios priežasties galima būtų pagrįstai manyti, kad pareiškėjas atsidurtų pavojuje dėl savo tikėjimo ar etninės priklausomybės, pareiškėjas nepateikė. Taigi pareiškėjui kilmės valstybėje nėra individualios grėsmės.

Pažymi, jog skirtingai nei Europos Sąjungos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 15 straipsnio c) punktas, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtraukia ir paplitusią prievartą, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, kaip pagrindą gauti papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kai kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „paplitusi prievarta“, o Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c) punkte vartojama „neapgalvoto smurto“ sąvoka. Taigi Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c) punkte grėsmė konkrečiam asmeniui siejama su aklo, neapgalvoto smurto (t. y. smurto, kuriuo nesiekiama kėsintis į konkretų individą dėl jo asmeninių savybių, jo asmeninės situacijos) buvimu, kuri iš esmės yra vykstančio ginkluoto konflikto išdava. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad bendra padėtis valstybėje yra pakankamai rimta, kad pareiškėjui būtų suteikta papildoma apsauga. Smurto protrūkiai valstybėje nėra sistemingi ar tęstiniai ir skiriasi intensyvumo lygmeniu, be to, nėra informacijos, kad kilmės valstybė toleruotų tokius smurto protrūkius. (duomenys neskelbtini) smurto protrūkius siekia kontroliuoti ir mažinti įtampą tarp įvairių etninių grupių. Tai, kad smurto protrūkių valstybė nėra pajėgi numalšinti iš karto, nerodo valstybės nepajėgumo apsaugoti savo piliečius.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui G. K. laikinojo teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą grindžia tuo, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl to, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu valdžios atstovų yra sulaikomi streikuose dalyvavę asmenys, vyksta jų persekiojimas, nukreiptas prieš (duomenys neskelbtini) etninės grupės atstovus, kurios nariu taip pat yra ir pareiškėjas. Pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia vykdomas persekiojimas. Pareiškėjas taip pat baiminasi dėl persekiojimo pavojaus (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) neužtikrinama valstybės priemonių visuma, galinti apginti pareiškėją nuo realaus pavojaus jo gyvybei, sveikatai, persekiojimo grėsmės. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos nėra pajėgios kontroliuoti smurto prieš atskiras socialines grupes, taip pat ir (duomenys neskelbtini) grupę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 straipsnio 1 dalis); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 straipsnio 1 dalis).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 -2676/2011).

Iš 2013 m. rugpjūčio 14 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo (užsieniečio asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 5–14) turinio matyti, jog pirminės apklauso metu pareiškėjas teigė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes buvo persekiojamas dėl etninės kultūros. Kilmės valstybėje buvo vykdomi išpuoliai, kurių metu buvo nužudytas pareiškėjo tėvas. Jis buvo persekiojamas, nes išpažįsta (duomenys neskelbtini) religiją. Iš užsieniečio byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjo parodymai visada buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. 2014 m. sausio 25 d. Migracijos departamento prieglobsčio reikalų skyriaus pažyma apie bendrą žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) (užsieniečio asmens byla, b. l. 37–46) patvirtina, jog šalyje egzistuoja diskriminavimas religinės priklausomybės ar tikėjimo pagrindu iš visuomenės pusės. Paskutinėje metinėje atsakaitoje apie religinę laisvę (duomenys neskelbtini), JAV valstybės departamentas rašo, kad 2012 m. šalyje nebuvo pranešimų apie religinės laisvės pažeidimus. Minėtoje pažymoje taip pat nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) iš tiesų dažnai vyksta kovos tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o valstybės institucijos nepajėgios to sukontroliuoti. Gyventojai nepasitiki policija, nes ji turi blogo elgesio su civiliais reputaciją. Tačiau iš užsieniečio asmens byloje esančios medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėjo ir jo brolio (pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) pabėgo kartu su juo) pasakojimai apie išpuolio jų atžvilgiu, namo sugriovimo, tėvo žūties, pabėgimo iš namų motyvų aplinkybės kardinaliai skiriasi, todėl yra pagrindas abejoti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumu. Be to, pareiškėjas pats teigia, kad asmeniškai jam iki šiol niekas negrasino, jam nebuvo padaryta žala. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Migracijos departamento išvada, jog prieš pareiškėją nebuvo panaudoti jokie veiksmai, kurie prilyginami persekiojimui Ženevos konvencijos ir Įstatymo prasme.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą ir kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Pareiškėjo esminiai argumentai dėl prieglobsčio suteikimo niekaip nėra susiję su tarptautinės apsaugos suteikimu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui kiltų grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, nenustatyta. Be to, nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismo posėdžio metu neįrodė, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę išskirtinai prieš pareiškėją gali būti panaudoti neteisėti prievartos, smurto veiksmai. Todėl sutiktina su atsakovo argumentais, jog prieglobsčio suteikimas pareiškėjui nėra reikalingas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini pagrįstais, todėl pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to privalo būti suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė