A-146-83-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-83/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00080-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ą(toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 1826,73 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 4–8). Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai 640 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (b. l. 28).

Pareiškėja paaiškino, kad dirba Kauno AVPK Finansų skyriaus Ekonomikos poskyrio vedėja. Pagal 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) redakciją, panaikinus įstatyme numatytą paslaugų tarnautojų sąvoką, turėjo būti perskaičiuotas darbo valstybės tarnyboje stažas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. liepos 5 d. Kauno AVPK viršininkas 2012 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 20-TE-964 patvirtino tarnybos Lietuvos valstybei stažą – 10 metų 8 mėnesius 5 dienas. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Kauno AVPK viršininką, prašydama perskaičiuoti priemokas už darbo stažą valstybės tarnyboje, nes nepriemoka buvo apskaičiuota tik už stažą nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėja iki šiol nėra gavusi atsakovo atsakymo, ir priemoka už laikotarpį iki 2012 m. liepos 5 d. neperskaičiuota.

Neišmokėta darbo užmokesčio dalis (nepriemoka) susidarė dėl to, kad atsakovas nepagrįstai neapskaičiavo priemokų už ištarnautą valstybei stažą. Pareiškėjai turi būti priteista susidariusi nepriemoka, kadangi perskaičiavus darbo stažą, atsirado teisinis pagrindas reikalauti sumokėti priedą už tarnybos Lietuvos valstybei metus.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 17–18) paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuris įsigaliojo 2012 m. liepos 5 d. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Kauno AVPK viršininkas 2012 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 20-TE-964 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo“ pareiškėjai į tarnybos stažą procentiniam priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus įskaitė laikotarpį nuo 1999 m. kovo 16 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ir apskaičiavo tarnybos Lietuvos valstybei stažą – 10 metų 8 mėnesius 5 dienas. Šiuo įsakymu buvo nurodyta Finansų skyriui perskaičiuoti nepriemoką. Perskaičiavus tarnybos Lietuvos valstybei stažą, pareiškėjai nepriemoka buvo apskaičiuota ir mokama nuo 2012 m. liepos 5 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. yra nepagrįstas. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Taigi, valstybės tarnautojams priedai už priskaičiuotą paslaugų valstybės tarnautojams stažą turi būti mokami tik į ateitį, pradedant skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 5 d. Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 27D-2277 „Dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo“ yra nurodęs įstaigoms, kad naujai perskaičiuoti priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą turi būti mokami nuo 2012 m. liepos 5 d. Teismui pripažinus, kad darbo užmokesčio priedas – nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjai priklauso, atsakovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, nes pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 5 d.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu (b. l. 35−38) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio už tarnybos Lietuvos valstybei stažą nepriemoką - 1814,21 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Taip pat priteisė 635,79 Lt atstovavimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl darbo užmokesčio nepriemokos, t. y. procentinio priedo priteisimo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo perskaičiavimo teisėtumo ir stažo dydžio. Pareiškėja nesutiko su tuo, kad darbo užmokesčio nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą buvo skaičiuojama tik nuo 2012 m. liepos 5 d., ir prašė priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu, 2012 m. spalio 26 d. priėmė įsakymą Nr. 20-TE-964 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino pareiškėjos 10 metų 8 mėnesių 5 dienų tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 11). Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime, kuris įsigaliojo 2012 m. liepos 5 d., pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovas įskaitė pareiškėjai į tarnybos stažą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus laikotarpį nuo 1999 m. kovo 16 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Atsakovo 2012 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 20-TE-964 2 punkte taip pat buvo nurodyta Kauno AVPK Finansų skyriui perskaičiuoti nepriemoką. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjai priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą mokamas nuo 2012 m. liepos 5 d., vadovaujantis Valstybės tarnybos departamento 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 27D-2277 „Dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo“ ir Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Valstybės tarnybos teisinius santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio, šio ginčo atveju – priedo už tarnybos valstybei stažą, priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl didesnės neišmokėto darbo užmokesčio dalies, t.y. dėl laikotarpio 2010 m. vasario 5 d. (nuo kreipimosi į teismą dienos) iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., nepraleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendro trejų metų senaties termino kreiptis į teismą. Apie pažeistą teisę pareiškėja sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą. Konstituciniam Teismui 2012 m. liepos 3 d. nutarimu konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi neskaičiuodamas pareiškėjai priedo už tarnybos valstybei stažą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą konstatuota, kad darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme. Ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-438/2005).

Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra praradusi galimybės siekti, kad būtų realiai apginta pažeista teisė dėl priedo už tarnybos valstybei stažą nemokėjimo už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo. Atsakovui perskaičiavus darbo valstybės tarnyboje stažą, pareiškėja įgijo reikalavimo teisę į atlyginimo dalį – priedo už tarnybos valstybei stažą dalį, kuris buvo neišmokėtas iki minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo. Priedas prie atlyginimo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra laikomas darbo užmokesčiu, todėl pareiškėja turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str., Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstitucijos 48 straipsnį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba, būtų nemokama arba jo darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Teismas nustatė, kad ginčo atveju pareiškėjos teisės į priedo už tarnybos valstybei stažą priteisimą neriboja ir Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo terminas, numatantis, kad darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos tik už trejus metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-790/2009, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. vasario 5 d., bei tai, kad atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 5 d. nusprendė taikyti ieškinio senatį ir konstatavo, kad pareiškėja už paminėtą laikotarpį praleido 3 metų ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, dėl nepriemokos už tarnybos valstybei stažą priteisimo, kuri (nepriemoka) susidarė anksčiau nei prieš 3 metus iki kreipimosi į teismą dienos (2013 m. vasario 5 d.). Teismas nustatė, kad pareiškėja turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. vasario 5 d. (nuo kreipimosi į teismą dienos) iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 4–8, 20–21, 23, 32, 33). Remdamasis nurodytais argumentais, teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1814,21 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už tarnybos Lietuvos valstybei stažą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 32–33).

Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai 640 Lt atstovavimo išlaidas, susijusias su teisine pagalba parengiant skundą ir pareiškėjos atstovės (advokatės) atstovavimu teisme (b. l. 28–29). Pareiškėja turėtas išlaidas pagrindė 2013 m. kovo 21 d. pinigų priėmimo kvitu serija LAT Nr. 678873 (b. l. 29). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą. Vertindamas pareiškėjai suteiktas teisines paslaugas pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), 2 punkte nurodytus kriterijus, teismas nusprendė, kad prašoma priteisti suma atitinka bylos sudėtingumą teisės aktų aiškinimo požiūriu, tačiau įvertinęs tai, kad pareiškėjos prašymas buvo patenkintas iš dalies, teismas patirtų išlaidų sumą sumažino 99 procentais dėl nepatenkintų skundo reikalavimų dalies ir iš atsakovo priteisė 635,79 Lt (640 Lt x 99 %) išlaidų atlyginimą.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 41−43) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 143 str.), todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Apelianto nuomone, pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas Kauno AVPK, po Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, ir toliau būtų taikęs Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kadangi sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1999 m. kovo 16 d. iki 2002 m. liepos 1 d. yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, mano, jog sprendimas buvo įvykdytas iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai. Kauno AVPK priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėja šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjos reikalavimai turėtų būti atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde pateikia citatą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgos (metai nenurodyti), kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d.. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Be to, apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje pasisakyta, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį.

Pareiškėja R. K. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą, taip pat prašo priteisti iš atsakovo 250 Lt teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 47–50) nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarime konstatuota, kad valstybės tarnautojai, kurie pagal Valstybės tarnybos įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Tai reiškia, kad atsakovas Kauno AVPK turi įvykdyti pareigą savo darbuotojams (tarnautojams) išmokėti jiems priklausantį darbo užmokestį, įstatymo pakeitimai negali turėti įtakos asmeniui suteiktoms garantijoms už tarnybos laiką. Neišmokėta darbo užmokesčio dalis (nepriemoka) susidarė dėl to, kad atsakovas nepagrįstai neapskaičiavo priemokų už ištarnautą valstybei stažą pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Dėl šios priežasties atsakovui atsiranda pareiga išmokėti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kadangi priedas prie atlyginimo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra laikomas darbo užmokesčiu, turi būti vadovaujamasi Konstitucijos 48 straipsniu, kuris numato, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

2. Valstybės tarnybos departamento 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 27D-2277 nėra sprendimas, adresuotas pareiškėjai. Pareiškėja su grupe asmenų kreipėsi į atsakovą 2012 m. lapkričio 7 d. raštu dėl atsakovo neveikimo įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui, į kurį (raštą) teisės aktų nustatyta tvarka negavo atsakymo. Taigi, sprendimas negali būti laikomas įvykdytu (kaip teigia atsakovas), kadangi jis apskritai nebuvo priimtas, o pasireiškė faktiniu atsakovo neveikimu.

3. Apeliantas teismų praktika remiasi netinkamai. Nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 iš esmės skyrėsi aplinkybės ir reikalavimo dalykas (buvo nagrinėjami žalos teisiniai santykiai). Neįvykdyto sprendimo samprata yra pateikta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas) ir atitinkamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575- 1831/2011, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2899/2012, 2013 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-546/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą priteisimo.

Pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 1826,73 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., t.y. nepriemoką, kuri susidarė atsakovui neišmokėjus už šį laikotarpį priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą, pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1814, 21 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už tarnybos Lietuvos valstybei stažą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialios doktrinos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Remdamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliantas teigia, kad Kauno AVPK sprendimas neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą gauti procentiniam priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1999 m. kovo 16 d. iki 2002 m. liepos 1 d. yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl pareiškėjos reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. (Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo) yra nepagrįsti.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarimu (paskelbtas „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 5 d., Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui, Kauno AVPK viršininkas 2012 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 20-TE-964 (1 punktas) patvirtino, kad R. K., Kauno AVPK Finansų skyriaus Ekonomikos poskyrio vedėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012 m. liepos 5 d. yra 10 metų 8 mėnesiai 5 dienos. Į tarnybos Lietuvos valstybei stažą šio stažo patvirtinimo dienai įtraukė laikotarpį nuo 1999 m. kovo 16 d. iki 2002 m. liepos 1 d., kuriuo pareiškėja dirbo Jonavos r. PK informatikos ir ryšių grupės inspektore (šios pareigos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalies prasme pateko į A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigų grupę), taip pat laikotarpį nuo 2005 m. vasario 15 d. (paskyrimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dienos) iki tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo dienos (2012 m. liepos 5 d.). Kauno AVPK viršininkas 2012 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 20-TE-964 2 punktu nurodė įstaigos Finansų skyriui perskaičiuoti nepriemoką, nenurodydamas laikotarpio, tačiau įsakymo įžanginėje dalyje nurodydamas, kad remiasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad tarp bylos šalių nėra ginčo dėl atsakovo 2012 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 20-TE-964 patvirtinto tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo teisingumo. Ginčas kilo dėl to, kad Kauno AVPK neišmokėjo pareiškėjai darbo užmokesčio (priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) nepriemokos, susidariusios iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja kartu su kitais Kauno AVPK valstybės tarnautojais 2012 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į Kauno AVPK viršininką, primindama, kad į 2012 m. spalio mėn. atsiskaitymo lapelį įtraukta nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą tik nuo 2012 m. liepos 5 d., todėl prašė įvykdyti 2012 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 20-TE-964 2 punktą ir išmokėti nepriemoką už tarnybos Lietuvos valstybei stažą už tris metus. Atsakovui neįvykdžius šio prašymo, pareiškėja 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio (priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pareiškėja siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos teisė į teisingą apmokėjimą už darbą būtų buvusi įgyvendinta, jeigu pareiškėja būtų gavusi darbo užmokesčio dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, t. y. jeigu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalimi nebūtų nustatytas teisinis reguliavimas, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialios doktrinos ir teismų praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo doktrina ir individualius ginčus nagrinėjančių teismų suformuota praktika gali būti teisingai pritaikyta tik tuo atveju, kai įsigilinama į jurisprudencijos turinį ir raidą, teisės aiškinimo ir taikymo kontekstą.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, ir kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste.

Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai plėtodamas savo praktiką šiais aspektais ne kartą yra pasisakęs, kad minėtos taisyklės išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), bet ir tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -673/2013).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275 ir kt.) ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėja apie savo teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą sužinojo 2012 m. lapkričio mėnesį, t. y. gavusi pirmą darbo užmokestį po to, kai atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, priėmė 2012 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 20-TE-964 dėl pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo ir nepriemokos apskaičiavimo, tačiau neišmokėjo darbo užmokesčio nepriemokos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, susidariusios iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėja 2012 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti nepriemoką, o jam neatsiskaičius, 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą. Konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.) pažeidimas nagrinėjamu atveju yra nustatytas. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies (priedo už Tarnybos Lietuvos valstybei stažą) priteisimo nepažeisdama termino tokiam reikalavimui pareikšti. Todėl pareiškėjos pažeista teisę į teisingą apmokėjimą už darbą turi būti ginama.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) teismo pareigą ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas. Paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas, spręsdamas individualų ginčą, konstitucinę asmens (šiuo atveju pareiškėjos R. K.) teisę į teisingą apmokėjimą už darbą individualioje byloje turi ginti veiksmingai ir pašalinti Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu pripažinto antikonstituciniu teisinio reguliavimo sukeltus pareiškėjai teisinius padarinius.

Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjai sukeltų padarinių teismui nagrinėjant individualų ginčą reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos antikonstitucine pripažintos įstatymo normos nuostatos, nors teisiniai santykiai ginčui aktualiu aspektu iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta, tarp pareiškėjos ir atsakovo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme nebuvo susiklostę galutinai. Tokia situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Taigi, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka naujausią šiam ginčui aktualią teismų praktiką, susijusią su asmens pažeistų teisių teisminės gynyba, pripažinus įstatymą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą visiškai analogiškose administracinėse bylose, kuriose nagrinėjant tarnybinius ginčus dėl nepriemokos (priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) priteisimo, Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo nuostatos buvo taikytos ir dėl nepriemokos laikotarpio iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, atsižvelgiant į bendrąsias įstatymų nustatytas taisykles dėl laikotarpio, už kurį darbuotojui gali būti priteisiamos darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo yra ankstesnės jurisprudencijos dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo pripažinus įstatymą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, tęstinumas.

Sprendžiant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokie reikalavimai kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nukrypti nuo analogiškose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėja turi teisę į darbo užmokesčio (priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. vasario 5 d. (skaičiuojant 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos) iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Todėl teismas pareiškėjos prašomą priteisti nepriemokos sumą pagrįstai sumažino nuo 1826,73 Lt iki 1814,21 Lt. Bylos proceso šalys dėl priteistos sumos dydžio pastabų neturi. Byloje nėra jokių duomenų, kurie teismui suteiktų pagrindą abejoti atsakovo pateiktais pirmosios instancijos teismui duomenimis apie pareiškėjos darbo užmokesčio nepriemoką, todėl konstatuotina, jog 1814,21 Lt pareiškėjai priteista pagrįstai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jai iš apelianto 250 Lt teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacine tvarka, t. y. išlaidų už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginimą. Šias išlaidas pareiškėja grindžia 2013 m. gegužės 10 d. vietinio mokėjimo nurodymo Nr. 310 kopija (b. l. 51). Byloje taip pat yra 2013 m. sausio 21 d. atstovavimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos ir advokatės, kuri atstovavo pareiškėją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 15).

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių nuostatas, pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, tarp jų ir atstovavimo išlaidų, atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai pirmoje instancijoje pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o apeliacinį skundą padavusių subjektų apeliacinis skundas dėl atitinkamos dalies atmetamas, pareiškėjo patirtos apeliaciniame procese išlaidos atmestų reikalavimų pirmosios instancijos teisme daliai nemažintinos, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis laikytina priimta pareiškėjo naudai visiškai. Kitaip tariant, apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja turi teisę į visišką savo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pareiškėjos prašoma atlyginti išlaidų už advokatės suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą suma – 250 Lt – neviršija Rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.11 punkte numatytos rekomenduojamos atlyginti išlaidų sumos bei atitinka šių Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus (bylos sudėtingumą ir apimtį, byloje sprendžiamų teisinių klausimų pobūdį; advokatės ankstesnį dalyvavimą byloje nagrinėjant bylą pirmąja instancija, suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį; pareikšto (priteisto) piniginio reikalavimo dydį), taip pat teisingumo ir protingumo principus. Todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjai iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 250 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai R. K. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (kodas 191008196) 250 (du šimtai penkiasdešimt) litų teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas