A-575-1921-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1921/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08231-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), jo naudai priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) perpildytose kamerose. Teigė, jog kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais, asmens ir daiktų apžiūra daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.). Manė, jog šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus, be kita ko – ir 2006 m. Europos Tarybos Ministrų Kabineto rekomendaciją šalims narėms „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis nustato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Taip pat nurodė, jog tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Pridūrė, jog dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, kuriuos įvertino 2000 Lt.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, jog 2013 m. rugsėjo 12 d., nuo 2013 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d., nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2013 m. spalio 27 d., nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Įsakyme nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

Taip pat pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Akcentavo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Taip pat nurodė, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio ir 70 straipsnio reikalavimų. Be to, vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Todėl pabrėžė, jog pareiškėjo žodžiai, kad rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais yra nepagrįsti ir melagingi.

Nurodė ir tai, jog vadovaujantis aukščiau minėtu aprašu asmens krata atliekama paskirstymo skyriuje ir pagal griežtas taisykles. Taip pat pažymėjo, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atkreipė dėmesį, jog suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotiną remontą.

Pridūrė, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teigė, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipė dėmesį į tai, kad Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą, kai buvo tikrinamos įstaigos kameros, pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Normos p. 2), todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. O šiaip kiekvienoje gyvenamojoje kameroje yra langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą.

Tikina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K išbuvo neilgą laiką, skunde jis nenurodė, kuo grindžia savo žalos dydį ir kaip konkrečiai žala pasireiškė, nėra pateikęs jokių įrodymų, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei pripažino, kad pareiškėjo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, pažymėjo, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos bei nurodė, kad ginčui aktualus Įsakymas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Išdėstė, jog ginčo laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., pareiškėjas, atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, iš viso buvo kalinamas 16 parų. Konstatavo, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2013 m. rugsėjo 12 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 14 d. – 2013 m. rugsėjo 15 d. visą parą, 2013 m. spalio 24 d. – 2013 m. spalio 25 d. visą parą, 2013 m. spalio 26 d. – 2013 m. spalio 27 d. visą parą, 2013 m. lapkričio 21 d. – 2013 m. lapkričio 25 d. visą parą, 2013 m. gruodžio 17 d. – 2013 m. gruodžio 18 d. visą parą. Darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 16 parų, net 13 parų (ir ryte, ir vakare), buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, o dar 1 parą minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas ryte.

Nurodė, jog konkrečiu atveju atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Taip pat įvertino tą aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgdamas į tai, nesutiko, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (16 parų) buvo laikomas perpildytose kamerose.

Pridūrė, jog Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto, iš esmės nėra.

Pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad neturtinės žalos atsiradimą jis iš esmės sieja su teisės aktų reikalavimais dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu. Nurodė, jog teismų praktikoje nėra pripažįstama, kad siekiant konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinti kaliniams minimalų jiems tenkantį kameros plotą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo padaryti kiti pažeidimai. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas skunde teigė, kad netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. gyvenamojo ploto trūkumas, neigiamai įtakojo jo emocinius, dvasinius išgyvenimus. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (rėmėsi administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir EŽTT praktikoje (rėmėsi 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą). Todėl teismas atsakovo argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikė nepagrįstu.

Tačiau pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Nurodė, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (rėmėsi LVAT 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Akcentavo, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (rėmėsi EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje M. prieš Lietuvą bei LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146 –1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756 – 143/2012 ir kt.). Pridūrė, jog EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (rėmėsi EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimu byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimu byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)).

Sprendė, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo priteisti atlyginimo už neturtinę žalą, tačiau yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo metu laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą, buvo pažeista. Vertino, jog toks pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51 – 53), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti bei priteisti jam iš atsakovo 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde iš dalies pakartoja argumentus, jau teiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Tikina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė nepakankamai įsigilinęs į jo argumentus. Pabrėžia, jog Lukiškių TI-K teiginiai apie tai, jog kaliniams suteikiami pasivaikščiojimai yra neatitinkantys tikrovės bei jais siekiama sumažinti savo kaltę. Teigia, jog nors pagal kamerų plotą ir galima būtų daryti išvadą, kad teisės aktų reikalavimai pažeidžiami nėra, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kameros yra užstatytos baldais ir kad faktiškai vienam asmeniui tenkantis plotas yra mažiau nei 1 kv. m.

Pareiškėjas 2014 m. gegužės 14 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 60), kuriuo, be kita ko, prašė į vieną bylą sujungti šį bei jo teiktus administracinius skundus bylose Nr. I-517-612/2014 ir Nr. I-636-422/2014.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 25 d. (pagal gavimo datą) pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 63), kartu pateikdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3231-171/2013, kaip turinčią įrodyti, jog atsakovas nesistengė Lukiškių TI-K laikytiems asmenims sukurti tinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. (pagal gavimo datą) pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 71), kuriuose nurodė, jog Lietuvos teismai panašaus pobūdžio bylose priteisia nepagrįstai mažą žalą palyginus su EŽTT priteisiamomis sumomis. Mano, jog toks mažesnių sumų priteisimas yra diskriminacinis. Taip pat remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kurioje, kaip tikina, EŽTT analogiškomis sąlygomis 6 mėnesius kalėjusiam asmeniui priteisė 34 620 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju jo sveikata buvo sugadinta kur kas labiau nei bylose, kurias nagrinėjo EŽTT.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 23 d. (pagal gavimo datą) pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 72), kuriuose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose. Taip pat akcentuoja, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurio metu jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, o į minimalią gyvenamojo ploto normą nepagrįstai įtraukė užstatymą baldais.

Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 7 d. (pagal gavimo datą) pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 73), kuriuose nurodo, jog kamerų, kuriose jis buvo laikomas, langai būdavo nešvarūs, ventiliacija – prasta, be to, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o administracija nereagavo į jo dėl to teikiamus skundus. Taip pat pažymi, jog nepakankamai laiko praleisdavo gryname ore, jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos nusiprausti bei maitintis. Pridūrė, jog tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės, skundėsi tualetinio popieriaus kokybe.

Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 28 d. (pagal gavimo datą) pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 74), kuriuose pabrėžia, jog tarptautiniai stebėtojai yra išreiškę daug nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų Lietuvos kalėjimuose, tačiau į juos Lietuvos valdžia nereaguoja ir sąlygos nuteistiesiems gerinamos nėra. Mano, jog jo kalinimas Lukiškių TI-K pažeidė EŽTK 3 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pateikė teismui prašymą sujungti bylas, būtent – sujungti nagrinėjamą bylą su administracinėmis bylomis Nr. I-517-612/2014 ir Nr. I-636-422/2014, pirmiausia pasisakytina šiuo klausimu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsnio 1 dalis numato, jog bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą.

Pažymėtina, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 70/2014). Nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytose bylose, be kita ko, skiriasi atsakovai (administracinėje byloje Nr. I-517-612/2014 ginčijami Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o administracinėje byloje Nr. I-636-422/2014 ginčijami Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai (neveikimas)), todėl bylos į vieną nejungtinos.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, taip pat nurodė, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, dėl ko prastėjo jo rega, o rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas taip pat skundėsi netinkamomis kratų sąlygomis Lukiškių TI-K, t. y. tuo, jog esant žemai temperatūrai buvo verčiamas nusirengti bei dėti daiktus į purvinas dėžes.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nurodė, jog iš 16 parų, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, net 13 parų (ir ryte, ir vakare) jam buvo užtikrintos vienam asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus turintis tekti minimalus gyvenamasis plotas, o dar vieną parą minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas ryte. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą, tačiau neturtinės žalos atlyginimo pinigais jam nepriteisė. Tuo tarpu dėl kitų pareiškėjo keltų reikalavimų teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje nėra pripažįstama, kad siekiant konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinti kaliniams minimalų jiems tenkantį kameros plotą, turi būti atsižvelgiama, ar buvo padaryti kiti pažeidimai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Pažymėtina, jog ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalys įtvirtina, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Taigi teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Tuo pačiu pastebėtina, jog pagal ABTĮ 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus bylose, kai asmens galimybės pateikti įrodymus yra ribotos.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos garantijos neabejotinai siejasi ir su EŽTK 6 straipsniu, įtvirtinančio teisingo teismo proceso principą. Teisingo teismo proceso principas, be kita ko, suponuoja tai, jog tarp teismo proceso greitumo ir būtinybės visapusiškai išnagrinėti bylą neturėtų kilti priešpriešos.

Konkrečiu atveju matyti, jog pareiškėjas tikino, kad buvo pažeistas ne tik minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo reikalavimas, bet skundėsi ir kitomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių, kaip suprastina, jam kilo žala – tuo, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, jog nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, jog rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, o kratos atlikinėjamos netinkamomis sąlygomis, t. y. verčiant jį esant žemai temperatūrai nusirengti ir daiktus dėti į nešvarias dėžes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino minėtų aplinkybių, kurios buvo teisiškai svarbios tam, kad būtų teisingai išspręsta byla.

Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis objektyviais bylos duomenimis, ir išnagrinėjo bei atsakė į pagrindinį pareiškėjo reikalavimą – nustatė minimalaus gyvenamojo ploto įkalinimo įstaigoje neužtikrinimą, jis nesurinko bei neanalizavo duomenų apie kitus galimus kalinimo sąlygų pažeidimus. Minėtų aplinkybių išaiškinimas yra svarbus siekiant užtikrinti ne tik aukščiau nurodytus reikalavimus bei teisingą teismo procesą, bet ir nustatinėjant galimai patirtos neturtinės žalos dydį bei jos atlyginimo formą. Tačiau konkrečioje žaloje teismas apsiribojo pažeistos teisės konstatavimu, plačiau neanalizuodamas, ar kitų kalinimo sąlygų pažeidimas (jei toks būtų nustatytas) galėjo sukelti pareiškėjui kur kas intensyvesnius dvasinius išgyvenimus, kas būtų galėję sąlygoti ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimą pinigais.

Atkreiptinas dėmesys, jog nors byloje ir pateiktas 2012 m. rugpjūčio 8 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-101 patvirtintas „Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas), iš kurio 5 punkto matyti, jog jeigu į Lukiškių TI-K atvykę asmenys pareiškia norą būti gyvenamojoje kameroje su nerūkančiais asmenimis, toks asmuo apie pareikštą norą būti laikomas Lukiškių TI-K su nerūkančiais asmenimis pasirašytinai apie tai patvirtina savo parašu asmens kamerose kortelėje (viduje, prie savo nuotraukos) ir anketoje dėl „Asmens duomenų“, kuri įdedama į suimtojo (nuteistojo) asmens bylą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo duomenų apie tai, ar pareiškėjas save identifikavo kaip rūkantį ar kaip nerūkantį asmenį, ir ar reiškė su tuo susijusius vienokius ar kitokius prašymus Lukiškių TI-K administracijai. Pastebėtina, jog vien deklaratyvaus atsakovo teiginio, kad nerūkantieji asmenys, atsižvelgiant į Aprašo 13 punktą bei Bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsnius, talpinami atskirai nuo rūkančiųjų, nagrinėjamu atveju nei įrodyti, nei paneigti galimo pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais savaime nepajėgia, t. y. vien teisės normos reglamentuojančios tam tikras kalinimo sąlygas nurodymas savaime neįrodo, jog jos konkrečioje situacijoje buvo kalinamam asmeniui užtikrinamos.

Taip pat pastebėtina, jog teismas išsamiai nesiaiškino dėl Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvusių sanitarinių sąlygų. Būtent – teismas nesiaiškino, ar kameros buvo tikrinamos už visuomenės sveikatos priežiūrą ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ laikymąsi atsakingų institucijų ir kokias išvadas jos pateikė dėl konkrečių kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Atitinkamai jokios aplinkybės nebuvo išaiškintos ir dėl pareiškėjui vykdytų kratų sąlygų. Šiuo bylos aspektu pakartotina, jog vien Aprašas savaime tinkamų sąlygų kratų metu konkrečiose situacijose savaime įrodyti negali.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, o ABTĮ 141 straipsnio 2 dalis numato galimybę apeliacinės instancijos teismui sprendimą, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, priimti naują sprendimą.

Nagrinėjamu atveju spręstina, jog bylą, grindžiant būtinybe surinkti naujus įrodymus bei teisės į apeliaciją pareiškėjui užtikrinimu, prasminga grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, o bylos esmė visapusiškai nebuvo atskleista ir apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos visa apimtimi, nes reikia rinkti daug naujų įrodymų, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė