AS-604-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-604-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01093-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 6 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-3184-968/2015 (proceso Nr. 3-61-3-01093-2014-3) pagal pareiškėjos I. I. skundą Generalinei prokuratūrai nutarė sustabdyti, iki kol įsiteisės sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1584-602/2015 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2).

Teismas nurodė, kad pareiškėjai prokuroro darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl teisinio reguliavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme, kuriame nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kai kurias šio įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Iš Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo konstatuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų turinio matyti, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyti sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, Konstitucinis Teismas tiesiogiai priskyrė Seimo priimtiems įstatymams, kurie buvo priimti siekiant sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą ir taip suvaldyti 2008 metų antrojoje pusėje Lietuvoje kilusią ekonomikos krizę ir jos pasekmes. Taip pat Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad jis 2013 m. liepos 1 d. nutarime vertino kai kurių įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų – dalies asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, – atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitiktį Konstitucijai, o siekdamas užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, be kita ko, tiesiogiai rėmėsi 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluota savo oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais. Įvertinus šios administracinės bylos medžiagą ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimų turinį, konstatuota, kad sprendžiant ginčą dėl prokuroro darbo užmokesčio nepriemokos, yra aktualus įtvirtintų nuostatų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisės į tokių praradimų kompensavimą taikymas ir aiškinimas.

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 išaiškino kai kurias Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Teismo nuomone, pagal Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pateiktą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą visų pirma turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį ir tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Šis Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pateiktas išaiškinimas mutatis mutandis taikytinas ir aiškinant Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatas, kurios reikšmingos nagrinėjant šią administracinę bylą dėl prokuroro darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka nagrinėjama byla Nr. A-1584-602/2015 pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo pagal pareiškėjų skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Šioje byloje teismas, be kita ko, nutarė bylos nagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Išplėstinė teisėjų kolegija inter alia pasisakys dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pateikto išaiškinimo, susijusio su praradimų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teise į tokių praradimų kompensavimą ir galimybe jų pažeistas teises ginti teismine tvarka.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. A-1584-602/2015 priimtas sprendimas tiesiogiai sąlygotų teisingo sprendimo priėmimą ir šioje byloje, todėl siekdamas visapusiško, teisingo ir objektyvaus bylos aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas daro išvadą, kad ši administracinė byla turi būti sustabdyta iki kol įsiteisės sprendimas byloje Nr. A-1584-602/2015.

II. Pareiškėja I. I. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas teisingai pritaikyti bylos sustabdymo pagrindą, turėjo tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abejose bylose ir spręsdamas, ar tarp dviejų nagrinėjamų administracinių bylų yra tiesioginis teisinis ryšys, išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti jose nustatyti. Sustabdžius bylą, užsitęsia teismo procesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012), todėl teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, analogiškos bylos yra bylos, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Tokia analogiškų bylų samprata suformuluota ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2007 m. spalio 24 d. nutarimas ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756- 860/2011). Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63- 406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (2012 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012). Pažymėtina, kad prejudicinę galią turi tik tie faktai, kurie yra nustatyti teismo sprendimais (bendrąja prasme), o ne kitų teisėsaugos institucijų (pvz., prokuratūros) ar viešojo administravimo subjektų. Sustabdant administracinės bylos nagrinėjimą yra išvengiama ne tik pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, bet ir prieštaringų sprendimų susijusiose bylose (2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-256/2012). Administracinis teismas kiekvienu atveju turi motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011). Be to, bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010).

Administracinėje byloje, kurios pagrindu teismas sustabdė šią administracinę bylą, nėra sprendžiamas klausimas dėl šioje administracinėje byloje aktualių teisinių klausimų, t. y. dėl 2009 m. balandžio 23 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo Įstatymo nuostatų ar 2009 m. liepos 17 d. priimto Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatų. Aptariamose bylose bendra yra tik tai, jog jose sprendžiami klausimai susiję su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimu. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčą šioje administracinėje byloje bus galima išspręsti tik tada, kai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-l584-602/2015. Minėtose administracinėse bylose reikalavimai yra pareikšti skirtingiems atsakovams ir kildinami iš skirtingų teisinių santykių, bylose taikomos skirtingos teisės normos, administracinės bylos Nr. A-1584-602/2015 faktinės aplinkybės nėra analogiškos (identiškos) teisinei situacijai, nagrinėjamai šioje administracinėje byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1584-602/2015 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir bylos nagrinėjimą sustabdė iki Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą. Šiuo atveju preziumuojama, kad nurodytos bylos nagrinėjimas užsitęs. Be to, Konstituciniam Teismui pateikto teisės akto konstitucingumo klausimo sprendimas niekaip nesusijęs su teisės aktais, reglamentuojančiais darbo užmokesčio apskaičiavimą prokurorams.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra priėmęs analogiškoje situacijoje precedentą turinčią 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-391/2014, kurioje konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti bylą pagal prokurorų skundą dėl sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo iki bus išnagrinėta ta pati administracinė byla Nr. A-1584-602/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas sustabdė administracinę bylą Nr. I-3184-968/2015 iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1584-602/2015.

Pareiškėja atskiruoju skundu su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir argumentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra priėmęs analogiškoje situacijoje precedentą turinčią 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-391/2014, kurioje konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti bylą pagal prokurorų skundą dėl sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo iki bus išnagrinėta ta pati administracinė byla Nr. A-1584-602/2015.

Pareiškėjų minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS662-391/2014 ginčas kilęs dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, pareiškėjams atitinkamas neišmokėtas darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Šį reikalavimą pareiškėjai kildina iš Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 2009 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, įsigaliojusio 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, įsigaliojusio 2009 m. rugpjūčio 1 d.

Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I-3184-968/2015 ir pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS662-391/2014 faktines aplinkybes, ginčo šalis bei pareiškėjų reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėja, jog minėtos bylos yra analogiškos.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Reikia pažymėti, kad pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi kai dėl tam tikros atskirų administracinių bylų kategorijų teisenos nuostatos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), jie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą kitose analogiškose bylose.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. AS662-391/2014 motyvais.

Nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo sustabdyta ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). Negalėjimas išnagrinėti administracinės bylos tol, kol nebus išnagrinėta kita byla, iš esmės reiškia, jog bylą nagrinėjančiam teismui yra reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir tų faktų pats teismas negali nustatyti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011).

Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012).

Pažymėtina, kad prejudicinę galią turi tik tie faktai, kurie yra nustatyti teismo sprendimais (bendrąja prasme), o ne kitų teisėsaugos institucijų (pvz., prokuratūros) ar viešojo administravimo subjektų. Sustabdant administracinės bylos nagrinėjimą yra išvengiama ne tik pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, bet ir prieštaringų sprendimų susijusiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-256/2012). Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Administracinis teismas kiekvienu atveju turi motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011). Be to, bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010). Kitaip tariant, teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, priešingu atveju bylos sustabdymas gali būti vertinamas kaip nepagrįstas.

Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, panaudodamas adekvačius, protingus ir proporcingus situacijai teismų sistemos resursus, gali nustatyti pats arba tarp bylų nėra prejudicinio ryšio, teismas neturėtų stabdyti tokios bylos.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą bylą sustabdė dėl to, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A-1584-602/2015 teisėjų kolegija inter alia pasisakys dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pateikto išaiškinimo, susijusio su praradimų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teise į tokių praradimų kompensavimą ir galimybe jų pažeistas teises ginti teismine tvarka.

Pareiškėja skundu nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3184-968/2015 kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 6 d. Šį reikalavimą pareiškėja kildina iš Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 2009 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, įsigaliojusio 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, įsigaliojusio 2009 m. rugpjūčio 1 d.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje Nr. A-1584-602/2015 ginčas kilęs dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. Šis reikalavimas kildinamas iš 2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 (įsigaliojusio nuo 2009 m. gegužės 1 d.), kuriuo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 (įsigaliojusio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas.

Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, administracinėje byloje Nr. A-1584-602/2015, kurios pagrindu teismas sustabdė šią administracinę bylą, nėra sprendžiamas klausimas dėl šioje administracinėje byloje Nr. I-3184-968/2015 aktualių teisinių klausimų, t. y. dėl 2009 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatų ar 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatų. Aptariamose bylose bendra yra tik tai, jog jose sprendžiami klausimai yra susiję su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimu. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus būtent Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčą administracinėje byloje Nr. I-3184-968/2015 bus galima išspręsti tik tada, kai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-1584-602/2015. Šiose administracinėse bylose reikalavimai yra pareikšti skirtingiems atsakovams ir kildinami iš skirtingų teisinių santykių. Šiuo atveju pritartina pareiškėjos argumentui, jog administracinės bylos Nr. A-1584-602/2015 faktinės aplinkybės nėra analogiškos (identiškos) teisinei situacijai, nagrinėjamai administracinėje byloje Nr. I-3184-968/2015. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai nutarė, jog nagrinėjamai bylai yra reikšminga, kaip bus išspręstas ginčas administracinėje byloje Nr. A-1584-602/2015, todėl administracinę bylą Nr. I-3184-968/2015 sustabdė nepagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. I. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl administracinės bylos sustabdymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė