A-2504-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2504-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02016-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Mažeikių rajono apylinkės teismui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–4), prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 3 064,61 EUR (10 581,50 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. birželio mėn.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 2 d. dekretu Nr. 221 buvo paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja penkeriems metams, 2010 m. vasario 4 d. dekretu Nr. 1K-281 paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iki šios dienos teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nebuvo pakeista. 2010-2013 m. pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus pareiškėja budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 9 val. iki 17 val., tačiau už budėjimą namuose 2011 m. ir 2012 m. buvo išmokėta tik nedidelė dalis 2009-2011 m. galiojusioje Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą. Manė, kad turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 193 straipsnio, 194 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. dirbo švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką 21 dieną (168 valandas): 2010 m. rugpjūčio 28 d., 2010 m. spalio 23 d., 2010 m. gruodžio 25 d., 2011 m. vasario 26 d., 2011 m. balandžio 9 d., 2011 m. birželio 11 d., 2011 m. rugpjūčio 20 d., 2011 m. spalio 8 d., 2011 m. gruodžio 3 d., 2012 m. vasario 18 d., 2012 m. kovo 24 d., 2012 m. gegužės 19 d., 2012 m. rugpjūčio 18 d., 2012 m. rugsėjo 22 d., 2012 m. spalio 20 d., 2012 m. lapkričio 17 d., 2012 m. gruodžio 15 d., 2013 m. sausio 5 d., 2013 m. kovo 23 d., 2013 m. gegužės 18 d., 2013 m. gegužės 25 d., todėl, išskaičiavus vienkartines metines priemokas už budėjimus poilsio dienomis (2011 m. gruodžio mėn. – 416 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. – 1 092 Lt), jai turi būti priteista 10 581,50 Lt atlyginimo už budėjimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (I t., b. l. 133–134).

Nurodė, kad pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu teisėja būtų atlikusi konkrečias funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad ji realiai vykdė šias funkcijas.

Mažeikių rajono apylinkės teismas prašė pareiškėjos reikalavimą priteisti iš Mažeikių rajono apylinkės teismo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmesti, nurodydamas, kad valstybė yra atsakinga už tinkamą teisėjos darbo užmokesčio mokėjimą (I t., b. l. 73–75).

Nurodė, kad sutinka su Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų, reglamentuojančių apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, taikymu nagrinėjamu atveju. Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus ji budėjo namuose 21 dieną (168 valandas): 2010 m. rugpjūčio 28 d., 2010 m. spalio 23 d., 2010 m. gruodžio 25 d., 2011 m. vasario 26 d., 2011 m. balandžio 9 d., 2011 m. birželio 11 d., 2011 m. rugpjūčio 20 d., 2011 m. spalio 8 d., 2011 m. gruodžio 3 d., 2012 m. vasario 18 d., 2012 m. kovo 24 d., 2012 m. gegužės 19 d., 2012 m. rugpjūčio 18 d., 2012 m. rugsėjo 22 d., 2012 m. spalio 20 d., 2012 m. lapkričio 17 d., 2012 m. gruodžio 15 d., 2013 m. sausio 5 d., 2013 m. kovo 23 d., 2013 m. gegužės 18 d., 2013 m. gegužės 25 d. Pareiškėjos vidutinis atlyginimas už darbą nurodytomis dienomis sudaro 6 044,75 Lt. Dvigubas jai išmokėtinas darbo užmokestis sudarytų 12 089,50 Lt. Atskaičius sumas, išmokėtas pareiškėjai pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-113 (416 Lt) ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94 (1 092 Lt), neišmokėta darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis jai sudarytų 10 581,50 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu (I t., b. l. 172–176) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 229,87 EUR nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis.

Teismas pažymėjo, jog kadangi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nenustatymas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles – taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 142 straipsnio, 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 155 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 193 straipsnio, 194 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014), kad negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004), kad dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas, teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. budėjo poilsio dienomis ir vieną švenčių dieną (I t., b. l. 5–69, 144–168), tačiau už tai jai nebuvo kompensuota. Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-113 pareiškėjai kompensuota 416 Lt ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-94 jai kompensuota 1 092 Lt (I t., b. l. 7, 17, 73–75). Dėl budėjimo pagal grafiką vieną šventinę dieną teisme (2010 m. gruodžio 25 d.) (I t., b. l. 5–69) jai nebuvo apmokėta, todėl jai turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalis, 194 straipsnio 2 dalis. Taigi už budėjimą pagal grafiką vieną šventinę dieną pareiškėjai turi būti priteisiama suma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį, 194 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. S7-11387 (I t., b. l. 5) – 560,62 Lt (2 × 280,31 Lt), tai yra 162,37 EUR. Dėl budėjimo pagal grafiką poilsio dienomis (b. l. 5–69, 144–168) pareiškėjai nebuvo iki galo apmokėta, todėl turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 ir 3 dalys, 193 straipsnis (Darbo kodekso 155 str. 3 d., 144 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014).

Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos budėjimų metu nebuvo viršyta darbo laiko trukmė. Taigi pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis viršijant darbo laiko trukmę pareiškėjai turi būti priteisiama suma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalį, 193 straipsnį, vadovaujantis Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d, pažyma Nr. S7-11387 (I t., b. l. 5) bei atėmus jai jau išmokėtas sumas pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-113 (416 Lt) ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94 (1 092 Lt) (I t., b. l. 7, 17, 73–75) – atitinkamai 7 138,66 Lt ((5 764,44 × 1,5) – 1 508), t. y. 2 067,50 EUR.

Iš viso pareiškėjai priteistina 2 229,87 EUR (162,37 EUR + 2 067,50 EUR) darbo užmokesčio dalis už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, teismas pripažino, jog pareiškėjai neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, o ne iš teismo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo atstovas sutinka, kad pripažinus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, tačiau mano, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant, būtų galima tenkinti pareiškėjos skundą.

2. Pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d.) 2 dalies, Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 1, 3 punktų bei Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo nuostatas vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį. Taip pat pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus (II dalies 2.4 punktas, V dalies 4 punktas), pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu ji būtų atlikusi konkrečias funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėja realiai vykdė šias funkcijas.

Pareiškėja N. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 9-11) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde iš esmės atkartojami atsakovo argumentai, išsakyti atsiliepime į pareiškėjos skundą, atitinkamai teismo įvertinti priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tokiu būdu, tik siekiama vilkinti sprendimo vykdymą, taip tik toliau bloginant pareiškėjos padėtį atsakovo atžvilgiu. Atsakovo nenuoseklią poziciją dėl apmokėjimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis atliekant teisėjo funkcijas rodo ir tai, kad net keli Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai dėl analogiškų ginčų, t. y. dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjams nesumokėtos atlyginimo dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką atsakovo nebuvo apskųsti ir jau įsiteisėjo bei yra vykdomi.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi, nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus. Nepaisant minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjai nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Įstatymų leidėjui nesureguliavus ginčo teisinių santykių, nagrinėjant skundus dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

3. Teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas viena iš ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų – skirti ir sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą (Baudžiamojo proceso kodekso 173 str. 1 d. 1 p.).

Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo ir priimti atitinkamą nutartį: patenkinti prokuroro pareiškimą ir priimti nutartį skirti suėmimą, kurioje nustatomas konkretus suėmimo terminas, arba atsisakyti patenkinti pareiškimą ir priimti nutartį atsisakyti skirti suėmimą.

Taigi, teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.

Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Kadangi pareiškėja budėjo pagal teismo pirmininkės patvirtintą grafiką, todėl yra pagrindas vadovautis Darbo kodekso 155 straipsnyje įtvirtintomis specialiosiomis normomis, reglamentuojančiomis budėjimo teisinius santykius.

Pareiškėjai už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis nebuvo kompensuota suteikiant atitinkamą poilsio laiką, ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjai (Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjai) nesumokėtos darbo užmokesčio dalies už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis (ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijoms atlikti) pagal iš anksto sudarytą grafiką, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjos skundą, priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 229,87 EUR nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog sutinka su tuo, kad pripažinus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, tačiau mano, jog šiuo atveju yra papildomos sąlygos, norint tenkinti pareiškėjos skundą, t. y. pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu ji būtų atlikusi konkrečias funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt., tačiau byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėja realiai vykdė šias funkcijas.

Taigi, atsakovas iš esmės teigia, jog teisėjui už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką gali būti atlyginta tik tais atvejais, jei tokio budėjimo metu teisėjas iš tikrųjų realiai atliko konkrečias funkcijas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir pabrėžia, kad pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl šios nuostatos konstitucingumo, bei ginčo atveju aktualų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimą 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, taip pat Darbo kodekso nuostatas viršvalandinis darbas, darbas poilsio ir švenčių dienomis, kitu laiku (pvz., naktį ir pan.) ir budėjimas tiek darbe, tiek namuose pagal savo paskirtį ir tikslus skiriasi.

Darbo kodekso 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis.

Teismai taip pat tam tikrais atvejais turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Tai lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pavyzdžiui, pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas viena iš ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų – skirti ir sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą (Baudžiamojo proceso kodekso 173 str. 1 d. 1 p.). Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo ir priimti atitinkamą nutartį: patenkinti prokuroro pareiškimą ir priimti nutartį skirti suėmimą, kurioje nustatomas konkretus suėmimo terminas, arba atsisakyti patenkinti pareiškimą ir priimti nutartį atsisakyti skirti suėmimą.

Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Tai yra garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pažymėtina, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.

Skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio (švenčių) dieną, pavyzdžiui, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo konkrečių ir realių funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse. Dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalies nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014).

Taigi, įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kai už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis, nepriklausomai nuo to, ar tokio budėjimo metu teisėjas iš tikrųjų realiai atliko konkrečias funkcijas ar ne, nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėja budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio dienomis (ir švenčių dieną), bei Darbo kodekso 155 straipsnyje esant specialiosioms normoms, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius, yra pagrindas vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu ir pareiškėjai priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, nors ginčo atveju aktualiomis poilsio (ir švenčių) dienomis pareiškėja realiai konkrečių ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų ir neatliko. Atsižvelgus į tai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai turi būti atlyginama už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys