AS-525-318-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-318/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01557-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-4251(11);

2) priteisti solidariai iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 105 492,90 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos.

Paaiškino, kad 1998 m. lapkričio 25 d. VRM sekretoriaus išvada jam buvo paskirta 4 967,70 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pensija buvo mokama kintančio dydžio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Sukakus įstatyme nustatytam senatvės pensijos amžiui, buvo pradėta mokėti valstybinio socialinio draudimo pensija, tačiau pagal teisės aktų reikalavimus abiejų pensijų suma buvo ribojama. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas), jam valstybinio socialinio draudimo pensija ir valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo sumažinta pagal šio įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad žinojo, jog kiti vidaus reikalų sistemos pareigūnai kreipiasi į teismus dėl pensijos nepriemokos priteisimo, todėl tikėjosi, kad teismui nusprendus, jog pensijos sumažintos nepagrįstai, jos bus perskaičiuotos visiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams. 2012 m. pabaigoje sužinojo, kad buvusių vidaus reikalų sistemos pareigūnų reikalavimus teismai iš dalies patenkino ir Lietuvos valstybė išmokėjo priteistas sumas. Paaiškino, kad 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymą. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu teigė, kad atsakovo sprendimas neteisėtas. Manė, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas patvirtina, jog jo pensijos dalis buvo nusavinta neteisėtai, pagal Konstitucijai prieštaraujančią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, todėl nusavinta dalis turi būti grąžinta. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priskaičiuota pensijos 158 966,40 Lt, o pritaikius 1,3 ribojimą – 53 473,50 Lt, todėl pensijos nepriemoka yra 105 492,90 Lt. Vadovaujasis Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir teigė, kad turi teisę prašyti priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas pateikė teismui paaiškinimą (b. l. 53–54), kad valstybinė pensija jam paskirta nuo 1998 m. ir visą laiką ji būdavo pervedama į banko sąskaitą. Išmokamos pensijos dydis nebuvo pastovus, nes kiekvieną kartą buvo nustatomas atsižvelgus į kintantį vidutinį mėnesinį darbo užmokestį. Be to, VRM mokama pensija priklausė nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, t. y. kintant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui atitinkamai kito ir valstybinė pensija, o bendra abiejų pensijų suma dar buvo ribojama ir valstybės nustatytu dydžiu, kuris nuo 1998 m. keitėsi kelis kartus. Esant tokiam pensijų skaičiavimui, negalėjo žinoti, kokio dydžio valstybinė pensija buvo išmokama kiekvieną mėnesį. Apie valstybinės pensijos sumažinimą jam tapo žinoma tik 2013 m. balandžio mėnesio pabaigoje gavus oficialius duomenis iš VRM (2013 m. balandžio 19 d. pažymą Nr. 11PP(P)-2939). Manė, kad nėra praleidęs nustatyto 3 metų kreipimosi į teismą termino, tačiau jei teismas nuspręstų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi (b. l. 71−77) neatnaujino S. D. termino paduoti skundui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismas nurodė, jog Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš VRM pateikto paaiškinimo (b. l. 62) teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui į jo asmeninę sąskaitą pervesta 2010 m. vasario 20 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo priimtas ir siųstas pareiškėjui, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš išmokėtos pensijos dydžio. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo turėjo kreiptis iki 2013 m. vasario 20 d. Skundą teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas pateikė tik 2013 m. gegužės 13 d. (b. l. 1), t. y. pasibaigus nustatytam terminui ginti savo teises teisme.

Pasisakydamas dėl galimybės atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas nurodė, kad teismas išaiškino pareiškėjui teisę teikti prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 46–47). Pareiškėjas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (b. l. 53–54), kuriuose nurodė, kad valstybinė pensija jam būdavo pervedama į banko sąskaitą, o išmokamos pensijos dydis nebuvo pastovus, nes kiekvieną kartą buvo nustatomas atsižvelgus į kintantį vidutinį mėnesinį darbo užmokestį. Be to, kintant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui atitinkamai kito ir valstybinė pensija, o bendra abiejų pensijų suma dar buvo ribojama ir valstybės nustatytu dydžiu, kuris nuo 1998 m. keitėsi kelis kartus. Esant tokiam pensijų skaičiavimui, negalėjo žinoti, kokio dydžio valstybinė pensija buvo išmokama kiekvieną mėnesį. Apie valstybinės pensijos sumažinimą tapo žinoma tik 2013 m. balandžio mėnesio pabaigoje gavus oficialius duomenis iš VRM. Teismas remdamasis aukščiau nurodyta administracinių teismų praktika šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus, pažymėjo, kad pareiškėjas dėl savo paties pasirinkto elgesio praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga, ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo ginti savo teisių anksčiau, o jo nurodomos priežastys dėl tikėjimosi, kad, kitiems buvusiems pareigūnams prisiteisus pensijos nepriemokas, VRM visiems pensininkams perskaičiuos valstybines pensijas, laikytinos subjektyviomis, nuo paties valios priklausiusiomis aplinkybėmis. Teismas vertino, kad pareiškėjas terminą paduoti skundą praleido ne dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, o dėl subjektyvių, todėl jo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti atmetė.

Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodyta, kad, kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad ginčo esmė šioje byloje yra valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjo ginčijamas VRM 2013 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 1D-4251(11) tik paliudija, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Šis ginčas, kaip konstatuota, turėjo būti iškeltas per minėtą trejų metų procesinį terminą. Pareiškėjas ginčą kelia praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Taigi, procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas. Šis skundžiamas aktas pareiškėjui akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju asmens teisių apginti negalėtų. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs nustatytą terminą, ir jo neatnaujinęs, teismas darė išvadą, kad sprendimas dėl ginčo iškėlimo pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių, todėl teismo procesas nutrauktinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 7 p.).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 80−82), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą, pripažinti, kad terminas skundui paduoti nepraleistas arba praleistą terminą atnaujinti ir priteisti pareiškėjui 10 432,80 Lt valstybinės pensijos nepriemokos.

Atskirajame skunde nurodo, kad jo gaunamos valstybinės pensijos dydis nebuvo vienodas, kito, todėl pareiškėjas negalėdavo žinoti, kokio dydžio valstybinė pensija būdavo išmokama už kiekvieną mėnesį. Iki tol, kol pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. raštu kreipėsi į VRM su prašymu dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir 2013 m. balandžio 24 d. gavo raštą, kuriame konkrečiai nurodyta apie valstybinės pensijos mažinimą ir pensijos nepriemokos dydžius, pareiškėjui niekas jokių paaiškinimų dėl pensijų dydžio keitimo nei raštu, nei žodžiu nepateikdavo. Apie tai, kad jam paskaičiuotos valstybinės pensijos mažinimas neteisėtas, pareiškėjui tapo žinoma po 2012 m. vasario 6 d Konstitucinio Teismo nutarimo. Nuo tada atsirado pagrindas kreiptis dėl VRM dėl neišmokėtos pensijos dydžio paskaičiavimo ir į teismą, dėl šio dydžio priteisimo, be minėto nutarimo bylinėjimasis būtų beprasmis, nepagrįstas. Mano, kad turi būti vertinamos ne tik subjektyvios, tačiau ir objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas savo pažeistas teises pradėjo ginti būtent po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Atsižvelgiant į tai, mano, kad 3 metų kreipimosi į teismą termino nepraleido, tačiau jei teismas nuspręs, kad terminas praleistas, prašo jį atnaujinti teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, kad tokia pozicija neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo kriterijams.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka.

Atskirajame skunde nurodo, kad nepakankamas domėjimasis banko sąskaitos turiniu negali būti svarbi priežastis praleisti terminą. Apie pensijos perskaičiavimą pareiškėjas turėjo sužinoti ne tik iš pensijos mokėjimų, bet ir iš įstatymų. Pareiškėjas ginčija termino pradžią, nors ji apibrėžta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Sutinka, kad nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo yra pateisinamas, tačiau išnykus šiai priežasčiai, į teismą kreiptasi neoperatyviai, nes net po nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) iki termino pabaigos buvo dar 5 mėnesiai. Pareiškėjas savo reikalavimo teisę turėjo įgyvendinti laikydamasis įstatyme nustatytų terminų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį nepakeistą.

Teigia, kad teismas, remdamasis 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota praktika, nustatęs, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo pervesta 2010 m. vasario 20 d., o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gegužės 13 d., įvertinęs tai, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau jame nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, bylą nutraukė pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino pareiškėjui termino paduoti skundui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir šią administracinę bylą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. O pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes − kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario 20 d., t. y., kai į jo sąskaitą buvo pervesta pirmoji sumažinta valstybinė pensija, išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. gegužės 13 d., pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi pasibaigus nustatytam terminui ginti savo teises teisme.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe yra tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė procesinį dokumentą, kurį pavadino paaiškinimu, tačiau jame nurodė, kad mano, jog nėra praleidęs įstatymo nustatyto 3 metų kreipimosi į teismą termino, o jei teismas nuspręs, kad terminas praleistas, prašo jį atnaujinti teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis naikinama kaip nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti, atnaujinti pareiškėjui S. D. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas