A-822-389-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-389/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00396-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Videra“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. ATK2-01/013 (toliau – ir Nutarimas).

Skunde (b. l. 1–4) nurodė, jog nesutinka su Nutarimu, kuriuo jam paskirta 500 Lt bauda už tai, kad jam priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Licencija Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduota 2010 m. kovo 18 d. UAB „Videra“ padaliniui – barui, esančiam (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kurioje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas: vartoti vietoje ir išsinešti. Tačiau patikrinimo metu konstatuota, jog šiose patalpose taip pat veikia ir stacionari degalinė, dėl to esą pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pareiškėjo nuomone, minėta teisės norma aiškinama netinkamai, ji nenumato jokio draudimo prekybai alkoholiniais gėrimais stacionariose viešojo maitinimo vietose. Baras būtent tokia vieta ir laikytinas. AKĮ nedraudžia tose pačiose įmonei priklausančiose patalpose veikti ir viešojo maitinimo įmonei, ir degalinei. Šiuo atveju alkoholis buvo parduotas bare, kuriam išduota licencija prekiauti nustatytu laiku ir būdu, patikrinimo metu nenustatyta, kad alkoholiniai gėrimai parduoti degalinėje.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 43–47).

Atsakovas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. siūloma AKĮ drausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse. Įtvirtinamas absoliutus draudimas prekiauti stacionariose degalinėse siekiant atriboti alkoholinių gėrimų vartojimą nuo vairavimo. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini), Šiauliuose įkurta degalinė ir baras yra viename pastate. Aplinkybė, kad įmonė turi licenciją, išduotą vykdyti mažmeninę prakybą alkoholiniais gėrimais, nesuteikia įmonei teisės nesilaikyti imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų. Atsakovas neginčija, kad baras atitinka viešojo maitinimo įmonei keliamus reikalavimus. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto sudėtis yra formali, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog stacionarioje degalinėje, vykdant viešojo maitinimo funkciją, buvo parduodami alkoholiniai gėrimai. Minėta norma leidžia mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje; įstatymas nenumato draudimo vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėje esančioje parduotuvėje. Įstatymas riboja degalinėje vykdoma funkciją, t. y. leidžiama vykdyti tik mažmeninę prekybos funkciją, draudžiant vykdyti viešojo maitinimo funkciją. Pažymėjo, kad baras ir degalinė yra tame pačiame pastate, vienas nuo kito neatskirti, iš vykdomos prekybos gautos pajamos apskaitomos toje pačioje įmonėje. Stacionariose degalinėse prekiauti alkoholiniais gėrimais galima tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, tuo tarpu pareiškėjo vykdoma veikla yra viešojo maitinimo veikla, kuri nuo 2012 m. sausio 1 d. patenka į minėta įstatymo nuostata reguliuojamą sritį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 12 d. UAB „Videra“ patikrinimo metu nustatyta, kad 22.30 val. šiai įmonei priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, prekiaujama alkoholiniais gėrimais; barui išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, jis įrengtas pastate, kuris yra degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru, vykdoma viešojo maitinimo veikla, tokiu būdu pažeistas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Dėl to surašytas Patikrinimo protokolas Nr. ATK2-314 (b. l. 50–51). Įmonei išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, leidžianti jais prekiauti po 22 val. nustatytu būdu. Patikrinimo metu pažeidimų dėl prekybos alkoholiniais gėrimais bare nenustatyta (b. l. 58–59). Departamento Nutarimu UAB „Videra“ už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimą skirta 500 Lt bauda (b. l. 69–71).

Teismas rėmėsi AKĮ (redakcija iki 2013 m. gegužės 7 d.) 32 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2011 m. gruodžio 23 d. Nr. XI-1911 redakcija), 34 straipsnio 3 dalimi, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244, 10.17 punktu.

Nurodė, jog byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), prekiaujama alkoholiniais gėrimais, barui išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, pažeidimų, susijusių su minėtai prekybai keliamais reikalavimais, nenustatyta. Tačiau nustatyta, kad baras yra įrengtas pastate, kuris pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra degalinė-operatorinė su prekybos sale ir kasos aparatais, o mažmeninė prekyba vykdoma tose pačiose patalpose.

Nurodė, jog iš AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų matyti, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 161 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad AKĮ projekto tikslas sureguliuoti, kad stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, t. y. degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas. Taip pat minėtame aiškinamajame rašte atkreiptas dėmesys, kad AKĮ leidžia prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose, ir atsižvelgta į susiklosčiusią praktiką, kai naudojamasi galimybe stacionariose degalinėse įsigyti alkoholinius gėrimus tuo metu, kai mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbo laikas jau yra pasibaigęs, taip pat nurodyta, kad tokia praktika neatitinka AKĮ 1 straipsnyje suformuluoto įstatymo tikslo – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-815/2013 pabrėžė, kad minėtais AKĮ pakeitimais siekta apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninę prekybą nespecializuotose stacionariųjų degalinių skyriuose, bet ne vykdant viešą maitinimą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tiek baras, tiek stacionari degalinė yra įsikūrę tose pačiose patalpose, adresas tas pats, patalpos viena nuo kitos neizoliuotos. Pažymėjo, kad AKĮ įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl atsakomybei atsirasti užtenka konstatuoti faktą, kad degalinėje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtino ir byloje nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais, vykdant viešąjį maitinimą, ne degalinėje. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, jame pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas anksčiau nurodytais veiksmais pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–92) prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nepagrįstai netaikė 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-294/2013 ir nurodo, kad siekiant išsiaiškinti taikomą įstatymo normą, reikia nustatyti, ar alkoholiniai gėrimai buvo parduoti stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje (taikomas AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ar nuo degalinės atskirtame, savarankiškai veiklą vykdančiame ir savarankiškai pajamas apskaičiuojančiame degalinės statinyje įrengtame bare (taikomas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas).

Nurodo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kad alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama savarankiškai veiklą vykdančiame ir pajamas apskaitančiame degalinės statinyje įrengtame bare. Tai patvirtina Nutarimas, kuriame pareiškėjas nubaustas už tai, kad jam priklausančiame bare po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Taip pat išrašas iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad tame pačiame pastate yra registruotas ir baras, ir degalinė. Tiek degalinėje, tiek atskirą veiklą vykdančiame bare, yra įrengti skirtingi kasos aparatai ir vykdoma skirtinga apskaita. Kavinė-baras yra atskirta praėjimu į administracines patalpas ir lentyna. Yra sudarytos visos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, juos pardavus kavinėje-bare atidarytoje pakuotėje.

Pažymi, kad šioje byloje nebuvo iškilęs ginčas, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje ir vartojimui vietoje, alkoholis po 22 val. buvo parduotas bare, todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Tvirtina, kad baras šiuo atveju yra laikytinas stacionaria viešojo maitinimo vieta, nes jis yra įrengtas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotame pastate, kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, taip, kaip tai apibrėžia AKĮ 2 straipsnio 27 ir 28 punktai, jis savarankiškai vykdo veiklą, veda apskaitą, todėl negali būti laikomas degaline-operatorine. AKĮ nėra jokio draudimo tose pačiose įmonei priklausančiose patalpose veikti ir stacionariai viešojo maitinimo įmonei-barui, ir stacionariai degalinei. Teigia, kad pareiškėjas alkoholinius gėrimus pardavė Licencijoje Nr. 549 nurodytoje vietoje, t. y. bare, o ne degalinėje.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100–104) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Teigia, kad apeliaciniame skunde daromos išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, teisės aktų aiškinimui ir taikymui, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįstos. Pažymi, kad išsamią poziciją yra išdėstęs atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui bei Nutarime.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovas, bet ne pirmosios instancijos teismas, pagal įstatymu jam suteiktą kompetenciją, įvertinęs surinktus duomenis, surašė 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo protokolą Nr. ATK2-314, kuriuo inkriminuotas AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, o ne AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas. Minėto patikrinimo protokolo pagrindu 2013 m. sausio 4 d. buvo priimtas Nutarimas, kurio pagrįstumo ir teisėtumo klausimas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo veiksmus vertino pagal AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą reikalavimą, o ne AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą.

Teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas turi licenciją, išduotą vykdyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą barui, (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nepatikslintą pagal AKĮ nuo 2012 m. sausio 1 d. padarytus pakeitimus, nesuteikia pareiškėjui teisės nesilaikyti imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir atsakovo poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-815/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. ATK2-01/13, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nutarta skirti 500 Lt baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamame Departamento 2013 m. sausio 4 d. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjui UAB „Videra“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliai, prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Baras įrengtas pastate – degalinės operatorinėje su prekybos sale ir kasos aparatais bare. Konstatuota, kad UAB „Videra“ prekiauja alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje toje pačioje patalpoje, vykdydama viešąjį maitinimą todėl pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turi 2010 m. kovo 18 d. licenciją Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje prekybos vieta nurodomas baras, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, įmonės veiklos rūšis nurodomas viešasis maitinimas, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje ir išsinešti (b. l. 52). 2010 m. kovo 3 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo pagrindu byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas daiktas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, registruotas kaip pastatas – degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru (b. l. 54–55).

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Nutarimą, iš esmės neginčija prekybos alkoholiniais gėrimais fakto. Tačiau nesutikimą su Nutarimu pareiškėjas grindžia tuo, kad paminėtą prekybą alkoholiniais gėrimais jis vykdė savarankiškai veiklą vykdančiame ir savarankiškai pajamas apskaitančiame degalinės statinyje įrengtame bare, kuriam turi būti taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta išimtis.

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, kuri atitinka šios straipsnio dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusią 2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakciją), Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais – stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta AKĮ 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostata įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo išdėstyta AKĮ 18 straipsnio 2 dalies 13 punkte. Todėl nagrinėjamam ginčui aktualioje AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto redakcijoje (2012 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-2103) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, akivaizdu, kad stacionariosiose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Aiškinant šio punkto nuostatas kartu su Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis (t. y. pastarųjų nuostatų kontekste), galima daryti išvadą, kad, įstatymų leidėjui įvedus į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuorodą apie šiame punkte nurodytą leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariosiose degalinėse tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, stacionariosiose degalinėse kaip specialiojoje prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje buvo panaikinta Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte išimties būdu nustatyta galimybė prekiauti nuo 22 valandos iki 8 valandos pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Tokį teisės normų aiškinimą patvirtina AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinys („alkoholiniais gėrimais prekiauti leidžiama stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą ...“), taip pat Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 161 straipsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas, kuriame inter alia nurodoma, kad projektu siekiama užkirsti kelią prekybai alkoholiniais gėrimais degalinėse po 22 val., nurodyta, kad stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, t. y. degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, yra taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas.

Iš minėto aiškinamojo rašto aišku, kad įstatymo leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimais siekė apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninę prekybą nespecializuotose stacionariųjų degalinių skyriuose, bet ne vykdant viešą maitinimą. Kolegija taip pat pažymi, kad toks pats Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir šio straipsnio 3 dalies 13 punkto (turint omenyje šių punktų turinius) aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateiktas 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-765/2014, 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-815/2013 ir 2013 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-639/2013, t. y. bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra panašios su šia administracine byla.

Todėl aptariamų teisės normų aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėse bylose Nr. A143-765/2014, Nr. A822-815/2013 ir Nr. A858-639/2013, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taigi teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad stacionariosiose degalinėse, nors ir tuo atveju, kai jose yra įrengta ir funkcionuoja turinti licenciją mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vieta, prekyba tokiais gėrimais nuo 22 valandos iki 8 valandos absoliučiai negalima.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas turi licenciją Nr. 549 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje prekybos vieta nurodomas baras, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, tačiau ši licencija buvo išduota 2010 m. kovo 18 d., t. y. iki 2012 m. sausio 1 d. – dar prieš įsigaliojant Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1911. Todėl anksčiau teisėtai vykdęs savo veiklą pagal turimą licenciją pareiškėjas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, kaip licencijos mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais turėtojas turi pareigą laikytis naujai priimtų AKĮ nuostatų.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog baras yra savarankiškai veiklą vykdanti, atskira nuo degalinės vieta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs, jog tiek baras, tiek stacionari degalinė yra įsikūrę tose pačiose patalpose, adresas tas pats, patalpos viena nuo kitos neizoliuotos. Atsižvelgiant į 2010 m. kovo 3 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą, matyti, kad degalinės operatorinė su prekybos sale ir kavine baru yra įregistruotas kaip vienas bendras pastatas, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjui. Statinio dalis, kurioje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais vykdant viešąjį maitinimą, kaip atskiros kavinės baro patalpos neregistruotos. Bylos duomenimis nustatyta, kad baras nuo degalinės erdvės nėra fiziškai atskirtas (siena, durimis ar panašiu būdu, aiškiai atribojančiu erdves). Pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-294/2013, kurioje nurodyta, jog siekiant išsiaiškinti taikomą įstatymo normą, reikia nustatyti, ar alkoholiniai gėrimai buvo parduoti stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje, ar nuo degalinės atskirtame, savarankiškai veiklą vykdančiame ir savarankiškai pajamas apskaičiuojančiame degalinės statinyje įrengtame bare. Tačiau nors šiuo atveju pareiškėjas tvirtina, kad bare ir degalinėje yra įrengti skirtingi kasos aparatai ir vykdoma skirtinga apskaita, tačiau remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, taip pat yra svarbu ir tai, ar baro patalpos yra atskirtos nuo degalinės. Šioje situacijoje byloje esantys duomenys patvirtina, o pareiškėjas nepaneigė, jog degalinės ir baro patalpos nėra aiškiai ir konkrečiai atskirtos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju negalima laikyti, jog baras užima konkrečią erdvę, kuri būtų atskira nuo degalinės. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas aptarto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nesilaikė, nes prekiavo stacionarioje degalinėje esančiame bare alkoholiniais gėrimais, vykdydamas viešojo maitinimo funkciją.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos pareigos – stacionarioje degalinėje prekiauti alkoholiniais gėrimais, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir jam priklausančios degalinės patalpose prekiavo alkoholiais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Videra“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė