A-525-1569-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1569/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00876-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Balsas.lt leidiniai“ ir A. L. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. S. (T. S.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. SPR-15 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (2012-04-27, www.balsas.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl vieno jo 2012 m. rugsėjo 17 d. skundo yra priimti du sprendimai – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) ir Tarnybos. Tarnyba ginčijamame Tarnybos sprendime nurodė, kad publikacijoje (duomenys neskelbtini) (2012-04-27, www.balsas.lt) (toliau – ir Publikacija) išreiškiama jos autoriaus A. L. nuomonė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai, sąmoningai nenuslepiant ar neiškreipiant faktų ir duomenų. Mano, kad asmens garbės, orumo ir dalykinės reputacijos gynimas yra siejamas ne tik su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių, bet ir nuomonių, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu.

Tarnyba nevertino nuomonės neetiškumo, nepagrįstumo ir nesąžiningumo, nors turėjo būti nustatyta, ar subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs, paskleisti nesąžiningai. Tarnybos sprendime nepagrįstai teigiama, kad žodžiu „paskvilis“ autorius vaizdžiai, šiek tiek hiperbolizuodamas, išreiškė savo subjektyvią nuomonę apie peticiją, nes pagal „Tarptautinių žodžių žodyno“ apibrėžimą „paskvilis“ jokiu būdu negali būti laikomas teisinio dokumento, t. y. peticijos, hiperbolizavimu. Tas pats pasakytina ir apie Publikacijoje vartotą sąvoką „kalambūras“.

Peticijos prilyginimas plūstamajam rašiniui akivaizdžiai sumenkina tiek pačią peticiją, neetišku būdu ją išjuokiant, tiek pažeidžia pareiškėjo, kaip peticijos autoriaus, garbę ir orumą. Nurodė, kad pareiškėjo asmuo yra neatsiejamas nuo peticijos, kadangi tiek skundžiamoje Publikacijoje, tiek viešojoje erdvėje yra žinoma, kas yra peticijos autorius. Mano, kad buvo siekta įžeisti tiek pareiškėją, tiek jo darbus. Tarnyba nustatė, kad Publikacijos autorius nešmeižė ir neįžeidė peticijos autoriaus, bet išreiškė pagrįstas abejones dėl jo, kaip teisininko, kompetencijos.

Toks teiginys žemina pareiškėją, kuris ne tik turi teisės magistro laipsnį, bet ir dėsto Gdansko universitete, publikavo ne vieną mokslinį teisinį leidinį. Tokio pobūdžio straipsniai dėl pažemintos jo, kaip teisininko, garbės gali turėti tiesioginės įtakos profesinei veiklai. Tarnybos teiginys, jog Publikacijos autoriaus pasirinktas informacijos pateikimo būdas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad toks pateikimas iškraipo situacijos kontekstą, prieštarauja teisės aktuose ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse (toliau – ir Etikos kodeksas), patvirtintame 2005 m. balandžio 15 d.

žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime ir paskelbtame Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPR-11 2 punkte, nustatytam reikalavimui nuomonę teikti nešališkai, neklaidinti skaitytojų. Teigė, kad A. L. Publikacija yra kryptinga, o pasirinktos citatos sąmoningai iškreipia esamą situaciją, šališkai interpretuoja tiek teisės aktus, tiek pačius pareiškėjo tikslus. Poziciją, jog net aštriai reiškiama nuomonė opiais klausimais negali būti įžeidžiančio pobūdžio, žeminanti, pažeidžianti žmogaus moralę ir garbę, patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012.

Pabrėžė, jog A. L. teiginiai, kuriais jis menkina pareiškėjo, kaip teisininko, garbę, iškreipia peticijos tikslus ir klaidingai interpretuoja teisės aktus, laikytini neteisėtais ir neetiškais. Įvertinus A. L. straipsnius, kurių dalis yra skirta išimtinai lenkų tautos bei Lenkijos ir Lietuvos santykių kritiškam ir neetiškam vertinimui, matyti, kad A. L. tendencingai siekia sudaryti neigiamą nuomonę apie lenkų tautą ir sumenkinti pareiškėją. Tokio pobūdžio straipsniai kursto tautų nesantaiką ir skatina diskriminacijos apraiškas.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą (b. l. 36–38), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o inspektoriaus sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškino, kad išsamiai ir detaliai išnagrinėjo kiekvieną pareiškėjo skundžiamą teiginį ir pateikė motyvuotas savo išvadas dėl paskleistos informacijos atitikties visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Nors viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktas peticijos apibūdinimas, jos vertinimas pareiškėjui nepriimtinas, tačiau viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skleisdamas informaciją pasinaudojo jam garantuojama teise informaciją pateikti hiperbolizuotai, ją sutirštinti ir paryškinti.

Kadangi tokiu būdu buvo pareikšta nuomonė, nėra pagrindo skundžiamo teiginio apie „paskvilį“ vertinti dėl atitikties tikrovei. Tais pačiais argumentais Tarnyba rėmėsi vertindama ir kitą pareiškėjo skundžiamą žodį – „kalambūras“. Nurodė, kad negalima toleruoti reikalavimų informaciją perteikti vienprasmiais, tiesiogiai suvokiamais posakiais, nes toks suvaržymas skurdintų kalbą ir neatitiktų visuomenės interesų. Peticijos, kaip dokumento, vertinimas kartu nereiškia pareiškėjo, kaip šio dokumento autoriaus, vertinimo.

Teigė, kad ginant asmens garbę ir orumą siekiama apsaugoti interesus asmens, kuris normaliai, bet ne ypač jautriai ar smulkmeniškai, suvokia apie jį skleidžiamą nuomonę. Publikacijos autoriaus nuomonės, prieštaraujančios pareiškėjo įsitikinimams, turėjimas savaime nereiškia, jog tokia nuomonė yra neobjektyvi, nepagrįsta ir nesąžininga, nes ši nuomonė savaime nėra žeminančio ar įžeidžiančio pobūdžio. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę į saviraiškos laisvę, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį.

Teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo. Spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir apie jų dalyvius. Todėl vertino, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), pateikęs pareiškėjo skundžiamo turinio informaciją, neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyti Tarnybos sprendimo teiginiai, kad visoje skundžiamoje Publikacijoje yra išreiškiama jos autoriaus nuomonė ir kad autorius nešmeižė ir neįžeidė peticijos autoriaus, bet išreiškė pagrįstas abejones dėl jo, kaip teisininko, kompetencijos, nėra Tarnybos sprendimo motyvai ir argumentai, bet viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) Tarnybai pateikti paaiškinimai, kuriuos Tarnyba aprašė ginčijamame sprendime. Pažymėjo, kad kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu nagrinėti ir analizuoti teisės aktų nuostatų esmę bei kiek tam tikras nuostatas cituoti, todėl Tarnyba padarė pagrįstą išvadą, jog Publikacijos autoriaus atskirų Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnių frazių citavimas ir jų aiškinimas, nors ir nesutampa su pareiškėjo šios teisės normos aiškinimu, atspindi teksto autoriaus subjektyvų tarptautinio teisinio instrumento suvokimą, jo interpretavimą ir aiškinimą.

Teigė, jog pareiškėjas, pateikęs peticiją opiu ir daug diskusijų šalies viduje keliančiu klausimu, pagrįstai galėjo ir turėjo tikėtis, jog jo parengtas dokumentas bus analizuojamas, vertinamas ir kritikuojamas, nes peticijoje nurodyti argumentai iš esmės prieštarauja oficialiai Lietuvos Respublikos pozicijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 104–110) pareiškėjo T. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad UAB „Balsas.lt leidiniai“ 2012 m. balandžio 27 d. interneto tinklalapyje www.balsas.lt paskelbė publikaciją (duomenys neskelbtini), kurioje jos autorius A. L. pateikė informaciją apie pareiškėjo Europos Parlamentui pateiktą peticiją. Tarnyboje 2012 m. rugsėjo 17 d. gautas pareiškėjo T. S. 2012 m. rugsėjo 12 d. skundas dėl minėtoje publikacijoje paskelbtos informacijos. 2012 m. rugsėjo 27 d. Tarnyba kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją), prašydama paaiškinti publikacijoje paskelbtos informacijos paskleidimo aplinkybes ir išdėstyti savo poziciją ir argumentus dėl susidariusios ginčo situacijos. 2012 m. spalio 29 d. Tarnyboje gautas UAB „Balsas.lt leidiniai“ 2012 m. spalio 15 d. paaiškinimas, kuriame prašoma pareiškėjo skundą atmesti, nes viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nesutinka, kad publikacijoje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminanti informacija. 2013 m. sausio 30 d. Tarnyba priėmė ginčijamą sprendimą pripažinti pareiškėjo skundą dėl publikacijoje paskelbtos informacijos nepagrįstu, kurį 2013 m. sausio 30 d. raštu išsiuntė pareiškėjui ir UAB „Balsas.lt leidiniai“.

Pacitavęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) nuostatas, teismas vertino, jog iš skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio matyti, kad jame išdėstyti motyvai, kodėl pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu, detaliai išanalizuoti pareiškėjo skundo argumentai ir publikacijos turinys, jis pagrįstas teisės aktų normomis. Ginčijamame sprendime nurodyta akto apskundimo tvarka, jį pasirašė žurnalistų etikos inspektorė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog individualus administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Taip pat vertinta, kad Tarnyba sprendime konstatavo, jog publikacijoje yra pateikta žurnalisto nuomonė. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L., kuris yra publikacijos autorius, teismo posėdyje patvirtino, kad, publikacijoje išsakydamas savo kritišką nuomonę apie pareiškėjo pateiktą peticiją, nesiekė įžeisti jos autoriaus. Aplinkybės, kad publikacijoje yra paskelbta jos autoriaus nuomonė apie pareiškėjo pateiktą peticiją, o ne žinia, neginčija ir T. S., kuris skunde atkreipė dėmesį, jog nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai, sąmoningai nenuslepiant ar neiškreipiant faktų ir duomenų. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012 ir, įvertinęs publikacijos turinį, taip pat sutiko su Tarnybos pozicija, kad publikacijoje buvo paskelbtas A. L. požiūris, mintys ir komentarai apie pareiškėjo peticiją, pateiktas jos vertinimas, t. y. publikacijoje yra paskelbta žurnalisto nuomonė, o ne žinia. Nors minėta publikacijos autoriaus nuomonė remiasi faktais, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.

Spręsdamas byloje kilusį ginčą dėl to, ar A. L. nuomonė publikacijoje reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, teismas siekė nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje publikacijoje sąžiningai, etiškai paskelbė savo nuomonę apie pareiškėjo Europos Parlamentui pateiktą peticiją ir ar neperžengė saviraiškos laisvės ribų.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-787/2011, 2012 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012, pažymėjo, kad pareiškėjas Europos Parlamentui pateikė peticiją aktualiu ir visai visuomenei svarbiu klausimu, todėl turėjo pagrįstai tikėtis, kad ji gali būti kritikuojama. 2012 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos interneto tinklalapyje www.smm.lt buvo išplatintas pranešimas spaudai „Peticijoje dėl Lietuvos lenkų švietimo būklės – klaidinanti informacija“ (b. l. 53), kuriame nurodyta, kad pareiškėjo pateiktoje peticijoje yra skelbiama neatitinkanti tikrovės ir klaidinanti informacija, ir pateikti, jos nuomone, peticijos nepagrįstumą patvirtinantys argumentai. Be to, iš trečiojo suinteresuoto asmens A. L. teismo posėdyje pateikto Europos Parlamento Peticijų komiteto 2012 m. spalio 24 d. pranešimo nariams dėl peticijos Nr. 0358/2011 matyti, kad Europos Komisija, atsakydama į peticiją, atkreipė dėmesį, jog už vykdomą kalbų politiką, švietimo sistemos organizavimą ir mokymo turinį yra atsakinga valstybė narė ir tai nepatenka į Europos Sąjungos reguliavimo sritį (b. l. 96–98). Taigi Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijos kritiškai vertina pareiškėjo peticijoje išdėstytus argumentus dėl lenkų tautinės mažumos teisių pažeidimo Lietuvoje. Žurnalistas A. L., atsižvelgęs į oficialią institucijų poziciją, publikacijoje išdėstė savo kritišką nuomonę apie pareiškėjo pateiktoje peticijoje nurodytus argumentus.

Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių teismo išaiškinimais (sprendimai bylose Hertel v. Šveicarija, Nr. 25181/94, 1998-08-25, par. 46, Steel and Morris v. Jungtinė Karalystė, Nr. 68416/01, 2005-02-15, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), Nr. 22824/04, 2008-07-29, par. 26 ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010.

Teismo sprendime pažymėta, jog pareiškėjas atkreipė dėmesį į žodžių „paskvilis“ (nedidelis plūstamasis rašinys, kuriame piktai išjuokiamas, niekinamas, šmeižiamas kuris nors visuomenės veikėjas arba veikėjų grupė), „kalambūras“ (komišką įspūdį sukeliantis žodžių žaismas, pagrįstas skirtingos reikšmės žodžių garsiniu panašumu), „vaikiškas“ vartojimą ir mano, kad publikacijoje žeminama jo, kaip teisininko, garbė, nepagrįstai abejojama jo kvalifikacija. Sprendžiant klausimą, ar paskleista informacija pripažintina žeminančia pareiškėjo dalykinę reputaciją, informacija vertintina ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; teisiniam informacijos kvalifikavimui svarbi tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai. Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys. Pažymėta, kad publikacijoje autorius išdėstė savo nuomonę apie pareiškėjo pateiktą peticiją (dokumentą), o ne apie pareiškėją (asmenį). A. L., įvertinęs pareiškėjo pateiktos peticijos turinį ir argumentus, publikacijoje išdėstė abejones dėl jos pagrįstumo. Tarnybos sprendime pagrįstai konstatuota, kad publikacijos autorius turi teisę turėti savo nuomonę dėl peticijos ir ją viešai skelbti, nors jos vertinimas pareiškėjui ir nepriimtinas, jeigu tai daroma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-169/2006, Nr. 3K-3-667/2006, Nr. 3K-3-479/2012, Nr. 3K-3-586/2006, Nr. 3K-3-1621/2002) ir vertino, jog publikacijos turinys ir joje vartojama terminija nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad publikacijoje paskelbta informacija neabejotinai žemina T. S. garbę ir orumą, yra įžeidžiančio pobūdžio. Teismas konstatavo, kad ginčijama informacija teisės, moralės bei kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu ir šiuo konkrečiu atveju parinktas informacijos pateikimo būdas nepažeidė pagarbos žmogui principo. Pažymėta, kad publikacijoje kelis kartus cituojamas peticijos tekstas, o tada pateikiamas jos subjektyvus vertinimas. Ginčo, kad publikacijoje būtų pateikiamas iškreiptas peticijos tekstas, nėra. Nors žurnalistas publikacijoje savo nuomonę išreiškė ne vienprasmiais, tiesiogiai suvokiamais posakiais, o vartodamas tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija buvo paryškinta, abstrahuota ar koncentruotai reziumuota, tačiau tai, teismo nuomone, buvo padaryta neperžengiant etikos ribų. Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad publikacijos autorius savo kritišką nuomonę apie pareiškėjo pateiktą peticiją pateikė nors ir naudodamas tam tikras literatūrines ir lingvistines priemones, tačiau sąžiningai, etiškai, sąmoningai nenuslėpdamas ir neiškreipdamas faktų ir duomenų. Nors viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateiktas peticijos apibūdinimas, jos vertinimas pareiškėjui nepriimtinas, tačiau viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), skleisdamas informaciją, pasinaudojo jam garantuojama teise pateikti nuomonių įvairovę.

Įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, teismas darė išvadą, kad atsakovas tyrimą pagal pareiškėjo skundą atliko objektyviai, tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas, atsakovo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ginčijamame sprendime argumentacija pateikta aiškiai ir detaliai atsakyta į pareiškėjo skundo argumentus. Teismas darė išvadą, kad byloje nenustatyta skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Tarnybos sprendimo ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113–116), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. sausio 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą administracinį aktą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas netinkamai nustatė, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje Publikacijoje sąžiningai, etiškai paskelbė savo nuomonę, neperžengdamas saviraiškos laisvės ribų. Nebuvo įvertintos visos bylai esminę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, o tos, kuriomis buvo remtasi, ištirtos ir įvertintos netinkamai, prieštaraujant Lietuvos teismų pateiktiems išaiškinimams.

2) Publikacijos autorius Publikacijoje pareiškėjo pateiktą peticiją prilygindamas paskviliui, tam tikras jos dalis – kalambūrui, o pareiškėjo argumentaciją – vaikiška, be abejonės aiškiai ir nedviprasmiškai viešai žemino ir menkino pareiškėjo, kaip teisininko ir dėstytojo kvalifikaciją, dalykinę reputaciją. Publikacijos autoriui buvo žinoma pareiškėjo kvalifikacija, išsilavinimas ir nors aptariami įžeidimai pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, galimai nebuvo tokie esminiai, kad būtų pripažinti žeminančiais jo garbę ir orumą, tačiau tai neabejotinai turėjo įtakos jo, kaip teisininko ir dėstytojo veiklai (jis turi teisės magistro laipsnį, dėsto Gdansko universitete, publikavo ne vieną mokslinį teisinį leidinį). Peticijos prilyginimas plūstamajam rašiniui sumenkina pačią peticiją, ją išjuokia, kartu, minėta, pažeidžia ir pareiškėjo kvalifikaciją ir kompetenciją, nes pareiškėjo asmuo neatsiejamas nuo peticijos, kadangi tiek Publikacijoje, tiek viešojoje erdvėje žinomas Publikacijos autorius, jo duomenys, kurie leidžia asmenį identifikuoti.

3) Nurodo, jog pagal Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką, nuomonės aštrumas negali būti prilygintas ir pateisinti teikiamos informacijos neetiškumą ir sąmoningą visuomenės klaidinimą. Nors nagrinėjant visuomenei svarbias diskusijas yra galima aštri nuomonė, tačiau pats kritikuojamas asmuo turi suteikti tam pagrindą savo provokuojančiu ar šokiruojančiu elgesiu. Nagrinėjamu atveju toks apelianto elgesys nenustatytas. Priešingai, peticijos teikimas laikytinas teisiniu veiksmu, neperžengiančiu jokių leistino elgesio ribų. Publikacijos autorius nepateikė duomenų, galinčių teikti pagrindą svyruoti apelianto kaip kvalifikuoto teisininko, veiksmais. Tad esant tokios aplinkybėms, A. L. aštri kritika laikytina žeminančia ir menkinančia apelianto, kaip teisininko, asmenį.

4) Pats Publikacijos pavadinimas parodo, kad žurnalistas neketina nuomonės reikšti sąžiningai, sąmoningai nesiekdamas menkinti pareiškėjo, kaip teisininko, asmens, rodo, kad Publikacijos autorius turi išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Nors Publikacijoje, nežiūrint jos pirmojo puslapio, žurnalistas iš tikro gan korektiškai pateikia savo nuomonę dėl pareiškėjo peticijos, pirmojo puslapio turinys aiškiai žemina ir menkina tiek peticijos nuostatas, tiek ją surašiusio asmens kvalifikaciją. Žurnalistas viešai be pagrindo išsijuokia iš peticiją surašiusio teisininko skelbdamas jo nekompetenciją.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 125–127), kuriuo prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtą sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pritaria teismo prieitoms išvadoms dėl Publikacijos vertinimo. Jos prieitos atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tinkamai įvertinus pareiškėjo skundžiamus Publikacijoje pavartotus žodžius.

2) Nesutinka, kad Publikacijoje paskleista informacija buvo siekiama sumenkinti pareiškėjo, kaip teisininko, reputaciją. Publikacijos autoriaus nuomonės, prieštaraujančios pareiškėjo įsitikinimams, turėjimas savaime nereiškia, kad tokia nuomonė neobjektyvi, nepagrįsta ir nesąžininga. Publikacijos autoriaus nuomonė apie pareiškėjo peticiją nėra savaime žeminančio ar įžeidžiančio pobūdžio. Publikacijos autorius, nors ir naudojo tam tikras lingvistines ir literatūrines priemones, tai darė sąžiningai, etiškai, sąmoningai neslėpdamas ir neiškreipdamas faktų ir duomenų.

3) Nesutinka su argumentu, jog Publikacijos pavadinimas automatiškai parodo, kad žurnalistas Publikaciją rašė turėdamas išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Publikacijos pavadinime pareiškėjo asmuo nėra net minimas.

4) Dėl argumentų apie Publikacijos įtaką pareiškėjo, kaip žinomo teisininko, kvalifikacijai, reputacijai, nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad dėl paskleistos informacijos, pasikeitė jo savybių, veiklos vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, t. y. nenurodė, kad jo reputacija realiai pablogėjo. Pažymi ir tai, jog Publikacija buvo paskelbta lietuvių kalba, t. y. praktiškai skirta lietuviškai kalbančiai ir šią kalbą suprantančiai auditorijai. Tuo tarpu pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis, gyvenantis ir dirbantis šioje šalyje. Tad abejotina, ar Publikacija apskritai galėjo turėti įtakos pareiškėjo, kaip kvalifikuoto teisininko, savo profesinę veiklą vykdančio Lenkijos Respublikoje, dalykinei reputacijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 121–124).

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nagrinėjamai bylai aktualius argumentus:

1) Publikacijos inspiracija buvo pareiškėjo Europos Parlamentui pateikta peticija Nr. 0358/2011, kurioje, dėstomos melagingos žinios apie Lietuvą ir jos tautinių mažumų padėtį. Publikacijoje peticijos vertinimai kaip „paskvilis“, „kalambūras“ ir „vaikiška argumentacija“ visiškai pagrįsti. Paaiškino, jog žodis „paskvilis“ Publikacijoje vartotas plūstamojo rašinio, paremto melagingomis žiniomis, kuriame niekinamas, šmeižiamas koks nors visuomenės veikėjas, pati visuomenė, vyriausybė ir panašiai, prasme; žodis „kalambūras“ – kaip komišką įspūdį sukeliantis žodžių žaismas (tikrojo žodžių žaismo peticijoje nėra, bet juoką kelia akivaizdus noras pritemti neegzistuojančią mažumų kalbinių teisių problemą į Žmogaus teisių pažeidimų lygmenį), o „vaikiška argumentacija“ vadintas visiškai nepagrįstas mąstymas ir išvadų darymas. Pateikia, jo nuomone, konkrečius peticijoje teikiamus melagingus faktus, juos analizuoja.

2) Dėl argumento, jog Publikacijos pavadinimas automatiškai parodo, kad žurnalistas neketina nuomonės reikti sąžiningai, sąmoningai, nesiekdamas sumenkinti pareiškėjo kaip teisininko asmens, kad žurnalistas straipsnį rašė turėdamas išankstinį nusistatymą prieš apelianto asmenį, pažymi, jog straipsnio autoriaus tikslas tikrai nebuvo išskirti apelianto asmenį kaip išskirtinę asmenybę nesustabdomų Lietuvos lenkų ir Lenkijos atakų fone. Priešingai, tikslas buvo noras elementariai paaiškinti Lietuvai nedraugiškos propagandos apakintam jaunam žmogui jo klaidą – kištis į suverenios valstybės vidaus reikalus, pasinaudojant Europos Parlamento tribūna.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. SPR-15 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (2012-04-27,www.balsas.lt) paskelbtos informacijos“ (b. l. 9–21). Šiuo Tarnybos sprendimu pareiškėjo skundas dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas vertino, jog teisinio pagrindo panaikinti Tarnybos sprendimą ir įpareigoti Tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą (šį reikalavimą pareiškėjo atstovas pareiškė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu) nėra.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje Publikacijoje sąžiningai, etiškai paskelbė nuomonę, neperžengdamas saviraiškos laisvės ribų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, remdamasi žemiau pateikiamais argumentais, su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Ginčo Publikacijoje (b. l. 43–45) jos autorius išsakė savo poziciją (nuomonę) dėl pareiškėjo Europos Parlamentui pateiktos peticijos dėl Lietuvos lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Tiek pareiškėjo skundą nagrinėjusi Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir pats pareiškėjas, kaip galima spręsti iš skundo ir apeliacinio skundo teiginių, pripažįsta, jog Publikacijoje buvo pateikta jos autoriaus nuomonė, o ne žinia VIĮ 2 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia išvada taip pat sutinka.

VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

To paties straipsnio 84 dalyje pateikiamas sąvokos „žinia“ apibrėžimas – žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus visą Publikacijos turinį, teisėjų kolegijos nuomone, abejonių dėl to, jog Publikacijoje buvo reiškiama jos autoriaus nuomonė, nėra. Autorius aiškiai atskirdamas cituojamą peticijos ar teisės aktų tekstą, po tokių citatų pateikia ir savo situacijos vertinimą, aktualiu, visuomenėje didelė susidomėjimą, diskusijas keliančiu klausimu dėl Lietuvos lenkų padėties Lietuvoje.

Minėta, nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tad pareiškėjo argumentai dėl Publikacijoje minimos peticijos pagrįstumo, nedaro įtakos Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi paaiškinimai ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento raštas prijungiami prie bylos, tačiau nevertinti kaip įtakos teismo sprendimui neturintys argumentai.

Priėjus prie išvados, kad Publikacijoje buvo reiškiama jos autoriaus nuomonė, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, toliau vertintina, ar ši nuomonė buvo reiškiama sąžiningai, etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, nepažeidė pareiškėjo kaip teisininko dalykinės reputacijos, nežemino jo garbės ir orumo.

Reikalavimas, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, minėta, įtvirtintas VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje.

Remiantis minėtomis VIĮ nuostatomis, darytina išvada, jog nuomonei ar kitokiam subjektyviam požiūrio išreiškimui, priešingai nei žiniai, tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas, tačiau išreikštas požiūris turi nepažeisti kitų asmenų garbės ir orumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012).

Vertintina, jog tokiu atveju konkuruoja du teisiniai gėriai – teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į asmens garbės bei orumo apsaugą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp jų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. Kalbėdamas apie saviraiškos laisvės ribas, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Handyside v. United Kingdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991; De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986). Žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris v. United Kingdom, Nr. 68416/01, par. 90). Tačiau perdėta ar provokuojanti informacija gali būti skleidžiama tik tokiu atveju, kai tokia informacija iš esmės nepažeidžia asmens teisių ir kai viešosios informacijos rengėjas tokios informacijos skelbimu siekia teisėtų ir pagrįstų tikslų. Tai reiškia, kad, siekiant tinkamai informuoti visuomenę, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir teisė į saviraiškos laisvę turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų apribojimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012).

Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, analizuojant konkrečią situaciją bei siekiant nustatyti, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos, svarbu įvertinti visumą faktorių: ginčo objektu esančio teiginio paskelbimo aplinkybes, šio teiginio raiškos stilius, vartojamų žodžių reikšmes, sudarančias pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo teiginiu išreikšta informacija pagal savo prasmę, pobūdį, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ar įžeidžianti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Taip pat svarbu įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. tokiu būdu neperžengė saviraiškos laisvės ribų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012).

Nagrinėjamu atveju vertintina, jog Žurnalistų etikos inspektorius atliko kiekvieno pareiškėjo skunde Tarnybai nurodyto Publikacijos teiginio vertinimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl žodžių, į kuriuos pareiškėjas atkreipė dėmesį: „paskvilis“ (Tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip nedidelis plūstamasis rašinys, kuriame piktai išjuokiamas, niekinamas, šmeižiamas kuris nors visuomenės veikėjas ar jų grupė), „kalambūras“ (Tarptautinių žodžių žodyne – komišką įspūdį sukeliantis žodžių žaismas, pagrįstas skirtingos reikšmės žodžių garsiniu panašumu) ir „vaikiškas“ vartojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria tiek Tarnybos sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktam Publikacijoje naudotų teiginių, žodžių vertinimui.

Tiek žodis „paskvilis“, tiek „kalambūras“ Publikacijoje panaudoti konkrečiai vertinant pačią pareiškėjo pateiktą peticiją, jos tekstą: „Apie ką kalba T. S. peticija (panaši yra ir antroji)? Apie tą patį: tragišką lenkų padėtį Lietuvoje. „Kreipiuosi su prašymu imtis visų įmanomų teisinių žingsnių, turinčių tikslą užtikrinti lenkų tautinei mažumai pagrindines žmogaus teises, tarp jų mažumos kalbines teises“. Taip prasideda šis Lenkijos piliečio paskvilis. Cituotas sakinys iš karto parodo peticijos teisinį lygį, nors ją rašęs save pristatė kaip teisininką. Esmė ta, kad tarp pagrindinių Žmogaus teisių tikrai nėra mažumų kalbinių teisių, tačiau noras peticijai suteikti solidesnį skambesį privertė parašyti ir tokį kalambūrą.“. Vaikišku įvertintas vienas iš peticijos sakinių „„Sprendžiant iš viešai prieinamos spaudos informacijos, siūlomi įstatyminiai pakeitimai (čia apie dabartinį Švietimo įstatymą) gali privesti prie Lietuvos lenkų švietimo įstaigų likvidavimo“, – rašo peticijos autorius. Na, čia jau visiškai vaikiškas argumentas. Be abejo, autorius rėmėsi Lietuvos lenkų spauda, kurios objektyvumu Lietuvoje niekas netiki. Tačiau Lenkijoje, kaip matome, kai kas vis dėlto užkimba ant šio kabliuko.“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atskirus pareiškėjo akcentuojamus Publikacijoje naudojamus Peticiją (ne jos autorių), jos atskiras dalis vertinančius žodžius analizuojant atskirai be viso Publikacijos teksto tam tikrais atvejais galimai būtų galima vertinti kaip menkinančius, iškreipiančius peticijos esmę (žodžiai „paskvilis“ ir „kalambūras“) bei sumenkinančiais jos argumentaciją (žodis „vaikiška“), perskaičius visą Publikaciją, tokia prielaida yra paneigiama – vertintina, jog Publikacijos autorius, remdamasis prieinama bei turima informacija – teisės aktais (pvz., Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktu, Europos tautinių mažumų apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu), jų interpretacija, esamos situacijos Lietuvoje vertinimu, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (jos tinklapyje) Lietuvos vardu pateiktu peticijos vertinimu (kad joje pateikiama neatitinkanti tikrovės, klaidinanti informacija), pateikia savo subjektyvią, tačiau, minėta, grindžiamą tam tikrais objektyviais bei subjektyviais argumentais, nuomonę, vertinimą apie pareiškėjo pateiktą peticiją. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju buvo aprašoma, reali, visuomenei aktuali ir daug diskusijų kelianti visuomeninė situacija bei teikiamas jos vertinimas, kuris, sutiktina, atliktas panaudojant žodžius, paprastai nedažnai pasitaikančius kasdieniniame bendravime. Šiuo aspektu paminėtina, jog teismų praktikoje pažymima, jog žurnalistų saviraiškos laisvė apima tam tikrą perdėjimą ar provokaciją, o tam, neperžengiant teisės aktais nustatytų ribų, etikos reikalavimų, galima pasitelkti kalbos žinojimą, t. y. tokių žodžių bei žodžių junginių, kurie neįprasti, bet yra tos pačios kalbos dalis. Reikia pripažinti, kad neįprastumas sukelia didesnes emocijas, tačiau jų sukėlimas dar nereiškia intervencijos į atitinkamo teisinio vieneto interesus bei teisę juos apginti ar dalykinės reputacijos pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-785/2014).

Pastebėtina ir tai, jog, minėta, Publikacijos autorius savo nuomonę reiškia pacitavęs konkrečią peticijos ištrauką (ginčo dėl to, kad peticija cituojama neteisingai nėra). Tai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat parodo, kad autorius pateikia savo nuomonę konkrečių peticijos nuostatų aspektu, tai daro profesionaliai, sąžiningai ir objektyviai, leidžiant skaitytojui pačiam perskaityti tam tikras peticijos, su ja susijusių teisės aktų dalis, jas įvertinti ir susidaryti galbūt kitokią, Publikacijos autoriui prieštaraujančią, nuomonę.

Pažymėtina ir tai, jog pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog „Pačia publikacija, nežiūrint į jos pirmąjį puslapį, žurnalistas iš tikro gan korektiškai pateikia savo nuomonę dėl pareiškėjo peticijos“. Tuo tarpu, sprendžiant dėl to, ar nuomonė reiškiama neperžengiant saviraiškos laisvės ribų, vertintina faktorių visuma, taip pat ir visas Publikacijos tekstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Publikacija negalėjo padaryti įtakos pareiškėjo dalykinei reputacijai, jai pakenkti, pažeisti jo garbę ir orumą, neskelbė pareiškėjo, kaip Peticijos autoriaus, nekompetencijos, remiantis aukščiau pateiktais argumentais, negalima teigti, kad nuomonė nebuvo pagrįsta ar neobjektyvi. Pareiškėjas taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ar argumentų. Tuo tarpu teismų praktikoje pažymima, jog jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; kad jie susiję su ieškovu, o asmuo, juos paskleidęs, yra kaltas dėl jų skleidimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas bei sprendžiant pagal šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, turint omenyje ginčo žodžius, teiginius, nėra pakankamo pagrindo teigti apie žurnalisto neobjektyvų, nesąžiningą, neetišką elgesį skelbiant savo nuomonę, saviraiškos laisvės ribų peržengimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas