2K-239/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-239/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00279-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija (S)

1.2.3.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendžiu G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš G. M. priteista: A. S. 9309 Lt turtinei, 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; A. Z. – 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendis pakeistas: G. M. veika iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 129 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimą trylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, G. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Nukentėjusiajai A. S. iš G. M. priteistas neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 50 000 Lt.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir G. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 13 d., apie 2.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia vieną kartą dūrė peiliu E. Č. į dešinės kojos blauzdą, padarė durtinę–pjautinę aklą blauzdos žaizdą su arterijos sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu. Taip, veikdamas netiesiogine tyčia, G. M. nužudė E. Č..

Pirmosios instancijos teismas G. M. veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį konstatavęs, kad šis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. Č. sveikatą.

Be to, G. M. nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti jo nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį arba taikyti BK 28 straipsnio nuostatas arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą papildyti.

Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisingą nuosprendį, nes vadovavosi šališku apkaltinamuoju principu, neatsižvelgė į daugelį bylos aspektų, netinkamai įvertino situaciją, be to, net neįvertino lengvinančių aplinkybių, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas. Taip pat teismas padarė pažeidimą, nes byloje nedalyvavo pagrindinis įvykį matęs liudytojas N. B..

Kasatorius nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog įvykio metu viename kambaryje miegojo jis su draugu, o kitame – E. Č. su sugyventine; buvo ramu, kol nukentėjusysis su peiliu neįbėgo į kambarį ir nepradėjo grasinti „tuojau jus papjausiu“. Kasatorius teigia vengęs konflikto: paprašęs E. Č. nesikarščiuoti, padėti peilį ir nuėjęs į tualetą. Be to, minėtame bute jis (kasatorius) liko tik todėl, kad to prašė E. Č. sugyventinė, bijojusi pastarojo. Kasatoriaus teigimu, grįždamas jis išgirdo draugo N. B. ir E. Č.

šauksmus ir, žinodamas, kad E. Č. turi peilį, paėmė po ranka pakliuvusį kitą (apie 15 cm ilgio) peilį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašytas peilis (jo dydis) gali būti supainiotas su nukentėjusiojo E. Č. turėtu ir vonioje rastu peiliu. Kasatorius nurodo, kad, jam įėjus į kambarį, E. Č. ėmė artintis su dideliu peiliu, pakėlė iki krūtinės lygio, dūrė ar griuvo, dėl to jis (kasatorius) išsigando, pajuto pavojų, pasilenkė, kad išvengtų artėjančio peilio, ir būdamas tokios šoko būsenos įdūrė E. Č.

į koją, tačiau nesiekė ir neturėjo tyčios jį nužudyti, netgi sunkiai sutrikdyti sveikatą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog buvo durta su stipria jėga, nepaisė teismo medicinos eksperto paaiškinimo, kad jėga buvo vidutinė. Kasatoriaus manymu, visos jo nurodytos įvykio aplinkybės atitinka ginties sąlygas (BK 28 straipsnis), o veikos kvalifikavimas remiantis kilusiais padariniais yra neteisingas. Beje, ekspertas G. Serbenta teisme paaiškino, kad nukentėjusysis galėjo ir turėjo galimybę išgyventi, jei ne jo girtumas ir kepenų liga.

Pasak kasatoriaus, jo kaltės dėl šio įvykio nėra, jis nieko nepuolė, jokio konflikto neprovokavo, nežudė ir net nesuvokė, kad žmogus šiuo atveju gali netekti gyvybės, priešingai – tai nukentėjusysis įbėgo ir grasino peiliu. Kasatorius mano, kad teismo išvada, jog jis liko abejingas ir nesuteikė nukentėjusiajam pagalbos, neteisinga, nes neįvertinta tai, kad jis buvo šoko būsenos, pamatęs kraują išsigando ir tik tada, kai nuo įvykio vietos nubėgo apie kilometrą, rankose pastebėjo peilį, kurį iškart ir išmetė toje vietoje, kurią vėliau nurodė pareigūnams.

Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad jo nuteisimas pagal BK 129 straipsnį yra nepagrįstas ir neteisingas, dėl to prašo įsigilinti į bylos aplinkybes, teisingai ir išsamiai jas įvertinti ir priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai pakeitė Panevėžio apygardos teismo nuosprendį G. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 1 dalį. Teismas tinkamai išanalizavo bei įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir padarė motyvuotą išvadą, kad kasatorius, veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė E. Č.. Šio teismo nuosprendyje, surašytame laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, nurodytos pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintos aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertino kitaip.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį: neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą tas, kas, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010) susiformavusią būtinosios ginties sampratą, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes; jos nurodytos BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmens gyvybė, sveikata, lytinė laisvė, nuosavybė, būsto neliečiamybė, kitos asmens teisės, visuomenės ar valstybės interesai.

Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pasak prokurorės, nagrinėjamoje byloje iš paties nuteistojo G. M., liudytojos L. Ž. parodymų matyti, kad nukentėjusiojo E. Č. veiksmai negali būti vertinami kaip realus kėsinimasis: G. M. kartu su E. Č., L. Ž. ir N. B. nukentėjusiojo bute vartojo alkoholinius gėrimus; apsvaigęs nuo alkoholio nukentėjusysis E. Č. konfliktavo tiek su nuteistuoju, tiek su N. B.: bėgiojo po butą su peiliu, grasino jiems; vėliau kasatorius su N. B. liko nakvoti pas nukentėjusįjį bute, taigi dėl E. Č. elgesio pavojaus nė vienas iš jų nejautė.

Kai naktį E. Č. pradėjo G. M. ir N. B. varyti iš buto, kitų konkrečių puolimo ir kėsinimosi veiksmų prieš juos neatliko, tuo tarpu pats G. M. sukėlė grėsmingą situaciją, pasiimdamas peilį ir jį panaudodamas ginče su nukentėjusiuoju. Pagal nustatytas įvykio aplinkybes tarp kasatoriaus ir E. Č. buvo susiklosčiusi buitinė konfliktinė situacija, tačiau nukentėjusiojo konfliktinis elgesys nebuvo akivaizdus, realus ar pavojingas kėsinimasis į kasatoriaus ar kitų asmenų sveikatą. Prokurorė daro išvadą, kad G. M. veiksmai pagrįstai pripažinti padarytais nesant būtinosios ginties situacijos, nes nagrinėjamu atveju jokios pavojingos situacijos, kurios metu kasatorius būtų priverstas gintis ar ginti kitus asmenis, nebuvo.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus prašymas kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą taip pat nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo E. Č. mirties tiesioginė ir vienintelė priežastis buvo G. M. tyčiniu veiksmu – peilio dūriu į blauzdą padarytas blauzdos arterijos sužalojimas, sukėlęs ūmų nukraujavimą. Žalingi padariniai šiuo atveju buvo ne atsitiktiniai, o dėsningi, nes tarp kasatoriaus tyčinių veiksmų ir tų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Iš paties G. M. parodymų matyti, kad jis sąmoningai peiliu dūrė nukentėjusiajam į koją, o po to, matydamas, kad padaryta žaizda smarkiai kraujuoja, paliko jį ir iš įvykio vietos pasišalino, nesiėmė jokių pagalbos veiksmų, kartu pademonstruodamas abejingumą galimiems padariniams. Kasatorius neabejotinai suprato, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų ne tik E. Č. sveikatai, bet ir gyvybei, bei numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti tokios žalingos pasekmės, kurių nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti, taigi veikė netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teisme BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo N. B. parodymai, nes apklausti šį liudytoją teismo posėdyje nepavyko (jis išvykęs į užsienį, jo gyvenamoji vieta nežinoma). Iš liudytojo N. B. parodymų matyti, kad nukentėjusįjį E. Č. tyčiniais veiksmais, durdamas peiliu į koją (teismo nustatytos aplinkybės), sužalojo būtent G. M.. Prokurorė pažymi, kad iš nuteistojo G. M. apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog nuteistasis dėl liudytojo N. B. parodymų vertinimo nesiskundė ir šis klausimas šiame teisme nebuvo nagrinėjamas.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nevertino bei neatsižvelgė į kasatoriaus atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į G. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktuose, pasisakydamas, kad jo neteisėtiems veiksmams įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

Dėl teismo šališkumo kasatoriaus argumentai taip pat nepagrįsti. Tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir nuteistojo G. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal kitą BK straipsnį (nei buvo klaidingai kvalifikavęs pirmosios instancijos teismas), negali būti laikomas teismo šališkumu.

Atsiliepime teigiama, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka esminių BPK pažeidimų nepadaryta, nuteistojo G. M. apeliacinis skundas išnagrinėtas išsamiai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo skundo argumentų, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti šio teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir taikyti jam BK 28 straipsnio nuostatas arba grąžinti bylą papildyti, arba perkvalifikuoti jo veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš kasacinio skundo, jame suformuluoti prašymai bei juos pagrindžiantys argumentai nėra teisiškai tikslūs, be to, kasatorius neprašo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tyčinį sunkų E. Č. sveikatos sutrikdymą, nors skunde nurodo kitokį jam inkriminuotos veikos kvalifikavimą, nei tai nusprendė pirmosios instancijos teismas. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija kasacinį skundą nagrinėja tais aspektais, kurie išplaukia iš kasacinio skundo turinio, jame nurodytų konkrečių argumentų ir kurie sudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tačiau bylos įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja (tai yra žemesnių instancijų teismų nagrinėjimo dalykas). Taigi G. M. kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo taikymu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pažeidimą, nes nebuvo apklaustas pagrindinis įvykio liudytojas N. B..

Kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatoriaus minimas liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, o jam išvykus iš Lietuvos, nenustačius gyvenamosios vietos ir nepavykus iškviesti į teismą bei tiesiogiai apklausti, pirmosios instancijos teismas liudytojo N. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitė teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai, todėl teismas, tai darydamas, nepažeidė esminių baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą, iš naujo motyvuotai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, taip pat ir papildomai apeliacinio proceso metu teismo posėdyje tirtų įrodymų patikimumą bei pakankamumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perskaityti G. M., apklausiant jį įtariamuoju, duoti parodymai, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, išklausyti jo paaiškinimai dėl perskaitytų parodymų turinio (beje, baigiant įrodymų tyrimą šio proceso metu nuteistasis nereikalavo jį papildyti apklausiant liudytoją N. B.). Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, sprendžiant klausimą dėl kasatoriaus kaltės, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių įrodytumo, padarytos išvados yra išsamiai argumentuotos, nuteistojo versija paneigta, jo apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti paaiškinant, kodėl jie atmetami, taip pat padarytos motyvuotos išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo (BPK 331 straipsnis). Taigi G. M. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi šališkumo principu (ar buvo tendencingas kaltinimo linkme) – nepagrįstas, be to, yra bendro pobūdžio ir, kaip galima spręsti iš kasacinio skundo turinio, iš esmės tėra kilęs iš to, kad teismas priėmė nenaudingą nuteistajam sprendimą. Tačiau vien tai nereiškia, kad padaryta BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatorius, argumentuodamas prašymą jo veiką vertinti kaip neatsargų gyvybės atėmimą (pagal BK 132 straipsnio 1 dalį) arba kaip padarytą esant būtinosios ginties situacijai (taikyti BK 28 straipsnį), nurodo įvykio aplinkybes, kokios esą buvo jo paties nuomone, tačiau ne tas, kurios nustatytos ir nurodytos teismo nuosprendyje. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas apie tai, ar tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus neatsargumo arba būtinosios ginties sąlygų, nurodytų BK 28 straipsnyje, buvimo nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, o priešingai – teismų nuosprendžiuose padarytos išvados, kad nuteistasis G.

M. tyčia dūrė peiliu E. Č. nesant būtinosios ginties situacijos. Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių aplinkybių, įrodinėtinų nagrinėjamoje byloje, nustatymo. Priešingai nei teigia kasatorius, teismo nuosprendyje pateiktas išsamus ir motyvuotas nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo G. M. kaltės turinį bei padarymą nukentėjusiajam mirtį sukėlusį sužalojimą, teisinis vertinimas. Teisėjų kolegija, nekartodama visų teismo padarytų išvadų šiais klausimais, pažymi, kad byloje nustatyta, jog nors nukentėjusysis E. Č. konfliktavo su jo namuose buvusiu G.

M. (ir jo draugu N. B.), grasino peiliu, tačiau šis incidentas (nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. iki 13 d. apie 2.00 val. besitęsiant girtavimui) buvo pasibaigęs ir, praėjus nuo jo pakankamai ilgam laiko tarpui (nuo 2012 m. rugpjūčio 12 d. dienos meto iki 13 d. nakties), pačiam G. M. pasilikus E. Č. namuose net ir po to, kai šis reikalavo išeiti, jis (G. M.) mirtinai sužalojo nukentėjusįjį ir tai padarė tuo metu, kai pavojingos situacijos nebuvo, t. y. kai nuteistojo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei nukentėjusysis nekėlė tiesioginės, realios ir akivaizdžios grėsmės, dėl kurios būtų reikėję gintis.

Taigi būtinosios ginties nuostatos, įtvirtintos BK 28 straipsnyje, aiškintos teisingai ir, nenustačius šios baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, minėtas BK straipsnis kasatoriaus veikai netaikytas tinkamai. Be to, byloje nustatyta, kad E. Č. mirė dėl G. M. veiksmais (duriant peiliu) padaryto sužalojimo, kuris komplikavosi (pradūrus blauzdos arteriją) ūmiu nukraujavimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartos aplinkybės (ir jas patvirtinantys bylos įrodymai, iš jų – teismo medicinos specialisto išvados dėl sužalojimo sunkumo, kilmės, pobūdžio), kurios teismui leido daryti išvadą, kad tarp nuteistojo G.

M. veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be kita ko, teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio buvimo, nurodė, kad tai, jog kraujavimą galėjo pagreitinti nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio ar liga (kepenų riebalinė distrofija), nepaneigia objektyvaus fakto, kad E. Č. mirtį nulėmė nuteistojo G. M. padarytas sužalojimas (beje, nukentėjusysis mirė netrukus – tikėtina praėjus keletai minučių). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuojant G. M. netiesioginę tyčią atimti gyvybę E. Č. nurodytos faktinės aplinkybės, iš kurių teismas sprendė apie tokios tyčios buvimą, t. y. sąmoningi veiksmai, panaudotas pavojingas įrankis – peilis, sužalojimo pobūdis – durtinė pjautinė (5,7 cm ilgio) žaizda, elgesys po įvykio pademonstruojant abejingumą galimoms mirties pasekmėms, kai matydamas, jog nukentėjusysis stipriai kraujuoja, neteikė jokios pagalbos, nekvietė medikų, paliko sužalotą (pats prieš tai nupjovęs telefono laidus jo bute) ir iš įvykio vietos pabėgo.

Taigi teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad nuteistasis suvokė daromos nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, kurie ir kilo, t. y. nukentėjusiojo mirtis, ir, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Atsižvelgdama į byloje nustatytas ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus G. M. veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai ir taikyti jam BK 28 straipsnį arba kvalifikuoti veiką pagal BK 132 straipsnį (kaip neatsargų gyvybės atėmimą) pagrindo nėra.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, jis pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė