2K-158/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158/2014

Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00521-2002-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.3.2.5;

1.2.3.2.7;

1.2.14.10;

2.1.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Kristupui Ašmiui,

nukentėjusiesiems A. G., S. G.,

nukentėjusiųjų atstovei advokatei Daivai Gadliauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. gynėjo advokato Kristupo Ašmio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu G. V. nuteistas laisvės atėmimu: pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus – šešiolikai metų, 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį – penkeriems metams, 2000 m. BK 187 straipsnio 2 dalį – trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų.

Iš G. V. priteista: L. G. 5750 Lt turtinei žalai atlyginti; A. G. ir S. G. – 4250 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti, 42 788,13 Lt turtinei žalai atlyginti už sunaikintą turtą; A. G. – 124 842,57 Lt nuostoliams per 2003–2010 metus atlyginti, 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; S. G. 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai – 29 772,90 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendis pakeistas.

G. V. nusikalstami veiksmai iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktų (2007 m. birželio 28 d. redakcija) perkvalifikuoti į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), paskiriant laisvės atėmimą penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį, 2000 m. BK 187 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš G. V. valstybės naudai priteista 3585,99 Lt už nukentėjusiesiems S. G. ir A. G. apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiųjų ir jų atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. V. nuteistas už tai, kad 2002 m. lapkričio 9 d., apie 1.00 val., keršydamas už apgadintą automobilį, pasinaudodamas tuo, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte esančiame A. ir S. G. bute Nr. 5 buvę žmonės miegojo, tyčia padegė šio buto lauko duris ir taip sukėlė gaisrą. Liepsnai išplitus visame bute, sudegė buto medinė apdaila, apdegė ir sudegė baldai, drabužiai, buitinė technika ir visi kiti namų apyvokos daiktai bendros 42 788,13 Lt vertės. Dėl atviros liepsnos ir aukštos temperatūros O. G. nudegė 55 proc. kūno, įvyko 3 laipsnio terminis nudegimas, išsivystė abipusis židininis plaučių uždegimas, sepsis ir progresuojantis kvėpavimo bei kraujotakos funkcijų nepakankamumas, dėl to 2002 m. lapkričio 19 d. O. G. ligoninėje mirė. G. G. nudegė 22 proc. kūno, įvyko 1–3 laipsnio terminis nudegimas; gelbėdamasis nuo gaisro jis iššoko iš buto per langą, nuo atsitrenkimo į žemę įvyko kompresinis stuburo juosmeninių II–IV slankstelių kūnų lūžis su nugaros smegenų pažeidimu, išsivystė dubens organų inervacijos sutrikimas, vidurių užkietėjimas, riestinės žarnos pragula ir perforacija, pilvaplėvės uždegimas, juosmeninių stuburo slankstelių osteomielitas, nugaros smegenų dangalų uždegimas ir sepsis, dėl to 2003 m. kovo 25 d. ligoninėje G. G. mirė. A. G. nudegė 62 proc. kūno, įvyko 2–3 laipsnio terminis nudegimas; gelbėdamasis nuo gaisro jis iššoko iš buto per langą ir susižalojo kojas į stiklo šukes, nuo atsitrenkimo į žemę įvyko suspaustinis juosmens I slankstelio lūžis, dešiniojo kulnikaulio lūžis, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta A. G. sveikata. Taip G. V. tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė du žmones – O. G. ir G. G., vieną, t. y. A. G., sunkiai sužalojo ir visuotinai pavojingu būdu sunaikino didelės vertės A. ir S. G. turtą.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą G. V. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, suvaržiusių jo ginamojo teises ir sukliudžiusių išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatoriaus manymu, liudytojų A. A. (K.), A. K., A. C. ir A. G. parodymus BPK 20 straipsnio prasme pripažinti įrodymais ir grįsti jais apkaltinamąjį nuosprendį negalima, nes jie nenuoseklūs ir nepatikimi. Teismas, pripažindamas šių asmenų parodymus įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Įslaptintas liudytojas Nr. 2 teisme parodė, kad padegėjas buvo ne G. V., o A. C., kurio draugė A. K. dengė jį melagingai liudydama, kad visą vakarą jis buvo namuose. Įslaptinto liudytojo parodymai nuosprendyje neaptarti.

Anot kasatoriaus, liudytojo A. C. parodymais vadovautis negalima dėl to, kad jis įslaptinto liudytojo Nr. 2 įvardijamas kaip tiesioginis nusikaltimo vykdytojas. Teismas nevertino to, kad G. V. kaltinančius parodymus A. C. davė kaip įtariamasis, kai apie jo tiesioginį dalyvavimą nusikaltime parodė įslaptintas liudytojas Nr. 2 ir dėl jo buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas; A. C. davus G. V. kaltinančius parodymus, ikiteisminis tyrimas dėl jo buvo nutrauktas. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad net ir apklaustas kaip įtariamasis A. C. pirmą kartą nenurodė G. V., nes apie tai iš paties G. V. neva sužinojo tik po dviejų savaičių. Kasatorius tvirtina, kad tokie A. C. parodymai yra visiškai nesvarbūs, nes, anot įslaptinto liudytojo Nr. 2, jis pats buvo šio nusikaltimo vykdytojas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patikimais įrodymais pripažino liudytojų A. K. ir R. C. parodymus, nes, anot įslaptinto liudytojo, A. K. melavo dengdama savo draugą A. C., o liudytojas R. C. yra suinteresuotas asmuo (A. C. tėvas). Be to, A. C. pateiktas alibi, pagal kurį jis su A. K., jų draugams linksminantis, penktadienio vakare 21.00–21.30 val. nuėjo miegoti, yra abejotinas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino įslaptinto liudytojo parodymų kaip įrodymo šaltinio ir jais nesivadovavo, nes jis neva nebuvo tiesioginis įvykio liudytojas. Tačiau šioje byloje nėra nė vieno tiesioginio liudytojo. Kasatorius pažymi, kad įslaptintas liudytojas Nr. 2, priešingai nei A. C., neturi jokio intereso teikti melagingą informaciją.

Liudytojos A. A. parodymai prieštarauja faktinei bylos medžiagai, liudytojų V. M. bei A. I. parodymams. Liudytoja A. A. parodė, kad, kai ji ėjo ieškoti G. V., pas V. M. rado nuteistąjį, A. I., V. M. ir L. P., tačiau, anot šių asmenų, jų ten tuo metu nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino A. A. parodymus įrodymais dėl to, kad pripažino nepatikimais A. I. motinos J. I. parodymus, duotus praėjus penkeriems metams po įvykio, jog jos dukra ir V. M. buvo namuose. Kasatorius su tokiu vertinimu nesutinka ir nurodo, kad pirmiausia apeliacinės instancijos teismas netenkino gynybos prašymų apklausti V. M. ir A. I. telekomunikacijų pagalba, nors buvo pateiktas jų adresas užsienio valstybėje. Be to, kasatoriaus manymu, A. I. motinai, kaip ir kitiems miestelio gyventojams, turėjo būti įsimintinas vakaras, kai atsitinka toks įvykis. Taip pat kasatoriui visiškai nesuprantama, kodėl dviejų suinteresuotų asmenų parodymai vertinami skirtingai, t. y. A. I. motinos parodymai nepripažįstami patikimais, o A. C. tėvo pripažįstami patikimais.

Kasatoriaus manymu, vertinant liudytojos A. A. parodymų patikimumą, svarbios ir kitos aplinkybės. Ši liudytoja parodė, kad įvykio išvakarėse, pabaigusi darbą, skambino nuteistajam, kuris pasakė eiti pas jo seserį. Vėliau ji vėl jam skambino ir G. V. pasakė, kad jis yra pas V. M.. Anot A. A., pas V. M. ji atėjo apie 2.00 val. nakties. Tačiau iš byloje esančių G. V. telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad tokio fakto nebuvo, G. V. tokiu laiku niekas neskambino. Iš byloje esančių išklotinių matyti, kad 2002 m. lapkričio 9 d. naktį iš A. A. telefono G. V. buvo skambinta 2.10 ir 2.51 val. Beje, A. A. nurodo, kad su G. V. visą laiką buvo kartu pas V. M. ir vėliau kartu grįžo į Rokiškį. Taigi neaišku, kam A. A. reikėjo skambinti G. V., jeigu jie buvo kartu.

Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. G. parodymais, kad neva jam pats G. V. pasakė, jog jis yra padegėjas. Tačiau G. V. tai neigia, be to, būtų nesuprantamas nuteistojo elgesys, jeigu, pvz., A. C. jis prisipažintų, kad padegė duris, padegęs batus, A. G. prisipažintų, kad padegė duris kilimėliu, o įslaptintas liudytojas Nr. 2 nurodė, kad duris padegė A. C. su kojine. Kadangi įvykio vietoje nerasta nei vieno, nei kito ugnies šaltinio, apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad padegimas galėjo būti padarytas antru kilimėliu.

Be to, kasatorius nurodo, kad nusikalstama veika kvalifikuotina kaip neatsargus nusikaltimas pagal BK 132 straipsnį.

Kasatoriaus manymu, šioje situacijoje negalima įžvelgti nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios (nepaisant to, kad nuteistasis apskritai neigia kaltę). Tiek nusikalstamo pasitikėjimo (neatsargumo), tiek ir netiesioginės tyčios atveju kaltininkas numato pavojingas pasekmes, tačiau netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir galimas pasekmes suvokia konkrečiai, o nusikalstamo pasitikėjimo atveju – abstrakčiai, nesiedamas su konkrečia asmens veikla. Be to, netiesioginės tyčios atveju asmuo sąmoningai leidžia kilti pavojingoms pasekmėms, o nusikalstamo pasitikėjimo atveju – tikisi šių paskemių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui asmuo pavojingas pasekmes numato ne kaip neišvengiamą, o tik kaip galimą dalyką, t. y. asmuo numato dvi priešingas galimybes – galimybę sukelti pasekmes ir galimybę jų išvengti. Šiuo atveju galimybė sukelti pasekmes suvokiama abstrakčiai, nesitikint, kad pasekmės atsiras. Tikėjimasis išvengti konkrečių padarinių turi remtis konkrečiomis, objektyviomis aplinkybėmis. Tokios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, šioje byloje yra konstatuotos.

Pirmiausia kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nors nuteistojo automobilyje surastas butelys, iš kurio sklido benzino kvapas, tačiau teismas nekonstatavo, jog buto durys padegtos panaudojus benziną. Byloje nėra specialisto išvados, kad tai iš tikrųjų buvo benzinas, o 2003 m. kovo 4 d. specialisto išvadoje Nr. 12SI konstatuota, kad gaisro židinio vietoje nėra jokio naftos produktų kvapo, ypač ant kilimėlio, kuriame naftos produktai ir jų kvapas išlieka labai ilgai. Taip pat svarbi ir ta aplinkybė, kad teismo nustatytas motyvas konfliktuoti su nukentėjusiaisiais yra 200 Lt dydžio žala. Todėl, atsižvelgiant į nustatytą motyvą, taip pat žinant, kad bute yra mažiausiai keturi žmonės, negalima teigti, jog buto durys buvo padegtos suvokiant konkrečias neišvengiamas pasekmes – galimą žmonių mirtį. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad tokiu atveju kaltininkas atsižvelgia į tokias aplinkybes, jog ugnies šaltinis gali užgesti savaime, būti užgesintas arba yra galimybė iš degančio buto pasitraukti. Tai patvirtina byloje esantys duomenys. Įslaptintas liudytojas Nr. 2 parodė, kad asmenys, padegę buto duris, teigė, jog nenorėjo tokių padarinių. Nuteistasis parodė, kad žmonės nukentėjo dėl to, kad patys gesino gaisrą. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir nukentėjusiųjų S. ir A. G. parodymai, specialisto išvada dėl A. G. sužalojimo laipsnio nustatymo. 2003 m. kovo 4 d. specialisto išvadoje Nr. 12SI konstatuota, kad tolstant nuo gaisro židinio vietos koridoriaus išdegimo požymiai tolygiai mažėja, likusių buto patalpų lubos aprūkusios, sienos aprūkusios tik jų viršutinėje dalyje, degimo požymių nematyti. Taigi byloje nustatytos aplinkybės, kada nukentėjusioji S. G. užuodė svilėsius (tikėtina apie 1.30 val.), kad gaisras pastebėtas 1.52 val., pirmas ekipažas atvyko 2.03 val., o S. G. nukelta dar vėliau atvykus antram ekipažui su kopėčiomis, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusieji turėjo labai mažai galimybių pasitraukti iš gaisro vietos. Nukentėjusioji S. G., negesinusi gaisro ir sulaukusi gaisrininkų, sužalojimų išvengė. Tai rodo, kad kilusių padarinių buvo galima išvengti, todėl kaltininkų veiksmuose nėra tyčios požymių, galima konstatuoti tik nusikalstamą pasitikėjimą.

Taip pat kasatorius nurodo, kad G. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės neatitinka BK bendrosios dalies nuostatų. Panevėžio apygardos teismas pagal šį straipsnį skyrė nuteistajam 16 metų laisvės atėmimo, kai sankcijos vidurkis yra 15 metų (2007 m. birželio 28 d. redakcija), o apeliacinės instancijos teismas paskyrė 15 metų, kai sankcijos vidurkis yra 12,5 metų (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo veiksmuose nenustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas, pritaikęs švelnesnį įstatymą, pasunkino nuteistojo padėtį, nes paskyrė bausmę, žymiai viršijančią vidurkį.

Nuteistojo G. V. gynėjo advokato K. Ašmio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų laikymosi ir BK 129 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodoma, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina G. V. kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo. Pagrindžiant šiuos teiginius ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, bandoma sumenkinti liudytojų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir minėta 5 dalies nuostata įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios jo bylą išnagrinėjusių teisėjų šališkumą.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams (pvz., dėl to, kad teismai neišsamiai, fragmentiškai vertino aplinkybes, rėmėsi tik nuteistojo kaltę patvirtinančiais duomenimis, nepagrįstai rėmėsi A. A. (buvusios K.), A. K., A. C., A. G. parodymais, kurie, pasak kasatoriaus, laikytini nepatikimais) nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Antai apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl to, kodėl sprendžiant G. V. kaltumo padegus A. ir S. G. butą klausimą remiamasi liudytojų A. K. (A.), A. C. parodymais, kartu motyvuotai atmetė apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo abejojama šių parodymų patikimumu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog A. C. apie G. V. prisipažinimą padegus A. ir S. G. butą pirmą kartą nurodė apklausiamas kaip įtariamasis, kai dėl jo buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, nėra pakankamas pagrindas vertinti šio liudytojo parodymus kaip nepatikimus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. C. šias aplinkybes nurodė ne tik jo kaip įtariamojo apklausos metu, bet ir vėliau apklausiamas kaip liudytojas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisme. Kiti bylos duomenys (A. K. (A.), A. G. parodymai) iš esmės patvirtina A. C. nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl A. G., A. K. (A.) parodymų patikimumo. A. K. (A.), A. K., A. C., A. G. parodymai buvo gretinami su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kitų asmenų, taip pat ir nuteistojo parodymais, argumentuotai buvo šalinami parodymuose esantys prieštaravimai. Antai apeliacinės instancijos teismas nustatė tam tikrus neatitikimus tarp A. K. (A.) ir V. M. bei A. I. parodymų. Tačiau teismas kartu nustatė ir tai, kad V. M. bei A. I. parodymai prieštarauja bylos aplinkybėms ir todėl jų nepripažino leidžiančiais abejoti A. K. (A.) parodymų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl nelaiko patikimais bei nesiremia liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Pasak teismo, šio liudytojo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms bei paties nuteistojo G. V. teisiamojo posėdžio metu iškeltai įvykio versijai ir negali būti vertinami kaip keliantys rimtų abejonių dėl liudytojų A. K. (A.), A. C., A. K. parodymų.

Su pirmiau išvardytomis, tinkamai motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Konstatuotina, kad teismai, spręsdami G. V. kaltumo dėl A. ir S. G. buto padegimo klausimą, nepažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y., pasak kasatoriaus, G. V. veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip nužudymas (BK 129 straipsnis), bet kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis).

Tokie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Byloje nustatyta, kad G. V. atėmė nukentėjusiesiems gyvybę padegdamas buto duris. Iš bylos medžiagos matyti, kad: butas buvo trečiame daugiaaukščio namo aukšte; abi šio buto durys, tarp kurių G. V. paliko ugnies šaltinį, buvo medinės; nuteistajam dar iki įvykio buvo žinoma, kad buto koridorius iškaltas medinėmis lakuotomis lentelėmis; buto durys buvo padegtos nakties metu, t. y. apie 1.00 val. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvadų dėl nuteistojo neatsargios kaltės. Priešingai, pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistasis, padegdamas buto duris, suvokė, jog dėl tokios jo veikos kyla grėsmė ir bute esančių asmenų gyvybei, bei sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi jis veikė tyčia. Tyčinės jo kaltės dėl nukentėjusiųjų mirties nešalina tai, kad viena iš buto savininkių S. G. išvengė rimtesnių sužalojimų. Esant tyčiniam nusikalstamos veikos pobūdžiui kaltininko santykiui su atsiradusiais padariniais yra būdinga ir tai, kad kaltininkui yra priimtinas bet kuris iš jo numatomų padarinių ir tokiu atveju jo veika paprastai kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Būtent nagrinėjamoje byloje dėl G. V. veiksmų, kurių pavojingumą grėsmės kitų asmenų gyvybei aspektu jis suvokė, gyvybės neteko du asmenys. Teismai nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, kad G. V., nenorėdamas atsiradusių padarinių, lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių nebuvo priežastinio ryšio, taip pat neatitinka byloje esančių faktinių duomenų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistojo sąmoningai padaryta veika (tyčia sukeltas gaisras), o ne kokios nors kitos aplinkybės sukėlė nukentėjusiųjų mirtį. Šios išvados nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiųjų mirties priežastimi buvo jų pačių neatsakingi veiksmai.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai, baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veiką pritaikytas tinkamai.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pateiktais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių bei G. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kolegija konstatuoja, kad byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, pagal teismų nustatytas ir sprendimuose aprašytas nusikalstamos veikos aplinkybes G. V. padaryta veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija).

Dėl bausmės skyrimo

Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas G. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktuose, padarymą skirdamas bausmę šiek tiek didesnę nei šio įstatymo sankcijoje numatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis pažeidė BK įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, aptarė bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jį tinkamai motyvavo. Darytina išvada, kad G. V. paskirta bausmė atitinka BK numatytą bausmių paskirtį ir yra proporcinga jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiųjų S. G. ir A. G. atstovė advokatė D. Gadliauskienė pateikė pažymą dėl nukentėjusiesiems suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, turėtų atstovaujant juos kasacinės instancijos teisme ir prašo šias išlaidas priteisti iš nuteistojo G. V.. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2014 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. PP-493 patvirtina, kad išlaidos, susijusios su antrine teisine pagalba, sudaro 860,70 Lt. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ši suma valstybės naudai priteistina iš nuteistojo G. V..

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. V. gynėjo advokato Kristupo Ašmio kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. V. valstybės naudai priteisti 860,70 Lt už nukentėjusiesiems S. G. ir A. G. kasacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Alvydas Pikelis

Armanas Abramavičius