A-629-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-629-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03695-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.7; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 17 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. S-297; 2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SS-1416; 3) įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 345 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nei Tarnyba, nei Komisija ginčijamuose sprendimuose neatsižvelgė į jo pateiktus argumentus, juos ignoravo, kompetentingai nepaaiškino, kodėl be jokių argumentų keitė priimtus sprendimus.

Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba ir Komisija ignoruoja jo nuolatinį prašymą nurodyti, pagal kokius kriterijus nustatomos procentinės bazinio darbingumo ribos. Tarnyba nustatė, o Komisija patvirtino, kad jo liga, t. y. (duomenys neskelbtini), žymima Tarptautinių ligų klasifikatoriaus-10 (toliau – ir TLK-10) kodu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-170 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 1 priedo „Bazinio darbingumo procentai“ XIII dalies 76.1 punktą turi būti vertinama 90 procentų darbingumu, o šiame punkte bazinio darbingumo leistinos ribos nuo 90 iki 70 procentų. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Tarnybos Šiaulių II teritorinio skyriaus 2009 m. lapkričio 16 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DNL-4532 (toliau – ir Aktas) nustatytą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) punktas) ir kitas ligas, įvertintas kaip vidutinio funkcinio sutrikimo, teigė, kad jam neaišku, kodėl nustatytas vidutinis organizmo funkcinis sutrikimas be jokių argumentų pakeistas į lengvą funkcinį sutrikimą.

Be to, Tarnyba ir Komisija ignoravo tai, kad pareiškėjas 2009 m. ilgiau kaip tris mėnesius sirgo liga, žymima kodu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutiko su Komisijos vertinimu, kad medicininiuose dokumentuose nebuvo nurodyti padidėję uždegiminiai rodikliai, nes pareiškėjas daugiau kaip tris mėnesius dėl (duomenys neskelbtini) negalėjo vaikščioti. Taigi Tarnyba ir Komisija ligą, žymimą kodu (duomenys neskelbtini), vertino neatsakingai ir neteisingai.

Tarnyba ir Komisija netinkamai įvertino ir kitą pareiškėjo ligą, žymimą TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), t. y. ją įvertino pagal I–III rentgenologinę stadiją pagal Kriterijų aprašo 75.2 punktą, tačiau, pareiškėjo nuomone, liga turėjo būti vertinama pagal III–IV laipsnio rentgenologinę stadiją, t. y. pagal Kriterijų aprašo 75.3 punktą. Tarnybos ginčijamame sprendime nurodyti argumentai dėl darbo ribojimo įrodo, kad pareiškėjas negali atlikti įprastos profesinės veiklos ir liga (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinama pagal Kriterijų aprašo 75.3 punktą.

Pareiškėjui neaišku, kodėl Tarnyba ir Komisija iš vertinimo išbraukė ligą, žymimą TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Akto 21 punkte (duomenys neskelbtini) buvo įvertintas II funkcine klase su 70 procentų baziniu darbingumu (VI.40.1.2(70%)-ŠN II f. K.). Pabrėžė, kad Tarnyba ginčijamame sprendime draudė jam dirbti tam tikrus darbus, tačiau (duomenys neskelbtini) baziniam darbingumui nustatyti atskirai nevertino. Tokie prieštaravimai kelia abejonių dėl Tarnybos specialistų kompetencijos, todėl jis prašė nepriklausomų ekspertų vertinimo.

Pasak pareiškėjo, Tarnyba ir Komisija nepagrįstai nevertino ligos, žymimos TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Tarnybos teiginys, kad siuntime nėra nurodytų parenchiminių organų pažeidimų pagal TLK-10 kodus, yra neteisingas. Siuntime nurodyti parenchiminiai organai (kūno funkcinės dalys): (duomenys neskelbtini), šioms ligoms nurodyti TLK-10 kodai. Atliktuose tyrimuose nurodyti ir kitų parenchiminių organų pažeidimai: (duomenys neskelbtini), kurių pažeidimai nustatyti tyrimais, tačiau neidentifikuoti pagal TLK-10 kodus.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba ir Komisija nesivadovavo Kriterijų aprašo 4, 5 ir 6 punktais. Manė, kad kiekviena jo nurodyta liga turėjo būti įvertinta pagal medicininius kriterijus, t. y. pagal bazinio darbingumo procentus atskirai. Be to, ligos, žymimos TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sąmoningai neįtrauktos į atskirą vertinimą, siekiant netaikyti Kriterijų aprašo 6 punkto, kurį pritaikius, pakistų pareiškėjui nustatytas 45 procentų darbingumo vertinimo lygis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnybos ir Komisijos tarnautojai sąmoningai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi slėpdami savo klaidas, yra nekompetentingi, nesivadovauja gydytojų pateiktomis išvadomis pagal atliktus medicininius tyrimus, siekia neskaidrių tikslų. Komisija ir Tarnyba nesivadovauja ir jų veiklą reglamentuojančiais nuostatais.

Nurodė, kad Tarnyba nevykdė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, priėmė neobjektyvius, nemotyvuotus sprendimus, nevykdo teismo sprendimų. Dėl Tarnybos veiksmų pareiškėjas nurodė išgyvenęs nuolatinę slogią psichologinę būseną ir įtampą, emocinę depresiją, dėl to prastai miega, sapnuoja košmarus, todėl šeimos gydytojas skiria raminamuosius ir migdomuosius. Dėl to prastėja jo savijauta, mažėja darbingumas, paūmėja ligos, kurios pasireiškia skausmais kojų, klubų, o dabar ir rankų sąnariuose. Dėl Tarnybos tarnautojų neteisėtų veiksmų pablogėjo reputacija.

Jis jautėsi dar labiau pažemintas. Be to, sumažėjo bendravimo galimybės su vaikais, giminėmis ir draugais, nes niekur negali išvykti, turi laukti atsakymų į skundą ir laiku parašyti atsiliepimus ar prašymus. Taip Tarnyba apribojo jo laisvalaikio ir atostogų galimybes. Pabrėžė, kad neteisėti pakeitimai ir ankstesnių išvadų neargumentuoti kaitaliojimai Tarnybai ir Komisijai leidžia piktnaudžiauti savo padėtimi be jokios atsakomybės. Tokie veiksmai žemina pareiškėją, kaip pilietį, gyvenantį demokratinėje ir teisinėje valstybėje.

Pareiškėjo nuomone, tokie Tarnybos veiksmai jam sukėlė materialinių nuostolių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnis), nes buvo sumažinta neįgalumo pensija. Be to, psichologinę įtampą kelia ir neaiškūs Tarnybos metodai, kuriais vadovaudamasi ji nustato bazinio darbingumo vertinimo mažiausias ir didžiausias procentines ribas pagal Kriterijų aprašo 1 priedą. Tarnyba pareiškėjui nepateikia paaiškinimų, siekdama, kad nebūtų nustatyta, jog priimti Tarnybos ir Komisijos sprendimai nepagrįsti nustatytomis aplinkybėmis, tyrimais ir teisės aktų nuostatomis, neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio l dalies 1, 2 ir 4 punktų bei 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pareiškėjo nuomone, tokie Tarnybos ir Komisijos veiksmai pagal CK 6.246 straipsnį turėtų būti laikomi neteisėtais ir biurokratiniais, nes įrodo institucijų neteisėtą neveikimą arba bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Pareiškėjo patirtos kančios ir moralinis pažeminimas penkerius metus besitęsiančioje byloje su Tarnyba padarė jam didelę neturtinę žalą (CK 6.250 str.), nes Tarnybos bei Komisijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Taip pat buvo pažeisti ir kiti teisės aktai, t. y. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 11 ir 12 dalys, Kriterijų aprašo 3.1, 4 ir 6 punktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6.1 punktas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A1-2 patvirtintų Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Ginčų komisijos nuostatai) 7.1, 8.2 ir 8.3 punktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d.

įsakymu Nr. A1-171 patvirtintų Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašas) 21, 29, 30 ir 32 punktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-242 patvirtintų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Tarnybos nuostatai) 10.3 ir 15.1 punktai.

Pasak pareiškėjo, dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo jam buvo padaryta didelė neturtinė žala – 345 000 Lt, kuri pagal CK 6.271 straipsnį turi būti atlyginama.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2032-168/2013 ir pareiškėjo darbingumo lygį įvertino pagrįstai. Nurodė, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, pakartotinai vertindamas pareiškėjo darbingumo lygį, taikė naujai įsigaliojusią Kriterijų aprašo 6 punkto redakciją, atsižvelgė į H. R. 2009 m. gruodžio 16 d. skunde nurodytus motyvus, vadovavosi viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro (toliau – ir VšĮ Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centras) 2009 m. lapkričio 10 d. gydytojų konsultacinės komisijos (toliau – ir GKK) siuntimu ir išrašais iš medicininių dokumentų bei viešosios įstaigos Šiaulių centro poliklinikos (toliau – ir VšĮ Šiaulių centro poliklinika) 2012 m. birželio 8 d. GKK papildomai pateiktais medicininiais dokumentais (asmens sveikatos istorijos kopija), ir vadovaudamasi Kriterijų aprašo 1 priedo punktais, pareiškėjui nustatė 44 procentų bazinį darbingumą.

Pabrėžė, kad vertinant bazinį darbingumo lygį diagnozės pagal TLK-10 kodus (duomenys neskelbtini) negalėjo būti vertinamos atskirai nei pagal Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 40.1.2 punktą, kaip kad vertino teritorinis skyrius, nei pagal Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 40.1.3 punktą, kaip kad nurodo pareiškėjas, nes pastarieji punktai reglamentuoja (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (diagnozė pagal TLK-10 kodą (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini) ligos (diagnozė pagal TLK-10 kodą (duomenys neskelbtini)) pasekmė, kuri būtent ir vertinama pagal Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 40.11.4 punktą.

(duomenys neskelbtini) pagal atskirą Kriterijų aprašo 1 priedo 57 punktą negali būti vertinamas atskirai, nes echoskopiškai nustatytas (duomenys neskelbtini), tačiau duomenų apie funkcijos sutrikimą nėra (kepenų fermentai yra normos ribose). Tai patvirtina ir tai, kad siuntime nėra nurodytų parenchiminių organų pažeidimo pagal TLK-10 kodus. (duomenys neskelbtini) atskirai nevertintinas, o traktuotinas tik kaip rizikos faktorius sergant (duomenys neskelbtini), kadangi dėl neišreikštos (duomenys neskelbtini), remiantis medicininiais dokumentais, nėra nustatytų organizmo funkcijų sutrikimų, kurie atitiktų Kriterijų aprašo atskirus punktus.

Tarnyba, vertindama bazinį darbingumo lygį dėl diagnozių pagal TLK-10 kodus (duomenys neskelbtini), vadovavosi Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 75.2 punktu, nes remiantis medicinine dokumentacija pareiškėjui nustatyta II funkcinė nepakankamumo klasė. Darbingumo netekimo procentai pagal šį punktą priklauso nuo funkcinio nepakankamumo klasės ir rentgenologinės stadijos. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jam turėjo būti taikytinas Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 75.3 punktas, kuris galėtų būti taikytas esant III funkcinio nepakankamumo klasei, o pareiškėjui nustatytas (duomenys neskelbtini) priskirtinas II klasei ir labiausiai atitinka Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 75.2 punkto dispoziciją. Remiantis Kriterijų aprašo 6.2 punktu, nustatytas bazinis darbingumo lygis pagal šią diagnozę prilygintas koeficientui 0,8.

Tarnyba, vertindama bazinį darbingumo lygį dėl diagnozės pagal TLK-10 kodą (duomenys neskelbtini), vadovavosi Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 76.1 punktu, kadangi 76.2 punktas negalėjo būti taikomas, nes Tarnyba, remdamasi medicininiais dokumentais, nustatė, kad skiriamas tik epizodinis gydymas paūmėjimų metu ir nėra duomenų apie antirecidyvinį gydymą laikotarpiu tarp priepuolių, todėl nėra pagrindo taikyti mažesnius bazinio darbingumo lygio procentus reglamentuojančius Kriterijų aprašo punktus.

Tarnyba, vertindama pareiškėjo bazinį darbingumo lygį dėl diagnozių pagal TLK-10 kodus (duomenys neskelbtini), vadovavosi Kriterijų aprašo 1 priedo VIII dalies 52.2 punktu ir nustatė 90 proc. bazinį darbingumą pagal šį punktą, kai galimos nustatytos vertės nuo 90 iki 100 proc., kadangi pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), nustatytas (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad pagrįstai buvo nevertinta diagnozė pagal TLK-10 (duomenys neskelbtini) punktą, nes, kaip nurodė Komisija 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime Nr. S-297, medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie šios ligos sukeltus organizmo funkcijos sutrikimus, atitinkančius Kriterijų aprašo 1 priede nurodytų punktų kriterijus. Tarnybos nuomone, pareiškėjo bazinis darbingumas pagrįstai prilygintas 44 proc. (bazinis darbingumo lygis = 55 proc. x 0,8). Vadovaujantis Kriterijų aprašo 2 priedu, darbo ir kitos aplinkybės buvo įvertintos kaip vidutinio palankumo darbui, taikytas koeficientas 1, suapvalintas ir nustatytas 45 proc. darbingumo lygis.

Tarnyba akcentavo, kad, vertinant pareiškėjo darbingumo lygį ginčo laikotarpiu, buvo laikytasi teisės aktuose nustatytų procedūrų, kadangi turimi duomenys nebuvo išsamūs, buvo pasinaudota teise kreiptis dėl papildomų medicininių duomenų pateikimo, jie buvo gauti, sprendimas motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, specialistų išvadomis ir instrumentiniais tyrimais.

Tarnyba dėl žalos priteisimo paaiškino, kad laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tinkamai vadovavosi materialinės teisės normomis, pagrįstai pareiškėjui nustatė darbingumo lygį, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos veiksmai neteisėti, todėl neatsiranda ir pareiga atlyginti žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba ginčijamame sprendime įvertino funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos pareiškėjo darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms. Išsamiai įvertino ir taikė Kriterijų aprašo 2 priede nurodytas reikšmes. Pareiškėjas iš esmės skunde nenurodė argumentų, kurie iš šių kriterijų netinkamai įvertinti, ir nenurodė, kokie konkretūs Kriterijų aprašo 2 priedo punktai buvo pažeisti. Tarnyba, vadovaudamasi Kriterijų aprašo 18 punktu, nurodė, kad 44 procentų bazinio darbingumo procentas dauginamas iš 1, todėl suapvalinusi, pagrįstai pareiškėjui nustatė 45 procentų darbingumo lygį. Teismas nematė pagrindo abejoti Tarnybos atliktu pakartotiniu darbingumo lygio vertinimu, atlikto tyrimo objektyvumu ir sprendimo nešališkumu. Tarnyba tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nuodugniai ir objektyviai ištyrė medicininius, funkcinius, profesinius bei kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą ir pagrįstai nustatė 45 procentų bazinį darbingumą, kuris galiojo nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. Tarnyba tinkamai taikė ir aiškino Kriterijų aprašo 4, 5 ir 6 punktus.

Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, vertindama medicininius kriterijus dėl pagrindinėje diagnozėje nurodytų ligų pagal TLK-10 kodus: (duomenys neskelbtini); bei dėl gretutinėje diagnozėje nurodytų ligų pagal TLK-10 kodus: (duomenys neskelbtini), vadovavosi Kriterijų aprašo 1 priedu ir atitinkamai įvertino bazinį darbingumo lygį dėl kiekvienos iš minėtų diagnozių. Tarnyba sprendime detaliai pagrindė ir argumentavo, kodėl vertinant bazinį darbingumo lygį diagnozės pagal TLK kodus (duomenys neskelbtini) negalėjo būti vertinamos atskirai ir vertino pagal Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 40.11.4 punktą; detaliai pagrindė, kodėl nutukimo nevertino atskirai pagal Kriterijų aprašo 1 priedo 57 punktą; konkrečiai nurodė ir dėl diagnozių (duomenys neskelbtini), kodėl vadovavosi Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 75.2, o ne 75.3 punktu, kaip norėjo pareiškėjas; dėl diagnozės (duomenys neskelbtini) pagrindė, kodėl taikė Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 76.1, o ne 76.2 punktą, kaip kad norėjo pareiškėjas; detaliai įvertino ir dėl diagnozių (duomenys neskelbtini), kodėl vadovaudamasi Kriterijų aprašo 1 priedo VIII dalies 52.2 punktu nustatė 90 procentų bazinį darbingumą; pagrindė ir kodėl nebuvo vertinta diagnozė (duomenys neskelbtini).

Nors pareiškėjas teigė, kad Tarnyba nuodugniai neįvertino ir neištyrė ligų, neatsakė, pagal kokius kriterijus nustatė procentines bazinio darbingumo ribas, tačiau šiuos teiginius paneigia Tarnybos sprendime išdėstyti argumentai. Įvertinta kiekviena liga ir teisiškai pagrįsta, kodėl ir kaip ji vertinama ar nevertinama pagal tam tikrą Kriterijų aprašo 1 priedo punktą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad kiekviena jo nurodyta liga pagal medicininius kriterijus turėjo būti įvertinta atskirai. Teismas nematė pagrindo abejoti Tarnybos atliktu aplinkybių vertinimu, kurios patvirtintos ir Komisijos ginčijamu sprendimu.

Teismui nesuteikta kompetencija spręsti medicininių ir darbingumo lygio nustatymo (klasifikavimo) klausimų. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai ir nurodyti jo vertinimai, kaip, jo nuomone, turėjo būti įvertintos tam tikros diagnozės, negali paneigti Tarnybos argumentuotų ir teisiškai pagrįstų išvadų dėl kiekvienos pareiškėjui nustatytos diagnozės. Tarnyba vadovavosi GKK 2009 m. lapkričio 10 d. siuntimu, išrašais iš medicininių dokumentų bei GKK 2012 m. birželio 8 d. papildomai pateiktais medicininiais dokumentais. Tai, kad Tarnyba įvertino pareiškėjui nustatytas ligas ne taip, kaip jis tikėjosi, savaime negali paneigti įvertintų aplinkybių visumos.

Pasisakydamas dėl Tarnybos nuostatų 10.3 punkto, kuriame nustatyta, kad Tarnyba turi teisę pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir kitus specialistus, turinčius atitinkamą pasirengimą ir galinčius pateikti išvadas neįgalumo lygio, darbingumo lygio, profesinės reabilitacijos poreikio vertinimo bei bendro pirminio specialiųjų poreikių nustatymo klausimais, neatlygintinai ar nustatyta tvarka apmokant už jų atliktą darbą, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra duomenų, jog Tarnybai kilo abejonių ar neaiškumų, vertinant pareiškėjo bazinį darbingumą. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių atsakovas privalėjo tokia teise pasinaudoti, tokių aplinkybių teismo posėdyje nenurodė ir pareiškėjas. Pažymėtina, kad būtent Tarnybai suteikta teisė priimti sprendimus dėl darbingumo lygio, priežasties, atsiradimo laiko, termino (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, Tarnybos nuostatų 9.1.2 punktas).

Teismas sutiko su pareiškėju, kad Komisija pažeidė Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 11 dalį ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo 30 punktą, nustatančius, kad Komisija pareiškėjo skundą, gautą 2013 m. gegužės 24 d. (priimtas nagrinėti 2013 m. gegužės 27 d.), turėjo išnagrinėti per 30 dienų. Ginčijamas Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas priimtas pažeidus nustatytą terminą. Tačiau šis pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio turėtų būti panaikintas Komisijos sprendimas. Nors pareiškėjas teigė, kad Tarnyba ir Komisija nesivadovavo jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, netinkamai vertino medicininius dokumentus, tačiau nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad tiek Tarnyba, tiek ir Komisija objektyviai įvertino visas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Kriterijų aprašo nuostatas, detaliai įvertino kiekvieną diagnozę pagal atitinkamą Kriterijų aprašo punktą. Visuma nustatytų aplinkybių rodo, kad nei Tarnyba, nei Komisija nepažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, atlikdamos pareiškėjo pakartotinį darbingumo lygio vertinimą. Komisija, ginčą nagrinėdama privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, išskyrus nustatytą pažeidimą, kad neišnagrinėjo skundo per 30 dienų nuo jo gavimo, išsamiai įvertino Tarnybos sprendimą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nenustatė, kad Komisija būtų pažeidusi Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo 29 ir 32 punktus, kadangi ginčijamas sprendimas yra pagrįstas išnagrinėtais dokumentais ir teisės aktų normomis, sprendime detaliai įvertinos ir ištirtos nustatytos aplinkybės, jame nurodyti motyvai ir pagrindai, sprendimo apskundimo tvarka. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, t. y. jie motyvuoti, pagrįsti, objektyvūs. Nustatęs, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas konstatavo, kad negali būti tenkintas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SS-1416, atliko išsamų vertinimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir, pritaikiusi Kriterijų aprašo 6.1 punkto redakciją, įsigaliojusią 2013 m. sausio 13 d., pareiškėjui nustatė 45 procentų darbingumo lygį. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad būtent šioje byloje ginčijamu Tarnybos sprendimu jam buvo padaryta žala. Teismas nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų, taigi nurodė, kad, nesant nustatytos vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, negali būti tenkintas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

Teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi pareiškėjas nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymų.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą būti aktyvus tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, neaiškiais ir ginčytinais klausimais kviesti ekspertus, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės normų, tačiau šias pareigas pažeidė.

Akcentuoja, kad Tarnyba vadovavosi netinkama Tvarkos aprašo redakcija, nes minėtas aprašas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-139/V-356 ir nustatytos galimos vertės nuo 70 iki 90 procentų. Teismas neteisingai nurodė, kad Tarnyba vadovavosi šia Tvarkos aprašo redakcija (Žin. 2006, Nr. 52-1918). Tarnyba ir Komisija, priimdama ginčijamus sprendimus, rėmėsi nebegaliojančiomis Kriterijų aprašo bei Tvarkos aprašo redakcijomis.

Teismas nepagrįstai atsisakė kviesti nepriklausomus ir nešališkus ekspertus. Teismas negalėjo pats vertinti Tarnybos padarytų medicininių išvadų ir nekviesti ekspertų, kai jau ankstesnėje byloje teismo ekspertas buvo paneigęs šiuos vertinimus. Tarnyba netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą, nes tame teismo procese dalyvavusi ekspertė pažymėjo, kad Tarnyba netinkamai vertino ligas, žymimas TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad Tarnyba, vertindama pareiškėjo darbingumo lygį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir laikėsi juose nustatytų procedūrų. Akcentuoja, kad nebuvo pagrindo taikyti pakartotinio darbingumo vertinimo metu galiojusiais teisės aktais, nes nėra teisinio pagrindo sprendimą peržiūrėti remiantis aktais, kurie jo priėmimo metu dar negaliojo. Be to, nurodo, kad atsiliepime įrašytą vertę (100 proc.) reikėtų vertinti kaip rašymo apsirikimą (turėtų būti 90 proc.), todėl pareiškėjo prielaida, kad Tarnyba vadovavosi ne ta teisės akto redakcija, atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl nepriklausomų ekspertų būtinumo pažymi, kad Tarnyba, pakartotinai vertindama pareiškėjo darbingumo lygį, kreipėsi į VšĮ Šiaulių centro polikliniką su prašymu patikslinti 2009 m. lapkričio 10 d. siuntimo Nr. 2449 diagnozes. Papildoma ekspertizė nebūtų tikslinga dėl to, kad ekspertai turėtų remtis tomis pačiomis gydytojų specialistų konsultacijų ir tuo metu atliktų tyrimų išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo – pareiškėjas prašo panaikinti Tarnybos ir Komisijos sprendimus, kuriais jo darbingumo lygis nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. įvertintas 45 proc., ir priteisti neturtinę žalą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjo darbingumo lygis už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 16 iki 2010 m. lapkričio 15 d. buvo vertinamas Tarnybos Šiaulių II teritoriniame skyriuje, kuris, vadovaudamasis Kriterijų aprašu ir jo priedais, Tvarkos aprašu, pareiškėjui darbingumo lygio aktu Nr. DNL-4532 nustatė 50 proc. darbingumo lygį ir išdavė tai patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimu, 2009 m. gruodžio 16 d. skundu kreipėsi į Tarnybos direktorių dėl minėto teritorinio skyriaus sprendimo peržiūrėjimo. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, 2009 m. gruodžio 23 d. – 2010 m. sausio 19 d. atliko pakartotinį H. R. darbingumo lygio vertinimą ir priėmė sprendimą Nr. SS-168. Kadangi jokių esminių trūkumų vertinant pareiškėjo darbingumo lygį nenustatyta, skundžiamas sprendimo dalis dėl nustatyto 50 proc. darbingumo lygio palikta galioti nepakeista.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, kuri 2010 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. S-134, kuriame konstatavo, jog diagnozės pagal TLK-10 kodus (duomenys neskelbtini) papildomai turi būti vertintinos 90 proc. bazinio darbingumo verte įvertintu Kriterijų aprašo I priedo punktu. Tačiau šis netikslumas nebuvo esminis, todėl skundžiamas sprendimas Nr. SS-168 buvo paliktas galioti be esminių pakeitimų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3235-95/2010 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi su apeliaciniu skundu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-993-365/2012 įpareigojo iš naujo įvertinti pareiškėjo darbingumo lygį dėl nurodytų argumentų. Teisėjų kolegija nurodė konkrečias aplinkybes, kurios sudarė pagrindą skundžiamus sprendimus pripažinti nepagrįstais ir juos panaikinti, t. y. kad esant abejonėms dėl pateiktų medicininių dokumentų patikimumo ar nustačius juose neatitikimus ar prieštaravimus, būtina kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurios Gydytojų konsultacinė komisija išdavė siuntimą, į kitas įstaigas ar institucijas dėl papildomų medicininių ar kitų dokumentų (informacijos) pateikimo ir tik tada vertinti asmens darbingumo lygį.

Vykdydamas aptartą teismo sprendimą, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius 2012 m. gegužės 29 d. kreipėsi į VšĮ Šiaulių centro polikliniką su prašymu patikslinti medicininius duomenis ir pateikti trūkstamus dokumentus. 2012 m. birželio 8 d. buvo gauti papildomi dokumentai ir 2012 m. birželio 8 – liepos 5 d. atliktas pakartotinis pareiškėjo darbingumo lygio vertinimas. 2012 m. liepos 5 d. priimtas sprendimas Nr. SS-2242 „Dėl H. R. darbingumo lygio“, kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimo įvykdymu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimu panaikinti nurodytą Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimą ir įpareigoti Tarnybą vietoje buvusio sprendimo priimti naują. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje 1-2032-168/2013 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Tarnybą iš naujo įvertinti pareiškėjo darbingumo lygio pagrįstumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendime pabrėžė, kad, vertinant pareiškėjo darbingumo lygį, darbingumo lygio pasikeitimui galėjo turėti įtakos Kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktų (2009 m. gegužės 22 d. Nr. A1-354/V-402 redakcija) pakeitimai. Teismas sprendė, kad po to, kai minėti punktai buvo pripažinti neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. 1-552-23/2012), Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, pakartotinai vertindamas pareiškėjo darbingumo lygį, turi taikyti naujai įsigaliojusią minėto įsakymo 6 punkto redakciją (Žin., 2013, Nr. 141), nes visa tai sudaro pagrindą koeficientus, mažinančius bazinį darbingumo lygį, taikyti dėl aukštesnių bazinio darbingumo lygio verčių nei buvo taikyti vertinant H. R. darbingumo lygį ginčo laikotarpiu.

Vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą, 2013 m. balandžio 18-30 d. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriuje atliktas pakartotinis pareiškėjo darbingumo lygio vertinimas, kurio metu pareiškėjui nustatytas 45 proc. darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d.

Nesutikdamas su šiuo Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, kuri 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime konstatavo, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius tinkamai įvertino asmeniui nustatytus funkcinius sutrikimus, kurie patvirtinti siuntimo į Tarnybą duomenimis, kartu pateiktais ir papildomai gautais medicininiais dokumentais, teisingai taikė darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas H. R. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. S-297; 2) panaikinti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SS-1416; 3) įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 345 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

V. Darbingumo lygio nustatymo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad darbingumo lygį nustato Tarnyba. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 8 dalis numato, kad darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija. Tokie aktai – tai Tvarkos aprašas ir Kriterijų aprašas (ginčo santykiams taikytina šių aktų 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. gegužės 31 d.).

Kriterijų aprašo 3 punkte nustatyta, jog asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant medicininius kriterijus, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas), funkcinius kriterijus (2 priedas) bei profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (2 priedas). Pagal Kriterijų aprašą medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas, vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (4 p.). Jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš nurodytų koeficientų (6 p.). Kriterijų aprašo 13, 14, 15 punktuose nustatyta, kad kriterijai, nurodyti atitinkamuose šio aprašo punktuose vertinamai kaip vidutinio palankumo, nepalankios arba palankios darbui aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kokio palankumo darbui aplinkybių yra dauguma, bazinio darbingumo procentas dauginamas iš atitinkamo koeficiento (17-19 p.) ir nustatomas darbingumo lygis procentais.

Pareiškėjas skunde nesutiko su tuo, kaip buvo įvertinta jam nustatytų diagnozių daroma įtaka jo darbingumo lygiui, ir nurodė, kad nepagrįstai buvo nuspręsta, jog jo liga, t. y. (duomenys neskelbtini), žymima TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini), pagal Kriterijų aprašo 1 priedo XIII dalies 76.1 punktą turi būti vertinama 90 procentų darbingumu, nors šiame punkte bazinio darbingumo leistinos ribos yra nuo 90 iki 70 procentų. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Tarnybos Šiaulių II teritorinio skyriaus 2009 m. lapkričio 16 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DNL-4532 nustatytą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) punktas) ir kitas ligas, įvertintas kaip vidutinio funkcinio sutrikimo, teigė, kad jam neaišku, kodėl nustatytas vidutinis organizmo funkcinis sutrikimas be jokių argumentų pakeistas į lengvą funkcinį sutrikimą. Be to, nurodė, kad Tarnyba ir Komisija ignoravo tai, jog pareiškėjas 2009 m. ilgiau kaip tris mėnesius sirgo liga, žymima kodu (duomenys neskelbtini), netinkamai įvertino ir kitą pareiškėjo ligą, žymimą TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Tarnyba ir Komisija, pareiškėjo manymu, nepagrįstai nevertino ligų, žymimų TLK-10 kodu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Taigi iš esmės pareiškėjas nesutiko su nustatant jo darbingumo lygį atliktu medicininių (atitinkamų Kriterijų aprašo I priedo punktų taikymo) kriterijų vertinimu. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, su tuo pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas ginčą, teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Kriterijų apraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, turėjo padaryti išvadas, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjo darbingumo lygio vertinimas buvo atliktas ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų teisėtumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Įvertinusi pareiškėjo skundžiamų administracinių aktų turinį, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jie atitinka pareiškėjo skunde nurodytuose teisės aktuose, taip pat Viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad Tarnyba vadovavosi netinkamomis Tvarkos aprašo ir Kriterijų aprašo redakcijomis. Pareiškėjas prielaidą dėl netinkamų redakcijų taikymo daro remdamasis tuo, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendime ir atsakovo atsiliepime nurodoma, kad galimos vertės, numatytos Kriterijų aprašo 1 priedo 76.1 punkte – nuo 70 iki 100 proc., tuo tarpu aktualiu laikotarpiu taikytinos galimos vertės buvo nurodytos nuo 70 iki 90 procentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos vertės nuo 70 iki 100 proc. jokioje ankstesnėje Kriterijų aprašo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-354/V-402 padarytų pakeitimų, nebuvo numatytos. Pakeitimai padaryti tik 2011 gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-551/V-1149, tačiau ši aktų redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 2 d., nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktuali. Tai pabrėžia ir atsakovas, atsiliepime nurodydamas, kad nuo 2012 m. vasario 2 d. galiojusi Kriterijų aprašo ir Tvarkos aprašo redakcija negalėjo būti taikoma, o 100 proc. vertės nurodymą reikėtų vertinti kaip rašymo apsirikimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. SS-1416 turinį ir tai, kad iš jo visumos matosi, jog buvo remtasi ginčui aktualia 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija, įsigaliojusia nuo 2009 m. gegužės 31 d., atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad vienoje sprendimo vietoje nurodytas neteisingas skaičius reiškia, jog institucija, priimdama administracinį aktą, rėmėsi netinkama teisės akto redakcija. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamos Kriterijų aprašo ir Tvarkos aprašo redakcijos taikymo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Atmestini ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad Tarnyba, pakartotinai vertindama pareiškėjo darbingumą, turėjo remtis Kriterijų aprašo 2011 gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-551/V-1149 redakcija, nes pareiškėjo darbingumas buvo vertinamas už ankstesnį 2009 m. lapkričio 16 d. – 2010 m. lapkričio 15 d. laikotarpį ir darbingumo lygis nustatytas 2009 m. lapkričio 16 d. Darbingumo lygio vertinimo aktu. Vėliau sprendimai buvo priimami tik taisant vertinant pareiškėjo darbingumo lygį padarytas klaidas, kai teismas įpareigodavo Tarnybą priimti naują sprendimą. Tačiau ir vėlesniuose sprendimuose (tarp jų ir šioje byloje skundžiamame Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. SS-1416) buvo vertinamas pareiškėjo darbingumo lygis už tą patį laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad turėjo būti taikoma Kriterijų aprašo redakcija, galiojusi pakartotinio vertinimo metu. Šioje vietoje akcentuotina tik tai, kad Kriterijų aprašo 6 punkto 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012 buvo pripažinta neteisėta, todėl buvo taikoma vėlesnė būtent šio punkto redakcija.

Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, susijusius su atitinkamų Kriterijų aprašo 1 priedo punktų taikymu pareiškėjo siuntime ir papildomai pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodytoms ligoms pagal TLK-10 kodus, teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnyba įvertino tiek pagrindinėje, tiek gretutinėje diagnozėje nurodytas ligas, remdamasi Kriterijų aprašo 1 priedu. Pažymėtina, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, konkrečiai pagrindė, kodėl dėl diagnozių (duomenys neskelbtini) taikė Kriterijų aprašo 1 priedo 75.2, o ne 75.3 punktą, kodėl dėl diagnozės (duomenys neskelbtini) taikė Kriterijų aprašo 1 priedo 76.1, o ne 76.2 punktą. Ginčijamame Tarnybos sprendime taip pat pagrindžiama, kodėl diagnozės pagal TLK kodus (duomenys neskelbtini) negalėjo būti vertinamos atskirai. Įvertinusi skundžiamo Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. SS-1416 argumentaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas įvertino kiekvieną nurodytą ligą ir paaiškino, kodėl ją įvertino pagal konkretų Kriterijų aprašo 1 priedo punktą, todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog Tarnyba tinkamai neįvertino visų ligų ir nenurodė, kuo remiantis nustatė procentines bazinio darbingumo ribas. Tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra subjektyvi pareiškėjo pozicija, kaip turėjo būti vertinamos tam tikros diagnozės, dėl kurios ne kartą buvo pasisakyta administraciniuose teismuose, nagrinėjant bylas dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas yra jau trečias atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo darbingumo lygio laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., kuris priimtas po teismų išaiškinimų ir patikslintų medicininių duomenų ir trūkstamų dokumentų iš VšĮ Šiaulių centro poliklinikos gavimo ir įvertinimo. Atsakovas atsižvelgė į teismų išaiškinimus, aiškiai pagrindė, kodėl pareiškėjui diagnozuotoms ligoms taiko konkrečius Kriterijų aprašo 1 priedo punktus, argumentavo, kodėl tam tikrų pareiškėjo skunde minimų ligų atskirai nevertino, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo teisėtumu.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti nepriklausomus ir nešališkus ekspertus, nes teismas negalėjo pats vertinti Tarnybos padarytų medicininių išvadų. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nei VšĮ Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro 2009 m. lapkričio 10 d. GKK siuntime, nei išrašuose iš medicininių dokumentų, nei VšĮ Šiaulių centro poliklinikos 2012 m. birželio 8 d. GKK papildomai pateiktuose medicininiuose dokumentuose (asmens sveikatos istorijos kopijoje) išdėstytų ligų diagnozių iš esmės neginčijo. Taigi ginčo dėl medicininio pareiškėjo sveikatos būklės vertinimo byloje nėra. Ginčas byloje kilo dėl konkrečių teisės aktų nuostatų (Kriterijų aprašo, Tvarkos aprašo ir kt.) taikymo, nustatant pareiškėjo darbingumo lygį ir įvertinant jį procentais, remiantis teisės aktuose išdėstytomis taisyklėmis. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas atliko medicininį vertinimą, kuriam turėjo pasitelkti ekspertus, nes teismas byloje surinktų duomenų, kuriuose nurodytos ligų diagnozės, nepervertino, o tik įvertino atsakovo atliktą teisinę kvalifikaciją, kai konkrečioms ligoms buvo parinkti jas atitinkantys Kriterijų aprašo punktai. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos ligų diagnozės nebuvo ginčijamos, teismui nekilo abejonių dėl atsakovo atlikto vertinimo, nebuvo pagrindo ir kviesti nepriklausomus ekspertus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo skunde nurodytus procedūrinius Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Tarnybos nuostatų, Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo pažeidimus ir argumentuotai dėl jų pasisakė. Nors teismas konstatavo, kad Komisija pažeidė Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 11 dalį ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo 30 punktą, nustatančius, kad Komisija pareiškėjo skundą, gautą 2013 m. gegužės 24 d., turėjo išnagrinėti per 30 dienų, tačiau nelaikė to esminiu pažeidimu, kuris galėtų būti pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad naujų argumentų, susijusių su pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų teisėtumą, laikymusi, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir iš naujo dėl minėtų aplinkybių nepasisako.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 345 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir, nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina iš to, kad, nustatydama pareiškėjo darbingumo lygį, Tarnyba nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, priėmė neteisėtus sprendimus. Byloje atmetus pareiškėjo argumentus ir konstatavus, kad skundžiami Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. S-297 ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. SS-1416 yra teisėti, kad Tarnyba laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, negalima konstatuoti Tarnybos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos, konstatuoja, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan