A-525-1785-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1785/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03515-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. F. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. F. su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir Valdybos skyrius) 2012 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 11-17-21504 (toliau – ir Valdybos skyriaus sprendimas);

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr.(6.5)-1-5477 (toliau – ir Valdybos sprendimas);

3) įpareigoti įskaityti į S. F. valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpį.

Paaiškino, kad Valdybos skyrius 2012 m. birželio 20 d. sprendimu atsisakė jai skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Šis sprendimas buvo apskųstas Valdybai, tačiau 2013 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu Nr.(6.5)1-5477 skundas atmestas. Šiame sprendime nurodoma, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai).

Pagal šiuos norminius aktus, laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. (iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo), kurie yra prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuriame nustatyta, kad asmens stažui prilyginamas tik prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai. Nuostatų 192 punkte nurodyta, kad sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje (struktūrose), laikytini valstybės saugumo pareigūnais, vadovaujamasi SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašu (toliau – ir Sąrašas), patvirtintu Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr.

88. Vadovaujantis darbo knygelės įrašais ir Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktu buvusių KGB darbuotojų asmens ir abėcėlinių kortelių kopijomis nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d., padaryta išvada, jog pareiškėja buvo KGB valstybės saugumo pareigūnė, vykdė pareigas pagal Sąrašo 2.15, 24.7, 24.13, 24.12, 24.6 ir 24.7 punktus ir neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, nurodyta, kad 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpis negali būti įskaitytas į stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.

Pareiškėja pažymėjo, kad 1970 m. rugpjūčio 20 d. buvo priimta dirbti LTSR VSK (KGB) ir dirbo ten iki 1991 m. spalio 31 d. VSK (KGB) buvo laisvai samdoma darbuotoja, mokėjo gyventojų pajamų mokestį, įmokas į socialinio draudimo fondą, buvo valstybinių įstaigų darbuotojų profsąjungos narė. Valstybės saugumo pareigūnams galiojo kiti įstatymai, jų veiklą sąlygojo statutiniai santykiai, jie nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio ir negalėjo būti profsąjungos nariais. Tuo tarpu samdomiems darbuotojams galiojo darbo teisės normos, o darbo funkcijas reglamentavo pareiginė instrukcija.

Rusijos Federacijos Federalinė Saugumo tarnyba patvirtino faktą, kad pareiškėja buvo laisvai samdoma darbuotoja. Skundžiamuose sprendimuose nenurodoma kodėl pareiškėjai netaikytos Pensijų įstatymo 54 straipsnio l dalies l punkto nuostatos, numatančios, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę šie laikotarpiai – visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje išaiškino, kad Sąrašas, duoda pagrindą asmenį pripažinti SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniu darbuotoju, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo kadrinio darbuotojo statusą prilyginti pareigūno statusui. Teismai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas sąvokai „pareigūnas“ suteikia vienodą prasmę įvairiuose įstatymuose, todėl aiškinantis dėl statuso valstybės saugume (KGB) darbo laikotarpiu taikytinos Valstybės saugumo departamento statuto (2 str.), Valstybės saugumo departamento įstatymo (13 str.), Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1 str.), Vidaus tarnybos statuto (5 str.), Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos statuto (8 str.) nuostatos.

Atsakovas Valdybos skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 44-46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Nuostatų 192 punktu. Pagal S. F. pateiktos darbo knygelės įrašus ir Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktas buvusių KGB darbuotojų asmens ir abėcėlinių kortelių kopijas, nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. pareiškėja KGB prie LTSR valstybės saugumo komitete dirbo raštvede, inspektore, vyresniąja inspektore, operatyvine kartotekininke, vyresniąja operatyvine kartotekininke. Minėtos pareigybės įvardytos Sąrašo 2.15, 24.7, 24.13, 24.12, 24.6 ir 24.7 punktuose, todėl remiantis Nuostatų 192 punktu laikytina, kad S. F. buvo KGB prie LTSR valstybės saugumo komiteto kadrine darbuotoja. Valstybės saugumo departamento antroji valdyba 2006 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (02-03)-18-673 pranešė, kad neturi duomenų apie pareiškėjos prisiekimą Lietuvos Respublikai (perėjimą tarnauti Lietuvos Respublikai). Atsižvelgiant į tai, įskaityti minėtą laikotarpį į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, kaip darbininkų ir tarnautojų darbo laiką pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą (b. l. 62-64; 65-67) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Be atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų nurodė, kad pagal pareiškėjos pateiktos darbo knygelės įrašus (Nr. 4–10) ir Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktas buvusių Valstybės saugumo komiteto darbuotojų asmens ir abėcėlinių kortelių kopijas, nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. S. F. Valstybės saugumo komitete prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos ėjo pareigas, nurodytas Sąrašo 2.15 (1970 m. rugpjūčio 20 d. 1973 m. kovo 25 d. Sekretoriato raštvedė), 24.7 (1973 m. kovo 26 d. – 1974 m. balandžio 14 d. ir 1990 m. sausio 1 d.

– 1991 m. rugsėjo 30 d. 10 skyriaus inspektorė), 24.13 (1974 m. balandžio 15 d. – 1977 m. kovo 14 d. 10 skyriaus operatyvinė kartotekininkė) 24.12 (1977 m. kovo 15 d. – 1982 m. kovo 8 d. 10 skyriaus vyresnioji operatyvinė kartotekininkė) ir 24.6 (1982 m. kovo 9 d. – 1989 m. gruodžio 31 d. 10 skyriaus vyresnioji inspektorė) punktuose. Aplinkybę, jog pareiškėja 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1973 m. kovo 26 d. laikotarpiu ėjo pareigas, įtrauktas į Sąrašo 2.15 punkte, patvirtina ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2013 m. liepos 19 d. raštas Nr. 35R-261.

Taigi, Pensijų įstatymo prasme S. F. laikytina buvusios SSRS valstybės saugumo pareigūne, t. y. jos atžvilgiu taikytinos šio įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos. Kadangi pareiškėja neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai, Valdybos skyrius, remdamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Nuostatų 192 punktu, 2012 m. birželio 20 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpio neįskaitė į stažą ir atsisakė skirti senatvės pensiją, kaip neįrodžiusiai Pensijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto 15 metų minimalaus stažo.

Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 351 SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje veikla buvo nutraukta nuo 1991 m. rugpjūčio 23 d. Taigi pareiškėjos tarnybos po 1991 m. rugpjūčio 23 d. laikotarpis neįtrauktinas į stažą ir dėl to, kad ji 1991 m. rugpjūčio 23 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpiu tarnavo neteisėtai Lietuvos Respublikoje veikusioje struktūroje. Pareiškėjos skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis (administracinėje byloje Nr. A502-962/2009) buvo priimta iki Nuostatų 192 punkto įsigaliojimo (šiuo punktu Nuostatai papildyti Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 836, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 17 d.), t. y. esant kitokiam teisiniam reglamentavimui, todėl nagrinėjant ginčą šioje byloje ja nesivadovautina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 90-95) pareiškėjos S. F. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 11-17-21504 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr.(6.5)-1-5477 dalis, kuriose laikotarpį nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. atsisakoma įskaityti į pareiškėjos darbo stažą senatvės pensijai gauti. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyrių pakartotinai išnagrinėti S. F. 2012 m. balandžio 18 d. pateiktą prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų aplinkybių, kad pareiškėja nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. dirbo Sąrašo 2.15 punkte (1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1970 m. spalio 26 d. ir nuo 1971 m. vasario 4 d. iki 1973 m. kovo 26 d., sekretoriato raštvedė), 24.7 punkte (1973 m. kovo 26 d. – 1974 m. balandžio 14 d. ir 1990 m. sausio 1 d. – 1991 m. rugsėjo 30 d. 10 skyriaus inspektorė), 24.13 punkte (1974 m. balandžio 15 d. – 1977 m. kovo 14 d. 10 skyriaus kartotekos operatorė), 24.12 punkte (1977 m. kovo 15 d. – 1982 m. kovo 8 d. 10 skyriaus vyresnioji operatyvinė kartotekininkė) ir 24.6 punkte (1982 m. kovo 9 d. – 1989 m. gruodžio 31 d. 10 skyriaus vyresnioji inspektorė) (b. l. 33). Taip pat pažymėta, kad laikotarpiu nuo 1970 m. spalio 26 d. iki 1971 m. vasario 4 d. pareiškėja dirbo Valstybės saugumo komiteto prie LTSR Ministrų tarybos sekretoriate mašininke, ir šios pareigos į Sąrašą nėra įtrauktos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Pensijų įstatymo 52 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje pažymėjo, kad minėtoje straipsnio dalyje įtvirtinta norma aktuali ir taikytina tik valstybės saugumo (KGB) pareigūnų tarnybos laikotarpių įskaitymui. Teismas taip pat nurodė, kad Sąrašu patvirtintas pareigybių ir pareigų sąrašas, suteikia pagrindą asmenį pripažinti SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniu darbuotoju, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo kadrinio darbuotojo statusą prilyginti pareigūno statusui. Pažymėjo, kad nesant specialių teisės aktų (normų), kurie nustatytų, kas yra valstybės saugumo pareigūnas Pensijų įstatymo prasme bei tai, jog norminiai teisės aktai, reglamentuojantys visuomeninius santykius valstybėje, sudaro vieningą sistemą, taikant teisės reguliavimą pagal analogiją būtina vadovautis teisės normomis, reguliuojančiomis panašiausius santykius į aktualius ginčui. Tokiu atveju, pirmiau taikomi aukštesnės teisinės galios aktai (įstatymai), o ne žemesnės (poįstatyminiai aktai). Minėtoje nutartyje taip pat nurodoma, kad įstatymų leidėjas sąvokai „pareigūnas“ suteikia vienodą prasmę įvairiuose įstatymuose, todėl aiškinantis dėl asmens, ėjusio valstybės saugume (KGB) atitinkamas pareigas, statuso taikytinos Valstybės saugumo departamento statuto, Valstybės saugumo departamento įstatymo, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatos.

Iš minėtoje nutartyje pateiktų išaiškinimų pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ne kiekvienas valstybės saugumo komiteto kadrinis darbuotojas laikytinas pareigūnu pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas. Todėl, vertinant ar asmuo įgijo teisę į Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų laikotarpių įskaitymą į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar asmens eitos pareigos gali būti prilyginamos pareigūno pareigoms. Tokia analizė atliekama atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento statuto, Valstybės saugumo departamento įstatymo, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto atitinkamose nuostatose įtvirtintą reguliavimą.

Iš skundžiamo Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 20 d. sprendimo matyti, kad jame padaryta išvada, jog S. F. ginčo laikotarpiu buvo pareigūnė, priimta konstatavus, jog pareiškėjos eitos pareigos patenka į Sąrašą. Tačiau visiškai nebuvo analizuojamas pareiškėjos atitinkamais laikotarpiais dirbto darbo pobūdis, nesiaiškinta, kokios funkcijos buvo vykdomos, neanalizuota, ar pagal analogiškus santykius reguliuojančių atitinkamų įstatymų nuostatas, pareiškėjos eitos pareigos gali būti priskiriamos pareigūnės pareigoms.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo motyvus, kuriais teigiama, jog vadovaujantis Nuostatų 192 punktu, ginčo laikotarpiu pareiškėjos eitos pareigos priskirtinos pareigūno pareigoms, pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, jog poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Taigi, Nuostatų 192 punkte įtvirtintos normos pagal savo reguliavimo sritį negali būti aiškinamos taip, jog konkuruotų su Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto normomis, kuriomis aiškiai apibrėžiama, kad jos taikomos tik pareigūnams. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Sąrašas, kuriame pateikiamos valstybės komiteto kadrinių darbuotojų pareigybės, ir į kurį nukreipia Nuostatų 192 punktas, vertintinas kaip pagalbinis teisės aktas, analizuojant asmenų užimtų pareigybių priskyrimą pareigūno pareigoms bei Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo prasme. Pažymėta, kad Sąrašo atitinkamuose punktuose nurodyti kadriniai valstybės saugumo komiteto darbuotojai, iš esmės pateikiama kadrinių darbuotojų hierarchinė struktūra. Taigi, Sąrašas palengvina klausimų, susijusių su Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatų taikymu, sprendimą. Be to, pareiškėjos teigimu, valstybės saugumo komiteto pareigūnai, nemokėjo privalomojo socialinio draudimo mokesčių. Todėl, pasitvirtinus nurodytoms aplinkybėms, šis kriterijus gali būti taipogi svarbus vertinant, ar asmens eitos pareigos priskirtinos pareigūno pareigoms.

Vertinta, jog skundžiamame Vilniaus skyriaus sprendime nebuvo analizuojamas pareiškėjos atitinkamais laikotarpiais dirbto darbo (užimtų pareigų) pobūdis, jos vykdomos funkcijos. Todėl atsakovo ir Valdybos sprendimuose padaryta išvada, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. valstybės saugumo komitete (KGB) ėjo pareigūnės pareigas, yra akivaizdžiai nepagrįsta.

Pažymėta, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, be kita ko, vertina ginčijamo akto pagrįstumą bei teisėtumą. Viešojo administravimo institucijos priimtas individualus teisės aktas turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Taigi, ne teismas, o viešojo administravimo institucija – nagrinėjamu atveju Valdybos skyrius – savo sprendime turi pagrįsti išvadą, ar ginčo atveju taikytinos Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos. Teismui konstatavus, jog esminės aplinkybės (ar pareiškėjos eitos pareigos, atsižvelgiant į jų pobūdį, vykdomas funkcijas, palyginimą su analogiškus santykius reguliuojančių atitinkamų įstatymų nuostatomis, gali būti priskiriamos pareigūnės pareigom), reikšmingos pareiškėjos pateikto prašymo objektyviam ir visapusiškam išnagrinėjimui, nebuvo tiriamos, Valdybos skyrius įpareigotinas pareiškėjos pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo ir ginčo klausimu priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkantį, t. y. pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, sprendimą.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendė, kad Valdybos skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo dalys, kuriose laikotarpį nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. atsisakoma įskaityti į pareiškėjos darbo stažą senatvės pensijai gauti, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinos pagrįstomis ir teisėtomis, todėl naikintinos ir Valdybos skyrius įpareigotinas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2012 m. balandžio 18 d. pateiktą prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98-101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – S. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:

1) Valdybos skyriaus 2012 m. birželio 20 d. sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (Lietuvos ypatingojo archyvo pateikta buvusių Valstybės saugumo komiteto darbuotojų asmens kortele, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos 2006 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (02-03)-l8-673, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 35R-261) ir teisės aktų normomis (Pensijų įstatymo 54 str. 2 d. 6 p., Nuostatų 192 punktu, Sąrašu), todėl teismo išvada, jog Valdybos skyriaus sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiems administraciniams aktams nustatytų reikalavimų, nepagrįsta.

2) Teismo sprendime minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis (administracinėje byloje Nr. A502-962/2009) buvo priimta iki Nuostatų 192 punkto įsigaliojimo (šiuo punktu Nuostatai papildyti Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 836, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 17 d.), t. y. esant kitokiam teisiniam reglamentavimui, todėl nagrinėjant ginčą šioje byloje netaikytina.

3) Teismas nurodė, kad Nuostatų 192 punkte įtvirtintos normos pagal savo reguliavimo sritį negali būti aiškinamos taip, jog konkuruotų su Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto normomis. Tačiau Nuostatų 192 punkto normos nekonkuruoja su Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto normomis, o tik sukonkretina stažo pensijai skirti įskaitymo tvarką ir sąlygas, t. y. nustato Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto įgyvendinimą (pagal Pensijų įstatymo 54 str. 4 d., šiame straipsnyje išvardytų laikotarpių įskaitymo į stažą tvarką nustato Nuostatai). Fondo valdybos teritoriniai skyriai, kaip viešojo administravimo institucijos, valstybines socialinio draudimo pensijas turi skirti ir mokėti vadovaudamiesi Pensijų įstatymu ir Nuostatais, todėl Valdybos skyrius, priimdamas 2012 m. birželio 20 d. sprendimą, turėjo vadovautis ir vadovavosi Pensijų įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 54 straipsnio 4 dalimi bei Nuostatų 192 punktu ir, įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą – S. F. tarnybos Valstybės saugumo komitete prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos laikotarpį nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. neįskaityti į stažą.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 104-108), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš apelianto pareiškėjos turėtas išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja buvo priimta į laisvai samdomas pareigas 1970 m. rugpjūčio 17 d., atleista – 1991 m. spalio 31 d. įsakymu, pareiškėja mokėjo gyventojų pajamų mokestį, įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, buvo valstybinių įstaigų darbuotojų profsąjungos narė, mokėjo profsąjungos mokestį, neturi jokių karinių laipsnių, nebuvo karo prievolininke, nėra niekam davusi jokių priesaikų, nebuvo valstybės saugumo komiteto etatinė kariškė (pareigūnė), todėl atsakovas nepagrįstai netaikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame jokių apribojimų dėl stažo prilyginimo nenumatyta, tačiau nepagrįstai taikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Įstatymų leidėjas aiškiai numatė, kad ši lengvata taikoma perėjusiems tarnauti Lietuvos Respublikai buvusiems statutiniams valstybės saugumo pareigūnams, nes jie nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.

2) Minėtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtintas Sąrašas, priimtas įgyvendinant du įstatymus: 1998 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. VIII-858 „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ (toliau – ir Įstatymas Nr. VIII-858), kuriuo buvo nustatyti VSK kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos apribojimai 10 metų laikotarpiui ir šių apribojimų netaikymo atvejai, ir 1998 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymą Nr. VIII-859 (toliau – ir Įstatymas Nr. VIII-859). Remiasi pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 2 straipsnio 2 dalimi ir vertina, kad įstatymas būtent Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, o ne Valdybą ar jos teritorinius skyrius, įgaliojo priimti bendrą išvadą dėl asmens priklausymo buvusiems KGB kadriniams darbuotojams Įstatymo požiūriu. Taigi ginčijami sprendimai neteisėti ir nepagrįsti jau vien dėl to, kad atsakovas viršijo jam suteiktus įgaliojimus.

3) Atsakovas į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl išvados dėl asmens priklausymo kadriniams darbuotojams pateikimo kreipėsi tik dėl laikotarpio nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1973 m. kovo 25 d., o dėl kitų laikotarpių nebuvo kreiptasi, išvados nėra priimtos ir pateiktos. Be to, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadoje nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1970 m. spalio 26 d. buvo raštvedė, nuo 1970 m. spalio 26 d. iki 1971 m. vasario 4 d. – mašininkė, nuo 1971 m. vasario 4 d. iki 1973 m. kovo 26 d. vėl raštvedė. LSSR KGB sekretoriato raštvedžio pareigybė įtraukta į aukščiau Sąrašą (2.15 p.), tačiau minėtoje išvadoje nenurodyta, kad į jį būtų įtraukta ir mašininkės pareigybė. Tas pats matyti ir iš Sąrašo, tačiau atsakovas minėto laikotarpio neįskaitė į pareiškėjos darbo stažą.

4) Įstatymų Nr. VIII-858, Nr. VIII-859 ir Nutarimo Nr. 88 prasme VSK kadriniams darbuotojams priskirti tiek valstybės saugumo komiteto etatiniai kariškiai (pareigūnai), tiek kiti darbuotojai (ne pareigūnai), kurių pareigos įtrauktos į minėtą Sąrašą. Nors minėti teisės aktai su Valstybiniu socialinio draudimo pensijų įstatymo taikymu nesusiję, juose aiškiai išskirta, kad VSK kadrinio darbuotojo ir valstybės saugumo pareigūno statusai nėra tapatūs.

5) Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-962/2009, padarė pagrįstą išvadą, jog ne kiekvienas valstybės saugumo komiteto kadrinis darbuotojas laikytinas pareigūnu pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuostatas.

6) Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas, pagrindai jas gauti, jų dydžiai, skyrimo bei mokėjimo sąlygos turi būti nustatyta įstatyme; jeigu norima nustatyti, jog esant tam tikroms sąlygoms atskiru grupių asmenys neturi teisės gauti minėtos pensijos, tokie asmenys taip pat turi būti nurodomi įstatyme; valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtu lūkesčiu apsaugos ir teisinio tikrumo konstituciniu principu, todėl nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitu konstituciniu vertybių apsaugai, tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Nuostatų 192 punkte įtvirtintos normos pagal savo reguliavimo sritį negali būti aiškinamos taip, jog konkuruotų su Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto normomis, kuriomis aiškiai apibrėžiama, kad jos taikomos tik pareigūnams.

7) Pritaria teismo išvadai, jog skundžiamame Valdybos skyriaus sprendime nebuvo analizuojamos pareiškėjos atitinkamais laikotarpiais dirbto darbo (užimtų pareigų) pobūdis, nesiaiškinta, kokios funkcijos buvo vykdomos, neanalizuota ar pagal analogiškus santykius reguliuojančių atitinkamų įstatymų nuostatas, pareiškėjos eitos pareigos gali būti priskiriamos pareigūnės pareigoms, todėl padaryta išvada, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu valstybės saugumo komitete (KGB) ėjo pareigūnės pareigas, akivaizdžiai nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo Valdybos skyriaus sprendimo (b. l. 6) ir Valdybos sprendimo (b. l. 5), kuriais į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą neįskaičiuotas laikotarpis nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d., kai pareiškėja dirbo raštvede, inspektore, vyriausiąja inspektore, operatyvine kartotekininke, vyriausiąja operatyvine kartotekininke KGB prie LTSR valstybės saugumo komiteto, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos medžiaga matyti, jog Valdybos skyriaus sprendimu buvo nuspręsta neskirti S. F. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, nes ji neturi minimalaus 15 metų valstybinio socialinio draudimo stažo, nustatyto Pensijų įstatymo 22 straipsnyje. Pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančius duomenis, apskaičiuotas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas senatvės pensijos skyrimo dieną yra 11 metų 4 mėnesiai 14 dienų, kurį sudaro laikotarpiai nuo 1969 m. spalio 1 d. iki 1970 m. gegužės 21 d. ir nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 30 d., į stažą, minėta, neįskaitytas laikotarpis nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d., kai pareiškėja dirbo raštvede, inspektore, vyresniąja inspektore, operatyvine kartotekininke, vyresniąja operatyvine kartotekininke KGB prie LTSR valstybės saugumo komitento. Toks sprendimas priimtas remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Nuostatų 192 punktu, Sąrašu, pateiktos darbo knygelės įrašais, Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktų buvusių KGB darbuotojų asmens ir abėcėlinių kortelių kopijomis, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento antrosios valdybos 2006 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (02-03)-18-673, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas neturi duomenų apie S. F. prisiekimą Lietuvos Respublikai (perėjimą tarnauti Lietuvos Respublikai). Valdybos sprendimu konstatuota, jog Valdybos skyrius sprendimu teisėtai ir pagrįstai neįskaitė į pareiškėjos stažą 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpio.

Pastebėtina, jog Valdybos skyriaus sprendime į valstybinio socialinio draudimo stažą taip pat neįskaitytas laikotarpis nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., nes darbo knygelėje nėra priėmimo įsakymo numerio ir įsakymo datos, tačiau pareiškėja, kaip matyti iš prašymo (skundo) dėl pastarojo sprendimo (b. l. 69-70), nesutiko tik dėl 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpio neįskaitymo į stažą, Valdybos sprendimas taip pat priimtas dėl 1970 m. rugpjūčio 20 d. – 1991 m. spalio 31 d. laikotarpio, todėl šios bylos ribose vertinama tik pastarojo laikotarpio neįskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Valdybos skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo dalis, kuriose laikotarpį nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. atsisakoma įskaityti į pareiškėjos darbo stažą senatvės pensijai gauti; įpareigojo Valdybos skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2012 m. balandžio 18 d. pateiktą prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, jog Valdybos skyriaus sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (Lietuvos ypatingojo archyvo pateikta kortele, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos 2006 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (02-03)-l8-673, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 35R-261) ir teisės aktų, kuriomis priimdamas sprendimą atsakovas turėjo vadovautis, normomis (Pensijų įstatymo 54 str. 2 d. 6 p., Nuostatų 192 punktu, Sąrašu), tad atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-962/2009.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimui pritaria tik iš dalies.

Nagrinėjamai bylai aktualus Pensijų įstatymas. Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai yra 15 metų. Pagal to paties įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą, asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. dirbo VSK prie LTSR MT (Valstybės saugumo komitete prie LTSR Ministrų tarybos): nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1970 m. spalio 25 d. ir nuo 1971 m. vasario 4 d. iki 1973 m. kovo 25 d. – sekretoriato raštvede; nuo 1970 m. spalio 26 d. iki 1971 m. vasario 3 d. sekretoriato mašininke; nuo 1973 m. kovo 26 d. iki 1974 m. balandžio 14 d. ir nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1991 m. rugsėjo 30 d. – 10 skyriaus inspektore; nuo 1974 m. balandžio 15 d. iki 1977 m. kovo 14 d. – 10 skyriaus kartotekos operatore; nuo 1977 m. kovo 15 d. iki 1982 m. kovo 8 d. – 10 skyriaus vyresniąja operatyvine kartotekininke; nuo 1982 m. kovo 9 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d. – 10 skyriaus vyresniąja inspektore (b. l. 33).

Taigi, vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, sprendžiant, ar laikotarpis nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, turi būti vertinama, ar pareiškėja prisiekė Lietuvos Respublikai (perėjo tarnauti Lietuvos Respublikai) bei ar pareiškėjos darbas VSK prie LTSR MT laikytinas valstybės saugumo pareigūnų tarnyba.

Pastaruoju aspektu bylai aktualus Nuostatų 192 punktas, kuriame nustatyta, jog sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje (struktūrose), laikytini valstybės saugumo pareigūnais (Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas), vadovaujamasi SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88.

Atsižvelgiant į nurodytą normą, darytina išvada, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, vertindami, ar pareiškėja laikytina valstybės saugumo pareigūne, pagrįstai rėmėsi Sąrašu. Tuo tarpu 2009 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-962/2009, kuriuo rėmėsi tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas (nurodydamas, kad „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Pensijų įstatymo 52 str. 2 d. 6 p. nuostatas, 2009-08-27 nutartyje pažymėjo, kad minėtoje straipsnio dalyje įtvirtinta norma aktuali ir taikytina tik valstybės saugumo (KGB) pareigūnų tarnybos laikotarpių įskaitymui.

Teismas taip pat nurodė, kad Sąrašu patvirtintas pareigybių ir pareigų sąrašas, suteikia pagrindą asmenį pripažinti SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniu darbuotoju, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo kadrinio darbuotojo statusą prilyginti pareigūno statusui. Pažymėjo, kad nesant specialių teisės aktų (normų), kurie nustatytų, kas yra valstybės saugumo pareigūnas Pensijų įstatymo prasme bei tai, jog norminiai teisės aktai, reglamentuojantys visuomeninius santykius valstybėje, sudaro vieningą sistemą, taikant teisės reguliavimą pagal analogiją būtina vadovautis teisės normomis, reguliuojančiomis panašiausius santykius į aktualius ginčui.

Tokiu atveju, pirmiau taikomi aukštesnės teisinės galios aktai (įstatymai), o ne žemesnės (poįstatyminiai aktai). Minėtoje nutartyje taip pat nurodoma, kad įstatymų leidėjas sąvokai „pareigūnas“ suteikia vienodą prasmę įvairiuose įstatymuose, todėl aiškinantis dėl asmens, ėjusio valstybės saugume (KGB) atitinkamas pareigas, statuso taikytinos Valstybės saugumo departamento statuto, Valstybės saugumo departamento įstatymo, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatos“ ir remdamasis šiais išaiškinimas prieidamas prie išvados, jog „ne kiekvienas valstybės saugumo komiteto kadrinis darbuotojas laikytinas pareigūnu pagal Pensijų įstatymo 54 str. 2 d. 6 p. nuostatas.

Todėl, vertinant ar asmuo įgijo teisę į Pensijų įstatymo 54 str. 2 d. 6 p. nurodytų laikotarpių įskaitymą į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar asmens eitos pareigos gali būti prilyginamos pareigūno pareigoms. Kaip minėta, tokia analizė atliekama atsižvelgiant Valstybės saugumo departamento statuto, Valstybės saugumo departamento įstatymo, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos statuto atitinkamose nuostatose įtvirtintą reguliavimą.“) nėra laikytinas precedentu, remiantis kuriuo turi būti sprendžiama ši administracinė byla.

Po pastarojo sprendimo priėmimo pasikeitė nagrinėjamai bylai aktualus reglamentavimas – 2011 m. liepos 17d. įsigaliojo Nuostatų 192 punktas. Būtent šia norma buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog sprendžiant, ar asmuo atitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą valstybės saugumo pareigūno statusą, turi būti vadovaujamasi Sąrašu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1235/2013).

Kaip minėta, pareiškėja nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. atitinkamais laikotarpiais VSK prie LTSR MT ėjo sekretoriato raštvedės, mašinininkės, 10 skyriaus inspektorės, 10 skyriaus kartotekos operatorės, 10 skyriaus vyresniosios operatyvinės kartotekininkės, 10 skyriaus vyresniosios inspektorės pareigas. Šios pareigos, išskyrus mašininkės, nurodytos Sąrašo 2.15, 24.7, 24.13, 24.12 ir 24.6 punktuose, taigi, jas ėję asmenys yra laikomi valstybės komiteto kadriniais darbuotojais, o pagal Nuostatų 192 punktą – ir valstybės saugumo pareigūnais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1235/2013).

Byloje taip pat yra Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Antrosios valdybos 2006 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. (02-03)-18-673, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas neturi duomenų apie S. F. prisiekimą Lietuvos Respublikai (perėjimą tarnauti Lietuvos Respublikai) (b. l. 52), tad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Valdybos skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas, dėl atitinkamais laikotarpiais pareiškėjo eitų pareigų, patenkančių į Sąrašą, laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tai, kad „nebuvo analizuojamas pareiškėjos atitinkamais laikotarpiais dirbto darbo pobūdis, nesiaiškinta, kokios funkcijos buvo vykdomos, neanalizuota, ar pagal analogiškus santykius reguliuojančių atitinkamų įstatymų nuostatas, pareiškėjos eitos pareigos gali būti priskiriamos pareigūnės pareigoms“. Šios aplinkybės Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo aspektu teisinės reikšmės neturi, jos nepaneigia fakto, jog nurodytais laikotarpiais pareiškėja užėmė Sąrašo 2.15, 24.7, 24.13, 24.12 ir 24.6 punktuose numatytas pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1235/2013). Tas pas pasakytina ir dėl pareiškėjos argumentų, jog ji buvo laisvai samdoma darbuotoja, valstybinių įstaigų darbuotojų profsąjungos narė, mokėjo gyventojų pajamų mokestį, įmokas į socialinio draudimo fondą,

Pareiškėjos argumentas, kad jos atveju turėjo būti taikomas ne Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas, o 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas (Asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvęs visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas), atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, dėl pareiškėjos valstybės saugumo pareigūno, o ne darbininko ir (ar) tarnautojo, statuso, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos skundžiami Valdybos skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantys taip pat ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ta apimtimi, kiek atitinkami laikotarpiai nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d., kai pareiškėja VSK prie LTSR MT ėjo atitinkamas pareigas, nurodytas Sąrašo 2.15, 24.7, 24.13, 24.12 ir 24.6 punktuose, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Nuostatų 19.2 punktu, neįskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpį. Tačiau, kaip minėta, 1970 m. spalio 26 d. – 1971 m. vasario 3 d. laikotarpiu, pareiškėja VSK prie LTSR MT ėjo sekretoriato mašinininkės pareigas, kurios nėra nurodytos Sąraše. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundžiamus Valdybos skyriaus ir Valdybos sprendimus panaikinti iš dalies aukščiau aptarta apimtimi nėra galima ir netikslinga. Pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai aiškindamas ir taikydamas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Nuostatų 192 punktą, priėjo prie teisingos išvados dėl pareiškėjos reikalavimų tenkinimo apimties – sprendimo rezoliucine dalimi panaikintos Valdybos skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo dalys, kuriose laikotarpį nuo 1970 m. rugpjūčio 20 d. iki 1991 m. spalio 31 d. atsisakoma įskaityti į pareiškėjos darbo stažą senatvės pensijai gauti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyrius įpareigotas pakartotinai išnagrinėti S. F. 2012 m. pateiktą prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini, o sprendimo rezoliucinė dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas