AS-502-1189-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS502-1189/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04379-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. 2014 m. rugsėjo 30 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašo: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1D-6322(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 419,81 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios 2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą tą apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 956,32 Lt, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti J. K. skundą.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pagal bylos aplinkybes teismas nustatė, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn., todėl darė išvadą, jog pareiškėjas apie pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. spalio 2 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo termino tokio pobūdžio reikalavimams reikšti pasibaigimo. Paminėjo, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu minėtoje byloje, pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Atkreipė dėmesį, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, tačiau kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, jomis nepiktnaudžiauti, laikytis įstatymo nustatytos tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tikėjimasis, kad visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams susidaręs skirtumas bus išmokėtas, pagrįstas ankstesniu reglamentavimu, kai po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo be administracinių teismų sprendimų visiems be išimties pareigūnams buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Nurodė, jog pareiškėjas dar 2010 m. aiškiai žinodamas, kad yra inicijuoti teisminiai ginčai dėl pensijų nepriemokų priteisimo, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu.

Be to, vertino pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad apie galimą savo teisių pažeidimą jis sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl tuo metu ėmęsis realizuoti ginti pažeistas savo teises nebūtų praleidęs termino skundui paduoti, nes nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, taip pat ir nuo jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, kad jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas skundą pateikė praėjus pusantrų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas ir kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo bei praėjus daugiau nei 10 mėnesių po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti – į VRM kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 28 d., į teismą – 2014 m. spalio 2 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir atsisakė skundą priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Dėl skundžiamo 2014 m. rugsėjo 8 d. VRM rašto Nr. 1D-6322(11) teismas nurodė, kad jo nenuginčijimas neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, t. y. nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas J. K. padavė atskirąjį skundą (b. l. 24-27), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad apie pensijos sumažinimą sužinojo 2012 m. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija (2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013) nurodo, kad kreiptis į teismą ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos mokėjimo dalies taikytinas trejų metų terminas. Pažymi, jog aplinkybes, kodėl nesikreipė į teismą anksčiau yra išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, jog 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nemanė, jog jo teisės yra pažeidinėjamos, nes žinojo, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas. Taip pat, jog Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jam bus išmokėta, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pažymi, kad apie galimą savo teisių pažeidimą, be kita ko, sužinojo ir susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neatsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nurodo, jog kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas skundai yra priimti nagrinėti, o dėl kai kurių skundų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo yra priimti galutiniai neskundžiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių pensijų nepriemokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Taip pat, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232-13 pasisakė, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teisėjų kolegija sutinka, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje atnaujindavo kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinį terminą, kurio skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Termino atnaujinimą teismas grįsdavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų ir kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjai, 2010 m. gavę pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodami, ko iš jų reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Taip pat aplinkybe, jog Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nepaisant to, kiekvienoje konkrečioje byloje teismas spręsdamas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo turi termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-90/2012, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-1023/2014). Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-61-14).

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir esant teismo praktikoje administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami aptariamo pobūdžio ginčai, pripažintiems pagrindams terminui skundui paduoti atnaujinti, šių pagrindų taikymas, taip pat, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, apibrėžtinas protingumo principą atitinkančiu laikotarpiu.

Pareiškėjas nurodo, jog 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, nors subjektyviai suvokė, jog jo teisės yra pažeidžiamos, tačiau žinodamas, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas, t. y. vadovaudamasis galiojančiu teisiniu reguliavimu, į teismą nesikreipė. Tai padaryti pareiškėjas nusprendė sužinojęs, jog pačiam pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl minėto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo bei po to, kai nuo 2014 m. vasario mėn. gavęs jau atstatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją suprato, kad susidaręs skirtumas jam nebus išmokėtas, t. y. supratęs jog jo turėtas teisėtas lūkestis, kad turtiniai praradimai patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, nebus išpildytas. Tačiau skunde pareiškėjas pripažino, jog apie galimą savo teisių pažeidimą jis sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat jis pats vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 ir Nr. A444-2232/2013, kuriais panaikintas ginčo teisinių santykių srityje egzistavęs neaiškumas ir numatyta, jog pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo ginti per trejų metų terminą, skaičiuojamą nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pažymėtina, jog, nors nesikreipimą į atsakovą, o vėliau ir į teismą, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priėmimo arba jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjas grindžia pagrįstu tikėjimusi, jog neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jam bus išmokėta be teisminės valdžios įsikišimo, pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kliudžiusių jam kreiptis dėl savo teisių gynimo į atsakovą, o vėliau ir į teismą po 2013 m. kovo mėnesio anksčiau nei 2014 m. rugpjūčio mėn., nepagrindė, kodėl būtent tik praėjus beveik pusantrų metų nuo 2013 m. kovo mėn. jis galiausiai nusprendė imtis veiksmų dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Net ir laikant, jog kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo galutinai suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. rugsėjo 30 d. yra itin ilgas ir, kaip minėta, pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis nepateisintinas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenurodė. Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas