AS-556-612-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-612/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03386-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „mogo LT“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „mogo LT“) su skundu (b. l. 1–7) ir patikslintu skundu (b. l. 83–94) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Priežiūros tarnyba) 2013 m. liepos 26 d. rašte Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3710 įtvirtintą sprendimą UAB „mogo LT“ su vartotojais sudaromos atgalinės išperkamosios nuomos sutarties pagrindu sukuriamą teisinį santykį vertinti kaip vartojimo kredito suteikimą, kuriam nėra taikoma Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis. Taip pat prašė priteisti iš Lietuvos banko visas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir grąžino skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „mogo LT“ skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais ir sumokėtą žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos bankas nagrinėja įvairaus pobūdžio ginčus. Vienu atveju jis veikia kaip vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Lietuvos banko sprendimas tokiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.). Kitu atveju Lietuvos bankas veikia kaip priežiūros institucija ir nagrinėja jo kompetencijai priskirtų įstatymų pažeidimus, skiria sankcijas už tokius pažeidimus. Vienas iš tokių įstatymų, kurių priežiūrą atlieka Lietuvos bankas yra nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – ir VKĮ), kurio 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija. Jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva (VKĮ 27 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog LVAT nurodė, kad siekiant nustatyti, ar tam tikras Lietuvos banko priimtas aktas gali būti skundžiamas teismui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu prasidėjo ginčas ir kas kreipėsi dėl jo nagrinėjimo į Lietuvos banką bei tai, ar priimtas ginčijamas raštas yra galutinis ar tarpinis sprendimas.

Teismas 2014 m. vasario 3 d. kreipėsi su paklausimu į Lietuvos banką. Lietuvos banko rašte Nr. S 2014/(21.10-2101)-12-688 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) buvo nurodyta, kad į Priežiūros tarnybą 2013 m. birželio 4 d. elektroniniu paklausimu kreipėsi Gyventojų registro tarnyba prie VRM dėl UAB „mogo LT“ veiklos kvalifikavimo. Nurodė, kad būtent Gyventojų registro tarnybos pateikta informacija sukėlė įtarimų, ar UAB „mogo LT“ veikla gali būti laikoma teisėta vadovaujantis VKĮ nuostatomis. Pažymėjo, kad VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. UAB „mogo LT“ tuo metu viešajame vartojimo kredito davėjų sąraše nebuvo įrašytas.

Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prižiūrimi finansų rinkos dalyviai yra bankai, užsienio valstybių bankų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, Centrinė kredito unija, kredito unijos, draudimo įmonės, perdraudimo įmonės, užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, draudimo brokerių įmonės ir užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo tarpininkų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, elektroninių pinigų įstaigos, elektroninių pinigų įstaigų tarpininkai ir užsienio valstybių elektroninių pinigų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, finansų maklerio įmonės, finansų patarėjo įmonės, reguliuojamos rinkos operatoriai, valdymo įmonės, investicinės bendrovės, depozitoriumai, užsienio valstybių finansų maklerio įmonės ir valdymo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, pensijų asociacijos, kontroliuojančiosios investicinės bendrovės ir emitentai, mokėjimo įstaigos ir mokėjimo įstaigų tarpininkai, vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai, mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų operatoriai. Šioje teisės normoje pateiktas baigtinis Lietuvos banko prižiūrimų subjektų sąrašas. Į šį sąrašą patenka tik teisės aktų nustatyta tvarka teisę verstis atitinkama veikla turintys subjektai, o vartojimo kredito davėjų atveju, į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą VKĮ nustatyta tvarka įrašyti asmenys. Teismas sprendė, kad Lietuvos bankas individualius teisės aktus turi teisę priimti tik dėl teisės aktų nustatyta tvarka į sąrašus įrašytų vartojimo kredito davėjų ar vartojimo kredito tarpininkų. Šią teismo išvadą patvirtino ir VKĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktas priežiūros institucijos apibrėžimas. Teismo vertinimu, Lietuvos bankas nėra teisės aktų įgaliotas priimti individualius teisės aktus dėl asmenų, įskaitant ir UAB „mogo LT“ ginčo metu, kurie nėra įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą pažymėjo, jog Lietuvos bankas nurodė, kad ginčijame rašte pateikė tik Priežiūros tarnybos nuomonę, bet negalutinį sprendimą dėl pareiškėjo veiklos teisėtumo, bei tai, jog pareiškėjui nesiėmus jokių veiksmų veiklai įteisinti, kreipsis į teisėsaugos institucijas, kurios būtent ir yra teisės aktų įgaliotos ištirti ir priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjo veiklos teisėtumo.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtino, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 2 d. Priežiūros tarnybai pateikė prašymą jį įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, o Priežiūros tarnybos direktorius 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 241-214 nusprendė pareiškėją įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, t. y. pareiškėjas tik 2013 m. spalio 15 d. tapo prižiūrimu finansų rinkos dalyviu. Teismo vertinimu, Priežiūros tarnybos skundžiamas 2013 m. liepos 26 d. raštas Nr. S 2013/(21.12-2102)-12-3710 nėra laikytinas priežiūros institucijos sprendimu. Taip pat nurodė, kad Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog Lietuvos bankas, nustatęs faktus, liudijančius galimai nusikalstamą veiklą, apie juos praneša atitinkamoms teisėsaugos institucijoms. Teismas sprendė, jog Priežiūros institucija informavo pareiškėją, jog jam nesiėmus jokių veiksmų veiklai įteisinti, kreipsis į teisėsaugos institucijas, tačiau jokio galutinio sprendimo dėl pareiškėjo veiklos teisėtumo nepriėmė. Kadangi Priežiūros tarnybos raštas nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu, todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas UAB „mogo LT“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: priimti UAB „mogo LT“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. kovo 14 d. pateiktą patikslintą skundą, jo išsprendimui iš esmės.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino Lietuvos banko turimos kompetencijos ribas. Pažymi, jog Lietuvos bankas yra įgaliotas ir turi teisę priimti individualius teisės aktus dėl asmenų, įskaitant ir UAB „mogo LT, kurie nėra įrašyti į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Pateikęs teisės aktų nuostatų išaiškinimus, pareiškėjas teigia, kad Lietuvos bankas aiškina ir taiko VKĮ, vykdydamas pačiame VKĮ ir Lietuvos banko įstatyme nustatytą funkciją prižiūrėti vartojimo kredito gavėjų ir tarpininkų veiklą (VKĮ 2 str. 8 d., 38 str. 2 d. ir Lietuvos banko įstatymo 42 str. 2 d. 7 p.). VKĮ 2 straipsnio 8 dalis numato, kad priežiūros institucija – ir Lietuvos bankas, VKĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūros funkcijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 26 d. rašte Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3710 įtvirtintą sprendimą, jog UAB „mogo LT“ su vartotojais sudaromos atgalinės išperkamosios nuomos sutarties pagrindu sukuriamą teisinį santykį vertinti kaip vartojimo kredito suteikimą, kuriam nėra taikoma VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „mogo LT“ skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad skundžiamame rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, atsakovo vertinimas yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismas sprendė, jog Priežiūros institucija informavo, jog pareiškėjui nesiėmus jokių veiksmų veiklai įteisinti, kreipsis į teisėsaugos institucijas, tačiau jokio galutinio sprendimo dėl jo veiklos teisėtumo nepriėmė. Priežiūros tarnybos raštas nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu, todėl ir pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti, nes toks skundas nėra nagrinėtinas teismų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatose įtvirtina, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2009 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-135/2009; 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014).

Pažymėtina, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo rašto turinį bei bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui minėtas raštas nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Skundžiamame rašte pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos, nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, rašte iš esmės pateikiama aktuali informacija bei vertinamos pareiškėjo sudaromos sutartys, todėl Priežiūros tarnybos skundžiamas 2013 m. liepos 26 d. raštas Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3710 nėra laikytinas priežiūros institucijos sprendimu, t. y. pareiškėjui minėtas raštas nenustato jokių pareigų. Akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštas yra laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu (sprendimu) pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad minėtas atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl minėto rašto panaikinimo nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius