A-316-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-316-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03130-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (I t., b. l. 44–53, 172), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas, apeliantas) direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. P-277 „Dėl laikino perkėlimo į pareigas“ 1.1 punktą ir priteisti už kiekvieną jo darbo dieną sumą, atitinkančią 4,6 litro benzino kainą, ir sumą, atitinkančią 5,4 litro suskystintųjų dujų kainą (nuo 2012 m. gruodžio 13 d.), pagal pateiktus kuro pirkimo čekius.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamento įsakymas, kuriuo jis, esant tarnybiniam būtinumui, laikinai nuo 2012 m. lapkričio 26 d. buvo perkeltas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigų į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) pareigas, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Ginčijamas įsakymas priimtas nesant tarnybinio būtinumo, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir priverstinai išreikalavus jo sutikimą. Teigė, kad smurto naudojimo prieš nuteistuosius problema buvo išgalvota, siekiant priversti jį išeiti iš tarnybos.

Toks spaudimas jam Kalėjimų departamento (duomenys neskelbtini) G. Z. buvo daromas dar iki perkėlimo į kitas pareigas. Ginčijamas įsakymas priimtas remiantis Kalėjimų departamento (duomenys neskelbtini) G. Z. 2012 m. lapkričio 16 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 6G-396, kurio kopija jam prašant buvo pateikta tik 2012 m. gruodžio 4 d. Tarnybinis būtinumas grindžiamas tuo, kad laikinu perkėlimu buvo siekiama užtikrinti objektyvų Vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. LV-1403 nustatytų pažeidimų išaiškinimą ir užkardyti bet kokią galimybę pakenkti tyrimo sėkmei, kai gali būti daromas poveikis nuteistiesiems ir kitiems Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų pareigūnams.

Toks atvejis negali būti pripažintas tarnybiniu būtinumu pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą (toliau – ir Statutas), Valstybės tarnybos įstatymą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikiamą tarnybinio būtinumo aiškinimą. Pažymėjo, kad įsakyme dėl perkėlimo į kitas pareigas turi būti nurodyti perkėlimo motyvai ir kas vykdys perkeltojo pareigas. Perkėlimas galimas tik tuo atveju, kai nebus sutrikdytas tinkamas perkeltojo funkcijų vykdymas.

Skyriuje, kuriame jis dirbo, buvo itin didelis darbo krūvis, todėl perkeliant į kitas pareigas skyriaus viršininką ir vyriausiąjį to paties skyriaus specialistą, o į skyriaus viršininko pareigas perkėlus kitą vyriausiąjį specialistą, skyrius negalės tinkamai funkcionuoti. Jo perkėlimas į gerokai žemesnės kvalifikacijos pareigas yra neracionalus, nes praras įgūdžius, o institucija jiems atkurti turės skirti papildomų išteklių. Teigė, kad į kitas pareigas perkeltas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d.

įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių (toliau – ir Organizavimo taisyklės) 130 punkte yra aiškiai nustatytas draudimas perkelti asmenį į kitas pareigas Statuto 38 straipsnio 6 dalies pagrindu, kai atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Pažymėjo, kad ginčijamu įsakymu buvo apribotos jo socialinės garantijos, prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų skirtos tik 4 kalendorinės dienos, nors, pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnį, apie patvirtintus darbo grafikus turi būti pranešta prieš dvi savaites.

Dėl laikino perkėlimo į kitą gyvenvietę pablogėjo jo finansinė padėtis, nes vykimo į darbo vietą išlaidos nėra kompensuojamos. Be to, prarado galimybę skirti pakankamai dėmesio savo trims nepilnametėms dukroms. Dėl neteisėto perkėlimo buvo priverstas savo lėšomis nuosavu automobiliu vykti į tarnybą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ir dėl to patyrė 2 429,44 Lt turtinę žalą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 61–64; II t., b. l. 1–4) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad būtinybę perkelti pareiškėją į kitas pareigas suponavo jo atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ir siekis užkirsti kelią galimybei daryti neigiamą poveikį tyrimui. Taip pat perkėlimą į kitas pareigas lėmė ir tai, kad pareiškėjo darbo veikloje buvo nustatyta tam tikrų trūkumų. Vienas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų tikslų yra užtikrinti nuteistųjų teises ir interesus. Dėl galimo smurto prieš nuteistuosius panaudojimo pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir buvo reali būtinybė jį perkelti į kitas pareigas.

Nei Statutas, nei Organizavimo taisyklės nenustato, kad siekiant pareigūnus perkelti į kitas pareigas būtinas jų sutikimas. Išreikšdamas savo sutikimą būti perkeltas į kitas pareigas, pareiškėjas suprato tokio perkėlimo būtinybę. Pažymėjo, kad, nuo 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, Statuto 26 straipsnis ir Organizavimo taisyklių VIII skyrius Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams nebetaikomas. Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo statutiniams pareigūnams taikomos be išlygų.

Įstatymas nenustato jokių apribojimų perkelti pareigūną į kitas pareigas, kai jo atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pradėtas tarnybinis tyrimas yra tęsiamas net ir tuo atveju, kai valstybės tarnautojas yra perkeltas į pareigas kitoje valstybės įstaigoje ar institucijoje. Tarnybinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymu, t. y. po jo perkėlimo į kitas pareigas, todėl Organizavimo taisyklių 130 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.

Atsakovo teigimu, perkeldamas pareiškėją į kitas pareigas, jis ėmėsi pareigūno socialinės apsaugos, nes nepasinaudojo Statuto 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybe tarnybinio tyrimo metu nušalinti jį nuo pareigų. Tokiu atveju pareiškėjui darbo užmokestis apskritai nebūtų mokamas. Be to, pareigūnų socialinė garantija – važiavimo išlaidų kompensavimas už važiavimą keleiviniu ar asmeniniu transportu vykstant į tarnybos vietą ir iš jos – įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti kompensacijos už važiavimo išlaidas vykstant į tarnybos vietą ir iš jos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu (II t., b. l. 57–63) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 429,44 Lt turtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. P-277 1.1 punkto, kuriuo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 26 d. laikinai perkeltas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo V skyriumi (18–221 str.), 4 straipsnio 2 dalimi (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintomis Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo, jog statutinių valstybės tarnautojų karjeros teisiniai santykiai pasižymi savitais, tik jiems būdingais požymiais. Teismas atsižvelgė į Valstybės tarnybos įstatymo 181 straipsnio 1, 2 dalis. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju Statutas laikytinas specialiuoju valstybės tarnybą reglamentuojančiu įstatymu. Teismas vadovavosi Statuto 38 straipsnio 1, 6 dalimis, 38 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Organizavimo taisyklių 126, 128 punktais. Pažymėjo, jog aptartuose teisės aktuose bei jų normose nėra eksplicitiškai įtvirtinta tarnybinio būtinumo sąvoka bei sąlygos tarnybiniam būtinumui, tačiau valstybės tarnautojo laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui instituto paskirtis atskleidžiama sistemiškai analizuojant teisės aktus, teismų praktiką bei teisinę doktriną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2147/2012; R. Budbergytė, A. Šakočius, D. Žilinskas „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo komentaras“. Lietuvos viešojo administravimo institutas, 2004, p. 99–105). Teismas padarė išvadą, kad institucija (darbdavys) valstybės tarnautojo laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui institutu negali naudotis nepagrįstai ir nemotyvuotai. Toks laikinas perkėlimas dėl tarnybinio būtinumo yra siejamas su siekiu užtikrinti kvalifikuotą ir tinkamą institucijos veiklos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei funkcionalumą, proporcingai paskirstant vidinius personalo išteklius.

Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos atlieka uždavinius, kurie jiems yra nustatyti Bausmių vykdymo kodekse, Suėmimo vykdymo įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose, taip pat šių įstaigų nuostatuose (Statuto 3 str. 2 d.). Vienas iš Kalėjimų departamento veiklos tikslų yra užtikrinti, kad bausmių vykdymas Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose būtų tinkamas ir nepažeistų asmens teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7, 8.3 p.).

Pareigūno perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą, motyvuojant tarnybiniu būtinumu, paminėtam tikslui įgyvendinti galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai įstaigos, į kurią laikinai perkeliamas pareigūnas, personalas neturėtų kvalifikacijų, reikalingų svarbioms funkcijoms vykdyti nedelsiant, ir pan., t. y. būtų susijęs su vidinių personalo išteklių proporcingu paskirstymu. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, motyvuojant tarnybiniu būtinumu, buvo laikinai perkeltas ne siekiant užtikrinti kvalifikuotą ir tinkamą institucijos veiklos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei funkcionalumą, proporcingai paskirstant vidinius personalo išteklius, o siekiant užtikrinti tinkamą tarnybinio patikrinimo, pradėto dėl pareiškėjo, atlikimą bei jam inkriminuojamų tarnybinių pažeidimų išaiškinimą.

Teismo nuomone, tokia priežastis, kuri grindžiama ne siekiu proporcingai paskirstyti vidinius personalo išteklius, o yra susijusi su institucijos interesais ir siekiu apsisaugoti nuo numanomo poveikio tarnybiniam patikrinimui atlikti, negali būti vertinama kaip tinkamas pagrindas, motyvuojant tarnybiniu būtinumu laikinai perkelti pareigūną į kitą įstaigą. Statuto 28 straipsnyje yra nustatytas pareigūnų nušalinimas nuo pareigų, būtent šiuo straipsniu atsakovas, norėdamas apsaugoti atliekamą tarnybinį patikrinimą nuo bet kokio šalutinio poveikio, ir galėjo vadovautis.

Tai, kad pareiškėjas sutiko būti laikinai perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, nagrinėjamu atveju nepaneigia išvados, kad laikinojo perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui institutas buvo panaudotas netinkamai, ne pagal valstybės tarnautojo laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui instituto paskirtį. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Kalėjimų departamento įsakymo 1.1 punktas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Pažymėjo, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, konstatavo, kad ginčijamo įsakymo 1.1 punktas turėtų būti panaikintas.

Nustatė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P-221 Kalėjimų departamento 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. P-277 1.1 ir 1.3 punktai pripažinti netekusiais galios. Taigi nagrinėjamu atveju nebeliko ginčo dalyko, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo panaikinti įsakymą, kuris jau panaikintas paties jį priėmusio viešojo administravimo subjekto.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikslino reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodydamas, jog prašo iš atsakovo priteisti 2 429,44 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažymėjo, jog dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo jo pažeisti turtiniai interesai galėtų būti atlyginami vadovaujantis DK, be kita ko, 248 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinti darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo atvejai. Teismas vadovavosi DK 248 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 249 straipsniu. Teismas konstatavo, kad pažeisti pareiškėjo turtiniai interesai šiuo atveju turi būti apginti taikant žalos atlyginimo institutą, o ne, kaip teigė atsakovas, sprendžiant kompensacijos už važiavimo išlaidas vykstant į tarnybos vietą ir iš jos atlyginimo klausimą. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu. Pažymėjo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Teismas pabrėžė, kad jau buvo konstatuota, jog atsakovas nepagrįstai pareiškėją perkėlė dirbti iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo 1.1 punktas laikytinas neteisėtu, taigi šiuo atveju yra konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai. Teismas nustatė, kad pareiškėjui dėl jo perkėlimo į kitas pareigas teko iš Kauno važinėti į Pravieniškes ir šią aplinkybę patvirtino pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei kuro pirkimo kvitai.

Pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje dirbo 197 dienas (2012 m. lapkričio mėn. – 5 d., gruodžio mėn. – 17 d., 2013 m. sausio mėn. – 20 d. ir t. t.). Interneto tinklalapio www.maps.lt duomenimis, maršruto (duomenys neskelbtini), Kaunas–Pravieniškės II–(duomenys neskelbtini), Kaunas, atstumas yra apie 50 km (skaičiuota apytiksliai, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytą pasirinktą maršrutą ir kitus interneto tinklalapio siūlomus maršrutus).

Pagal pareiškėjo pateiktą automobilio „Renault Megane Scenic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 598 cm3 variklio darbinio tūrio) registracijos liudijimo kopiją nustatyta, kad automobilio naudojamas kuras – benzinas / dujos. Teismas nagrinėjamu atveju pagal analogiją vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 patvirtinta Automobilių kuro normų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), nes pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nesietinas su kompensacija už transporto išlaidas.

Pagal šią metodiką, pareiškėjo automobilio kontrolinė (bazinė) kuro sąnaudų norma l/100 km yra apie 8,3 l/100 km; kuro normos vietoje benzino naudojant suskystintas naftos dujas skaičiuojamos bazinės kuro normos padidinamos iki 20 procentų, o dirbant žiemą didinamos iki 10 procentų. Nustatė, kad pareiškėjas iš 197 dienų 11 dienų važiavo naudodamas vien benziną, o 186 dienas – dujas. Per ginčo laikotarpį pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją žiemos periodu važiavo 109 dienas (2012 m. lapkritį – 5 d., gruodį – 17 d., 2013 m. sausį – 20 d., vasarį – 20 d., kovą – 19 d., balandį – 20 d., lapkritį – 8 d.).

Pridėti kuro pirkimo čekiai patvirtino, kad vidutinė benzino kaina buvo 4,68 Lt, o dujų – 2,22 Lt. Taigi pareiškėjas vien tik benzinu šaltuoju metų laiku nuvažiavo 550 km (11 dienų x 50 km), šiltuoju metų laiku, kaip pats nurodė, naudodamas benziną šildant variklį iki dujų reduktoriaus darbinės temperatūros, nuvažiavo 186 km (98 km šaltuoju sezonu ir 88 km šiltuoju), o jo automobilio rida dujomis – 9 114 km (4 802 km šaltuoju sezonu ir 4 312 km šiltuoju), o benzinu – 736 km. Atsižvelgęs į Metodikoje pateiktą formulę, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šaltuoju sezonu sunaudojo 59,5075 l benzino (Q = 0,01 x 8,35 x 648 x (1 + 0,01 x 10)), o šiltuoju – 7,3466 l (Q = 0,01 x 8,35 x 88 x (1 + 0,01)).

Šaltuoju metų laiku pareiškėjas sunaudojo 521,1580 l dujų (Q = 0,01 x 8,35 x 4 802 x (1 + 0,01 x 30)), o šiltuoju – 431,9803 l dujų (Q = 0,01 x 8,35 x 4 312 x (1 + 0,01 x 20)). Taigi pareiškėjas dėl jo laikino perkėlimo į pareigas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje patyrė 312,99 Lt išlaidų benzinui ir 2 116,46 Lt išlaidų dujoms, iš viso 2 429,44 Lt. Teismas padarė išvadą, kad jei nebūtų priimtas nepagrįstas atsakovo įsakymas dėl pareiškėjo perkėlimo, jis paminėtų išlaidų nebūtų patyręs. Vadinasi, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.

Nustatęs visas privalomas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam žalos atlyginimą pagrįstas, todėl tenkintinas.

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėją ir atsakovą sieja tarnybiniai santykiai. Nagrinėjamas administracinis ginčas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu iš esmės laikytinas tarnybiniu ginču (2 str. 19 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pripažino, kad nagrinėjamu atveju taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui žala kilo būtent dėl tarnybos teisinių santykių atsakovui netinkamai taikant teisės aktų, reglamentuojančių perkėlimą į kitas pareigas, nuostatas, teismas konstatavo, kad tinkamu atsakovu pareiškėjo patirtai turtinei žalai atlyginti laikytinas Kalėjimų departamentas, o ne Lietuvos valstybė.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 68–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes.

2. Teismas netinkamai aiškino tarnybinio būtinumo sąvoką ir tarnybinio būtinumo kriterijus, nepagrįstai susiaurino perkėlimo į kitas pareigas esant tarnybiniam būtinumui instituto taikymą.

3. Tarnybinio būtinumo sąvokos įstatymų leidėjas nėra išaiškinęs. Tai yra įstaigos vadovo ar kito subjekto, turinčio teisę perkelti pareigūną į kitas pareigas, diskrecija. Tarnybiniu būtinumu laikytinas ir toks atvejis, kai pareigūnas dėl tam tikrų objektyvių priežasčių negali eiti užimamų pareigų, dėl to jis jo paties sutikimu laikinai perkeliamas į kitas pareigas ir paliekamas iki perkėlimo gautas darbo užmokestis. Viena iš tokių objektyvių priežasčių laikytinas ir tarnybinio tyrimo atlikimas, būtinybė objektyviai ištirti galimus tarnybinius nusižengimus.

4. Motyvas, kad galima tokiais atvejais pasinaudoti nušalinimo nuo pareigų institutu, visiškai nepaneigia ir kito galimo instituto, t. y. laikino perkėlimo į kitas pareigas esant tarnybiniam būtinumui. Kalėjimų departamento direktoriui Statute suteikta teisė laikinai perkelti pareigūnus į kitas pareigas kitoje Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje. Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos sudaro vieningą bausmių vykdymo sistemą, todėl yra platesnės galimybės ne nušalinti pareigūną nuo pareigų, o užtikrinti jam darbo užmokestį ir kitas garantijas perkėlus jį laikinai į kitas pareigas kitoje įstaigoje. Taip užtikrinamas proporcingas darbuotojų santykis, tai akcentavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2147/2012.

5. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2004 m. Valstybės tarnybos įstatymo komentaru. Per pastaruosius 10 metų iš esmės pasikeitė ne tik Valstybės tarnybos įstatymas, bet ir pati tarnyba valstybės tarnyboje. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tarnybos valstybės tarnyboje kintamumą, nesiaurina tarnybinio būtinumo instituto sąvokos apibrėžimu ir suteikia įstaigų vadovams diskreciją priimant sprendimus dėl valstybės tarnautojų perkėlimo.

6. Administracinių teismų praktikoje nėra analogiškų bylų kaip šio ginčo atveju, kai pareigūnas į kitas pareigas perkeliamas vadovaujantis tarnybinio būtinumo institutu ir atsisakant alternatyvos nušalinti nuo pareigų. Kalėjimų departamentas, laikinai perkeldamas pareiškėją į kitas pareigūno pareigas kitoje įstaigoje ir nepasinaudodamas Statuto 28 straipsnyje įtvirtintu pareigūnų nušalinimo nuo pareigų institutu, neabejotinai ėmėsi pareiškėjo socialinių garantijų užtikrinimo, ir toks Kalėjimų departamento sprendimas laikytinas ne tik proporcingu, bet ir socialiai teisingu. Tinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų bei konstitucinio proporcingumo principo.

7. Remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktų projektų 2012 m. rugsėjo 24 d. aiškinamuoju raštu Nr. 12-3194-01, galima daryti išvadą, kad laikinas perkėlimas esant tarnybiniam būtinumui ir panašių santykių teisiniam reglamentavimui negali būti aiškinamas siaurai ir taikytinas išimtinai tik tokiu atveju, kaip nurodė teismas skundžiamame sprendime.

8. Kalėjimų departamento direktorius, kaip centrinės institucijos vadovas, siekdamas Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose užtikrinti kvalifikuotą ir tinkamą veiklos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei funkcionalumą proporcingai paskirstant vidinius personalo išteklius, nenušalino pareiškėjo nuo pareigų, tai būtų laikytina neracionaliu žmogiškųjų išteklių panaudojimu, o perkėlė pareiškėją į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, o iš Pravieniškių į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus perkėlė kitą pareigūną.

9. Kalėjimų departamentas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė ir į pareiškėjo duotą sutikimą. Pareiškėjas, sutikdamas dėl perkėlimo, žinojo, kad galbūt pasikeis vykimo į darbo vietą maršrutas, tačiau kitų pageidavimų ar pretenzijų, išskyrus dėl turėto darbo užmokesčio palikimo, nepareiškė. Pareiškėjas sąmoningai siekė suklaidinti atsakovą, sutikdamas būti perkeliamas siekė išvengti galimo nušalinimo.

10. Pareiškėjas, vykdamas į tarnybą laikino perkėlimo laikotarpiu, realiai turėjo papildomas išlaidas tik vykdamas 35,9 km. Teismas nevisapusiškai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai priteisė pareiškėjo apskaičiuotą turtinę žalą. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų socialinė garantija – išlaidų už važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos kompensacijos institutas – įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.

11. Pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pareiškėjas pats atliko neteisėtus veiksmus: savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas sąmoningai sutiko būti perkeliamas ir taip, jo teigimu, pablogino savo vykimo į darbo vietą ir iš jos sąlygas. Turi būti vadovaujamasi CK 6.253 straipsnio nuostata, jog civilinė atsakomybė netaikoma, kai žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 76) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Pareiškėjas prašo atsižvelgti į visus faktus, motyvus bei priežastis, kuriuos pateikė raštu bylos medžiagoje bei teisminio nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. P-277 „Dėl laikino perkėlimo į pareigas“ 1.1 punkto matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 26 d. buvo perkeltas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigų į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) pareigas. Šiame įsakyme nurodyta, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Statuto 38 straipsnio 6 ir 8 dalimis bei atsižvelgiant į atsakovo (duomenys neskelbtini) tarnybinį pranešimą Nr. 6G-396 (I t., b. l. 14). Iš pastarojo tarnybinio pranešimo matyti, kad jame, be kita ko, yra siūloma spręsti dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas Statuto 38 straipsnio 6 dalies pagrindu, siekiant užtikrinti objektyvų 2012 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. LV-1403 nustatytų pažeidimų išaiškinimą ir užkardyti bet kokią galimybę pakenkti tyrimo sėkmei, kai gali būti daromas poveikis Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems ir juose dirbantiems pareigūnams (I t., b. l. 28).

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas jame nurodytos Statuto 38 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu (šioje straipsnio dalyje yra kalbama apie pareigūnų laikinąjį perkėlimą iš vienų pareigų į kitas pareigas dėl tarnybinio būtinumo) buvo įvertintas šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje (I t., b. l. 159-169). Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atskleidė tarnybinio būtinumo sampratą ir, taikydama ją šioje byloje nagrinėjamai situacijai, padarė išvadą, kad ginčo įsakymo priėmimo siekis ir faktinis pagrindas (apsaugoti pareiškėjo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą nuo bet kokio šalutinio poveikio) nėra suderinamas su Statuto 38 straipsnyje numatytu pareigūno perkėlimu į kitas pareigas dėl tarnybinio būtinumo, todėl pareiškėjo skundžiamas šio įsakymo 1.1 punktas Statuto 38 straipsnio taikymo prasme negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kolegija, pažymėdama ir tai, kad Organizavimo taisyklių 130 punkte yra nustatytas tiesioginis draudimas perkelti įtariamą tarnybinio nusižengimo padarymu pareigūną į kitas pareigas Statuto 38 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytais pagrindais, pritaria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje nurodytiems argumentams dėl Statuto 38 straipsnio taikymo netinkamumo byloje nagrinėjamai situacijai ir, jų nekartodama, pritaria šioje nutartyje padarytai išvadai apie skundžiamo įsakymo 1.1 punkto neteisėtumą ir nepagrįstumą. Tuo pačiu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir tokiai pačiai išvadai.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam dėl ginčo įsakymo priėmimo ir jo galiojimo nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. jo (pareiškėjo) patirtą 2 429,44 Lt turtinę žalą (pastebėtina, kad toks reikalavimas kartu su jį pagrindžiančiais įrodymais pareiškėjo buvo pateiktas teismui 2013 m. gruodžio 20 d. paaiškinimuose (I t., b. l. 172-197), kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo laikomi jo paduoto skundo patikslinančia dalimi), kolegija pažymi, kad paminėtoje 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat pasisakė dėl byloje taikytinų teisės normų, sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl jo patirtos žalos atlyginimo. Kolegija šioje apeliacinėje byloje pažymėdama tai, kad: 1) šis tarp šalių kilęs ginčas ABTĮ taikymo požiūriu priskirtinas prie tarnybinių ginčų kategorijos;

2) pareiškėjo prašoma atlyginti žala jo yra kildinama iš neteisėtų atsakovo veiksmų (jo skundžiamo atsakovo įsakymo neteisėtumo, dėl kurio kolegija pasisakė pirmiau);

3) nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme nėra teisės normų, reglamentuojančių institucijos, kurioje tarnauja pareigūnas, turtinę atsakomybę prieš pareigūną dėl savo (institucijos) neteisėtų veiksmų, sutinka su paminėtoje 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos padaryta išvada, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios darbdavio (atsakovo) materialinę atsakomybę prieš darbuotoją (Statuto 8 str. 2 d.). Todėl, sprendžiant šį ginčą (jo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo), yra būtina vadovautis DK 248 straipsnio 3 punkte blanketiniu būdu nurodytu 249 straipsniu – šio straipsnio dalimi, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo.

Tai darant ir sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti žalos nustatymo klausimą, yra būtina vadovautis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (netiesioginiai nuostoliai). Sprendžiant šį (pareiškėjui atlygintinos žalos dydžio nustatymo) klausimą, nagrinėjamai bylai yra aktualus pareiškėjo teismui pateiktų įrodymų įvertinimas jų patikimumo, pakankamumo bei priežastinio ryšio su paminėtu neteisėtu perkėlimu į kitoje vietovėje esančią pareigybę aspektais.

Pasisakydama dėl byloje esančių (pareiškėjo teismui pateiktų) įrodymų įvertinimo, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai turi teigimų pobūdį, todėl, kolegijos manymu, nesudaro pakankamo pagrindo pareiškėjo pateiktų įrodymų paneigimui arba abejonių dėl jų patikimumo atsiradiumui, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimo išvadomis bei teismo nurodytomis ir pritaikytomis tokio pobūdžio įrodymų įvertinimo taisyklėmis. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, sutinka su teismo nustatytu pareiškėjui atlygintinos žalos dydžiu.

Atsakydama į apelianto argumentą dėl pareiškėjo sutikimo būti perkeltam į kitas pareigas reikšmės nagrinėjamai bylai CK 6.253 straipsnio 5 dalies taikymo prasme, kolegija pažymi, kad pagal pareiškėjo ginčijamame atsakovo 2012 m. lapkričio 22 d. įsakyme nurodytą Statuto 38 straipsnio 6 dalį, pareigūno laikinam perkėlimui į kitas pareigas dėl tarnybinio būtinumo yra būtinas jo sutikimas. Esant paminėtam tarnybinio būtinumo sampratos neaiškumui (tarnybinio būtinumo sąvoka nėra eksplicitiškai pateikta paminėtuose teisės aktuose), pareiškėjas, duodamas paminėtą sutikimą, galėjo nesuvokti jam pritaikyto perkėlimo į kitas pareigas neteisėtumo ir klaidingai suprasti atsakovo iš jo prašomą sutikimą būti perkeltam į kitas pareigas. Todėl CK 6.253 straipsnio 5 dalies taikymo prasme jo duotas sutikimas negali būti traktuojamas kaip jo paties kaltas veiksmas, dėl kurio atsirado jo prašomi atlyginti nuostoliai.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis