A-1008-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1008-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03060-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 1999 m. balandžio 13 d. iki 2002 m. gegužės mėnesio perpildytose kamerose, žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m minimalų vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Kamerų plotą papildomai ribojo jose esančios dviaukštės lovos, stalas su kėdėmis, sanitarinis mazgas ir jį atitverianti sienelė. Kamerose buvo bloga ventiliacija, trūko oro, jautėsi nuolatinė drėgmė, nuo sienų ir lubų nusilupęs tinkas krisdavo ant galvų ir į lėkštes. Be to, kamerose būdavo parazitų. Dėl to pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir diskomfortą, išsivystė depresija, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir socialiniai įgūdžiai. Pareiškėjas nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lukiškių TI-K, taip pat atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė jį atmesti. Teigė, kad nėra Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teigė, kad pareiškėjas skunde iš esmės nurodė tik vieną nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerose yra praustuvas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros ploto pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekuojančioms medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti suimtieji ar nuteistieji, jis nepateikė konkrečių įrodymų, kad padaryta neturtinė žala, yra susijusi su pareiškėjo asmeniu, fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas 500 000 Lt žalos dydis, teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio 13 d. iki 2002 m. gegužės mėnesio jį laikant suėmime netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, neužtikrinant tinkamo vėdinimo, nenustatant kamerų remonto poreikio, neorganizuojant parazitų naikinimo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį suvokė, kad šiais atsakovo veiksmais galėjo būti pažeidžiamos jo teisės. Šiuo atveju, pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjui paskutinė reikalavimo dėl neturtinės žalos pareiškimo už ginčo laikotarpį diena buvo 2005 m. gegužės 30 d. Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2014 m. birželio 10 d., o tai leidžia konstatuoti senaties termino praleidimo faktą. Pabrėžė, jog nors pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde nei teismo posėdžio metu neprašė atnaujinti senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šį klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė. Kaip teisiškai nereikšmingą atmetė pareiškėjo argumentą, kad senaties terminą jis praleido dėl teisinių žinių trūkumo, duomenų apie nustatytą kreipimosi tvarką neturėjimo. Šios aplinkybės nepateisina pareiškėjo delsimo tokį ilgą laikotarpį kreiptis į teismą. Atsižvelgęs į išdėstytą bei į tai, kad pareiškėjas daugiau nei devynerius metus praleido tokio pobūdžio reikalavimo pareiškimo senaties terminą, savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

III. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3 straipsnio 2 dalies, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės principą. Nurodo, jog Lukiškių TI-K elgėsi piktybiškai nepateikdamas duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 1999 m. balandžio 13 d. iki 2002 m. gegužės mėnesio. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. birželio 10 d. t. y. praleidęs Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą, ir nenustatęs pagrindų jį atnaujinti, pareiškėjo skundą atmetė.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 1999 m. balandžio 13 d. iki 2002 m. gegužės mėnesio. Jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 14–17). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, stresą, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog senaties terminas yra praleistas ir nėra svarbių priežasčių jį atnaujinti, pareiškėjo skundas iš esmės nenagrinėtinas.

Pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad ginčo teisinį santykį reglamentuoja nurodytos Civilinio kodekso nuostatos, o Baudžiamasis kodeksas, atsižvelgiant į jo reguliavimo sritį (BK 1 str.), netaikytinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė