A-858-1546-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1546/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02572-2013-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio

14 d. Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo

Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alika“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Alika“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 16 (1) straipsniu įstatymo (2011 m. gruodžio 23 d. redakcija Nr. XI-1911) 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui bei joje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; 2) panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. birželio

6 d. nutarimą Nr. ATK2-106/13 kaip nepagrįstą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra nubaustas nepagrįstai, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, jog alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini),

Panevėžyje, alkoholinius gėrimus laikė ne pareiškėjas, o barmenė L. Š., kuri ir padarė draudžiamas veikas, numatytas Lietuvos

Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme (toliau – ir AKĮ). Alkoholiniai gėrimai, kurie buvo parduoti, pareiškėjui niekada nepriklausė ir apie jų egzistavimą pareiškėjas nežinojo. UAB „Alika“ ne kartą savo darbuotojus yra informavęs, jog laikytųsi AKĮ ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo reikalavimų prekiaujant įmonės baruose. Manė, kad atsakomybės už fizinio asmens padarytus teisės pažeidimus pareiškėjui perkėlimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, kurių turi laikytis visi subjektai, vykdydami savo veiklą, ir pabrėžė, kad AKĮ

34 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kadangi atsakomybė už fizinio (bendrovėje dirbančios barmenės) asmens padarytus teisės pažeidimus perkeliama juridiniam asmeniui, kuris su šiais pažeidimais neturi nieko bendro. Teigė, jog atsakomybės perkėlimo negalima pateisinti juridiniam asmeniui keliamais aukštesniais atidumo reikalavimais, nes ir ypač atidus asmuo ne visada gali užkirsti kelią daromiems teisės pažeidimams. Paminėtos įstatymo normos taikymas, neatsižvelgiant į juridinio asmens kaltę, paneigia lygybės prieš įstatymą principą bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam valstybės siekiui, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, bei teisinės valstybės principui.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu (b. l. 17–21) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai vertintini kritiškai, nes nepaneigia jo atsakomybės už padarytus AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 6 punkto reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjo argumentus paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A20-159/2008 konstatavo, kad net ir nustačius, jog alkoholiniai gėrimai priklausė juridinio asmens darbuotojui, nepašalina bendrovės atsakomybės už AKĮ pažeidimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas kaip juridinis asmuo yra atsakingas už nurodytų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami picerijos, kaip atitinkamo ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie minėtos picerijos darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais.

Todėl atitinkami nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti picerijos darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais. Paaiškino, kad šiuo atveju buvo laikomi ir parduodami falsifikuoti alkoholiniai gėrimai, todėl pareiškėjui pagrįstai skirta AKĮ numatyta ekonominė sankcija – bauda. Teigė, jog pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių reikalavimų.

Prekybą vykdantys pareiškėjo darbuotojai veikia pareiškėjo vardu. Todėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojo atsakomybei už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 6 punkto reikalavimų pažeidimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą. Pareiškėjas pažeidė AKĮ nustatytą draudimą, o nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė. Pabrėžė, jog pareiškėjas yra licencijos turėtojas ir jo pareiga yra užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi atitinkamų taisyklių.

Nurodė, kad bet kokia juridinio asmens vykdoma ūkinė veikla ūkio subjekto yra vykdoma per atitinkamus darbo santykiais su ūkio subjektu susijusius asmenis. Tai yra vienintelis įmanomas ūkio subjekto veiklos būdas (vienintelė jos išraiškos forma). Todėl ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis darbdavio vardu vykdo šią veiklą, vykdoma veikla laikytina paties ūkio subjekto veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati. Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-109/2009.

Nesutiko, kad pareiškėjas nėra atsakingas už tai, jog alkoholiniai gėrimai priklauso barmenei. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, kuriame konstatuota, kad pareiškėjui taikomos ekonominės sankcijos už tai, kad nepakankamai kontroliuoja ir apmoko savo darbuotojus, jeigu jie pažeidžia taisykles, reglamentuojančias, šiuo nagrinėjamu atveju, prekybą alkoholiniais gėrimais. Juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą.

Be kita ko, manė, kad nagrinėjamam atvejui yra identiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-l06/2011, kurioje teismas konstatavo, kad „pareiškėjas pažeidimo fakto neginčija (neginčija protokole nurodytų aplinkybių), tačiau neigia atsakomybę už padarytus pažeidimus, siekia atsakomybės naštą perkelti pardavėjos <...> atžvilgiu. Laikė nepagrįstu pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl skunde išdėstytų aplinkybių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 3 d. sprendimu (b. l. 71-74) pareiškėjo UAB „Alika“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir Panevėžio AVPK Panevėžio miesto PK VPS) tyrėjai patikrino pareiškėjui priklausantį alaus barą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kuriame pagal gautą anoniminę informaciją yra laikomi ir parduodami falsifikuoti alkoholio produktai. Policijos pareigūnai 2013 m. balandžio 28 d., apie 14 val. 30 min., pareiškėjui priklausančiame alaus bare (duomenys neskelbtini), Panevėžys, surado laikomus ir 2013 m. balandžio 28 d. Daiktų ir dokumentų paėmimo protokole nurodytus butelius su alkoholio kvapą turinčiu skysčiu bei pažeistais sandarinimo žiedais: 1) 5 buteliai su skysčiu, ant kurių etikečių užrašyta „STATUS VODKA“, 0,5 1 talpos, 40 proc. alk. tūrio; 2) 1 butelis, ant kurio etiketės užrašyta „LITHUANIAN VODKA AUKSINĖ“, 0,5 1 talpos,

40 proc. alk. Tūrio. Panevėžio AVPK Kriminalistinių tyrimų biuro specialistas pateikė 2013 m. gegužės 2 d. išvadą Nr. 50-5-ISI-412, iš kurios matyti, kad, atlikus Daiktų ir dokumentų paėmimo 2013 m. balandžio 28 d. protokole nurodytuose buteliuose supiltų alkoholio kvapą turinčių skysčių tyrimus, skysčiai buteliuose Nr. 1–5 su etikėmis „STATUS VODKA“ 0,5 1 talpos, 40 proc. alk. tūrio ir butelyje Nr. 6 „AUKSINĖ DEGTINĖ“ 0,5 1 talpos, 40 proc. alk. tūrio nėra gamykliniu būdu pagamintos degtinės, nurodytos butelių etiketėse, o yra nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniai, kuriuose tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 31,8–32,9 tūrio proc., bendrasis tūris 2 905 cm3 (2 litrai 905 mililitrai).

Departamento Kontrolės skyriaus vyr. specialistai, vadovaudamiesi su Panevėžio AVPK Panevėžio miesto PK 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 50-47-S-3732 gauta medžiaga, surašė 2013 m. gegužės 23 d. protokolą Nr. ATK2-I34, kuriame nustatė, kad gautoje medžiagoje nurodytais veiksmais pareiškėjas pažeidė AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 2 dalies 6 punktą, nes jie draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti ir laikyti falsifikuotus alkoholio produktus. Pareiškėjas pateikė Departamentui 2013 m. gegužės 30 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad visi alkoholiniai gėrimai parduodami tik nupirkti su sąskaitomis faktūromis iš alkoholiu prekiaujančių didmenininkų.

Cigaretės ir degtinės buteliai, kurie policijos pareigūnų buvo paimti iš barmenės L. Š., priklauso pačiai barmenei, kuri minėtas prekes atsinešė į bendrovės patalpas ir jas laikė. Šie gaminiai įmonės bendrovės buhalterijoje užpajamuoti nebuvo, bendrovei nepriklauso. Po šio incidento barmenei buvo paskirta drausminė nuobauda. Nurodė, kad pareiškėjui negali būti taikomos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme ir AKĮ numatytos ekonomines sankcijos, nes jis su nustatytais teisės pažeidimais nesusijęs. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darė išvadą, jog AKĮ pažeidimo sudėtis yra įrodyta, o pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam nuosavybės teise priklausiančiame bare buvo rasta falsifikuotų alkoholio produktų, ginčas iš esmės keliamas dėl, pareiškėjo nuomone, neteisėto, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atsakomybės juridiniam asmeniui perkėlimo už jo darbuotojų padarytus AKĮ pažeidimus.

Pabrėžė, kad analogiško ir panašaus pobūdžio bylose jau seniai yra nusistovėjusi praktika, pagal kurią už juridinių asmenų darbuotojų padarytus inter alia AKĮ pažeidimus atsako juridinis asmuo – licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A20-159/2008, A822-2732/2011, A143-678/2009, A7-830/2004, A143-109/2009, A15-39/2005, A444-106/2011, A858-2241/2012, A143-1038/2009, A858-1561/2010). Taip pat teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1183/2013 Atsižvelgęs į tai, ką išdėstė, teismas nerado nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo labai vienareikšmiškai suformuotos teismų praktikos ir šią bylą išnagrinėti kitokiu būdu.

Nurodė, kad šiame teismo sprendime nurodyta bei cituota teismų praktika neleidžia suabejoti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo

16 (1) straipsniu įstatymo (2011 m. gruodžio 23 d. redakcija Nr. XI-1911) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui bei joje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, todėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą netenkino.

III.

Pareiškėjas UAB „Alika“ apeliaciniu skundu (b. l. 77-79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad šioje byloje taip pat yra svarbūs baudžiamojoje teisėje suformuoti atsakomybės už neveikimą principai. Formaliose sudėtyse išskirtini:

1) asmens pareigos veikti (turi būti teisinė asmens pareiga, t. y. konkreti pareiga, kaip tam tikroje situacijoje privalu veikti turi būti suformuluota teisės aktuose); ir 2) atitinkamos galimybės asmeniui veikti (privalu nustatyti, ar asmuo konkrečioje situacijoje galėjo veikti taip, kad išvengtų pažeidimo). Todėl asmens nubaudimas be kaltės reikštų objektyvųjį pakaltinimą, kuris yra nesuderinamas su teisinės valstybės pamatiniais dėsniais ir visuotinai pripažintais žmogaus teisių gynimo principais. Mano, jog ir šiuo atveju turi būti remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija bei iš jos kylančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškinami trauktino administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444 - 216/2011).

Šis principas turi būti taikomas ir sprendžiant ekonominės sankcijos skyrimo juridiniam asmeniui klausimą. Teigia, jog juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas, padaręs pažeidimą, veikė pagal savo kompetenciją, laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Lietuvos vyriausiasis administracines teismas pripažįsta, jog atsakomybė juridiniam asmeniui gali kilti tik tuomet, jei fizinis asmuo veikia juridinio asmens vardu. Pabrėžia, kad apeliantas pateikė atsakovui įrodymus apie tai, kad pardavėja buvo supažindinta su reikalavimu laikytis AKĮ reikalavimų, dėl savo netinkamo elgesio buvo nubausta drausmine tvarka.

Pareiškėjas savo darbuotojus pastoviai instruktuodavo, atlikdavo neplaninius patalpų tikrinimus. Kitokios kontrolės (darbuotojų asmens kratos ir pan.) pareiškėjas imtis negali. Todėl būtina nustatyti, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo pakankamos tam, kad užkirstų kelią barmenės padarytam pažeidimui. Atkreipia dėmesį, kad šioje byloje keltina legislatyvinės omisijos problema, kadangi AKĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama šio įstatymo taikymo praktika nenumato teisinio reguliavimo, priemonių, kurios turėtų būti laikytinos pakankamomis, siekiant užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai nepažeistų AKĮ reikalavimų.

Tokia padėtis sudaro prielaidas taikyti juridiniam asmeniui ekonomines sankcijas neatsižvelgiant į jo kaltę, už bet kokį jo darbuotojo padarytą įstatymo pažeidimą, o tai prieštarauja bendrajam teisės principui, jog nėra atsakomybės be kaltės. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu (b. l. 88–90) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad palaiko argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo šią administracinę bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Teigia, jog visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai pateikia tuos pačius argumentus dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-106/13panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-106/13, kuriuo pareiškėjas buvo nubaustas ekonomine sankcija už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio

1 dalies 7 punkto ir 2 dalies 6 punkto pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Nutarimu pareiškėjui sankcija skirta už tai, kad jam priklausančiame alaus bare patikrinimo metu buvo rasta falsifikuotų alkoholio skiedinių. Pareiškėjas nutarimą ginčija iš esmės teigdamas, kad draudžiamą veiką padarė pareiškėjos darbuotoja, todėl už šią veiką pareiškėjas negali būti baudžiamas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pagal suformuotą teismų praktiką už juridinių asmenų darbuotojų padarytus teisės aktų pažeidimus atsako juridinis asmuo – licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai atsakomybę už fizinio asmens veiką priskyrė pareiškėjui, teigia, kad ėmėsi visų būtinų priemonių, kad tokių pažeidimų būtų išvengta. Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo nustatytų ir pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Nėra ginčo dėl to, kad policijos pareigūnai 2013 m. balandžio 28 d., apie 14 val. 30 min., pareiškėjui priklausančiame alaus bare (duomenys neskelbtini), Panevėžys, surado laikomus ir 2013 m. balandžio 28 d. Daiktų ir dokumentų paėmimo protokole nurodytus butelius su alkoholio falsifikatais. Alkoholio kontrolės įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gegužės 5 d. redakcija) 17 straipsnio

1 dalies 7 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama falsifikuotus alkoholio produktus, o 17 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama falsifikuotus alkoholio produktus. Kiek tai susiję su ūkio subjekto atsakomybe už AKĮ nuostatų pažeidimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo suformuotoje praktikoje yra nurodęs, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų.

Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005).

Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Be to, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys (darbuotojai ir kt.) buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse.

Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju konstatuotina legislatyvinė omisija, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo aspektu AKĮ 17 straipsnio 1 dalies

7 punkto ir 2 dalies 6 punkto nuostatose yra įtvirtintas aiškus draudimas, tuo tarpu vien tai, kad įstatyme aiškiai nėra nurodyta, kokių konkrečiai priemonių turi imtis ūkio subjektas, savaime neleidžia teigti esant legislatyvinę omisiją, taip pat neužkerta teismui kelio įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo darbuotoja L. Š. nurodė, jog baro pagalbinėje patalpoje (persirengimo kambaryje) rasti alkoholio falsifikatai priklausė jai, ji juos laikė savo reikmėms.

Atsakovo nutarime ir tyrimo medžiagoje nėra duomenų, sudarančių prielaidą teigti, kad šiais falsifikatais buvo prekiaujama pareiškėjo naudai ar jo vardu. Kaip minėta, administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ėmėsi visų būtinų priemonių, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas L. Š. skyrė drausminę nuobaudą (b.l. 46). Kita vertus, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių (periodiškai vykdo revizijas ir patikrinimus, šviečia personalą ir pan.). Teisėjų kolegijos vertinimu, AKĮ neįtvirtina konkretaus ar baigtinio sąrašo priemonių, kurių ūkio subjektai gali ar turi imtis, kad veiksmingai užtikrintų, jog nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Šiuo atveju ūkio subjektas turi diskreciją pasirinkti, kokias konkrečiai organizacines ar kitas priemones pasirinkti (pvz., tinkama darbuotojų atranka, veiksmingi tarnybinių patalpų patikrinimai ir pan.).

Vien aplinkybės, kad byloje aptariami alkoholio falsifikatai priklausė pareiškėjo darbuotojai, taip pat tai, kad pareiškėjas šiam darbuotojui skyrė drausminę nuobaudą, neleidžia teigti, kad pareiškėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Atitinkamai pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Alika“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas