2K-343-648/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-343-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00157-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. L., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi G. L. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi G. L. gynėjo advokato J. Jasaičio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. L. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – nustačius, kad jis 2013 m. sausio 14 d., apie 15.50 val., viešojoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Kalvarijų g., prie pastato Nr. 88, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,75 promilės), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be priežasties aplinkinių akivaizdoje tyčia apspardė M. K. vairuojamą automobilį „Audi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo langus ir dureles, nulaužė vairuotojo pusės šoninio vaizdo veidrodėlį ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu G. L., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį dėl G. L. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, pakeičiant ją iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis ir paskiriant gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, arba panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, nes prokuroro prašymo nagrinėjimo metu nenustatytos aplinkybės, lemiančios būtinumą stebėti ir gydyti G. L. specializuotos psichikos sveikatos priežiūros įstaigos stacionare, o teismas netinkamai įvertino dabartinę G. L. būklę, taip pat jo paties bei jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei. Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad priverčiamąsias medicinos priemones galima taikyti, jei:

1) asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką;

2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba teismui priimant nuosprendį iki apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo arba jos atlikimo metu asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, kartu suvokti ir paskirtos bausmės esmės;

3) asmuo, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sveikatos būklę, yra pavojingas. BK 98 straipsnyje nenumatyta, už kokias pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš priverčiamųjų medicinos priemonių. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones:

a) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą;

b) padarytos pavojingos veikos pobūdį;

c) pavojų, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei bei sveikatai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Vilnius, 2004 m., I tomas, p. 510). Iš ekspertizės akto matyti, kad G. L. užeina depresija, liūdesys, nerimas, mintys apie gyvenimo beprasmybę ir savižudybę, ypač pavartojus alkoholio, t. y. pagal ligos diagnozę šis psichikos sutrikimas yra afektinis ir depresinio tipo, kitaip tariant, jis pasireiškia laikas nuo laiko pasyviu depresiniu, o ne agresyviu elgesiu. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad veika, dėl kurios G.

L. skirtas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra vienintelis šio agresijos protrūkis, kuris įvyko, kai priekyje važiavusi nukentėjusioji nepaisė G. L. signalo, nepradėjo vykdyti manevro bei neatlaisvino kelio ir taip nesudarė galimybės jam atlikti norimo manevro, be to, G. L., siekiant išsiaiškinti aplinkybes, priėjus prie nukentėjusiosios automobilio, ši jame užsidarė. Iš G. L. motinos laiško matyti, kad šis agresijos protrūkis įvyko dieną, kai G. L. susipyko su savo mergina ir buvo labai sukrėstas bei nevaldė emocijų.

Apeliacinės instancijos teismo nuoroda į tai, kad G. L. sumušė kitą asmenį Italijos Respublikoje, nėra pagrįsta patikimais ir teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad G. L. būtų dar kam nors kada nors grasinęs arba smurtavęs. Atkreiptinas dėmesys, kad G. L. nėra teistas, administracine tvarka baustas už girto pasirodymą viešoje vietoje, sėdėjimą ant žolės, greičio viršijimą, raudono šviesoforo signalo pravažiavimą, keikimąsi, saugos diržo neužsisegimą, t. y. už administracinius teisės pažeidimus, kurie nėra pavojingi visuomenei.

G. L. padaryta veika gali būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl ji priskirtina prie nesunkių, už jos padarymą G. L. vargu ar būtų skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau jam jau aštuonis mėnesius yra paskirtas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o tai pagal laikymo sąlygas prilygsta realiai laisvės atėmimo bausmei. Kasatoriaus nuomone, stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje gali būti skiriamas tik tada, kai tai yra būtina dėl asmens padarytos veikos ar jo paties keliamo pavojaus visuomenei.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme ekspertė N. M. nesugebėjo pagrįsti savo nuomonės, kad G. L. būtinas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o tai, kad ji nori ir linki, jog G. L. dar pasigydytų, nėra pagrindas teismui skirti G. L. šią priverčiamąją medicinos priemonę. Svarbu ir tai, kad stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje gali būti skiriamas tik tada, kai asmuo kelia pavojų kitiems, todėl tai, kad asmuo yra bandęs nusižudyti ar kartais jį aplanko mintys apie savižudybę, nėra pagrindas taikyti teismų paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę.

Kasatoriaus manymu, ekspertizės akte iš esmės teisingai yra konstatuota, kad veikos padarymo metu G. L. nesuprato savo veiksmų esmės, tačiau bylos duomenys liudija, kad šiuo metu jis puikiai supranta savo veiksmų esmę ir orientuojasi jį supančiame pasaulyje. Apie tai byloja teismui pateiktos jo laiškų kopijos be loginių ar rašybos klaidų, paties G. L. parodymai nagrinėjant bylą teisme, galiausiai ir subjektyvi kasatoriaus nuomonė po bendravimo su G. L. Dėl to, kasatoriaus nuomone, G. L. skirtas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje prieštarauja sveikai nuovokai, teisingumo ir humanizmo principams ir gali sukelti sunkių padarinių.

Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėjo suabejoti jam neprivaloma ekspertizės akto išvada ir paskirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, bet to nepadarė. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad, G. L. paskyrus ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, jo motina galėtų pasirūpinti savo sūnumi, išvežti jį į Italijos Respubliką, kur jis galėtų gauti geresnį gydymą ir priežiūrą dėl ligos. Iš ekspertizės akte užfiksuotų G. L. paaiškinimų matyti, kad būdamas Italijos Respublikoje jis jaučiasi daug geriau.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, G. L. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tačiau paduotame kasaciniame skunde nenurodyta, kaip konkrečiai netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasacinio skundo argumentai, kad teismas, padarydamas išvadą, jog G. L. skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis, netinkamai įvertino G. L. būklę ir jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei, yra nepagrįsti.

Kasatorius skunde savo išvadas grindžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaru, tačiau komentaras nėra teisės norminis aktas ir tėra tik komentaro autorių nuomonė apie komentuojamą straipsnį. Be to, tame pačiame komentare pripažįstama, kad teismas pagrįstai taiko stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis asmeniui, kai, pasiekus jo būklės pagerėjimą, išlieka jo psichikos sutrikimo recidyvo galimybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. TIC, Vilnius, 2004, I tomas, p. 511, 12 punktas).

Byloje stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę atliko ekspertai, o ekspertė N. M. išvadoje konstatuotas aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu. Pasak ekspertės, G. L. reikalingas ilgas ir kvalifikuotas gydymas, nes jis papildomai dar turi potraukį ir alkoholiui, ir narkotinėms medžiagoms, jam konstatuotas lėtinis psichinis sutrikimas. Iš ekspertizės akto turinio matyti, kad G. L. būklė dažnai kinta, o laikinas pagerėjimas, būdingas jo ligai, nėra laikytinas jo pasveikimu. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad G. L. negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, pakeitus stacionarinį stebėjimą į ambulatorinį, kiltų grėsmė, kad G.

L. įsigis alkoholio ir tai pakenks jo gydymui. Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie jo atstovaujamojo galimybes laikytis nustatyto gydymo režimo ir savanoriškai atsisakyti svaigalų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl ekspertizės rezultatų teisėtumo ir išsamumo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad G. L. kelia pavojų ne tik aplinkiniams, bet ir sau, nes tris kartus bandė nusižudyti, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, taip pat yra duomenų, kad jis smurtavo Italijos Respublikoje ir buvo areštuotas.

Prokuroras pabrėžia, kad kasacinės instancijos teismas neatlieka pakartotinio tyrimo, kurio, ginčydamas atliktą ekspertizę, prašo kasatorius, juolab kad paskirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę kasatoriaus paduotame apeliaciniame skunde nebuvo prašoma. Kartu prokuroras iš dalies sutinka su kasatoriaus motyvu, kad pavojaus sau kėlimas nėra aplinkybė, dėl kurios asmeniui turi būti skiriama priverčiamoji medicinos priemonė, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad teismai G. L. priverčiamąją medicinos priemonę paskyrė ir dėl G.

L. veikos pavojingumo visuomenei. Prokuroras nurodo, kad priverčiamoji medicinos priemonė skiriasi nuo bausmės savo paskirtimi, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais priverčiamoji medicinos priemonė lyginama su bausme, yra nepagrįsti. Perdavimą giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai kartu su medicininiu stebėjimu arba be jo teismas skiria asmenims, kuriems nebūtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, bei asmenims, kuriems teismas panaikino priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą.

Šioje byloje teismai tokių sprendimų nepriėmė, nes ekspertų pateiktoje išvadoje rekomenduojama priešingai. Be to, G. L. atidavimas jo motinos priežiūrai ir ambulatoriniam stebėjimui nebūtų prasmingas, nes iš bylos duomenų matyti, kad ji serga depresija. Pažymėtina ir tai, kad ji jau kelis kartus G. L. bandė prižiūrėti Italijos Respublikoje, kur, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jis nesijausdavo geriau. Akivaizdu, kad motina savo sūnumi tinkamai pasirūpinti negali, o G. L. būsena dėl nustatytos ligos nuolat keičiasi ir šiuo metu reikėtų vadovautis ekspertų rekomendacija ir padėti G.

L. pasveikti suteikiant jam gydymą stacionaro sąlygomis. Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo argumentas, jog G. L. susirgimas yra afektinis ir depresinio tipo, t. y. periodiškai pasikartojantis, ir pasireiškia ne agresyviu, o būtent pasyviu elgesiu, prieštarauja bylos duomenims ir ekspertizės išvadai. Nagrinėdamas 2013 m. sausio 14 d. įvykius kasatorius painioja esmines bylos aplinkybes, nes ne nukentėjusioji M. K. užblokavo kelią G. L., o priešingai, G. L. užblokavo kelią M. K. ir galbūt dėl savo ligos neadekvačiai sureagavo į jos duodamus signalus, kuriais buvo prašoma atlaisvinti kelią.

Prokuroro nuomone, kasatorius naiviai mėgina pateisinti G. L. elgesį, kuris atitinka nusikaltimo požymius, o konkrečiai tai, kad G. L. vairavo neturėdamas tam teisės (jo teisė vairuoti transporto priemones yra jau kurį laiką atimta), stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (1,75 promilės), eilinį kartą išreiškė aiškią nepagarbą aplinkiniams, viešąjai tvarkai ir apskritai teisinei sistemai (už Kelių eismo taisyklių bei viešosios tvarkos pažeidimus G. L. yra baustas daug kartų), be to, G. L. grasino nukentėjusiąją užmušti, jei ši paduos pareiškimą policijai.

Nors G. L. padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra tokie pavojingi visuomenei kaip baudžiamieji nusižengimai, tačiau įspūdingas jų kiekis įrodo nestabilią G. L. būseną, teisinės tvarkos nesuvokimą, polinkį į alkoholio vartojimą ir atitinkamai apibūdina jo asmenybę.

Prokuroras nurodo, kad byloje nėra nustatyta jokių pagrindų, kurie leistų abejoti ekspertų, turinčių trisdešimties metų ekspertinio darbo stažą, išvada. Kasatoriaus argumentai dėl jo ir G. L. telefoninių pokalbių turinio (nesant jų išklotinių), proceso metu rašytų laiškų (kurie tinkamai įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų), G. L. apklausos apeliacinės instancijos teisme (trumpa ir nevertinta eksperto) negali paneigti ekspertizės akto išvadų, kurios grindžiamos penkių savaičių tyrimu. Pažymėtina, kad ekspertai ne nori ir linki, kad G. L. pasigydytų, o rekomenduoja tai daryti, atlikę išsamią ekspertizę ir nustatę G. L. ligą bei jam labiausiai tinkantį gydymą. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi šiuo ekspertizės aktu ir neabejojo jo patikimumu, jokių pažeidimų šiuo aspektu nėra nustatyta, o kasacinės instancijos teisme įrodymai pakartotinai nėra nagrinėjami. Atkreiptinas dėmesys, kad atlikti pakartotinę ar papildomą ekspertizę kasatorius apeliaciniame skunde neprašė. Dėl to esminių BPK pažeidimų byloje nebuvo padaryta. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių būtinybę G. L. skirti stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis, nes tai yra geriausias būdas padėti jam pasveikti ir suteikti tinkamą pagalbą.

G. L., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinis skundas netenkinamas.

Kasaciniame skunde teigiama, jog teismai neteisingai įvertino G. L. psichikos būklę, jo paties ir jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei, dėl to netinkamai nustatė G. L. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Šioje byloje teismas nustatė, kad G. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius to neginčija, kaip ir aplinkybės, jog veikos padarymo metu 2013 m. sausio 14 d. G. L. nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Tačiau, pasak kasatoriaus, teismas nevertino G. L. psichikos sveikatos būklės priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso metu, nes tuo metu šis ne tik suprato savo veiksmų esmę, bet ir puikiai orientavosi aplinkoje. Kasatoriaus nuomone, G. L. nėra pavojingas visuomenei, todėl jis gali būti gydomas ne izoliuotas gydymo įstaigoje, o ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegija nesutinka su šias argumentais.

Pastebėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje G. L. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos.

Byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad G. L. veikos padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu sirgo depresijos tipo šizoafektiniu sutrikimu, dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai rekomendavo taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apklausta pirmosios instancijos teismo viena iš trijų kompleksinę ekspertizę atlikusių ekspertų N. M. teisme patvirtino ekspertizės išvadas bei rekomendacijas, nurodė, jog G. L. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, jam reikalingas ilgalaikis ir kvalifikuotas gydymas, nes asmuo turi potraukį alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms, vaistus vartoja su draudžiamomis medžiagomis, dėl to jo elgesys būna neadekvatus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. L. įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, yra pavojingas visuomenei dėl agresijos ir smurtinio elgesio kitų asmenų turtui. Teismas motyvavo priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimą, atsižvelgdamas į ekspertų rekomendacijas bei įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, gyvenimo būdą, daromus kitus pažeidimus, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens požiūrį į savo ligą ir būtiną gydymą.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinį skundą patikrinęs bylą, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl G. L. nepakaltinamumo bei priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo. Teismas dar kartą įvertino G. L. asmenybę, jo pavojingumą visuomenei, teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atliktos ekspertizės ar gauti rezultatai yra neteisėti ir neišsamūs. Kasatorius kasaciniame skunde akcentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, apklausęs G. L., nevertino jo esamos psichikos būklės, nepasisakė dėl būtinybės skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę. Pastebėtina, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas tenkino gynėjo prašymą, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė į teismo posėdį atvykusį G. L. Pastarojo gynėjas po apklausos įrodymų tyrimo metu neprašė skirti teismo psichiatrijos ekspertizės, apie būtinybę skirti ekspertizę neminėjo ir savo baigiamojoje kalboje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad gynėjo subjektyvi nuomonė dėl G. L. gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės akto pagrįstumu ir nepaneigia teismo ekspertų psichiatrų išvadų, kad G. L. serga depresijos tipo šizoafektiniu sutrikimu ir jam reikalingas priverstinis gydymas specializuotos psichikos sveikatos priežiūros stacionare.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, BPK 325 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų nepažeidė. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nutarties ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, teismų sprendimai laikytini teisėtais, o kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

G. L., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis