AS-578-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-578-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00191-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. 2015 m. sausio 6 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9768(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 3) priteisti iš atsakovo VRM visą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 22 035,40 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją, pareiškėjas suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jo tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl, pareiškėjo manymu, termino skundui paduoti nepraleido. Tačiau jei teismas konstatuotų, kad terminas praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi (b. l. 11–13) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti; atsisakė priimti S. B. skundą ir nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl 3 metų kreipimosi į teismą termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, suformuota 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjas gavo už 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. sausio 9 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

Nors pareiškėjas savo prašymą atnaujinti terminą motyvuoja tuo, jog apie jo pažeistas teises jam tapo žinoma tik po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, savo įsitikinimu, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus bei manymu, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkiam laikotarpiui pensijos bus atstatytos ir kompensuotos, tačiau tokie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad pareiškėjo tikėjimasis, jog, vadovaujantis ankstesne praktika, visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, dar 2010 m. iš žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nei po LVAT nutarčių paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėjas į VRM išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 17 d., o į teismą – 2015 m. sausio 9 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėjas jokių kitų motyvų dėl termino atnaujinimo nepateikė. Jis nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9768(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestinius reikalavimus taip pat atsisakytina priimti (pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-355/2014). Teismui neatnaujinus praleisto termino pareiškėjo reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš atsakovo, pareiškėjo reikalavimas panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9768(11) negalint spręsti dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, laikytinas išvestiniu iš minėto pareiškėjo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą atsisakytina priimti.

III. Pareiškėjas S. B. atskiruoju skundu bei patikslintu atskiruoju skundu (b. l. 17–18, 23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nenurodė jokių konkrečių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių jis nesikreipė į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo beveik 2 metus. Teismas, neatnaujinęs termino, netinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, nevertino pareiškėjo skundo argumentų, pavyzdžiui to, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, teisės aktuose nėra aiškiai numatytos kompensacijos tvarkos, kompetentingos institucijos, apskundimo terminų. Be to, pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja LVAT praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti S. B. skundą.

Iš trečiojo suinteresuotojo asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2010-2013 m. pareiškėjo S. B. pensijos dydį (b. l. 8–9) matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2015 m. sausio 6 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog 3 metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 6 d. dar nebuvo pasibaigę.

Kadangi pareiškėjo skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 6 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą LVAT praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d.nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. B. skundo dalį priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė