AS-763-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-763-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01535-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 5 d. išsiuntė (2015 m. kovo 6 d. gautas) į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8969(11); 3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 497,10 eurų dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmą sumažintą pensiją, buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas yra laikinas ir pensijos bus atstatytos į buvusį lygį, o patirti praradimai kompensuoti. Susipažinęs su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijas įstatymų leidėjas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi (b. l. 11–13) nutarė netenkinti pareiškėjo D. M. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjo D. M. skundą, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas nurodė, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.) ir terminais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/13, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A444-2232/2013) konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, kurios pagal analogiją taikytinos ir pareiškėjo keliamam ginčui, nustato 6 mėnesių procesinį terminą pažeistoms teisėms apginti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo į teismą pareiškėjas turėjo kreiptis per trejų metų laikotarpį, kuris skaičiuotinas nuo 2012 metų vasario mėnesio, t. y. iki 2015 metų vasario mėnesio, o dėl nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies per 6 mėnesių laikotarpį, kuris skaičiuotinas nuo 2013 metų vasario mėnesio, t. y. iki 2013 metų rugpjūčio mėnesio. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2015 m. kovo 5 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs anksčiau nurodytus procesinius terminus.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Pažymėjo ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatė. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad savo teises valstybinių pensijų gavėjai turėjo ginti per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, o tokiems ginčams pagal analogiją taikytinos teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios sukliudė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, jis nenurodė. Argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl atmestini. Teismo vertinimu, pareiškėjas terminą praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo.

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostata. Įvertinęs tai, kad teismui nėra nurodytos jokios objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys, kurios sukliudė jam laiku kreiptis į teismą, teismas sprendė, kad pagrindo atnaujinti D. M. kreipimosi į teismą terminą nėra, todėl jo skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8969(11). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8969(11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų. Šią skundo dalį atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas D. M. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15–19), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atskirajame skunde tvirtina, jog priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Rėmėsi ankstesne patirtimi, kai 2001–2003 metais sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir Konstituciniam Teismui priėmus 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, visiems be išimties pensininkams, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota pensijos nepriemoka.

Pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Pažymi, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, mano, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytos senaties termino nuostatos.

Nurodo, kad prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą, buvo praleidęs terminą, nes perskaitęs šį sprendimą, buvo nutaręs jo neskųsti, tačiau paskatintas kitų buvusių pareigūnų, nutarė kreiptis į teismą. Remiasi anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai, patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų. Esant šioms aplinkybėms, mano, kad terminas buvo praleistas dėl objektyvių aplinkybių. Pažymi, kad atskiro prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo padavimo nenurodė, tikėdamas, kad skundo rezoliucinėje dalyje minimas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti apima ir šį klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas D. M. 2015 m. kovo 5 d. teismui išsiuntė (2015 m. kovo 6 d. gautas) skundą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8969(11) ir priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 497,10 eurų dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), darytina išvada, jog teisės į valstybinę pensiją pažeidimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti analizuojamas trimis skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-195-556/2015, Nr. AS-193-556/2015, Nr. AS-192-556/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimis, tačiau nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, nustato 6 mėnesių procesinį terminą pažeistoms teisėms apginti: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, be kita ko, buvo nurodyta, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje AS602-1145/2014. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas D. M. buvo praleidęs trejų metų terminą kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos tiek už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tiek ir už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie 2012–2013 m. pensijos dydį (b. l. 9) matyti, kad pareiškėjui D. M. pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą paskirta nuo 2012 m. sausio 18 d., tačiau duomenų, kada pareiškėjui buvo išmokėta pensija už 2012 m. sausio mėnesį, nėra. Atsižvelgiant, į tai, sprendžiant ar pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2015 m. kovo 5 d., praleido 3 metų terminą pareikšti reikalavimą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., priteisimo, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, kada tiksliai pareiškėjas gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi ir dėl 2013 m. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo, kurio galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), nuostatas. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus šioje dalyje sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. lapkričio mėn. (b. l. 9), skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 5 d., todėl nepraleido 3 metų termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė