A-261-162-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-162/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02990-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. D. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. D. ir J. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjos H. D. ir J. T. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, su skundu (t. I, b. l. 1–3), kuriame prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto 2012 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 49SF(14.49.104.)-1677; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT prie ŽŪM) 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-87; 3) įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir Vilniaus m. skyrius) parengti pareiškėjoms išvadą dėl buvusios savininkės K. T. turėtos 0,4320 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Skunde nurodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi su prašymais į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių, kad parengtų išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. 2012 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 49SF(14.49.104.)-1677 Vilniaus m. skyrius nurodė, kad iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnyje nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.) jos neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, todėl negali parengti išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir persiųsti jos į Vilniaus rajoną. Taip pat nurodė, kad už likusį J. T. ir K. L. neatkurtą žemės plotą gali būti atlyginta tik pinigais. 2012 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri pripažino, jog jos išreiškė valią dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, tačiau skundą atmetė, nes jos negalėjo rinktis perduoti lygiavertį žemės sklypą ne Vilniaus mieste.

Pareiškėjos vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 ir 21 straipsnių nuostatomis ir paaiškino, kad H. D., kaip J. T. ir K. L. turto paveldėtoja, 2003 m. kovo 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo valios pakeitimo. Minėtuose prašymuose nurodė, kad žemė Didžiųjų Pupojų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (dabar Antakalnio seniūnija), yra užstatyta namais, todėl prašė grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje.

Pažymėjo, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjos išreiškė savo valią, prašydamos grąžinti žemę kitoje vietoje, t. y. perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 4 p.), ir tai pripažino NŽT prie ŽŪM, tačiau ji buvo neteisi, aiškindama, jog, pasirinkusios gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą Vilniaus mieste ir jame nesant galimybių (laisvos žemės) to padaryti, negalima reikalauti išvados grąžinti kitoje kadastrinėje vietovėje neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą. Nesutiko su NŽT prie ŽŪM teiginiu, kad tai yra valios keitimas, kuris turėjo būti padarytas iki 2003 m. balandžio 1 d.

Teigė, kad iki šiol buvusi NŽT prie ŽŪM praktika rodo, jog neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo grąžinimas kitoje kadastrinėje vietovėje pagal pateiktas išvadas buvo leidžiama praktika, nors galiojo ta pati Atkūrimo įstatymo nuostata. Savo sprendime NŽT prie ŽŪM nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl pasikeitė tokia praktika, todėl priešinga atsakovo išvada laikytina nepagrįsta. Be to, Atkūrimo įstatymas nenustatė būtinybės ar reikalavimo išreiškiant valią ir pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą iš karto nurodyti, kurioje konkrečioje kadastrinėje vietovėje turėjo būti grąžinamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam naujas žemės, miško sklypas ar vandens telkinio plotas. Vietos pasirinkimas, realizuojant iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikštą būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali būti laikomas ar prilyginamas valios keitimui.

Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme aiškiai nurodžius, jog piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią tik dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ne dėl vietos, kur tas būdas bus realizuojamas, pagrįstai teigtina, jog NŽT prie ŽŪM ir jos struktūrinis padalinys neturėjo teisių aiškinti ir keisti Atkūrimo įstatymo nuostatų bei imtis veiksmų, nesuderinamų ar priešingų šiam įstatymui.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjos patikslino prašomo panaikinti 2012 m. spalio 31 d. NŽT prie ŽŪM sprendimo numerį, nurodydamos, kad prašo panaikinti sprendimą Nr. 1T-(7.5)-87.

Atsakovas Vilniaus m. skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 28–34) su išdėstytais reikalavimais nesutiko. Vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir pažymėjo, kad jame įtvirtinti būdai, kuriais gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, taip pat nustato, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nenustatytas įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Paaiškino, kad pareiškėja H. D. yra pretendentų į buvusios savininkės K. T. turėtą žemę (iki nacionalizacijos valdė 6,56 ha žemės plotą) J. T. (mirė 1994 m. birželio 23 d.) ir K. L. (mirė 2003 m. kovo 19 d.) turto paveldėtoja, o pareiškėja A. N. – pretendento į buvusios savininkės K. T. turėtos žemės grąžinimą J. T. įpėdinio J. T. turto paveldėtojos J. T. įgaliotas asmuo. Pareiškėja H. D. 2003 m. kovo 18 d. su prašymu kreipėsi į tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kuriame nurodė, kad žemės sklypas, likęs po tėvo J. T. mirties, esantis Didžiųjų Pupojų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (dabar Antakalnio seniūnija), yra užstatytas namais, todėl prašo grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje. Pareiškėja H. D. (tuo metu veikė kaip pretendentės K. L. įgaliotas asmuo) 2003 m. kovo 18 d. su prašymu kreipėsi į tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, nurodydama, kad žemės sklypas, likęs po motinos K. T. mirties, esantis Didžiųjų Pupojų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (dabar Antakalnio seniūnija), yra užstatytas namais, todėl prašo grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje. Pareiškėjos A. N. ir H. D. 2012 m. gegužės 24 d. pateikė Vilniaus miesto skyriui du atskirus prašymus, nurodydamos, kad esant galimybei pageidauja atkurti nuosavybės teises grąžinant kiekvienai po 0,4320 ha žemės natūra, o nesant galimybės – parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Iš pareiškėjos H. D. 2003 m. kovo 18 d. prašymų turinio matyti, kad ji, kaip pretendento J. T. turto paveldėtoja ir tuo metu veikdama kaip K. L. įgaliotas asmuo, iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo – prašė „grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje“. Taigi pareiškėja prašė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris yra ne turėtos žemės valdos teritorijoje, o kitoje Vilniaus miesto teritorijoje.

Nurodė, kad pareiškėja H. D. iki 2003 m. balandžio 1 d. pasirinko valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – prašė atlyginti už valstybės išperkamą žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu. Kito pretendento J. T. įpėdinis J. T. (mirė 2008 m. birželio 2 d.) iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo.

Pažymėjo, kad K. L. ir J. T. pavardės yra įrašytos į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747, atitinkamai 4 123-uoju ir 4 124-oju numeriais, taigi pareiškėjos H. D. 2003 m. kovo 18 d. prašymas, kuriame ji nurodė, kad veikia kaip K. L. įgaliotas asmuo, yra patenkintas – pretendentė K. L. yra įrašyta į eilę lygiaverčiam turėtajam žemės sklypui gauti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.

Pažymėjo, kad pareiškėjų prašymai parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurias jos galėtų gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, yra pateikti 2012 m. gegužės 24 d., t. y. po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.). Pilietis išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti ją turėjo ne vėliau kaip iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl 2012 m. gegužės 24 d. prašymuose pakeista pareiškėjų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo negali sukurti teisinių pareigų institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu (t. II, b. l. 69-76) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos medžiaga ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, teismas nustatė, kad pareiškėjos H. D. 2003 m. kovo 18 d. prašymas, kuriame ji, kaip viena iš J. T. įpėdinių, išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo, gali sukurti teisines pareigas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus tik pareiškėjos H. D. atžvilgiu, kadangi kitas J. T. įpėdinis J. T. tokios valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nebuvo išreiškęs, o pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) tuo atveju, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą galėjo parinkti apskrities viršininkas (iki 2010 m. birželio 30 d.) ir Nacionalinė žemės tarnyba (nuo 2010 m. liepos 1 d.). Taigi, nesant abiejų pretendento J. T. įpėdinių išreikštos vienodos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, parinkdamas valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, turėjo teisę įrašyti J. T. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Nurodė, kad kaip matyti iš pareiškėjų prašymo turinio, jos savo valią dėl atkūrimo būdo išreiškė 2003 m. kovo 18 d. ir prašė atkurti nuosavybės teises į likusį žemės plotą Vilniaus mieste, nes turėta žemė Vilniaus mieste yra užstatyta.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, galiojančiomis nuo 2012 m. vasario 1 d., nustatė, kad iki 2012 m. birželio 1 d. buvo galima keisti valią dėl atlyginimo būdo, bet tik prašant atlyginti pinigais, o to pareiškėjos neprašė. Pareiškėjos, pateikdamos prašymus 2012 m. gegužės 24 d., prašė pakeisti atkūrimo būdą, žemę grąžinant natūra, o likusią dalį žemės, į kurią negalima atkurti nuosavybės teisių Vilniuje, perkelti į Vilniaus rajoną (ko įstatyme nebuvo numatyta).

Išanalizavęs nurodytų teisės aktų turinį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 24 d. pareiškėjų prašymai negalėjo būti tenkinti, nes jos savo valią dėl atkūrimo būdo išreiškė 2003 m. kovo 18 d. Vėliau pakeisti atkūrimo būdą žemę grąžinant natūra, o į likusią dalį – perduodant lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai perkelti į Vilniaus rajoną, kaip nurodyta jų 2012 m. gegužės 24 d. prašymuose, įstatymai nenustatė galimybės, nes iš įrodymų matyti, kad pareiškėjos siekia žemę persikelti į Vilniaus rajoną, nors pirminiame prašyme nurodė, kad nori žemės sklypo Vilniaus mieste.

Be to, įgyvendinant pareiškėjų pirminį prašymą, K. L. ir J. T. pavardės yra įrašytos į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (lygiaverčių žemės sklypų suteikimo piliečiams eilė), patvirtintą Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747, atitinkamai 4 123-uoju ir 4 124-uoju numeriais Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.

III. Pareiškėjos H. D. ir J. T. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 80-83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patekinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos 2003 m. kovo 18 d. prašymais kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo pakeitimo. Minėtuose prašymuose nurodė, kad „žemė Didžiųjų Pupojų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje dabar esanti Antakalnio seniūnijoje, yra užstatyta namais, todėl prašau grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje“. Taigi, iš šio prašymo akivaizdu, jog pareiškėjos neprašė perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Jos prašė ir pageidavo gauti žemės sklypą kitoje vietoje, t. y. atlyginti perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Remiantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose.

Grąžintina natūra žemė buvo užstatyta, t. y. valstybės išperkama (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.). Iki 2003 m. balandžio 1 d. pretendentai išreiškė savo valią, prašydami atlyginti už išperkamą žemę gaunant sklypą tik kitoje vietoje (bet ne sklypą individualiai statybai), t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 4 p.). Šį faktą pripažino ir su juo sutiko Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Nesutiktina su teismo sprendime nurodytu 2003 m. kovo 18 d. prašymų traktavimu, aiškinant juos taip, jog pareiškėjos norėjo gauti žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje. Pareiškėjos nurodė tik „kitą Vilniaus vietą“, bet neįvardino žodžio „miesto“. Jos turėjo omenyje Vilniaus miestą ir Vilniaus rajoną kartu, nes iki nacionalizacijos turėtoji žemė buvusi Vilniaus rajone.

2. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos praktika rodo, jog neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo grąžinimas kitoje kadastrinėje vietovėje pagal pateiktas išvadas buvo leidžiama praktika, nors galiojo tos pačios Atkūrimo įstatymo nuostatos. Nei teismas savo sprendime, nei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl pasikeitė tokia praktika, todėl priešinga šios tarnybos išvada laikytina nepagrįsta. Atkūrimo įstatymas nenumatė būtinybės ar reikalavimo išreiškiant valią ir pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą iš karto nurodyti, kurioje konkrečioje kadastrinėje vietovėje turėjo būti grąžinamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam naujas žemės, miško sklypas ar vandens telkinio plotas. Todėl toks plečiamasis įstatymo aiškinimas pažeidžia teisėtus pareiškėjų interesus gauti teisingą atlyginimą už išperkamą valstybės žemę, o vietos pasirinkimas realizuojant būdą dėl valstybės išperkamos žemės atlyginimo negali būti laikomas ar prilyginamas valios keitimui.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2007 m. gegužės 23 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-276/2011) suformuota praktika, viešojoje teisėje galima tik tai, kas tiesiogiai ir expressis verbis yra nurodyta (leista) įstatyme. Kas reiškia, jog Atkūrimo įstatymui aiškiai nurodžius, jog piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ne dėl vietos, kur tas būdas bus realizuojamas. Teismas neturėjo pagrindo aiškinti ir keisti Atkūrimo įstatymo nuostatų, teigdamas, jog būtinai turėjo būti nurodyta ir vieta.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino, jog Atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, 2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija ir 2012 lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nuostatos, reglamentuojančios terminą, kuriuo turi būti pareikšta arba pakeista valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, taikomos ir valios pareiškimui dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius. Minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos nenustatė ir nenustato termino, kuriuo turi būti pareiškiama valia dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius.

Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 91-97), kuriame prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja H. D. 2003 m. kovo 18 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Šio prašymo turinys: „Dėl žemės sklypo, likusio po tėvo J. T. mirties, esančio Didžiųjų Pupojų kaime, Vilniaus m. sav. dabar esanti Antakalnio seniūnijoje žemė yra užstatyta namais, todėl prašome grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje“. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja H. D. (tuo metu veikė kaip pretendentės K. L. įgaliotas asmuo) 2003 m. kovo 18 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Šio prašymo turinys: „Dėl žemės sklypo, likusio po motinos K. T. mirties, esančio Didžiųjų Pupojų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Dabar esanti Antakalnio seniūnijoje žemė yra užstatyta namais, todėl prašau grąžinti žemės plotą kitoje Vilniaus vietoje“. Pareiškėjos A. N. ir H. D. 2012 m. gegužės 24 d. pateikė Vilniaus miesto skyriui du atskirus prašymus, juose nurodydamos, kad, esant galimybei, pageidauja atkurti nuosavybės teises grąžinant kiekvienai po 0,4320 ha žemės natūra, o nesant galimybės – parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Galima pagrįstai teigti, kad tokiu būdu pareiškėja prašė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris yra ne turėtos žemės valdos teritorijoje, o kitoje Vilniaus miesto teritorijoje.

2. Prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėjimo metu nustatyta, kad K. L. ir J. T. pavardės yra įrašytos į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr.49VĮ-(14.49.2.)-1747, atitinkamai 4123-uoju ir 4124-uoju numeriais (lygiaverčių žemės sklypų suteikimo piliečiams eilė). Taigi pareiškėjos H. D. 2003 m. kovo 18 d. prašymas, kuriame ji nurodė, kad veikia kaip K. L. įgaliotas asmuo, yra patenkintas – pretendentė K. L. yra įrašyta į eilę lygiaverčiam turėtajam naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. toje vietovėje, kaip ir nurodyta jos prašyme.

3. Remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, nesant abiejų pretendento J. T. įpėdinių išreikštos vienodos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, parinkdamas valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, turėjo teisę įrašyti J. T. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (lygiaverčių žemės sklypų suteikimo piliečiams eilė).

4. Pareiškėjos savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato 2003 m. kovo 18 d. prašyme išreikštą valią pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytą būdą, tačiau prašyme pateiktos formuluotės neturi jokio pagrindo ir reikšmės nagrinėjamai bylai išspręsti, kadangi įstatymas nenumato būtinybės ar reikalavimo išreiškiant valią ir pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą iš karto nurodyti, kurioje konkrečioje kadastrinėje vietovėje turėjo būti grąžinamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam naujas žemės, miško sklypas ar vandens telkinio plotas. Vėliau, nei 2003 m. balandžio 1 d. išreikštas būdas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra ne kas kita, kaip valios keitimas, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl valios vietos atžvilgiu pakeitimo nesiderina su Atkūrimo įstatymo nuostatomis, kadangi tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, tiek Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai yra priimti laikantis įstatymo reikalavimų.

5. Pareiškėjų prašymai parengti išvadas „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, pagal kurias jos galėtų gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, yra pateikti 2012 m. gegužės 24 d., t. y. po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.), todėl 2012 m. gegužės 24 d. prašymuose pakeista pareiškėjų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo negali sukurti teisinių pareigų institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjų skundas patvirtina, kad jos siekia gauti išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės K. T. valdytą žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste. Tuo tikslu pareiškėjos 2012 m. gegužės 24 d. pateikė prašymus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir prašė atkurti nuosavybės teises natūra į neatkurtą žemės sklypo 0,4320 ha dalį, parengiant išvadą bei grąžinant žemę Vilniaus rajone (I t., b. l. 26 ir I t., b. l. 50). Pareiškėjų prašymai nustato šio ginčo ribas, nes bylose, kuriose privaloma neteisminė ginčo tvarka, teismas nagrinėja tas aplinkybes, dėl kurių asmuo kreipėsi į ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo argumentų nekartoja, o tik papildo teismo išvadas, įvertinęs esminius apeliacinio skundo argumentus.

Pagal formalų ginčo santykiams taikytinų teisės aktų aiškinimą asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę jo pasirinktu būdu, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai. Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn išdavimo tvarka ir sąlygos yra numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Pagal šio punkto nuostatas išvados išdavimas nėra formalus veiksmas ir jos išdavimą lemia esminės aplinkybės, turinčios įtakos išvados išdavimo teisėtumui. Tai yra asmens teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymo išduoti išvadą padavimo terminai, galimybė atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu.

Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Pagal šį teisinį reguliavimą pareiškėjų 2012 m. gegužės 24 d. prašymai pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra jų pasirinktu būdu pagal išvadą grąžinant žemės sklypą Vilniaus rajone yra pateikti praleidus minėtą terminą, todėl teisėtai atsakovo buvo nepatenkinti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktika panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų H. D. ir J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas