AS-556-156-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-156-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03923-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugpjūčio 25 d. teismui pateikė (2014 m. rugpjūčio 22 d. išsiuntė) skundą, kuriame prašė: 1) pripažinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus valinį aktą, veiksmą dėl pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įvykdytą neteisėtai; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 dalį, kiek juo nuspręsta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsniu, sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 22 939,83 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d., 37 str. 2 d. 1, 3 p.).

Teismas konstatavo, kad, pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 3 straipsnį, administraciniai teismai nagrinėja administracinius ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 m.)).

Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Jeigu skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jog jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti. Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo pripažinti tam tikrus faktus. Toks skundo reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų ir yra susijęs su atitinkamų faktinių aplinkybių konstatavimu. Remiantis LVAT praktika administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas skundo dalį, kuria pareiškėjas prašo pripažinti VSDFV teritorinio skyriaus valinį aktą, veiksmą dėl pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įvykdytą neteisėtai, atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 dalį, kiek juo nuspręsta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsniu, sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Teismas nustatė, kad ginčo sprendimu VSDFV paaiškino pareiškėjo senatvės ir mokslininkų pensijos perskaičiavimo tvarką, padarė išvadą, jog pareiškėjas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti sumažintą senatvės pensiją apskundimo terminą praleido; vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintomis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėmis, ginčijamu sprendimu pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. rugsėjo 5 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti.

Ginčo rašte VSDFV nurodė, kad pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą terminą nepateikus įrodymų arba nusprendus, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad VSDFV iš esmės nepriėmė galutinio sprendimo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tik nurodė, kokius sprendimus gali priimti, jeigu pareiškėjas pateiks arba nepateiks įrodymus, galinčius patvirtinti, jog terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6743 yra tarpinio procedūrinio pobūdžio, jokių realių teisinių pasekmių nesukeliantis dokumentas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, pareiškėjui išaiškino, kad teismui gali būti skundžiamas tas VSDFV galutinis sprendimas.

Teismas nurodė, kad, pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai.

Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi teismui gali būti skundžiami tik tie VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, dėl kurių VSDFV iš esmės išnagrinėjo suinteresuoto asmens skundą ir priėmė sprendimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kad tokio pobūdžio ginčams įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, įtvirtinta ir LVAT praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas, įvertinęs minėtas nuostatas, priėjo išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo nurodyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 22 939,83 Lt, atsisakė priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kaip paduotą nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, neįsigilino į jo turinį, todėl neteisingai taikė ABTĮ. Teismas visiškai neatsižvelgė tai, jog ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, jog administraciniam teismui gali būti skundžiamas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas. Šiuo atveju skunde buvo išdėstyta, jog VSDFV Utenos skyrius, atsakydamas į 2014 m. birželio 17 d. pareiškėjo prašymą, nepriėmė rašytinio sprendimo sprendžiant pareiškėjo klausimą, tačiau iš esmės jį išnagrinėjo atsakydamas, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami VSDFV ir persiųsdamas pagal kompetenciją prašymą nagrinėti VSDFV, taip patvirtindamas savo atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Prašymą grąžinti permokėtą pensiją tiesiogiai išnagrinėjo VSDFV, kuri ir yra išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Net ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (6.5) I-6743 pareiškėjui buvo nurodyta, kad šį sprendimą per 20 dienų turi teisę apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Į pirmosios instancijos teismą kreipėsi nepraleisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 gavimo dienos. Konstatavus, kad įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta ir pareiškėjas, pasinaudojęs šia tvarka, į teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymu nustatyto termino, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui pagal pirmiau aptartas įstatymų normas nebuvo procesinių kliūčių nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, taip pat dėl ginčijamų VSDFV teritorinio skyriaus valinio akto, veiksmo bei VSDFV sprendimo panaikinimo.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuota teisės aiškinimo praktika šiuo aspektu išplėtota analogiškose bylose (LVAT 2014 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-633/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. A602-686/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. A756-811/2014, 2014 m. liepos 21 d. nutartis Nr. A146-631/2014 ir kt.). 2014 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotas skundas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Ginčas byloje kilo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjas teismui pareiškė tris skundo reikalavimus.

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė pripažinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus valinį aktą, veiksmą dėl pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įvykdytą neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas šį skundo reikalavimą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), konstatavęs, kad remiantis LVAT praktika administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ir interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pavyzdžiui, LVAT teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Kadangi pareiškėjas savo skunde reiškė reikalavimą dėl atitinkamų faktų konstatavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pirmąjį skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 dalį, kiek juo nuspręsta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, konstatavęs, kad VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6743 yra tarpinio procedūrinio pobūdžio, jokių realių teisinių pasekmių nesukeliantis dokumentas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes. Todėl, jei skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. AS403-322/2006, Nr. AS39-606/2006, Nr. AS525-540/2008, Nr. AS146-391/2009).

Byloje nustatyta, kad ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6743 VSDFV padarė išvadą, jog pareiškėjas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti sumažintą senatvės pensiją apskundimo terminą praleido, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. rugsėjo 5 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti. Ginčo rašte VSDFV taip pat nurodė, kad pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą terminą nepateikus įrodymų arba nusprendus, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti paaiškinimą, ar remdamasi Taisyklių 31 punktu priėmė tolimesnį sprendimą nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. prašymo, kuriuo prašyta išmokėti negautą senatvės pensiją, kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą, ar kitą/kitus sprendimą/-mus, susijusį/-sius su pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. prašymu dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, po VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 priėmimo, taip pat pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

VSDFV, vykdydama LVAT 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė VSDFV prašymą dėl 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743, į kurį VSDFV atsakė 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7761 (šis VSDFV 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimas pridėtas prie paaiškinimo).

Nustatyta, kad VSDFV 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7761, pareiškėjui nepateikus įrodymų, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. prašymą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui gali sukelti VSDFV galutiniai sprendimai dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, bet ne tarpiniai dokumentai.

Nagrinėjamu atveju VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 dalis dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje, kuris objektyviai jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y. sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis. Taigi VSDFV 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6743 dalies dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.). Suinteresuotas asmuo savo nesutikimo argumentus dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto tarpinio procedūrinio sprendimo gali išdėstyti paduodamas įstatymo nustatyta tvarka teismui skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto galutinio administracinės procedūros sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti ir antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą.

Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 22 939,83 Lt.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismui gali būti skundžiami tik tie VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, dėl kurių VSDFV iš esmės išnagrinėjo suinteresuoto asmens skundą ir priėmė sprendimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo nurodyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl šią skundo dalį atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Pažymėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog ikiteisminė tvarka buvo pasinaudota. Taigi spręstinas klausimas, ar pareiškėjas tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ir suvienodindama administracinių teismų praktiką Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti VSDFV, kuri, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Tai, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, patvirtino ir LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo ir tai, jog tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Nagrinėjamu atveju VSDFV skundžiamame sprendime neišreikšta pastarosios pozicija ir valia dėl pareiškėjo keliamo ginčo (apie neturėjimą teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį). Dėl įvardytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti, jog pareiškėjas ginčo klausimu sėkmingai pasinaudojo privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo trečiąjį skundo reikalavimą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis paliktina galioti kaip teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius