2K-530/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–530/2014

Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00407-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.5;

2.1.7;

2.4.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutarties.

Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, BK 75 straipsnio 2 dalies pagrindu V. B. įpareigotas per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajai M. I. padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. B. uždrausta vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos naudotis teise vairuoti motorines kelių transporto priemones.

Iš V. B. nukentėjusiajai M. I. priteistas 50 000 Lt dydžio neturtinės ir 3030 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartimi nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 6 d., apie 17.51 val., vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 37, 133 punktų reikalavimus, važiuodamas Vytauto g. kelio ženklo Nr. 542 „Riboto greičio zona“ galiojimo zonoje nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, viršijo leistiną 40 km/h greitį, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ties Valančiaus g. laiku nesulėtino greičio, o pėsčiajam įžengus į perėją laiku nesiėmė intensyviai stabdyti vairuojamo automobilio, kad praleistų į pėsčiųjų perėją įžengusį L. S., ir nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje Vytauto g. ties bažnyčia, automobiliu kliudė ir partrenkė pėsčiąjį L. S., kuris dėl patirtų sužalojimų – dešinio plaučio plyšimo, įvykus vidiniam kraujavimui mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis V. B. kasaciniame skunde teigia, kad eismo įvykis kilo dėl to, jog pėsčiasis buvo neatidus ir, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, įbėgo į važiuojamąją dalį už pėsčiųjų perėjos, neįvertinęs atstumo tarp savęs ir automobilio bei kelio dangos. Taigi V. B. neturėjo jokios techninės galimybės sustabdyti automobilio prieš perėją, nustatyto greičio jis neviršijo. Ekspertas negalėjo tiksliai nustatyti automobilio važiavimo greičio prieš pat pėsčiojo partrenkimą ir partrenkimo metu, taip pat nėra galimybės nustatyti, kokiu greičiu L. S. įveikė atstumus, todėl nebuvo paneigta tikimybė, kad pavojingą situaciją savo veiksmais sudarė pėsčiasis, neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės, neįsitikinęs, kad eiti per perėją bus saugu, ir įžengęs į pėsčiųjų perėją prieš pat arti esantį ir sustoti nebegalintį automobilį. Ekspertas negalėjo pateikti kategoriškos išvados, o tik nurodė tikėtinus įvykio variantus. Visa tai teismas turėjo vertinti in dubio pro reo bei nekaltumo prezumpcijos principų kontekste.

Nuteistasis teigia, kad ekspertizė atlikta remiantis neteisingais duomenimis. Įvykio vietos apžiūros metu buvo nustatyta, kad kelio danga yra asfaltas, padengtas aptirpusiu ledu, tačiau ekspertas tuo nesivadovavo ir nurodė, kad kelio danga buvo šlapia ir padengta supluktu sniegu. Ekspertas nepaaiškino, kodėl nesirėmė protokole nurodytais duomenimis, o liudytojų parodymais. Ši aplinkybė, pasak kasatoriaus, svarbi, nes ratų sukibimas ant nurodytų kelio dangų yra skirtingas ir todėl priklausomai nuo to galėjo skirtis ekspertizės išvados. Kasatorius teigia, kad ekspertas, atlikęs pakartotinę ekspertizę, viršijo savo kompetencijos ribas, netinkamai atliko jam pavestą užduotį, nes tyrė vaizdo įrašą ir jo pagrindu pateikė išvadą, nors aiškintis kameros patikimumą yra ne jo kompetencija.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2014 m. sausio 13 d. posėdžio metu ekspertas V. P., atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, iš esmės pats pripažino, kad ekspertizės išvada surašyta ir visi skaičiavimai atlikti išimtinai remiantis byloje esančiu vaizdo įrašu, nors ekspertizę atliko tik vienas eismo įvykių ekspertas. Tačiau pats ekspertas posėdžio metu nurodė, kad tokias ekspertizes pagal vadovybės rekomendacijas turi atlikti keli ekspertai, t. y. turi būti daroma kompleksinė ekspertizė kartu su vaizdo ekspertais. Ekspertas negalėjo atsakyti, kodėl nebuvo daroma kompleksinė ekspertizė, taip pat neatsakė į klausimą, kokia technika padarytas vaizdo įrašas. Jis parodė, kad nėra kompetentingas atsakyti į šiuos klausimus ir kad skaičiavimus atliko vertindamas vaizdo įrašą kaip absoliučiai patikimą ir tikslų, t.y. darydamas prielaidą, kad vaizdo įraše esantys parametrai yra absoliučiai tikslūs, be paklaidų. Vaizdų ekspertizę gali atlikti ir juos vertinti tik Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyrius, o ne Eismo įvykių skyriaus ekspertai.

Pasak nuteistojo, byloje yra dvi ekspertizės skirtingos savo išvadomis, todėl nėra aišku, kuo turėjo vadovautis teismas. Dėl to apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma atlikti dar vieną kompleksinę ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą atmetė, taip pažeisdamas rungimosi principą.

Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes rėmėsi tik kaltinimui palankiais liudytojų parodymais, be to, tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo motyvų dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos nušalinimo pagrindų. Pirmosios instancijos teisme buvo pateikti nušalinimai teisėjai, nes kilo abejonių, kad ji šališka – pažinojo nukentėjusįjį L. S., kuris buvo klebonas. Teisėja nuo bylos nenusišalino, nors turėjo tą padaryti.

Taigi, pasak kasatoriaus, teismų sprendimai iš esmės buvo pagrįsti tik prielaidomis, byloje nebuvo pašalintos abejonės, kurios turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismai nesiėmė visų įstatymo priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas bei išaiškintos nustatytos visos svarbios aplinkybės (BPK 20 straipsnio pažeidimas). Taip pat buvo pažeista BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 5 dalis, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, apsiribojo bendra fraze, kad argumentai neturi reikšmės ir teismui pakanka duomenų kaltei konstatuoti be kompleksinės ekspertizės skyrimo.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Giedrius Danėlius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Gynėjas skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005), teigia, kad vertinant ekspertizės aktą arba specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų liečiamumas ir leistinumas, bet ir tokios aplinkybės kaip: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Pasak gynėjo, šių nurodymų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, nes teismas neįvertino aplinkybės, kad 2014 m. sausio 13 d. posėdžio metu ekspertas V. P., atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, iš esmės pats pripažino, kad ekspertizės išvada surašyta ir visi skaičiavimai atlikti išimtinai remiantis byloje esančiu vaizdo įrašu, nors ekspertizę atliko tik vienas eismo įvykių ekspertas. Tačiau pats ekspertas posėdžio metu nurodė, kad tokias ekspertizes pagal vadovybės rekomendacijas turi atlikti keli ekspertai, t. y. turi būti daroma kompleksinė ekspertizė kartu su vaizdo ekspertais. Ekspertas negalėjo atsakyti, kodėl nebuvo daroma kompleksinė ekspertizė, taip pat neatsakė į klausimą, kokia technika padarytas vaizdo įrašas, ar įranga buvo sertifikuota įstatymų nustatyta tvarka, ar buvo atlikta įrangos metrologinė patikra, kokia galima vaizdo parametrų paklaida. Ekspertas parodė, kad nėra kompetentingas atsakyti į šiuos klausimus ir kad skaičiavimus atliko vertindamas vaizdo įrašą kaip absoliučiai patikimą ir tikslų, t. y. darydamas prielaidą, kad vaizdo įraše esantys parametrai yra absoliučiai tikslūs, be paklaidų. Pasak gynėjo, vaizdų ekspertizę gali atlikti ir juos vertinti tik Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyrius, o ne Eismo įvykių skyriaus ekspertai. Kad eismo įvykio ekspertas galėtų remtis įrašu, jo patikimumą turėjo vertinti vaizdų ekspertas, kuris turėjo pateikti išvadą, ar konkretus vaizdo įrašas yra tinkamas automobilio greičiui nustatyti, kokios galimos greičio nustatymo paklaidos.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu kameras įrengusi firma atsiuntė atsakymą į tyrėjos paklausimą, kuriame nurodė, kad iš vaizdo stebėjimo kameros nufilmuoto vaizdo nėra galimybės sužinoti tikslaus judančio objektų greičio, tai būtų tiks spėlionė. Objektų greičiui nustatyti reikalingas kadrų skaičiaus per sekundę parametras, kurio nėra. Remiantis tuo, vaizdo įrašas nebuvo tiriamas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo metu. Taigi vaizdo kameros įrašas nėra skirtas greičio matavimui ir tiksliam jo nustatymui.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą paskirti kompleksinę eismo įvykio vaizdų ekspertizę. Nepanaikinus abejonių dėl vaizdo įrašo, kasatorius mano, kad ekspertizės aktas Nr. 11K-204 13 gautas neteisėtu būdu, nes šio įrodymo patikimumas turėjo būti patikrintas Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus ekspertų (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).

Ekspertas, atlikdamas tyrimą, rėmėsi 2010 m. gruodžio 21 d. papildomos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis apie automobilio maksimalų lėtėjimą prieš pat pėsčiųjų perėją, kur nurodyta, kad ant kelio dangos, nuvalytos, tačiau padengtos suplūktu sniegu, automobilis intensyviai stabdomas išvysto iki 2,45 m/s2 greitį. Skaičiavimus ekspertas atliko darydamas prielaidą, kad eismo įvykio metu buvo analogiškos kelios sąlygos, taip pat remdamasis automobilio lėtėjimo ant šlapios asfalto dangos dydžiais. Pasak gynėjo, jeigu ekspertizė būtų atlikta remiantis 2010 m. gruodžio 6 d. Kelių eismo įvykio apžiūros protokolu, surašytu eismo įvykio dieną, kuriame nurodyta, kad kelio danga – asfaltas, padengtas aptirpusiu ledu, t. y. visiškai kita kelio danga, nei nurodyta atliekant ekspertizę, tyrimo duomenys būtų buvę kitokie.

Skunde teigiama, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir, vertindamas liudytojų parodymus, nepagrįstai atmetė liudytojų R. M., K. M. (K.) parodymus, kad pėsčiasis į gatvę įėjo už perėjos, ir kaltę grindė kitų liudytojų parodymais. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojos D. R. parodymų, kad nukentėjusysis lyg nepasižiūrėjęs į gatvę žengė į važiuojamąją kelio dalį, tą padarė staiga, neįsitikinęs saugumu pradėjo eiti skersai gatvę, ne per perėją. Kasatorius nurodo, kad teismas atmetė šitų liudytojų parodymus, tačiau rėmėsi kitų (M. V., G. G., J. A. R., K. V.) parodymais, kad eidamas per gatvę nukentėjusysis paprastai būdavo labai atidus ir atsargus. Taigi teismas liudytojų, kurie tiesiogiai dalyvavo įvykyje, parodymus atmetė ir rėmėsi tais, kurie pasakojo apie įprastinį nukentėjusiojo elgesį. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, be to nenurodė, kokiais konkrečiais parodymais grindžia nuosprendį, nes liudytojai savo parodymus tyrimo metu keitė.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 322 straipsnio 2 dalį. Teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, 2014 m. sausio 13 d. vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 2 dalimi nutarė daryti bylos nagrinėjimo pertrauką, nusprendė, jog neturi galimybės spręsti dėl papildomos ekspertizės paskyrimo, nes nėra konkrečių duomenų apie tai, kokius klausimus gynėjas ir nuteistasis pageidauja pateikti papildomam ekspertų tyrimui. Kolegija nutarė įpareigoti nuteistąjį ir jo gynėją, jeigu jie turi, per 10 dienų pateikti klausimus raštu išimtinai vaizdo eksperto tyrimui arba kompleksiniam eismo įvykio eksperto ir vaizdo eksperto tyrimui. Priklausomai nuo šių klausimų pateikimo ar nepateikimo kolegija turėjo svarstyti ekspertizės paskyrimo klausimą. Nuteistojo gynėjas pateikė užduotinus klausimus, 2014 m. vasario 6 d. teismas turėjo nagrinėti naujos ekspertizės skyrimą, tačiau vietoje to baigė bylos nagrinėjimą iš esmės ir pranešė apie sprendimo paskelbimo laiką. Apie tai, kad 2014 m. vasario 6 d. vyks teisminis nagrinėjimas iš esmės, V. B. nebuvo informuotas ir į teismo posėdį neatvyko. Nuteistasis nežinojo, kad bus baigiamosios kalbos, taip buvo pažeistos nuteistojo teisės, įtvirtintos BPK 324 straipsnio 8 dalyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras teigia, kad nuteistasis V. B. savo skunde smulkiai atkartoja specialistų išvadas, analizuoja ir išimtinai savo naudai vertina specialistų paaiškinimus, liudytojų parodymus, savaip interpretuoja nukentėjusiojo elgesį prieš įvykį.

Apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir šio tyrimo išvados patvirtino Palangos miesto apylinkės teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad antrosios eismo įvykio ekspertizės išvados labiau atitinka nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, paneigia V. B. argumentus, kad nukentėjusysis bėgo ir ne per pėsčiųjų perėją. Specialistas padarė išvadą, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo automobilio vairuotojo V. B. veiksmai – esant leistinam iki 40 km/h važiavimo greičiui jis važiavo nuo 51,8 iki 68,6 km/h, dėl greičio viršijimo neteko galimybės sustabdyti vairuojamo automobilio neprivažiuojant nereguliuojamos pėsčiųjų sankryžos ir partrenkė per važiuojamąją dalį perėją kertantį L. S.. Priešingai, nei teigia kasatorius, pasak prokuroro, ekspertizės metu kelio danga buvo laikoma pačia nepalankiausia stabdyti automobilį, t. y. slidžiausia, tačiau ekspertas nustatė, kad V. B. automobilį pradėjo stabdyti prieš 34 metrus iki perėjos, tai paneigia, kad jis nukentėjusįjį pamatė likus 6 metrams iki pėsčiųjų perėjos. Tad, jei V. B. būtų neviršijęs leistino greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Prokuroras nesutinka, kad buvo pagrindas skirti kompleksinę ekspertizę. Antroji specialisto išvada pašalino pirmosios netikslumus, ją papildė, nustatė eismo įvykio mechanizmą, jos techninę priežastį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai ir argumentuotai atsisakė tenkinti prašymus ir paskirti papildomą kompleksinę ekspertizę.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į nuteistojo skundą, nėra pagrindo teigti, kad teismų sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies nepažeidė, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką.

Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo gynėjo skundo argumentais, mano, kad specialistas savo kompetencijos neviršijo. Byloje eismo įvykio aplinkybėms nustatyti buvo tirta Palangos mieste esančių vaizdo kamerų nufilmuota medžiaga. Pagal šiuos vaizdus buvo nustatyta, kad tam tikru konkrečiu laiku įsižiebė automobilio „Mitsubisci Pajero“ galinės dalies stabdymo žibintai, o šiuo momentu automobilis galine dalimi apytiksliai yra ties filmuotoje medžiagoje matomos antrosios perėjos ženklinimo tolimuoju kraštu, t. y. apytiksliai 34 m atstumu neprivažiavęs prie trečiosios pėsčiųjų perėjos, kurioje įvyko eismo įvykis, ženklinimo linijų. Įvertinęs vairuotojo reakcijos laiką į pastebėtą kliūtį, ekspertas atlikęs skaičiavimus nustatė, kad V. B., tikėtina, ketinantį kirsti perėją L. S. pastebėjo 42,9-45,7 m neprivažiavus šios perėjos. Įvertinęs kelio dangos būklę ekspertas nustatė, kad automobilio greitis galėjo būti ne mažesnis negu 51,8 km/h ir ne didesnis kaip 68,6 km/h, t. y. remdamasis vaizdo įrašu ekspertas nekonstatavo tikslaus konkretaus automobilio greičio, tačiau nustatė, kad galimą greičio ribą vairuotojas aiškiai viršijo. Šiuo atveju vaizdo įrašai buvo ne tyrimo objektas, o objektyvių duomenų šaltinis.

Atsiliepime nesutinkama su tuo, kad nebuvo įvertinti V. B. palankūs liudytojų parodymai. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas naudingų nuteistajam parodymų neaptarė ir nemotyvavo, apeliacinės instancijos teismas ištaisė šią klaidą, aptarė V. B. naudingus liudytojų R. M. ir K. M. parodymus ir juos atmetė.

Prokuroras nesutinka ir su tuo, kad nuteistajam buvo suvaržyta teisė dalyvauti nagrinėjant skundą. 2014 m. sausio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo posėdyje buvo nuspręsta proceso dalyviams per 10 dienų pateikti klausimus ekspertui ir kitame 2014 m. vasario 6 d. posėdyje teismas turėjo spręsti klausimą dėl tikslingumo skirti kompleksinę vaizdo ir eismo įvykio ekspertizę. Šiame posėdyje teismas pripažino, kad pateikti ekspertizės centro atsakymai į aktualius klausimus pašalina abejones dėl eksperto veiksmų teisėtumo vertinant vaizdo įrašą. Nesant duomenų apie šio įrašo netikrumą ir suklastojimą, teismas pagrįstai atsisakė skirti kompleksinę ekspertizę. Į šį posėdį neatvyko V. B., tačiau jo gynėjas R. Mikliušas patvirtino, kad V. B. apie posėdį yra žinoma ir jis nepageidauja dalyvauti. Taigi, pačiam atsisakius dalyvauti teismo posėdyje, toks nedalyvavimas nelaikytinas kaip suvaržęs teises dalyvauti nagrinėjant skundą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji M. I. ir jo atstovas advokatas A. J. prašo nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinių skundų argumentai dėl esminių BPK pažeidimų nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo nutartimi konstatuotoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus, pasisakė dėl jų pakankamumo bei patikimumo nustatant bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, atskleidė apeliaciniame nuteistojo skunde dėstomų eismo įvykių aplinkybių nenuoseklumą ir kitimą. Teismas kruopščiai išanalizavo 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. ekspertizių medžiagą bei išvadas, eksperto V. P. parodymus, Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorės 2014 m. sausio 17 d. rašto, Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 3 d. rašto duomenis, byloje apklaustų liudytojų parodymus ir priėjo išvadą, kad naują eismo įvykio ekspertizę skirti netikslinga. Teismas pasisakė dėl V. B. ir liudytojų R. M. bei K. M. parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimo byloje nustatytoms aplinkybėms.

Nepagrįsti nuteistojo teiginiai dėl teisėjos pirmosios instancijos teisme šališkumo, nes ji yra bendravusi su kunigu ir nukentėjusiąja. Nukentėjusioji tvirtina teisėjos nepažįstanti, niekada su ja nebendravo. Taigi nėra jokių realių faktų, kurie keltų pagrįstų abejonių teisėjos šališkumu.

Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl KET pažeidimo pobūdžio reikšmės vertinant įrodymus

V. B. nuteistas už tai, kad, vairuodamas automobilį, pažeidė KET 37 ir 133 punktų reikalavimus, nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusio pėsčiojo, jį partrenkė ir mirtinai sužalojo.

Pagrindinis nuteistojo ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentas yra susijęs su jų vertinimu padarytais pažeidimais nustatant nuteistojo vairuojamo automobilio greitį, kuris, tiek pagal ikiteisminio tyrimo metu, tiek pagal apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės akto duomenis bei eksperto paaiškinimus, viršijo leistiną 40 km/h greitį ir kurio neviršijęs vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį prieš pėsčiųjų perėją.

Pagal KET 37 punktą, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Šis reikalavimas nesusijęs su leistino važiavimo greičio pažeidimu, jį privalo vykdyti visi vairuotojai, nepriklausomai nuo jų važiavimo greičio.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. B. stabdė automobilį, tačiau vis tiek partrenkė nukentėjusįjį. Nuteistajam inkriminuotas ir KET 133 punkto pažeidimas, pagal kurį vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas ir kitas šiame punkte nurodytas aplinkybes, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Taigi vairuotojas privalo važiuoti tokiu greičiu, kuris atitiktų važiavimo sąlygas, kurios konkrečiomis aplinkybėmis gali reikalauti mažesnio negu leistinas greitis. Tai reiškia, kad KET 133 punkto pažeidimas gali būti inkriminuotas ir tais atvejais, kai vairuotojas važiuoja neviršydamas leistino greičio, bet neatsižvelgdamas į šiame punkte nurodytas važiavimo sąlygas. V. B. inkriminuotas leistino greičio viršijimas, kartu nurodant, kad pasirinkdamas greitį jis neatsižvelgė į važiavimo sąlygas.

Pasak kasatorių, ekspertas autotechnikas yra nekompetentingas vertinti vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, todėl teismas turėjęs skirti komisijos ekspertizę.

Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nėra pažeidęs BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu ekspertizė atlikta neatsižvelgiant į stebėjimo kameros nufilmuotą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas tiriamas eismo įvykis, apeliacinės instancijos teismas paskyrė naują ekspertizę ir pavedė ją atlikti kitam ekspertui. Ekspertas davė išvadą, kad nuteistasis važiavo nuo apie 51,8 km/h iki apie 68,6 km/h greičiu, viršydamas didžiausią leistiną 40 km/h greitį. Važiuodamas didžiausiu leistinu greičiu ir stabdydamas toje pačioje vietoje, vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį nuo apie 2 m iki apie 4,8 m atstumu neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų ir turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo. Partrenkimo metu pėsčiasis buvo apie 3,2 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (gatvės bortelio).

Ekspertas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir atsakė į teismo bei proceso dalyvių klausimus. Ekspertas paaiškino, kad tyrimas dėl galimybės sustabdyti automobilį atliktas imant slidžiausią kelio dangą, o skaičiavimai pagal vaizdo įraše esančius laiko parametrus atlikti atsižvelgiant į galimas maksimalias laiko paklaidas. Teismas nuteistojo ir gynėjo prašymu svarstė klausimą dėl komisijos ekspertizės skyrimo, aiškinosi galimybę gauti papildomus duomenis ir sprendė, kad dviejų ekspertizės aktų, kuriais automobilio greitis apskaičiuotas skirtingais būdais, pakanka, kad būtų galima juos vertinti, lyginti tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis bei daryti atitinkamas išvadas. Toks sprendimas neprieštarauja BPK nuostatoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, gauti kelias viena kitą dubliuojančias specialisto išvadas, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Kasatoriai nenurodo jokių naujų duomenų, kurių nebūtų tyrę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Priešingai negu teigia nuteistasis, prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo metu atliktos ir apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės išvadų nėra, nes ekspertai taikė skirtingas tyrimo metodikas, o jų išvados dėl galimybės išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo, neviršijus nustatyto maksimalaus greičio, priklausomai nuo kitų bylos aplinkybių, kurias nustato teismas, sutampa. Be to, kaip minėta, maksimalus leistinas greitis negali būti sutapatinamas su greičiu, kuriuo privalo važiuoti vairuotojas. Kita vertus, būtent nuteistojo prašymu apeliacinės instancijos teismas paskyrė naują ekspertizę. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas tėra vienas iš bylos duomenų, apie kurio išvadų pagrįstumą, taigi ir kasatorių ginčijamą eksperto kompetenciją, sprendžiama kitų bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išanalizavo visus bylos duomenis, palygino juos tarpusavyje ir priimtoje nutartyje pateikė motyvuotas išvadas, kurios nepalieka abejonių dėl nuteistojo V. B. padarytų KET pažeidimų ir priežastinio ryšio tarp tų pažeidimų bei kilusių padarinių ir paneigia nuteistojo daromas nukentėjusiojo L. S. veiksmų ir jo žūties sąsajas. Nustačius tokias aplinkybes, kasatorių keliamas eksperto kompetencijos klausimas atkrenta savaime.

Teismų praktikoje eismo įvykių bylose pabrėžiama, kad pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012). Kartu teismų praktikoje daromos išvados, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. B. vairuojamas automobilis, partrenkęs pėsčiąjį, trenkėsi į kito automobilio, kuris buvo sustojęs priešpriešinio eismo juostoje praleisti tą patį pėsčiąjį, priekį. Pati įvykio situacija ir teismo apklaustų liudytojų parodymai leido teismas spręsti, kad nukentėjusysis L. S. buvo matomas ir nepadarė KET reikalavimų pažeidimų, lėmusių atsiradusius padarinius. Kasatorių nesutikimas su tuo, kaip teismai įvertino liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis, nenustačius esminių BPK pažeidimų, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai, teigdami esą teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nepateikia jokių duomenų, kad teismai savo išvadas būtų pagrindę teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Kolegija tokio pažeidimo nenustatė.

Dėl nuteistojo teisės dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje

Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, o 2 dalyje įtvirtinta, kad šiame posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Ši nuostata suponuoja, kad privalu įsitikinti, ar byloje šiems asmenims buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką.

Nuteistasis V. B. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris vyko su pertraukomis. Teismui gavus ekspertizės aktą, jį ištyrus teismo posėdyje, išklausius eksperto paaiškinimų, nuteistasis ir jo gynėjas pateikė prašymą skirti komisijos ekspertizę. Kolegija nutarė padaryti pertrauką, pasiūlydama nuteistajam ir jo gynėjui suformuluoti konkrečius klausimus, kuriuos jie norėtų pateikti ekspertams, ir tik gavus klausimus spręsti, skirti ar neskirti ekspertizę. Suderinus su nagrinėjimo teisme dalyviais buvo nustatyta kita posėdžio data. Į posėdį nuteistasis V. B. neatvyko, jo gynėjas paaiškino, kad ginamasis apie posėdį žino, bet nepageidauja jame dalyvauti. Teismas nutarė posėdį tęsti be nuteistojo, išsprendė prašymą skirti ekspertizę, nutardamas prašymą atmesti, išklausė baigiamąsias kalbas ir pranešė, kada bus skelbiamas teismo sprendimas.

Pateikti bylos duomenys rodo, kad nuteistojo teisė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo suvaržyta, jis pats apsisprendė jame nedalyvauti. Nuteistojo gynėjas, argumentuodamas nuteistojo teisių užtikrinimu, apie nuteistojo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme būtinumą sprendžia pagal BPK normas, reglamentuojančias kaltinamojo dalyvavimą pirmosios instancijos teisme, o tai neatitinka specialiai apeliaciniam procesui skirtos teisės normos (BPK 322 straipsnio) nuostatų, kuriomis vadovaujasi apeliacinės instancijos teismas.

Dėl kitų nuteistojo V. B. kasacinio skundo teiginių

Nuteistojo V. B. kasacinio skundo teiginiai, esą teismų sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, neišnagrinėjo visų jo apeliacinio skundo argumentų, yra deklaratyvūs ir prieštarauja šių dokumentų turiniui. Iš esmės jie grindžiami ne teisiniais argumentais, o tuo, kad nuteistojo netenkina teismų išvados. Tokie teiginiai nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko (372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinius skundus.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis