A-143-197-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-197/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00068-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. M. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vaikų išlaikymo fondo administracija, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-276(AG-255/05-2012) ir palikti galioti Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979.

Atsakovas nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius 2012 m. spalio 8 d. priėmė sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979, kuriais pakeitė 2009 m. sausio 8 d. sprendimus Nr. 1.35-327 ir Nr. 1.35-328 ir G. M. bei D. M. nutarė nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d. išmokėti po 91,00 Lt, o nuo 2011 m. birželio 22 d. nutraukti išmokų mokėjimą, nes, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Gyventojų registro tarnyba) duomenimis, pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) išvyko į užsienį.

Pareiškėja su tokiais sprendimais nesutiko ir kreipėsi su skundu į Komisiją. Komisija skundžiamu sprendimu įpareigojo Vaikų išlaikymo fondo administraciją panaikinti 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 bei pareiškėjos 2008 m. liepos 29 d. pateiktus prašymus dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo G. M. bei D. M. mokėjimo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 22 d. administruoti pakartotinai ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. Atsakovas pažymėjo, jog Vaikų išlaikymo fondo įstatyme yra įstatymų leidėjo nustatyti apribojimai, t. y.

Vaikų išlaikymo fondo išmokas mokėti, kai yra šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai, susiję su vaiko išlaikymo privalomumo ir išlaikymo lėšų negavimo aplinkybėmis (teismo sprendimas ar teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartis, antstolio pažyma, patvirtinanti, kad nustatytos išlaikymo lėšos (jų dalis) vaikui nėra mokamos), o pareiškėjas ir vaikas atitinka tam tikrus reikalavimus (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 str. 2, 3, 5 d.), kuriems išnykus išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas. Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus sprendimų teisėtumo, vadovavosi tik Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje numatytais ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d.

įsakymu Nr. A1-356 patvirtintame Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytais nutraukimo pagrindais, tačiau neatsižvelgė į Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nustatytus papildomus reikalavimus, keliamus vaikams bei pareiškėjams, siekiant gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Komisija per siaurai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pareiškėjai keliamus reikalavimus, įstatyme numatytas pareiškėjos savybes siedama tik su kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją momentu.

Įstatymuose nustatytos savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį. Komisija, nagrinėdama ginčą, atsižvelgė ne į visas faktines aplinkybes, t. y. neatsižvelgė, kad pareiškėja Vaikų išlaikymo fondo administracijai nepranešė ne tik apie išvykimą į užsienio valstybę, bet ir apie tą faktą, kad G. M. ir D. M. buvo nustatyta laikinoji rūpyba, o rūpintoja paskirta pareiškėjos mama. Vaikų išlaikymo fondo administracija tai sužinojo iš pareiškėjos 2012 m. lapkričio 19 d. skundo.

Komisija, patvirtinusi, kad teisės ir pareigos (išskyrus pareigą rūpintis vaikų išlaikymu) buvo perduotos rūpintojai A. A., turėjo konstatuoti, kad pati rūpintoja, atstovaudama G. ir D. M. teisėtus interesus, turėjo teisę kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų. Pareiškėjai išvykus į užsienio valstybę, ji nebeatitiko „pareiškėjo“ sąvokos – išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai, o nustačius laikinąją rūpybą G. ir D. M. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą jau rūpintojai A.

A. atsirado teisė kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo. Tik tokiu atveju rūpintojai mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų buvę pagrįstos. Kadangi pareiškėja neinformavo Vaikų išlaikymo fondo administracijos apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokoms iš Vaikų išlaikymo fondo mokėti, susidariusi permoka privalo būti grąžinta į Vaikų išlaikymo fondo administracijos sąskaitą. Komisija ginčijamu sprendimu formuoja skirtingą praktiką. Vaikų išlaikymo fondo administracija savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl negali daryti teisės aktams prieštaraujančių išimčių ir pažeisti teisės aktų normų, todėl taiko vienodus reikalavimus visiems skolininkams ir pareiškėjams.

Net ir nustačius teisinio reguliavimo spragų, Vaikų išlaikymo fondo administracija gali tik inicijuoti teisės aktų pakeitimus.

Pareiškėja atsiliepimu į skundą (b. l. 76–81) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nurodė, jog atsakovas nusprendė nutraukti išmokų mokėjimą tik dėl to, kad ji išvyko į Didžiąją Britaniją. Tačiau Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta tik prezumpcija dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos kartu su tėvais. Ši prezumpcija gali būti paneigta faktiniais įrodymais. Kaip anksčiau nurodė atsakovui ir pagrindė pažymomis, ginčijamu teisės į išmokas laikotarpiu jos nepilnametės dukros buvo paliktos laikinai globoti jos mamai A. A., gyveno ir mokėsi Vilniuje:

G. M. mokėsi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (2012 m. rugpjūčio 31 d. išvyko mokytis į Didžiąją Britaniją), D. M. mokėsi ir šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, iš tėvo negavo teismo sprendimu priteisto išlaikymo, todėl vaikai atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio reikalavimus ir jiems turėjo būti mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos. Pareiškėja šiuose ginčo teisiniuose santykiuose veikia tik kaip vaikų atstovas, todėl jos teisinis subjektiškumas nėra tapatintinas su vaikų teisiniu subjektiškumu.

Sistemiškai vertinant Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas, jos, kaip pareiškėjos, subjektiškumo reikalavimai yra susiję tik su tinkamu vaikų atstovavimu kreipiantis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl teisės į Vaikų išlaikymo fondo išmokas įgijimo vaikų naudai ir tam reikalingų dokumentų pateikimu (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 4 str. 1 d.), taip pat su vaikų atstovavimu, faktiškai priimant pervedamas išmokas, siekiant jas tvarkyti vaikų interesais (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 4 str. 5 d.), o ne su materialiais pagrindais vaikams įgyti ir turėti tokią teisę, nustatytą Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje.

Jos, kaip pareiškėjos, neatitikimas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio nustatytiems reikalavimams galėtų lemti jos, kaip atstovės, netinkamumą dėl vaikų interesų kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl teisės į išmokas vaikams, ir tai gali būti viena procedūrinio pobūdžio kliūčių vaikams įgyti teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas, net jei vaikai turi Vaikų išlaikymo fondo įstatyme numatytą teisinį subjektiškumą ir atitinka materialias teisės į paminėtą išmoką įgijimo sąlygas, nustatytas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje.

Teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas įgyja vaikas, o ne jo atstovas. Todėl vaikui teisėtai įgijus teisę į tokią išmoką, jos, kaip vaikų atstovės, paminėto specialaus teisinio subjektiškumo išnykimas neturi jokios įtakos tolesniam vaiko teisės turėjimui, o tuo labiau nėra siejamas su Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytais šios teisės panaikinimo pagrindais. Įstatymo nuostatos nėra skirtos reglamentuoti vaiko ir jo atstovo (turto tvarkytojo) tarpusavio turtinių ir neturtinių santykių (pastaruosius reglamentuoja CK).

Vaikų išlaikymo fondo administracijai teisės aktų nėra suteikta kompetencija spręsti, ar tinkamai paminėtas atstovas, negyvendamas toje pačioje vietoje, kaip jo atstovaujamasis, atlieka savo pareigas, taip pat ir tvarko vaikui Vaikų išlaikymo fondo administracijos mokamas išmokas. Vaiko teisės į išmokas panaikinimas pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnį nėra teisinio poveikio priemonė, skirta vaiko ir jo atstovo santykiams reguliuoti, o yra (be kita ko) siejama su materialiomis jos įgijimo ir įgyvendinimo sąlygomis, nustatytomis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje.

Tai, kad vaiko teisės į išmoką įgyvendinimo laikotarpiu jo atstovas pasikeitė, gyvena kitoje vietoje nei vaikas (net tai, kad kuriuo nors paminėto laikotarpio momentu vaikas neturėjo teisėto atstovo ar pastarasis tinkamai neįgyvendino vaiko interesų), neturi teisinės reikšmės materialiems vaiko teisės į išmoką įgijimo ir panaikinimo pagrindams. Reikalaudamas pripažinti jos gyvenamosios vietos pakeitimą pakankamu pagrindu nutraukti išmokos mokėjimą, atsakovas prieštarauja pats sau, t. y. nurodo, kad privalu informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, bet kartu pažymi, kad tokios prievolės teisės aktai nenustato, kad pareiškėjo pripažinimo kaip nuolat gyvenančio Lietuvos Respublikoje faktas svarbus kreipiantis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl išmokos gavimo, tačiau šio fakto pokytis (gyvenamosios vietos pasikeitimas) nesiejamas su teise nutraukti išmokas.

Atsakovas akivaizdžiai pripažįsta, kad tais atvejais, kai pareiškėjas kreipimosi dėl išmokos momentu atitinka išmokos gavėjo požymius, paskirta išmoka vėliau negali būti nutraukta tik dėl to, jog keičiasi išmokos gavėjo gyvenamoji vieta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 104–109) atmetė atsakovo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Komisijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 3R-276(AG-255/05-2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu Komisija įpareigojo Vaikų išlaikymo fondo administraciją panaikinti 2012 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 bei pareiškėjos 2008 m. liepos 29 d. pateiktus prašymus dėl išmokų mokėjimo G. ir D. M. administruoti pakartotinai ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. Nustatė, kad pareiškėja 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę, todėl, atsakovo nuomone, ji neatitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Tai – skundžiamų Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. sprendimų Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 priėmimo teisinis pagrindas. Pareiškėjos išvykimą į Jungtinę Karalystę atsakovas traktavo kaip vieno iš Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytų pagrindų gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo išnykimą, t. y. pareiškėjos išvykimą 2011 m. (nors 2009 m. sausio 8 d. sprendimais G. ir D. M. nuo 2008 m. liepos 29 d. jau buvo skirtos išmokos) atsakovas tapatino su nenuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje – įstatymo nustatytos savybės, apibūdinančios pareiškėją, turintį teisę kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją, praradimu.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, 3 straipsnio 1–3 dalimis, 4 straipsnio 1, 5 dalimis, 6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, Aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2011 m. gruodžio 18 d.) 5.3, 5.31 punktais. Pažymėjo, jog Vaikų išlaikymo fondo įstatymas griežtomis procesinėmis normomis reglamentuoja kreipimosi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo bei tokių išmokų mokėjimo pasibaigimo atvejus, kuriuos (pirmuosius; kreipimosi momento atvejį) dokumentų baigtiniu sąrašu dar papildo ir Aprašas. Išmokų mokėjimo pasibaigimo momento Aprašas nedetalizuoja. Jis, kaip ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, taip pat niekaip nereglamentuoja asmenų, turinčių kreiptis dėl išmokos, statuso pokyčių atskaitomybės Vaikų išlaikymo fondo administracijai, išskyrus atvejus, kai šie pokyčiai yra susiję su Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtintomis aplinkybėmis, tiesiogiai lemiančiomis išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimą.

Teismas nustatė, kad kreipdamasi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją 2008 m. liepos 29 d. pareiškėja pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Karoliniškių seniūnijos 2008 m. sausio 24 d. pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, iš kurios matyti, jog ji 1995 m. spalio 19 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu deklaruota ir D. M. bei G. M. gyvenamoji vieta. Pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos duomenys pasikeitė 2011 m. birželio 22 d. (atsakovas šią informaciją sužinojo iš Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės). Kaip paminėta, pareiškėja 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę. Duomenų, liudijančių, kad nepilnametės jos dukros šiuo laikotarpiu taip pat būtų išvykusios iš Lietuvos Respublikos, byloje nėra. Priešingai, išvykimo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 20 d. pareiškėjos nepilnametėms dukroms buvo nustatyta laikinoji rūpyba, rūpintoja paskirta A. A. Byloje taip pat pateikta Vilniaus (duomenys neskelbtini) gimnazijos 2012 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. U2-82, kad G. M. gimnazijoje mokėsi 2010 m. rugsėjo 21 d.– 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir Vilniaus (duomenys neskelbtini) gimnazijos 2012 m. gruodžio 3 d. pažymėjimas, kad D. M. 2011–2012 mokslo metais mokėsi ir šiuo metu mokosi gimnazijoje. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog G. ir D. M. ginčo laikotarpiu atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą vaiko, kuriam gali būti mokamos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, sąvoką.

Teismas nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo pareiga pranešti Vaikų išlaikymo fondo administracijai apie aplinkybes, dėl kurių gali būti nutraukiamas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Teismo nuomone, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju neatsirado Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai – skolininkas nemirė ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu nustatyto vaikų išlaikymo, G. ir D.

M. nebuvo emancipuotos, nesulaukė pilnametystės, nebuvo įvaikintos, nemirė (CK 3.194 str. 4 d. 1–4 p.), todėl pareiškėja neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo apie tokias aplinkybes pranešti atsakovui. Aprašo 5 punkte nustatyti Vaikų išlaikymo fondo administracijai teiktini dokumentai, patvirtinantys gyvenimą Lietuvoje, sietini su pareiškėjos kreipimosi momentu, jų pokyčiai patys savaime nereiškia subjekto galimybės prarasti jau įgytą teisę į išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą jo nepilnamečiams vaikams. Kita vertus, Vaikų išlaikymo fondo įstatymas nenustato asmenų, turinčių teisę gauti paminėtas išmokas, ir jas gaunančių asmenų pareigos informuoti Vaikų išlaikymo fondo administraciją apie kiekvieną pasikeitusią gyvenimišką aplinkybę ar statusą, o to nepadarymą (nevykdymą) traktuoti kaip Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nustatytų pagrindų gauti išmokas neatitikimą.

Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimus nutraukti išmokų mokėjimą, vadovaudamasis vien tik formaliu faktu, jog pareiškėja 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę. Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos išvykimas nėra susijęs nei su jos, kaip Lietuvos gyventojos, nei kaip pareiškėjos, nei kaip subjekto, kuris privalo rūpintis savo nepilnametėmis dukterimis, tokiu teisinio statuso pasikeitimu, kuris būtų tapatus Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nurodytoms, su išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimu susijusioms aplinkybėms (teisiniu statusu).

Pareiškėja kreipėsi į atsakovą su tam tikrais Vaikų išlaikymo fondo įstatyme ir Apraše nustatytais dokumentais (kuriais remiantis G. ir D. M. buvo paskirtas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas); ji, kaip tinkamas tokių išmokų gavėjas, savo pareigas tęsė, šį tęstinio teisinio santykio statusą įtvirtino dokumentais (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. liepos 18 d. įsakymai Nr. A30-1778 ir Nr. A30-1779 dėl laikinosios rūpybos G. ir D. M.). Nepilnametės pareiškėjos dukros ir jų oficialiai paskirta laikinoji rūpintoja ginčo laikotarpiu gyveno Lietuvos Respublikoje bei disponavo G. ir D.

M. skirtomis Vaikų išlaikymo fondo išmokomis.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija 2012 m. spalio 8 d. sprendimais Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 nepagrįstai nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą G. ir D. M., todėl skundžiamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas atmetė atsakovo skundą kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 114–120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas vadovavosi tik Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje numatytais ir Apraše nurodytais nutraukimo pagrindais, tačiau neatsižvelgė į šiame įstatyme nustatytus papildomus reikalavimus, keliamus vaikams bei pareiškėjams, siekiant gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Taikant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, 2 straipsnio 2 ir 5 dalių normoms negali būti teikiamas prioritetas lyginant su 2 straipsnio 3 dalies norma. Įstatymų leidėjas numato reikalaujamus kriterijus tiek pareiškėjui, tiek vaikui, kurie drauge su Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytais pagrindais yra esminė prielaida kreiptis ir gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Teismas per siaurai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pareiškėjui keliamus reikalavimus („pareiškėjo“ sąvoką), įstatyme numatytas pareiškėjo savybes siedamas tik su kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją momentu. Teismas „vaiko“ sąvoką aiškino labai plačiai ir suabsoliutino, t. y. akcentavo vaiko gyvenimo Lietuvos Respublikoje aspektą, tuo pat metu paneigė įstatymų leidėjo nustatytą reikalavimą, kad ir pareiškėjas privalo būti nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Įstatymų leidėjo yra numatyti apribojimai, t. y. Vaikų išlaikymo fondo išmokas mokėti, kai yra Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai, kuriems išnykus išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas. Įstatymo nustatytos savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

2. Pareiškėja nepranešė ne tik apie išvykimą į užsienio valstybę, bet ir apie tą faktą, kad G. M. ir D. M. buvo nustatyta laikinoji rūpyba, o rūpintoja paskirta pareiškėjos mama – A. A. Tai sužinojo iš pareiškėjos 2012 m. lapkričio 19 d. skundo. Pareiškėjai išvykus į užsienio valstybę, ji nebeatitiko „pareiškėjo“ sąvokos – išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai, o nustačius laikinąją rūpybą jos dukroms, rūpintojai A. A. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą atsirado teisė kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo G. ir D. M. Kai vaiko vienas iš tėvų išvyksta gyventi į užsienį, įstatymų leidėjas numato mechanizmą – dėl išmokos kreiptis jau kitam teisėtam vaiko atstovui – globėjui ar rūpintojui – ir gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Kadangi pareiškėja neinformavo Vaikų išlaikymo fondo administracijos apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimui, atsiradimą, susidariusi permoka privalo būti grąžinta į Vaikų išlaikymo fondo administracijos sąskaitą. Tik globėjui (rūpintojui) mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų buvę pagrįstomis.

3. Komisija savo sprendimais formuoja skirtingą praktiką (pvz., 2012 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 3R-14(AG-7/01-2012); 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. 3R-177(AG-161/02-2012), kuris yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui), todėl yra sukuriamas teisinis neapibrėžtumas ir galbūt sudaromos sąlygos pareiškėjų ir vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Vaikų išlaikymo fondo administracija savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl negali daryti teisės aktams prieštaraujančių išimčių ir pažeisti teisės aktų normų, todėl taiko vienodus reikalavimus visiems skolininkams ir pareiškėjams. Net ir nustačius teisinio reguliavimo spragų, gali tik inicijuoti teisės aktų pakeitimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo esmė – atsakovo 2012 m. spalio 8 d. sprendimų Nr. V2-12978 ir Nr. V2-12979 teisėtumas ir pagrįstumas. Iš bylos matyti, kad šiais sprendimais atsakovas, vadovaudamasis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutraukė fondo išmokų mokėjimą, kuris buvo paskirtas pareiškėjos nepilnametėms dukroms G. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir D. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), atitinkamai, 2009 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1.35-327 ir 2009 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1.35-328. Byloje nėra kvestionuojamas pastarųjų atsakovo sprendimų (dėl paminėtų išmokų mokėjimo) pagrįstumas, o yra keliamas tik klausimas dėl šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrįstumo. Todėl, sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina vadovautis specialiąja tokio pobūdžio išmokų nutraukimą reglamentuojančia teisės norma - Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pagal jo 2 dalį, pareiškėjas privalo raštu pranešti fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, atsakovas pagrindė skundžiamus sprendimus Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Todėl yra būtina pasisakyti dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl šią situaciją apibūdinančių faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, jog byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėja (paminėtų nepilnamečių vaikų motina ir asmuo, kuris inicijavo aukščiau nurodytų atsakovo 2009-01-08 sprendimų priėmimą) 2011 m. birželio 22 d. išvyko į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę (pabrėžtina, kad būtent dėl šios aplinkybės, atsakovo manymu, atsirado faktinis paminėtų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas); taip pat nekvestionuojamas faktas, kad paminėtos pareiškėjos dukros (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo taikymo prasme nurodytų išmokų gavėjos) po motinos išvykimo į užsienį liko gyventi ir mokytis Lietuvoje, o jų laikinąja rūpintoja nuo 2011 m. birželio 20 d. buvo paskirta pareiškėjos motina ir šių nepilnamečių vaikų senelė A. A. Pastarųjų faktinių aplinkybių kontekste darytina neabejotina išvada, kad pareiškėjos dukros atitiko vaiko, turinčio teisę į socialinę apsaugą, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą sąvoką ir po jų motinos (pareiškėjos) paminėto išvykimo į užsienį.

Grįždama prie Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aiškinimo, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ši teisės norma yra blanketinė, pripažįsta būtina, ją taikant, vadovautis CK 3.194 straipsnio 4 dalimi, kurioje išvardyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo atvejai: jeigu nepilnametis emancipuojamas (1 p.); vaikas sulaukė pilnametystės (2 p.); vaikas įvaikinamas (3 p.); vaikas miršta (4 p.). Iš šių nuostatų akivaizdu, kad aukščiau aptarta faktinė bylos situacija neatitinka nei vieno iš šioje teisės normoje nurodytų atvejų. Taigi, atsižvelgiant į nurodytų (byloje taikytinų) teisės normų turinį, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir CK 3.194 straipsnio 4 dalies tiesioginio taikymo požiūriu aukščiau aptarta faktinė situacija negali būti laikoma pagrindu nutraukti pareiškėjos dukroms 2009 m. sausio 8 d. paskirtų fondo išmokų mokėjimą.

Iš atsakovo teismui paduoto skundo bei jo paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu matyti, kad teisinį pagrindą nutraukti paminėtų išmokų mokėjimą jis nustatė, aiškindamas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu pasisakyti dėl tokio (atsakovo pasirinkto) Vaikų išlaikymo fondo įstatymo aiškinimo teisingumo. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad nepilnamečio vaiko teisė į socialinę apsaugą ir vaiko teisių gynimo prioritetas kitų su vaiko teisėmis susijusių vertybių gynimo kontekste yra nustatytas ne tik Vaikų išlaikymo fondo įstatyme (1 str. 1 d.), bet ir kituose vaiko teises reglamentuojančiuose teisės aktuose (1989 m.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 2 d., 39 str. 3 d.; Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., 15 str. 1 d. bei CK 3.204 str. 1 ir 2 d.). Išvardytų teisės aktų normų reikšmė byloje taikytino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimui ir taikymui byloje nagrinėjamoje situacijoje yra aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, kuri faktinėmis aplinkybėmis ir byloje keliamu teisės aiškinimo klausimu yra analogiška nagrinėjamai administracinei bylai.

Pagal šį aiškinimą, išvardytas teisės normos ir jų siekiamas tikslas vaiko teises laikyti prioritetinėmis jų gynimo prasme suponuoja išvadą, kad aptariamų išmokų vaikui nutraukimą reglamentuojanti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsni 1 dalis negali būti aiškinama plečiamai, t. y., sprendžiant paminėtų išmokų mokėjimo nutraukimo klausimą, expressis verbis yra būtina vadovautis tik Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytais nutraukimo pagrindais. Pažymėtina, kad iš esmės tokia pati Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo išvada yra pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, kuri taip pat iš esmės panaši su šia administracine byla.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) tokiomis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl byloje taikytinų materialinės teisės normų aiškinimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo šių normų aiškinimas ir jų pritaikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje yra teisingas.

Atsižvelgdama į aukščiau aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų Nr. A602-1719/2013 ir Nr. A556-2175/2013 reikšmę administracinių teismų praktikai, kolegija pripažįsta apelianto argumentus dėl Komisijos praktikos nevienodumo, nereikšmingais ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė