2K-31/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-31/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00327-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.2;

1.1.4.4.4;

2.1.4.4.2.1;

2.3.6.4.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

gynėjui advokatui Andriui Marapolskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu M. I. ir Š. Š. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė kiekvienam iš jų paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. I., Š. Š. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Be to, panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. I., Š. Š. paskirtų bausmių subendrinimo, paliekant jiems pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes. Taip pat iš nuosprendyje nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinta tai, kad M. I., Š. Š. ir I. G. psichologinę prievartą prieš V. K. naudojo kartu su J. S.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti V. K., J. S., J. S., H. Č., I. G., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu M. I. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami tiesiogine tyčia, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, kartu su V. K., J. S., J. S., I. G., po to, kai J. S. pasiūlė V. K. apgaule įgyti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, 2010 m. kovo 3 d., tiksliai nenustatytu laiku, kartu su V. K., J. S., I. G. automobiliu „VW Multivan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamu J. S., atvyko adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur J. S. perdavė V. K. (duomenys neskelbtini) vardu išduotą suklastotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vardu išduotą suklastotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), 950 Lt, skirtų automobilio nuomos mokesčiui sumokėti. Po to M. I., J. S., I. G. ir Š. Š. naudojo psichologinę prievartą, siekdami V. K. įbauginti. V. K. nurodytu laiku ir adresu R. C. prisistatė (duomenys neskelbtini) vardu, pateikė suklastotus dokumentus, ketindamas išnuomoti ir negrąžinti 40 000 Lt vertės automobilio „Citroen Jumper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančio UAB „SEB lizingas“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas, taip pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą ir panaudojo žinomai suklastotus dokumentus.

Kasaciniu skundu nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjas advokatas A. Marapolskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminio apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. I. ir Š. Š. pripažinimo nusikaltimo bendrininkais yra nepagrįstos ir neteisėtos, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes dėl jo liko galioti neteisėtas ir nepagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad M. I. ir Š. Š. atliko veiksmus, kuriais buvo realizuota sukčiavimo nusikaltimo sudėtis, todėl BPK 331 straipsnio prasme netinkamai motyvavo nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas suvaržė jo ginamųjų teisę žinoti kaltinimo pobūdį, taip iš esmės pažeisdamas BPK 44 straipsnio 7 dalį, 187 ir 219 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje painiai išdėstė argumentus dėl to, koks yra jo ginamųjų, kaip nusikaltimo bendrininkų, vaidmuo padarant jiems inkriminuotą nusikaltimą. Dėl to tapo neaišku, ar jo ginamieji yra pripažinti kaltais kaip nusikaltimo vykdytojai ar kaip kurstytojai. Ši aplinkybė yra esminė, nes lemia veikos kvalifikavimą, todėl jo ginamiesiems apie ją turėjo būti pranešta pareiškiant įtarimą, surašant kaltinamąjį aktą ir panašiai, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų, to nebuvo padaryta.

Skundas tenkintinas.

Dėl BPK reikalavimų nuosprendyje išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Šie reikalavimai yra pakartoti ir teismų praktikoje, pabrėžiant, kad veikos padarymo laikas, vieta ir būdas šioje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomi visada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punktas). Tikslus baudžiamosios bylos proceso metu nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas yra labai svarbus, nes juo yra grindžiamas veikos kvalifikavimas. Tik remiantis tiksliu ir konkrečiu nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymu gali būti įgyvendinama reali teisė į gynybą. Pagal nuosprendyje išdėstytą nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymą nuosprendyje turi būti konstruojama įrodymų analizė, išdėstyti teismo argumentai ir išvados dėl nusikalstamos veikos požymių. Pirmiau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.4 punkte pažymėta, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyku esančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose M. I. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami tiesiogine tyčia, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, kartu su V. K., J. S., J. S., I. G., po to, kai J. S. pasiūlė V. K. apgaule įgyti svetimą turtą, M. I. ir Š. Š. kartu su kitais nuteistaisiais naudojo psichologinę prievartą siekdami įbauginti V. K.

Pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos padarymo M. I. ir Š. Š., be jau nustatytų nusikaltimo vietos ir laiko aplinkybių, yra įrodymai dėl to, kaip pasireiškė bendrininkavimas su kitais nuteistaisiais siekiant apgaule įgyti svetimą turtą, ir duomenys, patvirtinantys panaudotos psichologinės prievartos turinį. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose nebuvo atskleistas šių aplinkybių turinys. Nuosprendžiuose nurodyta, kad nuteistieji M. I. ir Š. Š. veikė kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau kokia buvo bendrininkavimo forma ir kokioje nusikalstamos veikos stadijoje nuteistieji susitarė nusikalstamą veiką daryti, teismų sprendimuose nėra išdėstyta. Dėl to, kokiais veiksmais pasireiškė psichinė prievarta, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėta tik tai, kad V. K. parodė, jog vienas iš automobilyje buvusių vaikinų, stambus su barzda, šiurkščiai keikdamasis pasakė, kad jis, V. K., darys viską, ką jie lieps, kitaip „užkas“. Iš kitų bylos duomenų galima daryti išvadą, kad tas vaikinas buvo Š. Š., tačiau teismų sprendimuose to nebuvo argumentuota. Dėl M. I. konkrečių veiksmų naudojant psichologinę prievartą prieš V. K. taip pat nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. I. ir Š. Š. veikė kaip nusikaltimo kurstytojai siekdami įgyti R. C. priklausantį turtą, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jie veikė kartu su kitais nuteistaisiais kaip nusikaltimo vykdytojai, tačiau ši aplinkybė, teismo nuomone, netrukdo jų veiksmų kvalifikuoti kaip nusikaltimo kurstytojų. Su tokiais argumentais negalima sutikti. Visos kaltinamiesiems inkriminuojamos bendrininkų rūšys turi būti aprašytos ir pagrįstos nuosprendyje, pažymint, kokiais veiksmais bendrininkavimas pasireiškė. Tik taip realiai užtikrinama teisė į gynybą bei atskleidžiamos visos veikos kvalifikavimui teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis). Tai yra bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka imperatyvas.

Kolegija pripažįsta, kad kasaciniame skunde pagrįstai pažymima, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai dėl M. I. ir Š. Š. pripažinimo nusikaltimo bendrininkais. Pagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad, atmesdamas apeliacinio skundo teiginius, teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad M. I. ir Š. Š. atliko veiksmus, kuriais buvo realizuota sukčiavimo nusikaltimo sudėtis. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų, iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo, dėl to buvo suvaržytos įstatyme garantuotos kaltinamųjų M. I. ir Š. Š. teisės ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. I. ir Š. Š. naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis dėl M. I. ir Š. Š. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Greičius

Alvydas Pikelis