A-438-161-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-161/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00004-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.2; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje pareiškimą atsakovui Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. TS-85 patvirtinto Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo IV dalies nuostatų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) su pareiškimu (b. l. 2–6) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Utenos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, taryba) 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. TS-85 „Dėl atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) IV dalies „Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą lengvatų taikymas“ nuostatos ta apimtimi, kiek nenumato, kad tėvams, atliekantiems tikrąją karinę tarnybą, 50 procentų mažinamas užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 2 punkto (2000 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. 1 redakcija) nuostatai, numatančiai, kad „<...> užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: <...> tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą <...>“.

Nurodė, kad taryba Apraše nustatė atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą lengvatų taikymą, tačiau nenumatė, jog 50 proc. mokesčio lengvata būtų taikoma tėvams, atliekantiems tikrąją karinę tarnybą, nors tokia lengvata yra numatyta Vyriausybės nutarimo 2 punkte. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Atlyginimas gali būti mažinamas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) nustatytais atvejais ir tvarka. Iš šių teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad Švietimo įstatymas suteikia teisę tarybai nustatyti atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą, taip pat suteikia teisę ir sumažinti atlyginimo dydį tarybos nustatytais atvejais bei tvarka, tuo tarpu Vyriausybės nutarimo nuostatos, įtvirtinusios lengvatas tam tikroms asmenų grupėms, savo pobūdžiu yra imperatyvios. Tiek Vyriausybės nutarimas, tiek Aprašas yra poįstatyminiai teisės aktai, Vyriausybė įgyvendina valstybės politiką, tiesiogiai priimdama teisės aktus, aukštesnės galios aktai reguliuoja bendruosius principus, o detalų jų vykdymą nustato Vyriausybė. Vyriausybė privalo priimti teisės aktus įstatymų įgyvendinimui. Vaikų išlaikymas ikimokyklinėse įstaigose yra viena iš valstybės funkcijų, iš dalies finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl Vyriausybė, įgyvendindama Švietimo įstatymą, savo nutarimais gali nustatyti tam tikras taisykles. Vyriausybės nutarimas galioja ir yra privalomas, o savivaldybė gali nustatyti platesnį asmenų ratą, kuriems taikytinos lengvatos.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į Vyriausybės atstovo pareiškimą (b. l. 20–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad taryba Aprašą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 10 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu bei Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalimi. Švietimo įstatymas teisę nustatyti atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą lengvatas suteikia savivaldybėms, šiame įstatyme nėra nuorodos į Vyriausybės nutarimus. Todėl tik taryba gali nuspręsti, kokioms asmenų grupėms ši lengvata reikalingiausia. Priimant ginčijamą sprendimą buvo diskutuojama dėl karių įtraukimo į grupę asmenų, kuriems taikomos lengvatos, tačiau nutarta, kad tai nėra socialiai remtina grupė, todėl jai lengvatą taikyti netikslinga. Savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu tarybai suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas. Aprašas patvirtintas įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 punkte įtvirtintą savarankiškąją savivaldybių funkciją – maitinimo paslaugų organizavimas teisės aktų nustatyta tvarka švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas. Vyriausybės nutarimas yra žemesnės juridinės galios teisės aktas lyginant jį su Švietimo įstatymu, todėl taryba, spręsdama teisės normų koliziją tarp Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies bei Vyriausybės nutarimo 2 punkto nuostatų, vadovavosi įstatymu.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu (b. l. 53‑58) pripažino, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. TS-85 1 punktu patvirtinto Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo IV dalies „Atlyginimo, už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą lengvatų taikymas“ nuostatos ta apimtimi, kiek nėra numatyta, kad tėvams, atliekantiems tikrąją karinę tarnybą, 50 procentų mažinamas atlyginimas už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą (išskyrus nevalstybines), prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto (2000 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. 1 redakcija) nuostatai, numatančiai, kad „<...> užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: <...> tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės nutarimo 2 punkte įtvirtinta, jog užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų; šeima augina tris ir daugiau vaikų; tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą; vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje. Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalyje (2011 m. kovo 11 d. įstatymo Nr. XI-1281 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.) numatyta, kad atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą (toliau – ir Atlyginimas) nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Atlyginimas gali būti mažinamas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) nustatytais atvejais ir tvarka.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 daliai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 dalį Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo. Vyriausybė gali priimti poįstatyminius teisės aktus, kuriais detalizuojamos įstatymo normos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka.

Pagal Švietimo įstatymo 6 straipsnį ikimokyklinis ugdymas yra viena iš Švietimo sistemos sudedamųjų dalių. Švietimo įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad švietimo valdymo subjektai yra Seimas; Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija, kitos ministerijos, Vyriausybės įstaigos; savivaldybės institucijos; nevalstybinės mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas); švietimo įstaigos vadovas. Pagal Švietimo įstatymo 54 straipsnį Vyriausybė rengia Valstybinę švietimo strategiją, kurioje nustatomi Lietuvos švietimo prioritetai, ilgalaikiai švietimo tikslai, švietimo turinio kaitos kryptys, finansavimo prioritetai.

Švietimo įstatymo 55 straipsnyje nustatyti Vyriausybės įgaliojimai švietimo valdymo srityje, tarp jų – vykdyti švietimą reglamentuojančius įstatymus, Respublikos Prezidento dekretus, Seimo nutarimus, ilgalaikes valstybines švietimo programas, Vyriausybės programą švietimo srityje, tvirtinti jos įgyvendinimo programas, pavesti jai pavaldžioms vykdomosios valdžios institucijoms rengti valstybinę švietimo strategiją, atsakyti už Valstybinės švietimo strategijos ir Vyriausybės programos įgyvendinimą. Savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktas prie savarankiškų savivaldybės funkcijų priskiria ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimą (8 punktas) bei maitinimo paslaugų organizavimą teisės aktų nustatyta tvarka švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas (10 punktas).

Pagal Švietimo įstatymo 9 straipsnį ikimokyklinio ugdymo ir neformaliojo vaikų švietimo mokykloms, neformaliojo švietimo programoms teisės aktų nustatyta tvarka skiriama lėšų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Vyriausybė 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr.785 patvirtino Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką, kuri reglamentuoja mokinio krepšelio dydžio nustatymą, mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimą ir paskirstymą mokinių, besimokančių ir pagal ikimokylinio ugdymo programą mokymo reikmėms tenkinti.

Paminėtos teisės aktų nuostatos leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad švietimo inter alia ikimokyklinio ugdymo procese aktyviai dalyvauja tiek valstybė, tiek savivaldybės, o Vyriausybė, įgyvendindama švietimą reglamentuojančius įstatymus, turi teisę priimti poįstatyminius aktus, detalizuojančius šių įstatymų normas, tarp jų – ir Atlyginimo lengvatas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vyriausybės nutarimo ir Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nuostatas jų imperatyvumo aspektu, pažymėjo, kad minėta Švietimo įstatymo norma savivaldybei numato pareigą tik nustatyti Atlyginimo dydį, tačiau nustatyti Atlyginimo lengvatas jai suteikta teisė, o ne pareiga.

Tuo tarpu Vyriausybės nutarimo 2 punktas imperatyviai įtvirtina atvejus, kuomet Atlyginimas mažinamas 50 proc., t. y. imperatyviai nustato Atlyginimo lengvatas, tarp jų – jeigu tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą. Tokia Vyriausybės nutarimo nuostata (formuluotė) nesudaro prielaidų abejoti, kad Vyriausybės tikslas buvo įtvirtinti sąrašą atvejų, kada privalo būti taikoma užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose lengvata, juolab, kad Vyriausybės nutarimo tame pačiame punkte taip pat nustatyta, jog savivaldybių tarybos gali nustatyti iš savivaldybių biudžetų lėšų, o įmonės, įstaigos bei organizacijos – iš savo lėšų papildomas užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) lengvatas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies norma vertintina kaip suteikianti teisę tarybai, be išvardintų Vyriausybės nutarime, nustatyti papildomas Atlyginimo lengvatas. Tai reiškia, kad tarp Vyriausybės nutarimo ir Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nėra kolizijos, todėl nėra pagrindo abejoti Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikimu Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėjo, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Savivaldos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti vietos savivaldos principai, tarp jų – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo. Šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi taryba, patvirtindama Aprašą, privalėjo paisyti Vyriausybės nutarimo normose įtvirtintų reikalavimų.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60–65), kuriuo prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 daliai; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas iškėlė Vyriausybės kompetencijos priimti nutarimą, reglamentuojantį užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose lengvatas, klausimą. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas konkrečios įstatymo teisės normos, suteikiančios Vyriausybei teisę priimti poįstatyminį aktą dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose lengvatų nustatymo, padarė nepagrįstą išvadą, kad Vyriausybė turi teisę priimti tokio pobūdžio poįstatyminį aktą, kai tuo tarpu Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalyje aiškiai ši teisė suteikta mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, šiuo atveju – tarybai. Vyriausybė gali priimti tik tokius poįstatyminius aktus, kurie detalizuoja įstatymų normas, reglamentuoja jų įgyvendinimo tvarką. Vyriausybė negalėjo priimti nutarimo, neturėdama Švietimo įstatymo tam suteiktos kompetencijos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį, nepagrįstai susiaurino nurodytą mokyklos savininko teises įgyvendinančios institucijos, šiuo atveju – tarybos, teisę nustatyti Atlyginimo lengvatas, teikdamas, kad Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalis vertintina kaip suteikianti teisę tarybai, be išvardintų Vyriausybės nutarime, nustatyti tik papildomas Atlyginimo lengvatas. Tokiu aiškinimu yra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, pagal kurį žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, be to, negali būti tokia situacija, kad įstatymo suteikta teisė būtų ribojama poįstatyminiu aktu, jeigu įstatymo leidėjas nenumato tokios galimybės.

Pažymi, kad savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Taryba, vadovaudamasi Savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir priimdama Aprašą, įgyvendino savo subjektinę teisę, įtvirtintą Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalyje. Nei šioje Švietimo įstatymo normoje, nei kitose teisės normose, nėra nurodytų Vyriausybės priimamų tvarkų, kuriomis taryba turėtų vadovautis, priimdama Aprašą. Vyriausybės nutarimo 2 punktas yra privalomas ne tarybai, o konkrečias užmokesčio lengvatas taikantiems subjektams, t. y. ikimokyklinių įstaigų vadovams, kurie priima individualius aktus. Vyriausybės nutarimo 2 punkte nurodyta, kad miestų ir rajonų tarybos gali nustatyti iš savivaldybių biudžetų lėšų, o įmonės, įstaigos bei organizacijos – iš savo lėšų papildomas užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose lengvatas. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės nutarimo 2 punktą, nurodydamas, kad taryba pažeidė šį punktą, nenustatydama, jog tėvams, atliekantiems tikrąją karinę tarnybą, 50 proc. mažinamas užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines). Vyriausybė pati nusprendė, kokiais atvejais privaloma taikyti užmokesčio lengvatas, tuo pačiu nurodė, kad miestų ir rajonų tarybos gali nustatyti iš savivaldybių biudžetų lėšų papildomas lengvatas. Taigi taryboms paliekama diskrecijos teisė nustatyti papildomas lengvatas, todėl laikytina, kad Vyriausybės nutarimo atžvilgiu tarybos Apraše reglamentuojamos tik papildomos Atlyginimo lengvatos.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad apeliacinį skundą pasirašė Utenos rajono savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vyr. specialistė pagal Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 1 d. įgaliojimą Nr. Į-13. Įgaliojimo kopija Vyriausybės atstovui nebuvo pateikta, o apeliaciniame skunde nurodytas įgaliojimas sukėlė pagrįstų abejonių dėl jo teisėtumo, nes atsakovas šioje byloje yra Utenos rajono savivaldybės taryba, kuri pagal Savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, kuri savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose (Savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), o sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma (Savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis). 2013 m. vasario 1 d. nevyko joks tarybos posėdis, o 2013 m. sausio 31 d. vykusiame tarybos posėdyje nebuvo svarstytas klausimas ir priimtas sprendimas dėl įgaliojimų minėtai vyr. specialistei suteikimo. Be to, jokia tarybos pozicija dėl 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. TS-85 nebuvo įvardinta, todėl ir negali būti žinoma. Savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad meras reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme <...>, tačiau šiame, tikėtina mero, pasirašytame įgaliojime, įgaliojama atstovauti ne savivaldybei, o savivaldybės tarybai – viešojo administravimo institucijai, kuri pati turi teisę nuspręsti, kas jos vardu, dėl jos priimtų sprendimų ar neveikimo, galėtų atstovauti teismuose ir (ar) pasirašyti apeliacinius skundus. Taigi tarybos apeliacinį skundą pasirašė ir pateikė įgaliojimo atlikti šį veiksmą neturintis asmuo.

Teigia, kad Apraše nėra nurodyta, jog jame nustatomos tik papildomos, Vyriausybės nutarime nereglamentuotos Atlyginimo lengvatos. Vertinant Aprašo nuostatas, nėra jokio pagrindo teigti ar numanyti, kad jame nustatytos tik papildomos Atlyginimo lengvatos, o konkrečias užmokesčio lengvatas taikantys subjektai, t. y. ikimokyklinių įstaigų vadovai, dar turėtų vadovautis ir Vyriausybės nutarimo nuostatomis bei taikyti jame nustatytas Atlyginimo lengvatas, kurios yra analogiškos nustatytosioms Apraše (išskyrus Atlyginimo lengvatos taikymą tuo atveju, kai tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą). Taryba Apraše ne tik kad nenustatė papildomų lengvatų, bet susiaurino ir Vyriausybės nutarime nustatytas Atlyginimo lengvatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Utenos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. TS-85 „Dėl atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo IV dalies „Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą lengvatų taikymas“ nuostatos ta apimtimi, kiek nenumato, kad tėvams, atliekantiems tikrąją karinę tarnybą, 50 procentų mažinamas užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto (2000 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. 1 redakcija) nuostatai, numatančiai, kad „<...> užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: <...> tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą <...>“.

Pažymėtina, kad Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ nuo 2013 m. birželio 30 d. neteko galios (Vyriausybės 2013 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 564).

Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje į apygardos administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008).

Šiuo atveju ginčijamo teisės akto nuostatos nėra panaikintos, tačiau yra panaikintas teisinis reguliavimas, kuriam, pasak pareiškėjo, prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kad į administracinį teismą kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, vykdydamas savivaldybės veiklos priežiūrą, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas daro norminio administracinio akto teisėtumo teiseną nebegalima. Pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam Vyriausybės norminiam aktui, nebetektų prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-4/2010).

Nors šiuo atveju teisės aktas, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, neteko galios jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka (ABTĮ 96 straipsnio 2 dalis). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ir šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką. Dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina.

Dėl to, kas buvo išdėstyta prieš tai, atsakovo apeliacinio skundo prašymų ir argumentų nagrinėjimas netenka teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl šio norminio administracinio akto panaikinimo (pakeitimo) ar dėl įstatymo arba Vyriausybės norminio akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimo (pakeitimo), neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą ištirti nebegaliojančio (pakeisto) norminio administracinio akto teisėtumą ar jo atitiktį nebegaliojantiems aukštesnės teisinės galios aktams, jeigu tai yra būtina sprendimo toje byloje priėmimui.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. TS-85 1 punktu patvirtinto Atlyginimo už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą tvarkos aprašo IV dalies „Atlyginimo, už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą lengvatų taikymas“ nuostatos ta apimtimi, kiek nėra numatyta, kad tėvams, atliekantiems tikrąją karinę tarnybą, 50 procentų mažinamas atlyginimas už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą (išskyrus nevalstybines), prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto (2000 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. 1 redakcija) nuostatai, numatančiai, kad „<...> užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: <...> tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą“, panaikina ir administracinę bylą nutraukia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Utenos rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas