AS-552-53-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-53/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06131-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą, kuriuo prašoma iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio, ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi priėmė pareiškėjos 2013 m. spalio 31 d. skundo dalį, kurioje prašoma iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) priteisti pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pakeitė Inspekcijos procesinę padėtį iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovo, Lietuvos valstybės atstovu laikė Inspekciją, iš administracinės bylos proceso pašalino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrių ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma iš Valdybos Vilniaus skyriaus priteisti pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl ginčams dėl ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) išmokų skyrimo ir mokėjimo nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Teismas, nesant duomenų, kad Valdybos teritorinis skyrius ir Valdyba būtų išnagrinėję pareiškėjos prašymą dėl ligos ir motinystės bei motinystės bei motinystės (tėvystės) išmokų, darė išvadą, kad pareiškėja kreipėsi į teismą nesilaikydama skundo išankstinės privalomos nagrinėjimo ikiteisminės tvarkos. Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad S. S. skundo dalį teismui padavė nesilaikiusi išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl skundo dalį, kurioje prašoma jai iš Valdybos Vilniaus skyriaus priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį, atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundo reikalavimas, kuriame prašoma priteisti iš Inspekcijos nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas.

Teismas nustatė, kad S. S. dirba Inspekcijoje, darbo užmokestį jai moka ši institucija, todėl darė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė būtent dėl Inspekcijos veiksmų, todėl šią instituciją laikė atsakovu ir šios institucijos procesinę padėtį pakeitė iš trečiojo suinteresuoto asmens į atsakovo. Teismas atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaudamasis Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992, pakeitė į atstovą Inspekciją, o Valdybos Vilniaus skyrių pašalino iš administracinės bylos proceso, kadangi teismo sprendimas neturės įtakos šios institucijos teisėms ir pareigoms (ABTĮ 37 str. 4 d.).

II. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakoma priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma iš Valdybos Vilniaus skyriaus priteisti pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį. Taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš administracinės bylos proceso pašalinamas Valdybos Vilniaus skyrius.

Pareiškėjos nuomone, skundo daliai, kurioje prašoma priteisti iš Valdybos Vilniaus skyriaus nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį, turi būti taikomos tokios pačios priimtinumo nuostatos, kaip ir skundo daliai, kuriame prašoma priteisti iš Inspekcijos nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes Valdybos Vilniaus skyrius nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavo ir išmokėjo ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, remdamasis Inspekcijos pateiktais duomenimis apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Inspekcija nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis bei šio įstatymo 1 priede nustatytais valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad skundo reikalavimai Valdybos Vilniaus skyriui kyla dėl Inspekcijos pateiktų neteisingų duomenų apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, o reikalavimai Inspekcijai kyla dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuotų neteisėtų įstatymo leidėjo veiksmų, t. y. skundžiami ne patys Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai ir veiksmai (neveikimas), kurių apskundimui privaloma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, bet pati Lietuvos valstybė, atstovaujama Valdybos Vilniaus skyriaus.

Todėl pareiškėja, teikdama skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., tiesiogiai bus susijęs su Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu perskaičiuoti neišmokėtų socialinių išmokų dalį, kadangi pareiškėjai neteisėtai sumažinus darbo užmokestį, jai išmokėtos socialinės išmokos taip pat atitinkamai buvo sumažintos.

Pareiškėjos manymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas ginčo byloje ateityje sukels Valdybos Vilniaus skyriui pareigą pakeisti socialinių išmokų dydį ir jį sumokėti pareiškėjai. Todėl, pareiškėjos manymu, ši institucija turi būti pripažinta nagrinėjamoje byloje šalimi. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčo byloje Valdybos Vilniaus skyriaus pareiga išmokėti papildomas socialines išmokas atsiras tik tada, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažins pagrįstu reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos bei pašalinti iš bylos Valdybos Vilniaus skyrių.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą pašo teismo spręsti ginčą teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, kuria pareiškėjos skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjai nesilaikius tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veikimas gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Be to, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) 37 straipsnio 1 dalis numato, kad suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą) (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu skundą gali būti atsisakoma priimti tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja prašo teismo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių atlikti veiksmus, t. y. iš Valdybos Vilniaus skyriaus priteisti pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų, kad yra pateikusi tokį prašymą Valdybos Vilniaus skyriui ir šios institucijos ją netenkinantį atsakymą ar neveikimą apskundusi Valdybai ir kad Valdyba išnagrinėjo pareiškėjos prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą. Kaip minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą Valdybos teritorinio skyriaus sprendimus ir veiksmus (neveikimą) apskųsti Valdybai, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra tokio Valdybos sprendimo, kuriuo pareiškėjos ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjos skundas dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo ar veiksmų (neveikimo).

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėja atskirajame skunde nepateikė pakankamų argumentų, paneigiančių įstatyme įtvirtintą prievolę prieš kreipiantis į teismą Valdybos teritorinio skyriaus sprendimus ir veiksmus (neveikimą) apskųsti Valdybai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma iš Valdybos Vilniaus skyriaus priteisti pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą ligos ir motinystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dalį (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 149 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu tik tais atvejais, kai tokia galimybė yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Būtent dėl ABTĮ 48 straipsnio 2 dalyje numatytų asmenų teismas gali spręsti pagal ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje numatytą teisę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, be kita ko, iš administracinės bylos proceso pašalino Valdybos Vilniaus skyrių. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo nesutinkanti su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, jog tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo nutartis galėtų būti skundžiama atskiruoju skundu. Sistemiškai įvertinus ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje, 48 straipsnio 2 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų nuostatų turinį, pirmosios instancijos teismo spręstas klausimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens įtraukimo neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, bylos nagrinėjimas gali tęstis toliau, pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nagrinėjant skundą iš esmės turės galimybę išsakyti savo nuomonę dėl trečiųjų suinteresuotųjų asmenų įtraukimo į bylą. Pažymėtina ir tai, kad nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentai gali būti pareikšti apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio atskirojo skundo pateikimo pagrindo ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies kontekste aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-120/2012, 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-208/2010, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-648/2010, 2008 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-24/2008).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo, skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, ją naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas