A-143-1105-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1105/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03137-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.1; 1.4; 58

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. P. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir atsakovas, NTA, apeliantas) direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 3P-135-(2.1) „Dėl A. V. neskyrimo į valstybės tarnautojo – Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) – pareigas“; 2) įpareigoti atsakovą skirti pareiškėją į Nacionalinės teismų administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinė teismų administracija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3P-135-(2.1) nusprendė neskirti jo į Nacionalinės teismų administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, vertino jo reputaciją, kuri neatrodė nepriekaištinga. Įsakyme jokie faktai, argumentai ar įrodymai, dėl kurių buvo atsisakyta kaip konkursą laimėjusį asmenį skirti į laimėtas pareigas, nenurodyti, o įsakyme nurodytas pagrindas nėra konkretus ir suprantamas.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, STT) 2012 m. balandžio 27 d. rašte pateikta ir surinkta informacija neduoda pagrindo teigti, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos, kaip nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje. Atsakovui nebuvo jokio pagrindo abejoti jo patikimumu užimti konkurso būdu laimėtas pareigas, kadangi Specialiųjų tyrimų tarnyba nebuvo pateikusi informacijos, dėl kurios jis galėtų būti laikomas nepatikimu. Pažymėjo, kad nei viename teisės akte nėra nustatyti nepatikimumo kriterijai, todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas vadovavosi, tvirtindamas, kad jis yra nepatikimas užimti laimėtas pareigas.

Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Įstatymų nuostatos, kurias taikė atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, pateikiančios tam tikrą elgesio taisyklę, gali būti įgyvendinamos, jei tikrovėje yra tam tikras pagrindas. Šiuo požiūriu teisiškai reikšmingi juridiniai faktai laikomi administracinės teisės reglamentuojamų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindais.

Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas įsakymas, priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas tvarką reglamentavo Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 478 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 478).

Ginčui aktualiu metu galiojo paminėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo redakcija, o ne ta, kurią nurodė atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo ne tik nustatyti teisiškai reikšmingus faktus, bet ir teisiškai juos įvertinti, t. y. kvalifikuoti kaip sudarančius ar nesudarančius juridinių faktų sudėtį, įgalinančią individualiu administraciniu aktu taikyti konkrečią teisės normą. Atsakovo diskrecijos teisė priimti tam tikros rūšies sprendimus nesuteikia jam galimybės palikti kurią nors individualaus administracinio akto dalį nepagrįstą faktais ir (ar) nemotyvuotą.

Individualus administracinis aktas negali būti pagrįstas vien diskrecine atsakovo nuomone. Ginčijamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nemotyvuotas, jame nenurodyta apskundimo tvarka, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 24–31) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. balandžio 16 d. buvo organizuotas konkursas į Nacionalinės teismų administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas. Pateikdamas dokumentus dalyvauti konkurse, jis užpildė ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaraciją. Pareiškėjui buvo leista dalyvauti konkurse, ir jis laimėjo konkursą. Buvo kreiptasi į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl informacijos apie pareiškėją, kuri buvo pateikta 2012 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 4-01-2182 pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1–8 punktus, įslaptinta informacija nebuvo pateikta, kadangi asmuo, prašantis informacijos apie pareiškėją, neturi leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Taip pat rašte nurodyta informacija apie pareiškėjo teistumą. Pareiškėjui Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmė pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 214 straipsnį. Vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nepateikė informacijos, kuri yra įslaptinta, buvo suabejota pareiškėjo patikimumu ir 2012 m. gegužės 7 d. priimtas sprendimas neskirti pareiškėjo į pareigas.

Pareiškėjas šį sprendimą apskundė teismui, kuris 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi panaikino teismo sprendimą ir įpareigojo NTA iš naujo spręsti dėl pareiškėjo skyrimo į konkurse laimėtas pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pripažino sprendimą neteisėtu dėl formos ir turinio neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, tačiau nebuvo pripažintas iš esmės nepagrįstu. NTA, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, iš naujo sprendė klausimą dėl pareiškėjo paskyrimo į konkurse laimėtas Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir 2013 m. birželio 27 d.

įsakymu nusprendė jo neskirti į šias pareigas. Atsakovo nuomone, ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skunde nurodyti argumentai neatitinka teismų praktikos, nesuderinami su valstybės tarnybai keliamais aukštais reputacijos reikalavimais. Iš pareiškėjo skundo akivaizdu, kad jis suprato ir supranta, dėl kokių priežasčių NTA atsisakė skirti jį į konkurse laimėtas pareigas, t. y. dėl to, kad jis neatitinka Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojams keliamų itin aukštų patikimumo reikalavimų ir kad jis yra praradęs į pareigas priimančio asmens pasitikėjimą.

Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis įstatymais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuriuose atskleidžiamas konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelti ypatingus reikalavimus, išaiškinama asmens nepatikimumo, lojalumo konstitucinei santvarkai sąvoka. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principai, kuriais remdamasis ir siekdamas būti patikimas valstybės tarnautojas pareiškėjas privalėjo informuoti NTA apie buvusį teistumą, nes būtent toks jo elgesys atitiktų visuomenės interesą turėti skaidrią ir patikimą valstybės tarnybą.

Teigė, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė šiuos faktus apie save, ir tai sukėlė pagrįstų abejonių jo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei. Taip pat atkreipė dėmesį, kad NTA yra teismus ir teismų savivaldos institucijas aptarnaujanti biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – pagal kompetenciją užtikrinti teismų ir teismų savivaldos institucijų administracinę ir organizacinę veiklą. Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijos yra tiesiogiai susijusios su fizinių apsaugos priemonių užtikrinimu. Atsižvelgiant į NTA bei teismų vykdomų funkcijų pobūdį, pagrįstai buvo konstatuota, kad Bendrųjų reikalų skyriaus specialistams keliami itin aukšti etinio ir moralinio pobūdžio, nepriekaištingos reputacijos ir patikimumo reikalavimai.

Priimant ginčijamą įsakymą, paminėtos aplinkybės, kartu su Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta informacija, taip pat buvo įvertintos bei išaiškintos pareiškėjui. NTA įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti. Ginčijamame įsakyme nurodytas tiek atsisakymo neskirti pareiškėjo į pareigas pagrindas, tiek sprendimo argumentacija. Tai, kad jame nenurodyta apskundimo tvarka, negali būti pagrindas panaikinti sprendimą, tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje.

Apskundimo tvarkos nenurodymas pačiame įsakyme turi būti vertinamas kitų faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjui apskundimo tvarka buvo žinoma ir jis ja naudojosi, ši aplinkybė nesutrukdė jam pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad ginčijamame įsakyme remiamasi ne tos redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Konkursas į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas buvo paskelbtas 2012 m. kovo 23 d. ir buvo vykdomas iki paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo nustatyta tvarka, o pareiškėjo nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostata įsigaliojo tik 2013 m. gegužės 31 d., todėl NTA pagrįstai ja nesivadovavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. P. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 58–59) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovo atsisakymo skirti pareiškėją į pareigas aplinkybės, kuriomis grindžiami skundo reikalavimai, skyrimo į valstybės tarnautojo pareigas metu jam nebuvo žinomos. 2012 m. gegužės 17 d. buvo priimtas į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, kurias eina iki šiol.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 72–78) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 3P-135-(2.1), o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. birželio 27 d. direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, įsakymo Nr. 3P-135-(2.1), kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjo į valstybės tarnautojo – Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 13 kategorijos) – pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 9 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktais (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcija), 9 straipsnio 3 dalies 4, 6 punktais, 9 straipsnio 4 dalimi (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcija), 9 straipsnio 5 dalimi (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), 9 straipsnio 6 dalimi, 31 straipsnio (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcija) 1 dalies 1–5 punktais, 31 straipsnio 1 dalies 6 punktu (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), 31 straipsnio 1 dalies 7, 8 punktais, 31 straipsnio 2 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-435 redakcija), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1623/2012. Teismas pažymėjo, jog paminėto teisinio reglamentavimo reikšmingi bylai aspektai nuo 2012 m. gegužės mėn., kada turėjo būti išspręstas pareiškėjo priėmimo į tarnybą NTA klausimas, iki ginčijamo įsakymo priėmimo iš esmės nekito: nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. birželio 5 d. galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcija) nustatė, kad į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo, jeigu iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš asmens, siekiančio valstybės tarnautojo statuso, užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo padaro išvadą, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Apibendrindamas aptartą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad: bendrieji reikalavimai į valstybės tarnybą priimamiems asmenims, tarp jų ir nebaigtinis sąlygų, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą, sąrašas, yra nustatyti įstatyme, o specialieji – pareigybės aprašyme.

Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakymą priimti pareiškėją į NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 13 kategorijos) pareigas grindė aplinkybėmis, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, ir jis yra praradęs į pareigas skiriančio asmens pasitikėjimą.

Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas, kurio teistumas pagal 1961 m. BK 214 straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą, yra išnykęs, neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nepriekaištingos reputacijos kriterijų, kurių sąrašas yra baigtinis, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu atsakovas neturėjo teisės atsisakyti priimti pareiškėją į NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog kitas pagrindas, t. y. kad pareiškėjas yra praradęs į pareigas skiriančio asmens pasitikėjimą, šiai administracinei bylai reikšmingu laikotarpiu nebuvo numatytas įstatymuose, taikomuose vykdant priėmimą į pareiškėjo pretenduotas užimti pareigas, todėl taip pat negali būti pagrindas atsisakyti priimti į NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Nurodė, kad iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalis (2002 m. gegužės 28 d.

įstatymo Nr. IX-904 redakcija) nustatė, kad pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą. Asmuo, praradęs pasitikėjimą, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų. Tačiau nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai paminėto įstatymo 9 straipsnio redakcijai (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1367 redakcija), nurodyto nepriėmimo į pareigas pagrindo – asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumas, vertinamas ne vien nepriekaištingos reputacijos prasme – neliko.

Ginčijamame įsakyme ir atsiliepime nurodyta Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo citata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra susijusios su Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalies (2002 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. IX-904 redakcija) nuostata, kuri bylai reikšmingu laikotarpiu nebegaliojo, taip pat praktika, kuri nėra reikšminga bylai šiuo aspektu. Pažymėjo, kad ginčijamo įsakymo teiginiai, jog pareiškėjas nenurodė informacijos apie savo teistumą dalyvauti konkurse teikiamuose dokumentuose, yra nepagrįsti, kadangi jis neprivalėjo nurodyti ir galėjo nenurodyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. spalio 1 d. nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs BK 214 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) normose, nei šio Aprašo 2 priede pateikiamoje Nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaracijos formoje nėra reikalavimo nurodyti apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, t. y. bet kokį teistumą, neatsižvelgiant į tai, ar jis (teistumas) yra pasibaigęs. Atsakovas neteigė, kad pareiškėjo užpildytoje Nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaracijoje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.

Teismo nuomone, kitos ginčijamame įsakyme nurodytos aplinkybės – kad NTA yra valstybės ir tarnybos paslapčių subjektas, o NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijos yra tiesiogiai susijusios su fizinių apsaugos priemonių užtikrinimu, taip pat su viešaisiais pirkimais – nėra reikšmingos. Specialieji reikalavimai į valstybės tarnybą priimamiems asmenims turi būti nustatyti pareigybės aprašyme. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 6P-30-(1.1) patvirtintame Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme (toliau – ir Pareigybės aprašymas) reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nėra nustatytas, todėl asmens neatitikimas tokio pobūdžio reikalavimui negali būti kliūtis užimti šias pareigas. Teismas, atsižvelgęs į Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 16 dalies nuostatas, nurodė, kad pareiškėjas nėra teistas už Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 1 punkte nustatytų nusikaltimų padarymą, taip pat nėra duomenų, kad neatitiktų kitų Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 16 dalies kriterijų, todėl formaliai jam nėra kliūčių dalyvauti ir viešųjų pirkimų komisijų darbe, nors tokia funkcija – dalyvavimas viešojo pirkimo komisijos darbe – Pareigybės aprašyme nėra nurodyta.

Teismo manymu, kiti pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrįsti arba negali būti pagrindas naikinti ginčijamą įsakymą. Įsakymas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus individualaus administracinio akto formai, o aplinkybė, kad nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, savaime nėra pagrindas jį naikinti, be to, tai nesukliudė pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teisę jį apskųsti nustatyta tvarka.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, kadangi ginčijamas įsakymas savo turiniu prieštarauja įstatymams, teismas padarė išvadą, kad jis yra naikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, be to, pažymėjo, jog nors pagrindinis pareiškėjo reikalavimas yra tenkinamas, tai savaime nėra pagrindas tenkinti reikalavimą įpareigoti atsakovą skirti pareiškėją į NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Į NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, 2012 m. gegužės 15 d. atsisakius skirti pirmąją vietą konkurse užėmusį pareiškėją, 2012 m. gegužės 17 d. buvo priimtas trečiasis suinteresuotas asmuo. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio, kuriame nustatyti valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindai, 1 dalies 12 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, iš esmės panašioje šiuo aspektu situacijoje yra pasisakyta, kad teismui konstatavus, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai pripažintas konkurso laimėtoju, jo atleidimo iš pareigų klausimas būtų sprendžiamas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Šiuo atveju pareigos, į kurias neteisėtai atsisakyta priimti pareiškėją, yra užimtos, byloje nėra pareikštas ir išspręstas reikalavimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens atleidimo iš jų, todėl įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į užimtas NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, teismo vertinimu, šiuo metu nėra galima. Nustatyta tvarka neatleidus iš pareigų trečiojo suinteresuoto asmens, galima situacija (pavyzdžiui, trečiajam suinteresuotam asmeniui ilgesnį laiką esant laikinai nedarbingam (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 6 d.), turint vaikų iki 3 metų amžiaus (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 7 d.)), kai tokiu teismo sprendimu realiai būtų įpareigojama sukurti naujas pareigas; atsakovas, atsižvelgiant į užsitęsusį priėmimo į pareigas procesą, turėtų iš naujo įsitikinti, ar neatsirado sąlygų, dėl kurių pareiškėjas negali būti priimtas į valstybės tarnybą.

Taigi pareiškėjas, siekdamas realizuoti savo teisę dirbti NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiuoju specialistu, įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, turėtų pareikšti atsakovui reikalavimą priimti jį į NTA Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, iš jų atleidžiant trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (paaiškėjus, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti), arba savo pažeistas teises ginti kitu įstatyme numatytu būdu (reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 84–90) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą; 2) nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) nustačius, kad galiojantis įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas nenumato galimybės vertinti asmens patikimumą sprendžiant jo priėmimo į valstybės tarnybą klausimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnis (2011 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatytas asmens nepatikimumas kaip pagrindas nepriimti jo į pareigas valstybės tarnyboje, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas pareiškėjo į paminėtas pareigas nepriėmė vien dėl to, jog jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į konstitucinėje doktrinoje nustatytus reikalavimus valstybės tarnautojams, taip pat pačiai valstybės tarnybai, nepasisakė dėl pagrindinių valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, tokių kaip skaidrumas, padorumas, pavyzdingumas, kuriais atsakovas grindė ginčijamą įsakymą (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str.). Teismas netinkamai vertino šiuo konkrečiu atveju ypač svarbų asmens, siekiančio tapti valstybės tarnautoju, patikimumo aspektą bei į pareigas priimančio asmens (darbdavio) pasitikėjimą kandidatu į konkrečias pareigas. NTA, priimdama sprendimą dėl pareiškėjo (ne)priėmimo į pareigas, turėjo teisę bei pareigą vertinti pareiškėjo patikimumą darbui valstybės tarnyboje, o ne vien formaliai jo atitikimą Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio reikalavimams. Netinkamas (nepagrįstai siauras) materialinės teisės normų aiškinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Nepriekaištingos reputacijos reikalavimas yra siauresnė teisinė kategorija, siejama su griežtai reglamentuotais ją apibrėžiančiais kriterijais ir imperatyviomis iš šio reikalavimo nesilaikymo kylančiomis pasekmėmis, o asmens patikimumo samprata yra platesnė kategorija, kurią apibrėžia įvairūs ne tik su konkrečiomis asmeniui taikytomis sankcijomis susiję teisiniai įvykiai, bet ir kiti duomenys, sudarantys prielaidas asmenį / jo veiklą vertinti kaip negalinčio turėti visiško pasitikėjimo, paliekant viešajam subjektui (darbdaviui) tam tikrą diskreciją, įvertinus duomenis valstybės tarnautojui numatytų / pavestų pareigų, atsakomybės kontekste, spręsti apie to asmens patikimumą atliekant konkrečias pareigas. Asmenį į valstybės tarnybą priimanti įstaiga privalo Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka įsitikinti asmens nepriekaištinga reputacija ir turi teisę Korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka gauti ir įvertinti informaciją apie asmens patikimumą.

2. NTA Bendrųjų reikalų skyriaus funkcijos yra tiesiogiai susijusios su viešųjų pirkimų atlikimu, todėl net jei ši funkcija nėra tiesiogiai įvardyta Pareigybės aprašyme, o priskirta prie Pareigybės aprašymo 7.20 punkte įtvirtintos pareigos „vykdyti kitas teisės aktų nustatytas funkcijas“ (tarp jų nustatytas Bendrųjų reikalų skyriaus nuostatuose), nėra pagrindo konstatuoti, jog tokių funkcijų šio skyriaus darbuotojas neatlieka ar neatliks. Pagal darbo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus bei įprastą darbo praktiką NTA darbuotojui tam tikros funkcijos gali būti pavestos atlikti NTA direktoriaus įsakymu. Teismas pernelyg formaliai vertino pareiškėjo tinkamumą eiti Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, nurodydamas, jog formaliai jam nėra kliūčių dalyvauti viešųjų pirkimų komisijos darbe, nes atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtintus nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Kita vertus, teismas, nurodydamas, kad tik formaliai pareiškėjui nėra kliūčių atlikti viešuosius pirkimus, neeliminuoja prielaidų abejoti jo patikimumu ir tinkamumu eiti pareigas valstybės tarnyboje.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo į Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas buvo priimtas ne teismo proceso metu (pareiškėjas 2012 m. birželio 6 d. teismui padavė skundą), o gerokai anksčiau, t. y. 2012 m. gegužės 17 d. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas šioje konkrečioje byloje nebuvo taikomas ar prašoma jį taikyti, dėl to teismo paminėtas precedentas šiuo konkrečiu atveju netaikytinas, kadangi bylų ratio decidendi nesutampa. Esant pareiškėjui palankiam, skunde visus pateiktus reikalavimus tenkinančiam, teismo sprendimui, būtent teismo sprendimas būtų pagrindas, kuriuo pareiškėjas būtų grąžinamas į pareigas. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta, kaip šiuo konkrečiu atveju, arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo reikalavimais dėl argumentų ir motyvų, išdėstytų apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2013 m. birželio 27 d. sprendimo (įsakymo) Nr. 3P-135-(2.1) neskirti pareiškėjo į Nacionalinės teismų administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos matyti, kad 2012 m. balandžio 16 d. Nacionalinėje teismų administracijoje įvyko konkursas Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybei užimti, kurį laimėjo pareiškėjas. Į valstybės tarnautojo pareigas priimantis asmuo (atsakovo direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas), vadovaudamasis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniu, 2012 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 4R-825-(113) kreipėsi į kompetentingą valstybės instituciją (Specialiųjų tyrimų tarnybą) dėl informacijos apie pareiškėją, kaip asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 4-01-2182 (atsakovo gautu 2012-05-03) „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, pateikimo“ informavo, kad, Informatikos ir ryšių departamento prie vidaus reikalų ministerijos Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro 2012 m. balandžio 20 d. duomenimis, apie pareiškėją yra įrašas, kad Šilutės rajono policijos komisariatas 1995 m. gegužės 2 d., vadovaudamasis BK 150 straipsnio 3 dalimi „Turto prievartavimas“, pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 94-1-00360-95; Klaipėdos apygardos teismo (apeliacinė instancija) 1996 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pareiškėjui, vadovaujantis BK 214 straipsniu („Savavaldžiavimas“), paskirta bausmė – 1 metai pataisos darbų be laisvės atėmimo.

Išvardytų faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja. Jos yra patvirtintos atitinkamais (prie šios administracinės bylos pridėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A756-1084/2013 esančiais) dokumentais, todėl laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pareiškėjo teismui skundžiamu paminėtu 2013 m. birželio 27 d. įsakymu (sprendimu) atsakovo direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, nusprendė neskirti pareiškėjo į nurodytas (konkurso būdu jo laimėtas) pareigas (b. l. 7-8). Iš šio įsakymo matyti, kad jis buvo priimtas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 3 ir 31 straipsniais, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1, 11 ir 12 dalimis bei Aprašo 642 ir 65 punktais. Faktiniu šio įsakymo priėmimo pagrindu yra nuoroda į paminėtu Specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 m. balandžio 27 d. raštu pateiktą informaciją bei tai, kad „pareiškėjas nenurodė šios informacijos dalyvauti konkurse teikiamuose dokumentuose, tuo sudarydamas pagrindą abejoti jo (pareiškėjo) atitikimu Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojams keliamiems itin aukštiems patikimumo reikalavimams“.

Kolegija, pirmiausia pasisakydama dėl nurodyto atsakovo įsakymo faktinio pagrindimo, pažymi, kad jame minima informacija apie pareiškėją (informacija, atsakovo paminėtu būdu gauta iš Specialiųjų tyrimų tarnybos) nėra atskleista, t. y. pareiškėjo skundžiamame atsakovo įsakyme nėra nurodyta (apibrėžta) konkreti informacija, kuri (kaip nurodyta įsakyme) pareiškėjo nebuvo pateikta dalyvauti konkurse ir kuri, atsakovo manymu, sudarė pagrindą suabejoti pareiškėjo tinkamumu eiti jo laimėtas pareigas. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kartu su paminėtu 2012 m. balandžio 27 d. raštu Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė atsakovui ir viešą informaciją apie pareiškėją (leidiniuose „Lietuvos žinios“, „Vakarų ekspresas“ ir „Lietuvos rytas“ 2006-09-08, 2006-09-09 ir 2007-08-08 pareiškėją neigiamai apibūdinančius straipsnius), pripažįsta būtina aptarti šios viešos informacijos reikšmę nagrinėjamai bylai.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos, kaip oficialiai teikiančios informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, institucijos, tokio pobūdžio veikla yra reglamentuojama specialiosios teisės normos – Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio. Pagal šio straipsnio (bylai aktuali 2011-04-28 įstatymo Nr. XI-1367 redakcija) 2 dalį, Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateikia informaciją apie:

1) asmens teistumą (neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko, ar panaikintas);

2) procese dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos asmens atžvilgiu priimtus nuosprendžius ar nutartis, kuriais baudžiamoji byla jam buvo nutraukta arba asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės;

3) asmeniui pareikštus įtarimus padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, taip pat priimtus procesinius sprendimus šiose bylose;

4) asmens atžvilgiu taikomas ar taikytas organizuoto nusikalstamumo prevencines poveikio priemones pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą;

5) asmens atleidimą iš tarnybos ar pareigų dėl priesaikos sulaužymo, pareigūno (teisėjo) vardo pažeminimo;

6) asmens padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus (darbo pareigų pažeidimus) ir paskirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas už juos (neatsižvelgiant į tai, ar nuobaudos galioja, ar nebegalioja);

7) atvejus, kai asmuo buvo pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lobistinės veiklos įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas;

8) tai, kad priimamas į valstybės tarnybą asmuo nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas;

9) įslaptintą informaciją dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos.

Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pagal kompetenciją surenka teisėsaugos, kontrolės, operatyvinės veiklos subjektų ar operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų, kitų institucijų, įstaigų ir įmonių turimą šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją apie asmenį, duomenis iš valstybės tarnautojų registro, prireikus - iš kitų valstybės ar žinybinių registrų, duomenų rinkmenų, ir kartu su savo apie asmenį turima įslaptinta bei vieša informacija pateikia asmenį į pareigas skiriančiam ar paskyrusiam subjektui.

Aiškindama nurodytą teisės normą aktualumo nagrinėjamai bylai aspektu, kolegija pažymi, kad pagrindinės Specialiųjų tyrimų tarnybos renkamos ir teikiamos informacijos apie tam tikrą asmenį pobūdis yra nurodytas (atskleistas) tik aptariamo straipsnio 2 dalyje. Todėl informacija apie paminėtą pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 214 straipsnį (Klaipėdos apygardos teismo 1996-10-01 nuosprendis) pripažintina atitinkančia Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą informaciją ir atsakovo galėjo būti vertinama pareiškėjo tinkamumo užimti paminėtas pareigas aspektu (Korupcijos prevencijos įstatymo 9 str. 11 ir 12 d.). Tačiau kartu pastebėtina, kad duomenys apie pareiškėjui toje pačioje baudžiamojoje byloje buvusius pareikštus kitus kaltinimus (dėl kurių pareiškėjas buvo išteisintas) Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi.

Kalbant apie Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje minimą viešą informaciją, pažymėtina, kad tokios informacijos pateikimas šios teisės normos taikymo požiūriu yra leistinas, todėl tokia informacija atsakovo taip pat galėjo būti įvertinama turimos apie pareiškėją informacijos visumos kontekste (Korupcijos prevencijos įstatymo 9 str. 11 ir 12 d.).

Pasisakydama dėl aptartų Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta pirmiau) pareiškėjo skundžiamame atsakovo sprendime informacijos apie pareiškėją samprata niekaip nėra atskleista. Iš šio sprendimo turinio nematyti, kad atsakovas buvo kažkokiu būdu atsižvelgęs į (įvertinęs) paminėtą viešą informaciją apie pareiškėją arba paminėtą informaciją apie jam buvusį pareikštą kaltinimą. Atsižvelgdama į tai, kolegija, laikydamasi nagrinėjamo ginčo ribų bei vadovaudamasi teisinio tikrumo principu, šią Specialiųjų tyrimų tarnybos nurodytą, bet ginčo sprendime visiškai neaptartą, informaciją pripažįsta bylai nereikšminga ir toliau dėl jos nepasisako.

Taigi konstatuotina, kad fakto vertinimo prasme nagrinėjamai bylai yra reikšmingas tik fakto apie paminėtą pareiškėjo teistumą bei aplinkybės, kad apie šį teistumą pareiškėjas nepranešė (nedeklaravo), pateikdamas konkursinius dokumentus, vertinimas. Kolegija pažymi, kad tikroji (teisinė) šių faktinių aplinkybių reikšmė nagrinėjamai bylai nustatytina, taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Pasisakydama dėl byloje taikytinų materialinės teisės normų, kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl asmens priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas bei Aprašas. Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje bei 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte (bylai aktuali 2011-04-28 įstatymo Nr. X-1369 redakcija) imperatyviai nustatyta, kad neturintis nepriekaištingos reputacijos asmuo negali eiti valstybės tarnautojo pareigų. Pastebėtina, kad šio imperatyvo paisymas taip pat yra privalomas valstybės tarnautojui veiklos etikos principo – pavyzdingumo – laikymosi prasme (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 8 p.). Kalbant apie kitus Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nurodytus pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, taip pat pastebėtina, kad jie yra skirti situacijoms, kai tarnybiniai santykiai jau egzistuoja. Todėl byloje nagrinėjamai situacijai (kai pareiškėjas tik siekia tapti valstybės tarnautoju) šie principai tiesioginės reikšmės neturi ir dėl to byloje netaikytini.

Kolegija taip pat pažymi, kad asmens galimybė eiti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje Valstybės tarnybos įstatymo (be kitų, nagrinėjamai bylai neaktualių sąlygų) yra sąlygojama tik nepriekaištingos reputacijos turėjimo. Tai reiškia, kad kiti asmens, pretenduojančio užimti tam tikras valstybines pareigas, asmeninių savybių vertinimai (patikimumas, lojalumas ir pan.) Valstybės tarnybos įstatymo taikymo prasme negali būti suprantami kaip atskiri ir savarankiški asmens (jo turimų savybių) vertinimo kriterijai, o turi būti aiškinami tik šio įstatymo naudojamos sampratos „nepriekaištinga reputacija“ kontekste, t. y. visi kiti hipotetiškai galimi asmens vertinimai neturi išeiti iš šios sampratos įstatymo nustatyto apibūdinimo ribų.

Nepriekaištingos reputacijos sąvokos apibūdinimas nėra pateiktas nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei kituose valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Tačiau jos samprata yra nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje išvardytos aplinkybės, kurioms esant asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis:

1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

2) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

3) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo treji metai;

4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

5) yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;

6) atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šio Įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1-4 ir 7, 8, 9 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo treji metai;

7) atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo treji metai;

8) atleistas iš darbo, pareigų ar praradęs teisę verstis atitinkama veikla už neatitiktį įstatymuose keliamiems nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir teisės aktuose nustatytų etikos normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo treji metai.

Iš nurodytos teisės normos matyti, kad joje (31 str. 1 d.), be kita ko, yra nurodytos su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn siejamos aplinkybės, kurių buvimas neleidžia laikyti, jog asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Tačiau kiekviena iš tokių aplinkybių yra siejama tik su konkrečios (tam tikros rūšies, sunkumo laipsnio ir padarymo laike) nusikalstomos veikos padarymu. Pareiškėjo padarytas paminėtas BK (1961 m. redakcijos) 214 straipsnio numatytas nusikaltimas nepatenka nei į vieną iš Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų. Todėl darytina neabejotina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio (o tuo pačiu ir šio įstatymo 9 str. 3 d.) taikymo požiūriu paminėtas pareiškėjo teistumas negali būti traktuojamas kaip aplinkybė, leidžianti jį laikyti neturinčiu nepriekaištingos reputacijos.

Kalbant apie patį Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnį, kolegija pažymi, kad laikantis konstitucinių teisinės valstybės bei teisinio tikrumo principų nėra galima ir toleruotina situacija, kai vienos iš svarbiausių žmogaus vertybių – nepriekaištingos reputacijos – aiškinimas viešojo administravimo srityje nebūtų tiksliai apibrėžtas įstatymo lygmeniu, t. y. kad toks aiškinimas priklausomai nuo tam tikrų, nors ir pakankamai svarbių, aplinkybių būtų paliktas viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju atsakovo) diskrecijai. Tam tikri sugriežtinti reikalavimai asmeniui, pretenduojančiam užimti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje, gali būti nustatyti tik pareigybių, kurias užimti yra siekiama, aprašyme, tačiau negali būti taikomi asmens atžvilgiu laisvai ir plečiamai aiškinant įstatymo nustatytus tokio pobūdžio reikalavimus. Priešingu atveju būtų pažeisti ne tik paminėti teisinės valstybės ir teisinio tikrumo principai, bet ir žmogaus lygybės prieš įstatymą principas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, naudodamasi ABTĮ 4 straipsnio teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, sprendžia, kad tokio kreipimosi būtinumo (kalbant apie Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio konstitucingumą) nėra.

Pasisakydama dėl pareiškėjo užpildytos ir atsakovui pateiktos Aprašo 2 priede (2011-08-17 nutarimo Nr. 954 redakcija) nustatytos formos Nepriekaištingos reputacijos reikalavimų atitikties deklaracijos, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios formos deklaracijos 4 punkte nėra nustatytas būtinumas pareiškėjui deklaruoti paminėtą savo teistumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepažeidė teisės aktų jam nustatytų reikalavimų, t. y. paminėtą deklaraciją užpildė teisingai.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė byloje taikytinas materialinės teisės normas bei teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė