A-535-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-535-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01151-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), (toliau – ir atsakovas) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad jis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. Buvo laikomas kamerose Nr. 7, 44, 64, 67, 54, 14, 16, 91 ir 57, kuriose vienu metu buvo nuo 5 iki 12 asmenų, vienam asmeniui tekdavo mažiau kvadratinių metrų nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, asmens kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę bei kitokią neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 11-17) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-1843 „Dėl D. P.“, matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą atvyko 2013 m. sausio 15 d. ir laikytas periodiškai iki 2014 m. balandžio 18 d. Pareiškėjas kameroje Nr. 7 buvo laikomas periodiškai laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. kovo 25 d. su dar 2-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,66 kv. m. iki 7,32 kv. m, kameroje Nr. 44 – periodiškai nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. spalio 3 d. su dar 1-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,24 kv. m iki 8,96 kv. m., kameroje Nr. 64 – nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 4 d. su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,46 kv. m, kameroje Nr. 67 – nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. su dar 12-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,28 kv. m iki 7,67 kv. m., kameroje Nr. 54 – nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 16 d. su dar 5-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,24 kv. m iki 2,99 kv. m, kameroje Nr. 16 – nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 20 d. su dar 6-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,38 kv. m. iki 2,72 kv. m, kameroje Nr. 91 – nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. vasario 20 d. su dar 3-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,84 kv. m. iki 4,61 kv. m, kameroje Nr. 57 – nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. su dar 2-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,33 kv. m iki 6,66 kv. m. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,84 kv.m (kameroje Nr. 91) iki 8,96 kv.m (kameroje Nr. 44) gyvenamas plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per skundžiamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 458 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams 2014 m. sausio 14 d. kameroje Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 16 d., buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, išvados surašytos 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8. Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje atliktas remontas, pelėsio nėra, nustatytas oro temperatūros bei dirbtinės apšvietos pažeidimas. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo teiginiai dėl nusirengimo, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, jų teisingumo įvertinti negalima.

Atkreipė dėmesį, kad nors nei Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiaisiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, pats nėra nurodęs, kad yra nerūkantis, šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai, tik dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų laikymo vienoje kameroje.

Remdamasis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, prašė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 65-72) pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėjo, jog CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin. 2010, Nr. 55-2731) ir nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-1843 duomenimis, nustatė, kad laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 387 dienas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 14 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 42 dienas nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 16 d., ir surašė 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo aktą Nr. EP-8. Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 54 atliktas remontas, pelėsio nėra, oro temperatūra kameroje +11,3o C (suimtieji laikė atidarytą langą) – (Higienos normos HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 143 lx (Higienos normos HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28o C, šaltuoju – 18-22o C, 22 punkte numatyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, o dirbtinė apšvieta 200 lx. Pabrėžė, jog kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 16 d. (42 dienas) laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pabrėžė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo atliktas remontas, nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, buvo didelė drėgmė, netinkamas apšvietimas, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo ventiliacijos, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyvių įrodymų, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas tik kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų. Taip pat byloje nepakanka argumentų, pagrindžiančių, jog esančios dušų kabinos neatitinka higienos normų, netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, kad praustis duše ar pasivaikščioti asmenys būtų vedami nesilaikant reikalavimų, bei kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo vienoje kameroje su rūkančiais.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde reiškia ir bendro pobūdžio pretenzijas dėl tariamo rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto, asmens kratos atlikimo sąlygų, tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, deklaratyvūs, nesusieti su juo pačiu, nenurodyta, ar jis yra rūkantis ar nerūkantis, ir kokios jo teisės buvo pažeistos, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokių abstrakčių ir neįrodytų argumentų teismas nelaikė pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija.

Pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias gyvenamojo ploto normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Nurodė, kada atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į egzistuojančią teismų praktiką (2013 m. spalio24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A822-1496/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1544/2013,), teismas manė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 700 Lt.

III. Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu (b. l. 76) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 81-82) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas, įvertinęs visą byloje esančią medžiagą ir nustatęs, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, priteisė adekvačią pinigų sumą nustatytam pažeidimui.

Pažymi, jog teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 50 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. P. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Šiuo atveju iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos 2014 m. balandžio 30 d.

Pažymos Nr. 69/06-1843 „Dėl D. P.“ matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 458 dienas ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis 2013 m. sausio 15-18 d., 2013 m. sausio 18-24 d., 2013 m. 2013 m. sausio 24 d.-kovo 25 d., 2013 m. kovo 28 d.-rugpjūčio 13 d., 2013 m. spalio 3-4 d., 2013 m. lapkričio 12 d.-gruodžio 6 d. pareiškėjui tekdavo atitinkamai nuo 3,66 kv. m, iki 4,60 kv. m gyvenamojo ploto), tačiau visais aptariamais laikotarpiais, kamerose, esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo nuo 1,84 kv. m. iki 3,58 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi pareiškėjas išties dalį laiko praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kita vertus, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu pareiškėjas irgi nebuvo kameroje.

Taigi laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr. EŽTT Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.).

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nevertins ir plačiau nepasisakys.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jis buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų, t. y. kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, kratos kamerose taip pat šalta, purvina, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nors ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, kitus nustatytus pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina,

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 458 dienas ir tam tikrais atvejais jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis 2013 m. sausio 15-18 d., 2013 m. sausio 18-24 d., 2013 m. 2013 m. sausio 24 d.-kovo 25 d., 2013 m. kovo 28 d.-rugpjūčio 13 d., 2013 m. spalio 3-4 d., 2013 m. lapkričio 12 d.-gruodžio 6 d. pareiškėjui tekdavo atitinkamai nuo 3,66 kv. m, iki 4,60 kv. m gyvenamojo ploto), tačiau visais aptariamais laikotarpiais, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo nuo 1,84 kv. m. iki 3,58 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 600 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 50 000 Lt (14 481 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 600 Eur.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui D. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 600 Eur (du tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys