A-261-641-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-641/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01554-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kristroma“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Kristroma“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-9), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. balandžio 11 d. nutarimą Nr. ATK2-50/13, kuriuo už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą pareiškėjui paskirta 1 250 Lt bauda (b. 1. 11-15).

Paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, jog iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančių asmenų būtų reikalaujama neįmanomų (teisėtai neįgyvendinamų) dalykų ar netgi perteklinių veiksmų. Minėtoje nuostatoje numatytos išimties realizavimas negali priklausyti nuo trečiųjų asmenų (pirkėjų ir kt.) veiksmų, kadangi tokiu būdu būtų sudaromos sąlygos neteisėtai bausti nekaltus asmenis už pažeidimus, kurie būtų padaromi trečiųjų asmenų piktavališkais ar kitokio pobūdžio veiksmais.

Akcentavo, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe ir pardavėjai praranda bet kokias teises į juos. Kadangi teisės aktai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia jokių konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu, todėl bet kokie veiksmai, pardavėjams siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba fiziškai neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės ir (arba) nuosavybės teisių pažeidimu. Pirkėjams savavališkai išsinešus alkoholinius gėrimus iš baro ir jų nevartojant vietoje, pardavėjai negali būti pripažįstami pažeidę AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą.

Pareiškėjas laikėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų ir tinkamai įgyvendino pirmąją minėtoje nuostatoje nustatytos išimties sąlygą – alkoholinius gėrimus pardavė atidarytoje pakuotėje. Šiuo atveju buvo atlikti visi įmanomi teisėti veiksmai – bare gerai pirkėjams matomose vietose pareiškėjas yra iškabinęs išsamius ir aiškius informacinius pranešimus, kuriais pirkėjai yra informuojami apie pareigą laikotarpiu nuo 22 iki 8 val. iš baro įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje; barmenė asmeniškai pirkėją informavo, jog bare įsigytus alkoholinius gėrimus galima vartoti tik viduje ir griežtai draudžiama juos išsinešti, padavė vienkartines taures vynui gerti; alkoholinio gėrimo vartojimą vietoje užtikrino bare įrengti stalai; visa tai patvirtina ne tik pardavimo vartoti vietoje faktą, bet ir tai, kad pirkėjui tikrai turėjo būti suprantama, jog alkoholinius gėrimus jis privalo vartoti vietoje; toks reikalavimas pirkėjui turėjo būti žinomas, kadangi tai yra įtvirtinta įstatyme, o įstatymus kiekvienas Lietuvos pilietis privalo žinoti; pareiškėjas visus darbuotojus yra pasirašytinai supažindinęs su AKĮ nuostatomis bei įpareigojęs laiku nuo 22 iki 8 val. prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje bei informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje; pareiškėjas nuolatos organizuoja neoficialius susirinkimus ir pasitarimus su darbuotojais, kurių metu darbuotojams yra primenami bei aiškinami AKĮ reikalavimai. Šiuo atveju pirkėjas įsigytus gėrimus iš baro išsinešė savavališkai.

Teigė, jog Departamentas, priimdamas nutarimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 suformuotos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsakovas esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms, kaip ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, sąmoningai priėmė visiškai priešingą sprendimą. Nutarime, konstatuojant AKĮ pažeidimą, visiškai nebuvo nustatinėjama pareiškėjo kaltė – nutarime nėra nurodyta jokių pareiškėjo kaltės įrodymų, todėl tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti nutarimą.

Nurodė ir tai, kad skundžiamas nutarimas galėjo būti priimtas tik per AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą nuo pažeidimo nustatymo dienos. Pažeidimas buvo nustatytas 2013 m. vasario 22 d., todėl nutarimas vėliausiai galėjo būti priimtas 2013 m. kovo 22 d., tačiau nutarimas buvo priimtas tik 2013 m. balandžio 11 d.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 29-33) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad, vadovaujantis 2013 m. kovo 19 d. raštu Nr. 20-22-S-3902 iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados gauta medžiaga nustatyta, kad 2013 m. vasario 22 d. UAB „Kristroma“ (Pienių g. 6-14, Kaunas) priklausančioje kavinėje, Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, barmenė V. L. 23:31 val. už 36,30 Lt K. M. pardavė alkoholinius gėrimus – du atidarytus 0,75 1 talpos butelius putojančio vyno „BOSCA“ (2013 m. vasario 22 d. kasos kvitas Nr. 251172, LF WD 08900053). K. M. minėtus alkoholinius gėrimus iš kavinės išsinešė.

Pažymėjo, kad atsakovo teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta pareiškėjo ginčijame nutarime, kuriame nuosekliai aprašyta ir įvardinta, kokiu pagrindu pareiškėjui taikyta atsakomybė už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymą. Pareiškėjo barmenė V. L. alkoholinių gėrimų butelius atkimšo, tačiau butelių kamščius padėjo ant baro, tokiu būdu sudarydama visas palankias sąlygas užsidarius įsigytus alkoholinius gėrimus juos išsinešti, t. y. nevartoti vietoje. Akivaizdu, kad pareiškėjo atstovė negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad putojantis vynas „BOSCA“, 0,75, 1 talpos, 2 buteliai, nebus vartojami vietoje, o savo veiksmais, techniškai atidariusi alkoholinių gėrimų butelių kamštelius ir juos padėjusi ant prekystalio, tai tik patvirtino. Atsakovo nuomone, jeigu pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje ir įstatymu buvo imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti, pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.

Manė, kad skundo motyvai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 atmestini. Šiuo atveju, turi būti vertinama, ar pareiškėjas ėmėsi protingų, nuo jo valios priklausančių priemonių, kad būtų užtikrintas minėtos įstatymo nuostatos įgyvendinimas.

Dėl teiginio, kad atsakovas praleido AKĮ nustatytą vieno mėnesio išnagrinėti bylą ir paskirtą baudą terminą paaiškino, kad policijos pareigūnų alkoholinių gėrimų pardavimo faktas, adresu Šv. Gertrūdos g. 10, Kaunas, buvo užfiksuotas 2013 m. vasario 22 d. Policijos pareigūnai surinko su pažeidimu susijusią medžiagą ir pagal žinybingumą ją 2013 m. kovo 19 d. raštu Nr. 20-22-S-3902 persiuntė atsakovui. Atsakovas siųstą medžiagą gavo 2013 m. kovo 25 d. ir pagal turimus duomenis nedelsiant pareiškėjo atžvilgiu surašė 2013 m. kovo 27 d. protokolą Nr. ATK2-063, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis AKĮ pažeidimo pagrindai, ir tik nuo 2013 m. kovo 27 d. skaičiuojamas naikinamasis vieno mėnesio terminas bylai išnagrinėti ir paskirti ekonomines sankcijas (AKĮ 35 str. 2 d).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 73-78) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje, taip pažeisdamas AKĮ įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu, todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje ir vartojami ne vietoje.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento, nes nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe, pardavėjai praranda bet kokias teises į juos; teisės aktai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia jokių konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu, todėl bet kokie veiksmai, pardavėjams siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba fiziškai neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės ir (arba) nuosavybės teisių pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, dalyvauja formuojant valstybės politiką narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos srityje, administravimo funkcijas įgyvendina, siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai atitinkamais įstatymais. Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis teisėtumo principu, negali siekti netinkamų tikslų. Pagal AKĮ 1 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Įstatymu, kuriuo Alkoholio kontrolės įstatymas buvo papildytas 18 straipsnio 3 dalis 13 punktu, buvo siekiama suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas, mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje ir drausti paslėptą alkoholio reklamą (Įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

Teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 27 d. Departamento vyr. specialistės J. T. ir A. A., remdamosi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato gauta medžiaga, surašė protokolą Nr. ATK2-063, kuriame nurodė, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, barmenė V. L. 2013 m. vasario 22 d. apie 23:31 val. už 36,30 Lt K. M. pardavė alkoholinius gėrimus – du atidarytus 0,75 1 talpos butelius putojančio vyno „BOSCA“, kuriuos jis išsinešė iš kavinės (b. 1. 36). Protokole nurodyta, kad tokiu būdu nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas.

K. M. paaiškino, kad 2013 m. vasario 22 d. apie 23.30 val. naktinėje parduotuvėje, esančioje Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, nusipirko du butelius šampano „BOSCA“, 0,75 1 talpos. Už šiuos du butelius sumokėjo 36,30 Lt, pardavėja padavė kasos kvitą, tačiau jis jo neėmė. Šampano butelius pardavėja atkimšo ir padavė pirkėjui, taip pat padavė ir kamščius nuo butelių, su šiais buteliais išėjo į lauką, niekas jam neaiškino, kad negalima išeiti iš parduotuvės, stiklinių pardavėja nedavė (b. 1. 46). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai A.

G., R. S. ir J. B. 2013 m. vasario 22 d. surašė tarnybinius pranešimus (b. 1. 42-42), kuriuose užfiksavo, jog vykdant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. vasario 21 d. patvirtintą priemonių planą Nr. 20-22-IL-503 „Dėl alkoholiu prekiaujančių subjektų patikrinimo“ ir pagal gaunamus nuolatinius Kauno miesto Centro policijos komisariato teritorijos gyventojų skundus dėl baruose vykdomos neteisėtos prekybos alkoholiniais gėrimais nakties metu nuo 22 val. iki 5 val. ryto, buvo organizuotas patikrinimas. 2013 m. vasario 22 d. apie 23.35 val. prie UAB „Kristroma“ baro, esančio Šv.

Gertrūdos g. 10, Kaune, buvo pastebėtas vaikinas, kuris iš baro išsinešė du butelius šampano, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo K. M., alkoholinius gėrimus pirko šiame bare. 2013 m. kovo 6 d. V. L. paaiškino, kad dirba UAB „Kristroma“ kavinėje, esančioje Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, barmene. 2013 m. vasario 22 d. apie 23:30 val., dirbdama bare, ji pardavė vaikinams du butelius šampano „BOSCA“. Prieš parduodant, šiuos butelius atkimšo, butelių kamščius padėjo ant baro ir paaiškino jiems, kad šampanas turi būti geriamas vietoje, padavė taures.

Vienas iš vaikinų, sumokėjęs už šampaną, paėmęs taures ir kamščius susėdo prie stalo, kaip vaikinai išėjo ji nematė. Kamščius padėjo ant baro dėl to, kad vaikinai reikalavo (b. 1. 47).

Teismas padarė išvadą, jog nustatytos aplinkybės, kad K. M. du butelius putojančio vyno „BOSCA“ iš kavinės išsinešė, patvirtina, jog pareiškėja nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto imperatyvo alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti tik vartoti vietoje.

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėjas, pasirinkdamas verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse.

Užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje, privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus, kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje, rodo ir ta aplinkybė, kad pardavėja, pardavusi du butelius putojančio vyno pirkėjui, nepadavė jam gerti skirtos taros (taurės ar pan.), o atiduodama butelių kamštelius, nesudarė kliūčių pirkėjui butelius tais kamšteliais užsisukti. Atsižvelgus į perkamo alkoholio kiekį, t. y.

į tai, kad pirkėjas pirko 0,75 1 talpos du butelius putojančio vyno „BOSCA“, pardavėjai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad alkoholinis gėrimas bus vartojamas vietoje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholis nebūtų išsineštas, o pareiškėjo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja (atidarė butelius, kamščius padėjo ant prekystalio), neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Todėl pareiškėjo argumentas, kad alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotėje, vertintinas, kaip neatitinkantis tikrovės. Tiek pardavėja, tiek pirkėjas savo paaiškinimuose nurodė, kad dviejų butelių kamšteliai buvo padėti ant prekystalio kartu su buteliais.

Tokiu būdu pardavėja leido suprasti pirkėjui, kad du butelius putojančio vyno „BOSCA“ jis gali išsinešti iš kavinės. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ėmėsi visų būtinų prevencinių priemonių (pardavėja buvo supažindinta su bendrovės direktoriaus įsakymu dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais tvarkos, kavinėje buvo iškabinti įspėjantys skelbimai), kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išnešami iš kavinės. Teismo vertinimu, UAB „Kristroma“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks, yra įmonės pasirinkimo teisė.

Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina ir per savo darbuotojus. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-123/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Vadinasi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

Remdamasis minėta teismų praktika, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus (du butelius putojančio vyno „BOSCA“), atidarė butelius, kamščius padėjo ant prekystalio, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas nevykdė minėtų imperatyvių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto įpareigojimų, t. y. neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 val. būtų vartojami vietoje.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ekonominė sankcija bendrovei turi būti panaikinta, nes pardavėjai V. L. administracinio teisės pažeidimo byla Kauno apylinkės teismo nutarimu yra nutraukta. Pažymėjo, kad fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A15-39/2005). Departamentas pagrįstai nagrinėjo juridinio asmens atsakomybės klausimą, o ne fizinio asmens atsakomybę.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 pardavėjams įstatymai nesuteikia konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto ribojimu bei už tai skiriamomis ekonominėmis sankcijomis neabejotinai įsiterpiama į ūkinės veiklos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnyje. Tačiau asmens teisė į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvė, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Atskleisdamas „bendrą tautos gerovės“ sąvoką Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog ji neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, taip pat pažymėjęs, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimus).

AKĮ 1 straipsnyje yra įtvirtintas šio įstatymo tikslas - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. AKĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog alkoholio produktai priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis alkoholinių gėrimų pardavimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad pareiškėjas parduodamas alkoholinius gėrimus, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų prekybą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie verčiasi alkoholio verslu, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į žmonių sveikatą. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Tačiau byloje nustatyta svarbi objektyvi aplinkybė, kuomet pareiškėjo pardavėja, parduodama alkoholinius gėrimus (du butelius putojančio vyno „BOSCA“), atidarė butelius, kamščius padėjo ant prekystalio, leisdama suprasti pirkėjui, kad juos galima išsinešti iš kavinės, t. y. neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, o veikė formaliai. Ūkio subjektas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais ir turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas, yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Vadinasi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

Atsižvelgęs į tai, kad pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, - nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda, bei į tai, kad pareiškėjui paskirta vidutinė įstatymu nustatyta ekonominė sankcija, teismas nusprendė, kad mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kristroma“ apeliaciniu skundu (b. l. 83-93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir skundžiamo atsakovo nutarimo neteisėtumą bei AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo nebuvimą patvirtina įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.8.2491-660/2013, kuris įrodo, jog nėra UAB „Kristroma“ vardu veikusio fizinio asmens, kuris Departamento nutarime nurodytu atveju būtų pažeidęs AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Juridinis asmuo savo veiklą vykdo per savo atstovus ir (ar) darbuotojus, todėl juridinio asmens atsakomybė turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į jo atstovų ir (ar) darbuotojų atliktus veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog šiuo atveju pareiškėjo vardu veikusi darbuotoja (barmenė) padarė teisės aktų pažeidimą. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo nutarimu yra konstatuota, jog barmenė nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų. Kadangi UAB „Kristroma“ atsakomybė yra taikoma už barmenės veiksmus, kurie pagal minimą teismo nutarimą nieko nepažeidė, todėl akivaizdu, jog toks atsakomybės taikymas UAB „Kristroma“ yra neteisėtas.

2. Skundžiamame atsakovo nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje: (i) barmenė asmeniškai informavo pirkėją, jog bare įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik viduje ir griežtai draudžiama išsinešti, be to, bare kabėjo ir su tuo susiję informaciniai pranešimai, kuriuos pirkėjas tikrai turėjo matyti; (ii) alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti atidarytoje pakuotėje – dėl to pirkėjas taip pat turėjo suprasti, jog gėrimą reikia vartoti vietoje; (iii) parduoto alkoholinio gėrimo kiekis bei pardavimo forma taip pat užtikrintai suponavo, jog alkoholinis gėrimas bus vartojamas vietoje; (iv) UAB „Kristroma“, kaip juridinis asmuo, veikė (veikia) aktyviai ir siekia visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi (bare iškabinti atitinkami informaciniai pranešimai, pastatyti stalai, paduodami vienkartiniai indai, darbuotojai pasirašytinai supažindinami su tvarka, rengiami neoficialūs susitikimai su darbuotojais dėl įstatymų nustatytų draudimų laikymosi). Tokiu būdu UAB „Kristroma“ atliko visus protingus ir proporcingus draudimui veiksmus, kuriuos ji galėjo atlikti. Kitų priemonių, kurių pagal AKĮ imtis būtų privalėjusi UAB „Kristroma“, nėra. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė ir nepagrindė fakto, kad pagal galiojantį AKĮ reglamentavimą UAB „Kristroma“ būtų privalėjusi atlikti dar kokius nors veiksmus, t. y. neįrodė UAB „Kristroma“ kaltės ir nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatlikimas ar atlikimas patvirtina AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo faktą. Tai vienareikšmiškai patvirtina, jog UAB „Kristroma“ AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nepažeidė.

3. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 suformuotos praktikos – esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms, priėmė visiškai priešingą sprendimą. Teismas nenurodė jokių įrodymų ir objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti lyginamų bylų faktinių aplinkybių skirtumą. Todėl nebuvo jokio pagrindo daryti priešingą išvadą, nei ta, kuri buvo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad, pardavus alkoholinius gėrimus, jų kamšteliai buvo palikti prie butelių ir tai neva lėmė alkoholinių gėrimų išsinešimą, negali būti pagrindu taikyti atsakomybę pareiškėjui. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje nurodytu atveju alkoholinis gėrimas buvo išsineštas su užsuktu kamšteliu, todėl nagrinėjamu atveju alkoholinių gėrimų kamštelių palikimas prie butelių nėra ta aplinkybė, kuri gali lemti atsakomybės taikymą pareiškėjui ir nukrypimą nuo teismų praktikos. Be to, nagrinėjamu atveju užfiksuota tiktai, kad kamšteliai buvo palikti prie butelių, tačiau nėra nė vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti faktą, jog pirkėjai alkoholinius gėrimus išsinešė uždarytus paliktais kamšteliais. Taip pat nagrinėjamu atveju parduotas putojantis vynas negali būti uždarytas tuo pačiu kamščiu – ištraukus kamštį, jis išsiplečia ir jo neįmanoma atgal įdėti. Galiausiai, atidarytas putojantis vynas, kuris buvo parduotas, kaip minėta, itin greitai praranda savo skonį ir vertę, todėl vien jo atidarymas pardavimo metu suponavo, kad pirkėjai suvartos jį vietoje – nėra jokios prasmės jį vartoti vėliau, kai prarandamas skonis.

4. Pirmosios instancijos teismas taip pat akivaizdžiai nukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos praktikos – esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms, priėmė visiškai priešingą sprendimą. Teismas nenurodė jokių įrodymų ir objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti lyginamų bylų faktinių aplinkybių skirtumą. Todėl nebuvo jokio pagrindo daryti priešingą išvadą, nei ta, kuri buvo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje.

Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakomybei atsirasti pakanka to, jog alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje – pirkėjas juos išsinešė, akivaizdžiai prieštarauja minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje pateiktai išplėstinės teisėjų kolegijos pozicijai, jog „vien objektyvaus fakto (išsinešimo) nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos (AKĮ 18 str. 3 d. 13 p.) pažeidimas“. Minimoje nutartyje taip pat pažymėta, jog „iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje“.

Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija yra aiškiai pasakiusi, kad Departamento nutarime ar teismo sprendime nepakanka pasakyti, kad asmuo nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytos imperatyvios pareigos, tačiau būtina detalizuoti, kokių dar veiksmų asmuo turėjo imtis, kad patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį. Pagal pateiktą išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, konkrečių veiksmų nenurodymas neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas.

Minimos detalizacijos nebuvimas lemia Departamento nutarimo ir (ar) teismo sprendimo neteisėtumą. Todėl šiuo atveju akcentuotina, kad nei skundžiamame atsakovo nutarime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodžius, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, buvo priimti neteisėti sprendimai, kurie turi būti panaikinti.

5. Pirmosios instancijos teismas visas abejones ir aplinkybes nepagrįstai ir neteisėtai aiškino tik UAB „Kristroma“ nenaudai. Tokiu būdu buvo pažeistas in dubio pro reo principas. Pirmosios instancijos teismas, net ir vertindamas faktines aplinkybes, pateikdamas subjektyvų jų įvertinimą (aiškinimą) taip pat veikė išimtinai UAB „Kristroma“ nenaudai, t. y. visas aplinkybes traktavo taip, kad jos būtų maksimaliai pritemptos prie AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo. Teismas netgi ignoravo UAB „Kristroma“ palankų prejudicinį faktą, t. y. minėtą įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo nutarimą, patvirtinantį, jog UAB „Kristroma“ barmenė veikė nepažeisdama AKĮ reikalavimų, kas reiškia, jog UAB „Kristroma“ vardu apskritai nebuvo atlikti veiksmai pažeidžiantys AKĮ.

6. Teismo sprendime nebuvo tinkamai įvertinta, jog skundžiamo atsakovo nutarimo priėmimo metu buvo praleistas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Pagal AKĮ 35 straipsnio 2 dalį teisiškai reikšmingas faktas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti vieno mėnesio terminas, per kurį institucija turi išnagrinėti bylą ir, esant pagrindui, skirti baudą susietas su pažeidimo nustatymo diena. Sąvoka „pažeidimo nustatymo diena“ laikytina diena, kai kompetentinga taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatas kontrolės institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad galimai yra padarytas atitinkamas AKĮ pažeidimas. Nutarime nurodytu atveju, tyrimą pradėjo ir visą reikšmingą informaciją surinko policija. Tokiu būdu, AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. vasario 22 d., kadangi būtent šią dieną buvo nustatytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas nutarimas. Vėliau jokios papildomos ir reikšmingos informacijos nebuvo gauta. Tokiu būdu vieno mėnesio terminas baigėsi 2013 m. kovo 22 d. Be to, nutarimą barmenės atžvilgiu policija surašė 2013 m. kovo 6 d. ir tai vienareikšmiškai patvirtina, kad 2013 m. balandžio 11 d. priimant, skundžiamą nutarimą, AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas tikrai buvo pasibaigęs. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šiuo atveju AKĮ 35 straipsnio 2 dalies terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai informaciją gavo atsakovas, buvo pripažintas neteisėtas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino atnaujinimas bei sudarytos galimybės, perduodant medžiagą iš vienos kompetentingos institucijos kitai, priimti nutarimus per neapibrėžtą laiką. Pareiškėjo įsitikinimu, medžiagos perdavimas galėtų nulemti termino skaičiavimą iš naujo tik tuo atveju, jei medžiagą institucijai, kompetentingai taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatas, perduotų institucija, kuri nėra įgaliota taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių. Šiuo atveju policija, surinkusi ir Atsakovui perdavusi medžiagą, buvo kompetentinga ir įgaliota pareiškėjo atžvilgiu taikyti AKI 34 ir 35 straipsnius (AKĮ 34 str. 1 d.).

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100-105) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir motyvai iš esmės yra analogiški argumentams ir motyvams, kurie pareiškėjo buvo pateikti 2013 m. gegužės 6 d. skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir dėl kurių pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas savo sprendimą.

2. Atsakovo teisiniai argumentai ir motyvai, kuriuos pagrindžia ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl analogiškų pažeidimų ir dėl teisės principų taikymo, išdėstyti skundžiamame atsakovo 2013 m. balandžio 11 d. nutarime Nr. ATK2-50/13, pirminiame 2013 m. gegužės 28 d. atsakovo atsiliepime Nr. S-(4.3-3)-1824 į pareiškėjo 2013 m. gegužės 6 d. skundą bei atsakovo atstovui 2013 m. rugsėjo 3 d. dalyvaujant viešajame teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

3. Tai, kad įmonė, šiuo atveju pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus, pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, putojančio vyno kamščius padeda ant prekystalio, tačiau jį palieka klientui), nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje, tokius alkoholinius gėrimus lankytojas išsinešė iš kavinės patalpų. Tokiu būdu, nebuvo užtikrintas imperatyvus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje neuždarytoje pakuotėje.

4. Atmestini pareiškėjo argumentai dėl fizinio asmens, barmenės V. L., administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo. Alkoholio kontrolės įstatymas už šio įstatymo reikalavimų pažeidimą numato juridinių asmenų atsakomybę, taikomą šiame įstatyme nustatyta tvarka (AKĮ 34 str.). Paminėtina, kad šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas fizinio asmens atžvilgiu. Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, o ne fiziniam asmeniui, todėl visi pareiškėjo argumentai, nesusiję su Departamento priimtu ir ginčijamu nutarimu, atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 pažymėjo, kad „<...> Alkoholio kontrolės įstatymas, kaip specialus aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, numato savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų ir juridiniams asmenims, pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje besiverčiantiems prekyba šiais gėrimais. Ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse“. Analogiškos pozicijos minėtas teismas laikėsi ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-845/2013.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ilgametėje praktikoje nuosekliai aiškinama, kad juridinis asmuo (pareiškėjas) yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Logiška, kad barmenė vykdo tik jai pavestas funkcijas ir dirba tokiomis darbo sąlygomis, kurias jai nustatė darbdavys (pareiškėjas), tačiau darbdavys turi diskreciją ir veiklos laisvę bei Alkoholio kontrolės įstatyme numatytas pareigas – užtikrinti šio įstatymo reikalavimus, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus. Įstatyme įtvirtinti imperatyvai, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja juridinio asmens pareigą – imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, įmonės prekybos veiklos reorganizavimas, klientų aptarnavimo kultūros standartų nustatymas ir laikymasis ir pan.) priemonių, kad tokie įstatyme įtvirtinti reikalavimai būtų veiksmingai užtikrinti. Šiuo atveju, pareiškėjas turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, tokiu būdu, pareiškėjas pagal turimą licenciją yra atsakingas, kad jo prekybos vietoje licencijuojama veikla būtų vykdoma laikantis Alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Licencijuojamos veiklos specifiškumą aiškinant kitaip, būtent pagal apeliaciniame skunde pateikiamą aiškinimą, susidarytų teisinės prielaidos įmonės prekybos vietoje, nevykdant kontrolės funkcijos, nebaudžiamiems pažeidinėti įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 panašiomis aplinkybėmis laikėsi nuostatos, kad juridiniam asmeniui pagal Alkoholio kontrolės įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi.

6. Vertinant, ar ūkio subjektas ėmėsi visų protingų ir proporcingų atsargos priemonių, siekdamas užtikrinti imperatyvius Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus, susijusius su nagrinėjamu ginču, būtina analizuoti ne tik objektyvaus, bet ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, atskleidžiančias pareiškėjo santykį su minėtuoju pažeidimu. Aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą. <...> svarbu įvertinti ir tai, kokių atsargos (prevencijos) priemonių ėmėsi pareiškėjas, siekdamas užkirsti kelią imperatyvaus Įstatyme įtvirtinto reikalavimo pažeidimui. Minėtų priemonių visuma, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, analizuotina atsižvelgiant į proporcingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, teisingai konstatavo, kad pareiškėjo argumentas, jog alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotoje, vertintinas, kaip neatitinkantis tikrovės; tiek pardavėja, tiek pirkėjas savo paaiškinimuose nurodė, kad dviejų butelių kamšteliai buvo padėti ant prekystalio kartu su buteliais, tokiu būdu pardavėja leido suprasti pirkėjui, kad du butelius putojančio vyno „BOSCA“ jis gali išsinešti iš kavinės; atsižvelgdama į perkamo alkoholio kiekį, t. y. į tai, kad pirkėjas pirko 0,75 1 talpos du butelius putojančio vyno, pardavėjai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad alkoholinis gėrimas nebus vartojamas vietoje. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas in dubio pro reo principo nepažeidė.

7. Pareiškėjo skunde nurodomas subjektyvus aplinkybių aiškinimas prieštarauja (nesigilinant į nagrinėjamų bylų individualias aplinkybes, tačiau tvirtinant, kad jos identiškos) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 nurodyta, kad „<...>Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 vai. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje. <...> „Iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėjui priklausančiame bare pirkėjui <...> pardavė tris <...> sidro butelius, kuriuos minėtas pirkėjas išsinešė. Aplinkybė, kad pirkėjas tris atidarytus butelius alaus išsinešė iš kavinės, patvirtina, jog Pareiškėjas nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 12 p. (nuo 2012-09-01 - 18 str. 3 d. 13 p.) nustatyto imperatyvo alkoholinius gėrimus nuo 22 vai. iki 8 vai. parduoti tik vartoti vietoje. Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas nuo 22 vai. iki 8 vai. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi“. Analogiška nuomonė pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013, šiame sprendime teismas konstatavo, kad „<...> pareiškėjui priklausančioje kavinėje <....> kavinės darbuotojas <...>pardavė alkoholinį gėrimą <...> bei atidarė butelį, kamštelį kartu su buteliu padavė pirkėjui, t.y. nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. Pareiškėjas <...> sudarė galimybes butelį užsukti kamšteliu ir taip jį išsinešti iš patalpų, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą“.

8. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad įmonė negali būti laikoma pažeidusi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, kadangi pirkėjai informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje; pareiškėjas atliko visus įmanomus veiksmus, siekdamas laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai vertintini kritiškai, nepanaikina padaryto pažeidimo sudėties ir yra atmestini kaip nepagrįsti, pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota kitaip ir pareiškėjas pripažintas, padariusiu Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą. Pareiškėjas šiame skunde pateikia subjektyvų byloje esančių aplinkybių ir faktų vertinimą, kadangi nustatytas pažeidimo aplinkybes ir įrodymus traktuoja kaip pažeidimo sudėties eliminavimo elementus. Tokia Pareiškėjo pozicija, subjektyviai aiškinant teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip siekis bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti kilusios atsakomybės.

9. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sąvoka „pažeidimo nustatymo diena“ laikytina diena, kai kompetentinga institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas.

Nustatant, kada kompetentinga alkoholio kontrolės institucija galėjo ir turėjo suvokti, jog atitinkamas subjektas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma (pirminės informacijos, kurią institucija gavo apie galimą įstatymo pažeidimą pilnumas; ar institucijai buvo būtina rinkti papildomą informaciją, kviesti specialistus, atlikti naujų, institucijos praktikoje anksčiau netaikytų teisės aktų analizę; institucijos papildomai surinktos informacijos, jei ji buvo renkama, reikšmingumas aiškinantis galimą įstatymą pažeidimą ir kt.), termino eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju nulemia ne tik kompetentingos institucijos subjektyvus suvokimas (jo atsiradimo momentas), kad padarytas pažeidimas, bet ir turimos informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas pagal laiko sąnaudų (kai yra būtina gauti papildomą informaciją) bei sudėtingumo (kai yra būtinybė atlikti palyginus sudėtingą materialinės teisės normų analizę) kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-326/2007, 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-l505/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-106/2011; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1565/2013).

Pažeidimo nustatymo diena, tai yra momentas, kai institucija, įgaliota surašyti protokolą, nustato pakankamai duomenų, būtinų tokiam pažeidimui užfiksuoti bei kvalifikuoti. Tokie duomenys yra pažeidimo padarymo aplinkybės, pažeidimą kvalifikuojančios aplinkybės bei nustatymas traukiamo asmens atsakomybėn bei jo duomenys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-926/2009). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vieno mėnesio terminas yra procedūrinis terminas, kurio paskirtis – įpareigoti atitinkamas institucijas rūpestingai ir operatyviai atlikti joms įstatymo suteiktas kontrolės pareigas, t. y.

šis terminas nustato privalomo elgesio laike modelį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1344/2012). Šiuo atveju atsakovas iš kitos kompetentingos institucijos pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 1 dalį – policijos įstaigos, gavo 2013 m. kovo 25 d., gautą medžiagą įvertino, vadovaudamasis įrodomosios informacijos leistinumo ir liečiamumo kriterijais, ir nedelsiant 2013 m. kovo 27 d. surašė pareiškėjui protokolą Nr. ATK2-063 – nuo tos dienos turi būti skaičiuojamas naikinamasis terminas pažeidimo atvejui išnagrinėti ir priimti sprendimą. 2013 m. balandžio 11 d. nutarimas buvo priimtas nepraleidus procesinio termino, numatyto Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kyla dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. ATK2-50/13, kuriuo pareiškėjas nubaustas 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad jam priklausančioje kavinėje, esančioje Gertrūdos g. 10, Kaune, barmenė V. L. 2013 m. vasario 22 d. apie 23 val. 31 min. už 36,30 Lt K. M. pardavė alkoholinius gėrimus – du atidarytus 0,75 l talpos butelius putojančio vyno „BOSCA“, kuriuos jis išsinešė iš kavinės. Taigi, pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. asmeniui buvo parduoti alkoholiai gėrimai vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Todėl juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005).

Taigi, ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama ar kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 nurodė, kad „<..> Alkoholio kontrolės įstatymas, kaip specialus aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, numato savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų ir juridiniams asmenims, pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje besiverčiantiems prekyba šiais gėrimais. Ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse“. Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 taip pat konstatavo, kad ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, ar ne.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl to, kad buvo parduoti du buteliai putojančio vyno „BOSCA“, kuriuos pirkėjas išsinešė iš kavinės, nėra. Klausimas spręstinas dėl to, ar šiuos alkoholinius gėrimus pareiškėjas pardavė atidarytoje pakuotėje, ar jie buvo vartojami vietoje, ar bendrovė ėmėsi visų būtinų realių priemonių, kuriomis būtų galima užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjo kavinėje siekiant patenkinti pirkėjų poreikius buvo įrengta vieta, kurioje galima vartoti alkoholinius gėrimus. Tačiau iš administracinėje byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad pardavėja alkoholinius gėrimus įsigijusį asmenį aprūpino indais, reikalingais vartoti gėrimą vietoje. Alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Tiek pareiškėjas, tiek kavinėje dirbantys darbuotojai privalėjo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 10 d sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 konstatavo, jog „Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime taip pat pažymėjo, kad „Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi“.

Nors byloje esama prieštaringų įrodymų dėl to, koks buvo pardavėjos požiūris į minėtų gėrimų išsinešimą iš baro patalpų, tačiau tai netrukdo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog konkrečiu atveju nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduotų alkoholinių gėrimų vartojimas vietoje. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus, kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Pažymėtina tai, kad nors pardavėja, pardavusi du butelius putojančio vyno, juos atkimšo, tačiau kamštelių neišmetė, o padėjo ant prekystalio. Teigtina, kad šiais konkliudentiniais veiksmais ji asmeniui, įsigijusiam butelius alkoholinių gėrimų, pagrįstai leido manyti, kad alkoholinius gėrimus galima vartoti ne tik kavinės patalpose. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasirinktos priemonės neužtikrino įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymo.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas